Atverti vaiko sielą

2019 Nr. 1–2 (492–493), Birutė Landsbergytė

Jubiliejai, šventės... Vieni suskamba didingais akordais, kitų girdime tik aidą, trečių – matome skaičių... Ar dažnai gilinamės, ką konkrečiu jubiliejumi žymime, kas slypi dešimtmečių istorijose? Ne visada. Pakanka fejerverkų pliūpsnių, fanfarų gausmo, arbatėlės ir ... skubėdami išsiskirstome.

Kalbą apie Kauno 1-osios muzikos mokyklos 70-metį noriu kreipti į ypatingesnius, prasmingesnius istorijos, kokia nedažnas kolektyvas gali didžiuotis, akcentus.

 

Metraštis

Vartydama Mokslo metų darbų albumus džiaugiausi, žavėjausi, didžiavausi tuo, ką mačiau. Koncertai miesto visuomenei, vaikų darželiuose, mokyklose, meistriškumo pamokos, seminarai, konkursai, susitikimai su kitų mokyklų moksleiviais, mokytojais, paskaitos, šventės, festivaliai.... Iš tiesų, turtingas ir įkvepiantis kraitis, kurio autoriai – mokytojai: kūrybingi, nenuilstantys, neskaičiuojantys papildomo darbo valandų.

 

Kryptis – klasikinė muzika

Septyniasdešimt metų Kauno moksleiviai, o pastaruoju metu ir penkiamečiai šešiamečiai vaikai auginami meilės turiningai, giliamintei muzikai dvasia. Lavinami pažinti, suprasti, mėgautis ja. Koncertuose skamba klasikiniais instrumentais jaunų žmonių nuoširdžiai, jautriai atliekami kūriniai. Esu patyrusi, kad šie koncertai visada būna sėkmingi, nes atveria vaiko sielą. O jei kitaip pažvelgsime, tai mokyklos tikslas, anot Čiurlionio, „sužadinti visuomenėje geresnės muzikos troškimą.“

O gal geresnės Lietuvos?

Ne masinės kultūros link. Ne ten, kur lengviau, triukšmingiau, daugiau blykčiojančių šviesų ir trumpalaikė euforija. Kur senokai iškreipta meno sąvoka ir įsitvirtinusi komercinė popkultūra.

 

Nepamirštant šaknų

Kauno I muzikos mokykla beveik prieš trisdešimt metų pirmoji panoro mokyti vaikus senųjų lietuvių liaudies dainų, groti tradiciniais instrumentais, švęsti svarbesnes kalendorines šventes. Tuo pat metu suburtas, o dabar jau visuomenės pamiltas ir įvairiausiuose renginiuose smagiai muzikuojantis ansamblis „Sauluva“.

Mes, suaugusieji, suprantame, kad nepaskęsti Europos valstybių bendrijoje galime tik būdami saviti, kuo nors ypatingi. O vaikams privalome tą suvokimą „įdėti“ kuo anksčiau. Tauta gyva, jei gyvi mūsų autentiškumą liudijantys dalykai. O tai ir liaudies muzika...

 

Kuo dar esame ypatingi

Mūsų mokykloje vaikai gali rinktis dvejopą pagrindinio ugdymo programą – 6 ar 8 metų. Gali mokytis 12 metų profesinio ugdymo skyriuje ir baigę jį stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Jau beveik tris dešimtmečius suteikiama galimybė dar trejus metus, baigus pagrindinį etapą, likti su muzika, lavintis toliau. Džiugu, kad šį kadaise naują dalyką ilgainiui perėmė ir kitos Lietuvos mokyklos.

Nuo 1995 metų mokomos ankstyvojo amžiaus vaikų grupės. Turėjome ir sakralinio giedojimo specialybę, ir chorą „Sacrum“, giedojusį daugelyje bažnyčių, kalėdiniuose renginiuose.

Esame ne tik seniausia tokio profilio, bet ir didžiausia mokykla Kaune. Jau porą dešimtmečių mokinių skaičius mažai kinta – nuo 1000 iki 1200, kasmet mokyklą baigia 100. Gausiame absolventų būryje – S. Okruško, V. Palčinskaitė, G. Kėvišas, G. Kuprevičius, K. Lušas, E. Montvidas, E. Medekšaitė, A. Malcys, A. Eitmanavičiūtė, V. Bartulis, D. Zelčiūtė, R. Preikšaitė...

 

Šiek tiek istorijos

Pagal Tarybų Sąjungoje galiojusią tvarką, daugelis dalykų iš centro į respublikas būdavo perkeliami automatiškai. Taip buvo nukopijuotas ir septynmečių muzikos mokyklų modelis. Liaudies meno reikalų valdybai leista „... nuo 1948 m. sausio 1 d. įsteigti prie Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos muzikos mokyklų septynmetes muzikos mokyklas su šiuo kontingentu: Vilniaus – 250 žmonių, Kauno –200, kitų – po 100.“

Pirmieji Kauno mokyklos vadovai – J. Karnavičius, A. Karosas, K. Paulauskas, E. Brazauskas. Pokario metais sudėtinga buvo ir čia: patalpos, instrumentai... 1949 m. įsikūrusi J. Gruodžio muzikos technikume (dabar – konservatorija) ir 1952 m. vadovu tapus K. Znamenskui, mūsų mokykla stiprėjo.

1969 m. – įkurtuvės savose, dabartinėse patalpose. Pastatas kadaise statytas kaip žydų našlaičių namai, vėliau čia buvo Kauno antrieji vaikų namai.

 

Direktorius

Daugiau kaip pusę mokyklos istorijos laiko jai vadovavo violončelininkas Jonas Kazlauskas. Keturiasdešimt treji metai rūpinantis ir vaikais, ir pedagogais, ir Muzika, strateguojant ugdymo procesą, generuojant toliaregiškas naujas idėjas....

Keletą dalykų norėjau sužinoti iš paties vadovo.

 

Kaip prisimenate savo pirmuosius vadovavimo metus?

– Esu vilnietis, muzikos mokiausi Vilniaus muzikos mokyklose, o dirbti į Kauną atvažiavau dėl šeiminių aplinkybių. Šioje mokykloje pradėjau dirbti violončelės mokytoju. Pirmas negatyvus įspūdis buvo mokytojų išsilavinimas, mokinių žinių ir grojimo lygis. Pavyzdžiui, Akordeono skyriuje dirbo tik vienas mokytojas, turintis aukštąjį išsilavinimą, o kai kurie net neturėjo akordeono specialybės kvalifikacijos. Taigi, prioritetas buvo mokytojų išsilavinimas.

Antras rūpestis – mokinių pasiskirstymas pagal specialybes. Fortepijonu skambinti mokėsi 350 mokinių, akordeonu –150, stygininkų ir pūtikų buvo apie 80. Liaudies instrumentų, etnomuzikos ir chorinio dainavimo dalykų iš viso nebuvo. Tuo metu ką tik pradėjusi dirbti kanklininkė Alvyda Česienė turėjo kelias mokines pirmoje ir antroje klasėse.

Trečias skaudulys – mokyklos patalpos. Viskas apgriuvę, katilinė vietinė, anglių ir šlako krūvos mokyklos kieme. Klasės nepritaikytos muzikos pamokoms, nes anksčiau čia buvo vaikų namai su savo virtuve, valgykla, sandėliais ir likusiais gyventi buvusiais darbuotojais (dėl jų iškeldinimo vyko 11 teismo, įskaitant ir Aukščiausiojo, posėdžių). Žiurkės, pelės... Nemačiusiems tų „muzikos mokyklos“ patalpų sunku ir nupasakoti.

– Vis dėlto kas džiugino, ką pavyko įgyvendinti padedant bendražygiams ir bendraminčiams?

– Bendražygiai ir bendraminčiai buvo Liaudies instrumentų skyriaus vedėja kanklininkė Alvyda Česienė, Styginių instrumentų skyriaus vedėjas altininkas ir smuikininkas Algirdas Čekanavičius, pianistės Vida Urbaitė, Danutė Lapienienė, chorvedė Jūratė Jaudegytė, direktoriaus pavaduotojas akordeonininkas Vytas Spitrys.

Septynmetė vaikų muzikos mokykla tapo aštuonmete, 1989 m. – dešimtmete, 1994 m. įdiegtas trijų pakopų muzikinis ugdymas, taip pat ir ankstyvasis 1 ar 2 metai ugdymas.

1976 m. pradėtas kapitalinis mokyklos patalpų remontas, pamokos vykdavo penkiose miesto vidurinėse mokyklose. Remontas truko 5 metus.

– Kokiais principais vadovavotės, kas Jums buvo svarbiausia?

– Visada reikia turėti įstaigos raidos idėją, viziją, kad ta įstaiga būtų Lietuvos kultūros dalis, kad jos skleidžiama muzikinė kultūra pasiektų kuo daugiau Lietuvos žmonių, o mokiniai taptų puikiais žmonėmis, gerais savo srities specialistais ir kultūringais piliečiais. Mokyklos direktorius pirmiausiai turi būti švietėjas. Tai nelengva misija, nes pasiruošusių griauti yra labai daug, o galinčių ir norinčių padėti – saujelė.

Valdininkija rūpinasi tik pati savimi, kultūra ir švietimas niekam nėra svarbu. Ir amžinas priekaištas „Kaip jūs brangiai mums kainuojat!“

O kas gi tie „mums“?

– Ar galite įvardinti ir bendresnius Lietuvos jaunimo muzikinio lavinimo dalykus?

– Šiuo metu pradėjo mokytis vadinamosios Z kartos vaikai. Tėvai kartais piktinasi, kad vaikui reikia groti namuose, atmintinai išmokti kūrinius, dalyvauti akademiniuose koncertuose ir t. t. Kartais nepranešę išsiveža vaikus slidinėti į Alpes arba į kurortus Turkijoje, Ispanijoje.

Norint išlaikyti mokyklos teikiamų žinių lygį, mokytojams tenka spręsti repertuaro, bendravimo su mokinių tėvais ir pastarųjų švietimo problemas. Pastebime vyresniųjų klasių mokinių mažėjimo tendenciją – santykinai gana didelis skaičius mokinių išeina gavę pradinio muzikinio išsilavinimo pažymėjimą. Sumažėjo mokinių programoje „Profesijos link“ ir išplėstinio muzikinio ugdymo programoje.

– Kokios mintys kyla dabar, mokyklos vadovo pareigas perduodant Mindaugui Labanauskui?

– Mokyklai reikėtų susirūpinti dėl minėtų problemų, rimčiau analizuoti ugdymo procesą, priemones, ugdymo programas, gerai apgalvoti tolesnės veiklos viziją ir strategiją.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!