Choro „Viva voce“ koncertinė viešnagė Japonijoje

Baigiantis metams daugelio tarptautinių konkursų nugalėtojas Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos choras „Viva voce“ kartu su vadovais Virginija Katiniene ir Raimondu Katinu bei koncertmeisteriu Dainiumi Jozėnu buvo išvykęs į šešiolikos dienų koncertinę kelionę po Japoniją. Kelionės įspūdžius papasakojo Raimondas KATINAS.
Tai buvo tolimiausia, ilgiausia ir neabejotinai turiningiausia choro kelionė. Esame labai dėkingi Japonijos ambasadai Lietuvoje už nuoširdų dalyvavimą rengiant mūsų išvyką, už galimybę pažinti nuostabią šalį, pabendrauti su jos žmonėmis. Ne veltui mūsų jaunosios choristės išvyką pavadino viso gyvenimo kelione.

*

Pačią pirmą viešnagės Japonijos sostinėje dieną buvome pakviesti į priėmimą pas Otos, didžiausios Tokijo miesto seniūnijos (pusantro karto didesnės už Vilnių tiek pagal plotą, tiek pagal gyventojų skaičių), merą. Priėmimas priminė oficialų draugiškų valstybių delegacijų susitikimą: valstybių vėliavėlės, kiekvieno dalyvio vietą žyminti kortelė su vardu ir pavarde lietuvių ir japonų kalbomis. Po Japonijos ir Lietuvos kultūrinių ryšių ir bendrystės temų buvo įdomu išgirsti šeimininkų pasakojimą apie pasirengimą 2020 m. Tokijuje vyksiančioms vasaros olimpinėms žaidynėms, Otos valdose esančio Tokijo oro uosto paruošimą būsimiems keleivių srautams. Atlikti tokius darbus per tokį trumpą laiką įmanoma tik pasakoje arba... Japonijoje. Susitikimo pabaigoje surengėme trumpą koncertą.
Po poros neišdildomų įspūdžių dienų sostinėje – valanda skrydžio iš Tokijo į Hačidžio salą, pagrįstai vadinamą Japonijos Havajais. Žaliuojančios palmės ir gėlynai, juodo smėlio paplūdimys, maudynės Ramiajame vandenyne. Susitikimas su miesto meru, savivaldybės tarnautojais ir vietos suaugusiųjų choru prie nacionalinės virtuvės patiekalais nuklotų stalelių atrodė kaip seniai pažįstamų bičiulių pasibuvimas su smagiais klegesiais ir dainomis.
Iš Hačidžio salos parskrendame į Tokiją. Kitą dieną greitasis traukinys, lėkdamas 300 km per valandą greičiu, veža mus į Tojohašį. Beveik 400 tūkst. gyventojų turinčiame mieste yra Japonijoje pirmaujantis Technologijų universitetas. O ką apima sąvoka „japoniškos technologijos“, supratome tik pačioje Japonijoje. Labai mielas miesto meras surengė priėmimą tryliktame savivaldybės pastato aukšte.
Nagoja – trečias pagal dydį Japonijos miestas. Aplankome mokyklą, kurioje mokėsi Kaune 1939–1940 m. dirbęs ir 6000 žydų išgelbėjęs Japonijos diplomatas Čijunė Sugihara. Prie šiam pasaulio tautų teisuoliui skirtos skulptūrinės kompozicijos skamba japoniška „Fiuriusato“ („Gimtinė“) ir lietuviška „Lietuva brangi“, jų klausosi visa miesto valdžia. Sužinome, kad tiek prie didžiažmogiškų Čijunės Sugiharos darbų viešinimo Japonijoje, tiek prie jam skirtos skulptūrinės kompozicijos atsiradimo daug prisidėjo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro vadovas dr. Aurelijus Zykas. Jam, koordinavusiam mūsų išvykos parengimą, esame dėkingi už sėkmingą kelionę ir daugybę naudingų praktinių patarimų.
Nebuvai Kiote – nematei tikrosios Japonijos, sako vietos gyventojai. Paslaugusis autobuso vairuotojas, vardu Takeši, veža mus į senąją Japonijos sostinę. Riesti pastatų stogai ir šimtamečiai nykštukinių medelių sodai... Visus apima jausmas, kad atsidūrėme tikrojoje Japonijoje...
Judame toliau. Geografiniu auksiniu Japonijos centru vadinama Gifu prefektūra. Malonus pabendravimas su jos sostinės Gifu meru ir vėl – į kelią. Japoniški kaimai su vienaaukščiais tarsi žaisliniais namukais ir mažais kiemeliais, ploteliai žaliuojančių ryžių daigų, persimonų sodai ir šių vaisių džiovyklos pastogėse.
Galutinis kelionės taškas – Čijunės Sugiharos gimtasis miestelis Jaocu. Prie pasaulio tautų teisuolio muziejaus – antrą kartą, kas labai reta, pražydusios sakuros. Mus lydinti japonė gidė šmaikštauja – jos pražydo mėlynakių šviesiaplaukių lietuvaičių garbei. Jaocu yra lankęsi mūsų šalies menininkai, lietuviai čia žinomi ir gerbiami. Miesto meras, vartydamas mūsų dovanotą Lietuvos nuotraukų albumą, kaip mat atpažįsta: čia Vilnius, Kaunas, Trakai – visur jo būta.
Nors apie koncertus kiek vėliau, negaliu nepaminėti – po pasirodymo Jaocu salėje ašaros sutvisko ne tik daugelio pilnutėlės salės klausytojų, bet ir pačių dainininkių akyse. Dar labiau mus sujaudino mero mėginimas paslėpti ašaras, kai po koncerto užlipo į sceną nusifotografuoti su choru.
Paskutinė diena nuostabioje šalyje. Žvilgsniais atsisveikiname su viešbutį supančiais kalnais, nuraudusiais klevais, mielais mus lydėjusiais žmonėmis.

*

Turininga turistinė programa neužgožė svarbiausio mūsų išvykos tikslo – koncertų. Jų turėjome net devynis! Japonai be galo tikslūs, konkretūs, improvizacijų nepripažįstantys žmonės. Koncertines programas pradėjome derinti prieš gerą pusmetį, šeimininkams pasirinkti išsiuntėme beveik penkiasdešimties kūrinių sąrašą. Kartu atsirinkome tinkamiausius. Prieš išskrisdami jau žinojome visų pasirodymų datas, laiką, vietas, trukmę, kitas detales. Buvo koncertų, kurie prasidėdavo ar baigdavosi mūsų ir vietinio choro bendru vienos arba dviejų japoniškų dainų padainavimu. Dainų turėjome keturias, jos buvo aranžuotas mūsų chorui. Iš anksto išsiuntėme kūrinių partitūras, kad japonų chorai... atliktų namų darbus. Mūsų pasirinktas dainas moka kiekvienas japonas, todėl kartu dainuodavo ir žiūrovai. Kūriniai, suprantama, sulaukė didžiausio pasisekimo, kaskart tekdavo kartoti. Didelio susidomėjimo sulaukė dviejų liaudies dainų kompozicija: vienu metu dainuojamos japoniškoji „Sakura“ ir lietuvių „Cykiai, cykiai Nemunėlis teka“ tarpusavyje puikiai dera, viena kitą gražiai papildo. Japonai labai gyrė nepriekaištingą lietuvaičių tartį, tai juos maloniai nustebino.
Didžiąją koncertų programos dalį sudarė lietuvių autorių kūriniai, joje buvo ir žinomų klasikos bei pasaulyje populiarių kūrinių. Skambėjo skudučiai, švilpynės, įvairūs lietuviški barškalai. Publikos priėmimas buvo labai nuoširdus, pasisekimas – didžiulis.

Pastarąjį dešimtmetį chorui „Viva voce“ teko koncertuoti daugelyje Europos šalių, Amerikoje, turėjome progų susitikti su įvairia žiūrovų auditorija. Japonų publika – išskirtinė. Pirmiausia buvo matyti jos pasiruošimas ir nusiteikimas koncertui. Apranga bylodavo apie nekasdienį įvykį, į salę žiūrovai įeidavo lyg į šventovę, susikaupę, žemiškus reikalus palikę už durų. Po pirmųjų dainų – nedrąsūs plojimai lyg bijant sutrukdyti atlikėjams. Mes šmaikštavome – publika apšyla. Bet jau nuo ketvirto penkto kūrinio žiūrovai tarsi atsiverdavo atlikėjams, o koncerto finalas kartais būdavo griausmingas. Tradiciškai dalis žiūrovų po koncerto pasilikdavo palaukti išeinančių žydraakių geltonkasių dainininkių. Tokių nuoširdžių žvilgsnių ir šiltų šypsenų niekur niekada nebuvome regėję. Kad ir nesupratome kalbos, bet buvo visiškai aišku – žmonės dėkojo ir linkėjo didžiausios sėkmės. Be jaudulio negalime neprisiminti, kaip ankstų rytą į Hačidžio salos oro uostą atskubėjo garbaus amžiaus japonė. Per vertėją sužinojome, kad vakar ji buvo mūsų koncerte, o po jo per naktį kiekvienai dainininkei darė neįtikėtinai kruopštaus darbo reikalaujančias tradicines japoniškas dovanėles, panašias į laimės paukštes. Kaip ji džiaugėsi, kad spėjo mums jas įteikti...

*
Koncertų salės – atskira tema. Nenuostabu, kad jos puikios didmiesčiuose – Tokijuje, Nagojoje. Tačiau apstulbino Hačidžio salos (7 tūkst. gyventojų), Gifu, Jaocu (apie 5 tūkst. gyventojų) salės. Jos, pastatytos prieš 10–15 metų, labiau primena teatrų, tiksliau, amfiteatrų sales. Maždaug aštuonių šimtų–tūkstančio vietų patalpai nereikalinga jokia įgarsinimo aparatūra, vienodai gerai girdėti tiek scenoje, tiek bet kurioje salės vietoje. Kaip puikiai skambėjo trisdešimt keturių merginų choras! Scenos dekoracijų pakėlimo mechanizmų – gal po dvi dešimtis. Pavaikštinėjau po užkulisius – jie bemaž pusės salės dydžio. Ten rasi viską, ko galėtų prireikti: įvairiausių laikinų konstrukcijų, panašių į lego kaladėles, per kelias minutes tampančių tuo, ko tuo metu reikia: paaukštinimais, platformomis, choro laiptais. Dešimtys įvairiausių mikrofonų (gal skaitovams ar roko grupėms) ir įmantriausių stovų, kabelių, laidų ir visų įmanomų jungčių, dešimtys kitų matytų ir nežinomų dalykų. Vien dirigento pultai – šešių rūšių ir dydžių. Viskas tvarkingai sudėliota. O nuo visose scenose buvusių fortepijonų „Yamaha“ mūsų pianistą Dainių Jozėną tekdavo vos ne plėšte atplėšti –tokiais stebuklais dar niekada negrojęs... Beje, be scenos darbuotojų žinios instrumento nevalia pastumti nė per plauką. Paprašius privažiuoja su specialiu keltuvu ir milimetrų tikslumu pastato ten, kur nurodai.
Po koncerto paskutiniam žiūrovui išėjus iš salės, sugriaudėdavo dulkių siurblių ir kitokių valymo prietaisų simfonija. Su šia technika dirba kostiumuoti baltmarškiniai vyrai, ką tik sėdėję žiūrovų vietose. Kol mes persirengdavome ir pasikalbėdavome su vietinės spaudos žurnalistais (atsivežėme nemažai apie mūsų koncertus parašiusių laikraščių), tiek salėje, tiek scenoje viskas būdavo švaru ir gaivu.

*

Mums buvo parengta ir plati kultūrinių mainų programa. Apsilankėme keturiose gimnazijose, kur mūsų moksleivės galėjo susipažinti su japonų lankstymo iš popieriaus tradicija, hieroglifų rašymu ir kt. Bet svarbiausia šių susitikimų dalis būdavo muzikinė – moksleiviai mums surengdavo koncertą, mes taip pat padainuodavome keletą kūrinėlių. Vietinių moksleivių pasirodymai maloniai stebino: klasės chore dainuoja visi tos klasės vaikai – negalinčių nėra, nenorinčių negali būti. Mums buvo keistoka matyti vyresniųjų klasių chorus, kuriuose tiek daug nuoširdžiai dainuojančių Lietuvoje paties „nedainuojamiausio“ amžiaus vaikinų. Kiek supratome, dirigentas renkamas iš pačių dainininkų ir jam pasirodyti prieš svečius yra didžiulė garbė.

Paprastai pasirodydavo keturių klasių chorai. Jų dainuojami kūriniai pakankamai rimti ir sudėtingi, atlikimas gana gero lygio. Ir tai nei muzikos, nei sustiprinto muzikinio ugdymo gimnazijose! Visi girdėti chorai be vargo pereitų atrankas į Lietuvos moksleivių dainų šventę. Dar pagalvojau, kokia būtų (jei vyktų) Japonijos moksleivių dainų šventė, kai kiekvienoje gimnazijoje ar mokykloje tiek gerų chorų, kiek ir klasių...
Gimnazijose, kuriose lankėmės, pastatyti atskiri priestatai ar net pastatai, kuriuose – universalios koncertų ir sporto salės. Jos panašaus dydžio kaip senoji Kauno sporto halė, kai ten vykdavo koncertai, tik be tribūnų: didelė scena ir parteris žiūrovams. Prireikus lengvos sulankstomos kėdės išnešamos ir atsiranda dvi ar net trys krepšinio aikštelės. Minėtų koncertų klausydavosi keli šimtai mokinių nuo pirmokų iki vyriausiųjų gimnazistų. Pirmokai, antrokai įsitaisę ant tiesiausiomis eilėmis išdėliotų pagalvėlių arčiausiai scenos, vyresni kiek toliau sėdi ant kėdučių. Salėje visiška rimtis ir tyla, nė menkiausio krebždesio ar šnabždesio. Tarp jų nematėme nė vieno mokytojo ar auklėtojo. Mums tai atrodė lyg iš fantastikos pasaulio, lyginant su tokio pat amžiaus mūsų koncertų publika. Spėliojome: švietimo šios valstybės prioritetu tikriausiai niekas niekada neskelbė, dešimtmečiais reformomis nesiaubė. Rezultatai akivaizdūs.

*

Šešiolika dienų pralėkė nepastebimai. Laikas atsisveikinti su mielais mus lydėjusiais, nuoširdžiai bendravusiais žmonėmis. Pamojuoti gaisru nuraudusiems klevams. Kažin, ar sakuros pražydo mūsų garbei, bet visi įspūdžiai, išgyvenimai, krūvon sudėti, ilgai išliks atmintyje lapkritį žydinčiomis sakuromis.