Eduardas Balsys: „Gyvenimo partitūra rašoma krauju ir tik vieną kartą“

2019 Nr. 1–2 (492–493), Audronė Žigaitytė

1984 metų lapkričio trečiąją buvau ligoninėje. Džiugus įvykis – į pasaulį atėjo pirmagimė dukrelė.

Tačiau tas neužmirštamas šeštadienio vakaras buvo niūrus, keista ramybė tvyrojo palatoje, koridoriuje ir hole, kur paprastai vakarais plyšaudavo televizorius. Tą vakarą ramybės jis nedrumstė – buvo sugedęs.

Keisto nerimo vedama paskambinau namo. Prislėgtu balsu mama kažkodėl pirmiausia paklausė, ar žiūrėjau „Panoramą“. Man pasakius, kad nežiūrėjau, kone pašnibždomis (tik gerokai vėliau supratau tuo šnabždesiu tramdomą skausmą) trumpai tarstelėjo: „Profesorių Balsį iš Druskininkų parvežė. Labai blogai…“

Net neprisimenu, ar daugiau apie ką šnekėjomės. Nesigilinau, kokia liga – pakako, kad jį PARVEŽĖ…

Grįžau palaton. Miegas neėmė, pro langą debesų dangstoma vaiskiai švytėjo pilnatis. Ir jos, ir to ilgo ilgo vakaro minčių ir jausmų pliūpsnio negaliu (o ir nenoriu) pamiršti daugybę metų.

Mąsčiau apie Profesorių…

Kada jį sutikau pirmą kartą? Kaip susipažinome? Kodėl jis man, mano gyvenimui toks svarbus?

Žinoma, pirmiausia pažinau ne profesorių ir ne kompozitorių Eduardą Balsį, o jo muziką. Tai buvo metas, kai kūrinių autoriai visai nerūpėjo – buvo svarbu, ką jie pasakoja savo kūryba.

Mama dažnai vesdavosi į teatrą, o ten turėjau du absoliučius favoritus (kas keisčiausia – iki šių dienų): „Eglę žalčių karalienę“ ir „Gulbių ežerą“. Tik žiūrėdama vieną baletą nė ašaros nenubraukdavau, o vedama į kitą visada išgirsdavau mamos perspėjimą: jeigu vėl verksi, niekur neisim!

Žinoma, verkdavau „Eglėje“. Ir kai Eglę žalčiai iš namų veždavo, ir kai ji Žilviną palikdavo žemėn grįždama, ir kai broliai Drebulytę naktį baugindavo miške, ir kai Eglė žaltį vardu šaukdavo, o šis kraujo puta atplaukdavo, ir kai ji medžiais vaikus užkeikdavo… Per tą baletą ir skaityti anksti pradėjau – juk Salomėjos Nėries poemą reikėjo atmintinai išmokti! Žodžius skaitydama muziką girdėdavau, ji buvo tokia sava, tokia artima…

Beje, šiandien suprantu, kad ir vizualiųjų menų supratimą formavo nuostabiai Birutės Žilytės iliustruota solidi didelio (anuomet man, ketverių metų panelei, – milžiniško) formato knyga kietais viršeliais. Ir vaikus su ja auginau, ir kaip gražiausią puošmeną namų bibliotekoje laikau.

Vėliau, kai jau mokiausi kompozicijos pas profesorių Eduardą Balsį, kartą klasėje, pamenu, net žado netekau, kai jis man parodė nuostabiosios Eglės temos šaltinį Jadvygos Čiurlionytės sudarytoje rinktinėje „Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai“. Še tau, kad nori – „Oi tu sakal, sakale“… O jau tos knygos paraščių margumas – čia buvo gerokai padirbėta pieštuku. Pati profesorė Čiurlionytė ne sykį yra pabrėžusi kūrybingą Eduardo Balsio lietuviškumą.

 

***

Baletas „Eglė žalčių karalienė“ ir jo kūrybos laikas buvo labai svarbus Eduardo Balsio gyvenime.

Paklausta, kuris kūrinys ar premjera E. Balsiui buvo svarbiausia, kompozitoriaus žmona Adelė nė akimirkos nedvejojo: „Sudėtingiausias ir įspūdingiausias, be jokių abejonių, buvo baleto „Eglė žalčių karalienė“ gimimas. Niekas negali pasakyti, kada kompozitorius pradeda kūrinį kurti. Aiški tik jo pabaigos data. „Eglės“ paskutinė nata parašyta 1960-ųjų gegužės 1-ąją, su pirmaisiais anuomet tradicinio parado maršo garsais! O aš šiek tiek anksčiau (balandžio 6 dieną) pagimdžiau sūnų Audrių. Taip ir nešiojome abu – aš jo sūnų, o jis – baletą... Gegužės viduryje buvo numatyta „Eglės“ premjera, tai jis tiesiog skendo išgyvenimuose ir rūpesčiuose. Nepaprastai mylėjo savo „Eglę“. Kai Eduardas rašė operą „Kelionė į Tilžę“, netyčia jam pasakiau: tokios kaip „Eglė“ tu jau niekad neparašysi. Pasakiau – ir pati išsigandau savo žodžių. Maniau, įskaudinau. O jis net apsidžiaugė! Tai ne operą supeikiau, o „Eglę“ pagyriau!“

Tas pokalbis vyko 1994 metų gruodį, praėjus dešimt metų po Eduardo Balsio mirties. Atvirumo akimirką p. Adelė pasidalino ir nepaprastai brangiu laišku, 1958 m. spalio 12 d. kompozitoriaus jai rašytu iš kūrybos namų „Staraja Rūza“.

 

... Pradėsiu nuo darbo. Sekasi, atrodo, neblogai. Atvažiavau čia beveik be tematikos (t. y. tematinės medžiagos) ir nežinojau, kokios muzikinės mintys priduos sparnus Eglei, Žilvinui, kitiems baleto veikėjams. O, kaip sakoma, gera pradžia – pusė darbo. Pirmiausia atsirado Žilvinas, kuris, man atrodo, turėtų prasidėti dviem motyvais – trokštąs išsivaduoti nuo prakeikimo, trokštąs išsiveržti iš veržiančių jį pančių ir dėl to kenčiantis. Po tokių minčių man buvo aišku, kad pirmasis Žilvino motyvas turi kylančios intonacijos slinktį, kuris atsitrenkęs į kliūtį šiek tiek krenta žemyn. Antrasis motyvas – Žilvinas kenčiantis – turi krintančios intonacijos slinktį su dejavimo atspalviu. Viena tema man atrodė neįmanoma atskleisti Žilvino pasaulio. Šios dvi temos ir sudarė „Audros“ pagrindą. Visiškai netikėtai gimė Eglės tema. Aš ir pats stebėjaus, kaip ji be jokių kančių išsiliejo. Galbūt todėl, kad Žilvinui norėjosi tokios Eglės, kuri gali jį išvaduoti iš jo kančių.

Kada aš šias dvi temas (Žilvino ir Eglės) sugretinau Adagio dalyje ir suimprovizavau ją visą, tai finale (aš, Ada, prisipažinsiu tik tau) apsiverkiau. To iki šiol man dar nebuvo. Įdomu, kaip į šią vietą reaguos klausytojai. Tik niekam nė žodžio. Tegu tai būna mudviejų paslaptis. Šalia to (išvestinės iš Eglės temos) atsirado ir „Rauda“ – atsisveikinimas su savo artimaisiais, o ta pati muzika, tik gal šiek tiek kitokioje instrumentuotėje, bus ir tada, kada ji (Eglė) atsisveikina su savo vaikais – Ąžuolu, Uosiu ir Beržu. Parašiau Eglės prašymą leisti aplankyti tėvus. Be to, dar vieną sceną – Eglė dar linksma mergina, su seserimis išdykauja pajūryje.

Visiškai netikėtai gimė taip pat ir žalčių tema. Temos charakterį pabrėžia ne vien tik vyriškumas, rimtumas, bet ir grynai muzikinis bruožas – timpanų dūžiai, kurių man prireiks gaivališkame žalčių šokyje, kada pirmą kartą apgauti jie turės išlieti pyktį, grasumą. Iš šios temos, atrodo, neblogai susiformavo ir Sutiktuvių šokis, kada Eglė su žalčiais Vaivorykštės tiltu sutinkama Žilvino pilyje. Tai tiek nuo 2 iki šiandien – 12 spalių.

Dar tiek įtemptai niekados nedirbau ir todėl vėlai vakare atsigulęs negaliu iš karto užmigti. Muzikinės mintys kaip padūkusios skraido po galvą ir neduoda ramybės, ir tik visiškai pavargęs paryčiui užmiegu taip pat neramiu miegu. Tarp kitko – žalčiai gimė anksti rytą apie 5 valandą. Ją (temą) tuojau pat užrašiau, kad neužmirščiau. Vieną naktį suskambėjo net visas baletas ir lyg mačiau jau viską scenoje. Bet tai tik sapne. O kiek dar toli iki tikrovės!

Tiek apie kūrybą.

 

***

Kitas kūrinys, kuriuo ir maža būdama pajėgiau žavėtis, – oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“. Tiesiog nenusakomas derinys: muzika lyg ir vaikams apie vaikus, bet sykiu vaikų balsais suaugusiems bylojanti amžinas tiesas… Gal tada pirmą kartą ir kompozitorių Eduardą Balsį pamačiau. Ne kaimyną, ne kiemo draugės tėvelį, o KOMPOZITORIŲ…

Ir būtent nuo „Gaublio“ premjeros kaskart jį sutikusi pajusdavau keistą jaudulį ir pagarbą: tai buvo jau nebe tas kaimynas ir į svečius užsukdavęs šeimos bičiulis...

O vėliau reikėjo rinktis gyvenimo kelią. Žinoma, įdomiausia daryti tai, ko nenori tėvai, ir aš nusprendžiau tapti kompozitore. Gal ir būčiau nusileidusi, jei į savo klasę nebūtų priėmęs Eduardas Balsys.

Kiek savaičių, kiek mėnesių kankinamai ilgai laukiau, mintyse niekaip nesuderindama to man be galo didelio kūrėjo ir savęs… Net negalėjau įsivaizduoti jį esant tokį pat tėviškai šiltą ir artimą pedagogą, kokia buvo jo muzika! Atrodė, apie kiekvieną savo studentą Balsys žinojo viską, nors niekada nieko neklausinėdavo. Kaip jam tai pavykdavo? Šito jau niekada nesužinosiu.

Ir brangino jis mus visus kaip tikras tėvas, neišskirdamas nė vieno. Ir niekada nesistengė pakeisti – priešingai, vis ragindavo daryti, kas ir kaip labiausiai patinka.

Tik jau tingėjimo tai nepakęsdavo! Pats būdamas nepaprasto darbštumo, ir mumyse šitai ugdė. Lygiai kaip ir pasitikėjimą savimi.

Pamenu nepaprastą epizodą.

Profesoriai Julius Juzeliūnas ir Eduardas Balsys dirbdavo gretimose klasėse antrame konservatorijos aukšte. Laukdami studentų mėgdavo šnekučiuotis koridoriuje. Kartą lipu laiptais ir girdžiu kalbančius apie Igorio Stravinskio „Šventąjį pavasarį“: solo instrumentų registrai, polifonija, partitūros faktūra – analizavo detaliai, netgi smulkmeniškai. Tačiau nė vienas profesorius nevartė partitūros! Tik dabar, dešimtmečius dėstydama simfoninio orkestro paslaptis, suprantu, kaip tai pasiekiama.

Artėjo baigiamieji egzaminai ir diplominis darbas. Niekaip negalėjau apsispręsti, ką rašysiu simfoniniam orkestrui. Nedomino nei simfonija ar simfoninė poema, nei instrumentinis koncertas. Jau buvau bepradedanti panikuoti, bet profesorius kartą ir sako: „Operą rašyk – juk patinka šis žanras.“

Aš operą? Taigi dar anksti, sakau. „O Mozartui ką – nebuvo anksti?“ – „Betgi aš ne Mozartas!“ – jau rėkte išrėkiau sutrikusi. „Bus kas pasako ir be tavęs, kad tu ne Mozartas, bet jei pasirinkai šį sunkų kelią, tai ir būk įsitikinusi, kad esi ne prastesnė už Mozartą…“, – su tik jam būdinga ramybe nusišypsojo profesorius. Ir čia pat pradėjome rinkti siužetą, kuris, pasirodo, abiem (!) buvo aiškus: profesorius žinojo, kad ant mano darbo stalo jau ne vienus metus Justino Marcinkevičiaus „Mažvydas“ guli...

Taigi pasitikdami 1980-uosius mes abu su profesoriumi rašėme operas! Tik man rūpėjo vien mano darbas, o jam – ir šešiasdešimtmečio jubiliejus, ir mes šeši, simboliškai susirinkę draugėn diplominių darbų rašyti, ir dar operos „Kelionė į Tilžę“ premjera.

 

***

1980-ųjų pavasarį nė neįtarėme, kad profesorius Eduardas Balsys nebeilgai bus tarp mūsų. Šiandien jau galime mėginti įsivaizduoti, kiek jam atsiėjo tų dienų įtampa ir kiek ji pagreitino paskutinių gyventi atseikėtų metų tekėjimą. E. Balsys ne tik mus, šešis Kompozicijos katedros diplomantus, lydėjo į gyvenimą (LMTA istorijoje iki tol nebūtas vienų metų kompozicijos absolventų skaičius, o dar visi – vieno profesoriaus mokiniai!), bet ir ruošė premjerai ilgus metus brandintą, svajonėse puoselėtą operą.

Ką reiškė (ir tebereiškia) Lietuvoje pastatyti lietuvišką operą net ir tokį kūrybinį kraitį bei vardą turinčiam kompozitoriui, koks buvo (ir yra!) Eduardas Balsys, aiškinti neverta. Pritrūktų ir popieriaus, ir rašalo… Kažkas suskaičiavo, kad nuo oficialių pirmosios lietuviškos operos sukūrimo metų (1906) iki 1942-ųjų dienos šviesą išvydo 7, vėliau, iki 1981-ųjų, dar 24 operos. Kiek jų užgimė dar vėliau, niekas nė skaičiuoti nesivargina...

Žinoma, operų kiekis ir kokybė – netolygūs dalykai, tačiau visa žanro istorija (nuo pat C. Monteverdi) liudija, kad kiekviena nauja opera suteikia tam tikrą stimulą tolesnei žanro raidai. Netgi tuomet, kai veikalas iš repertuaro dingsta vos ne iškart po premjerinių spektaklių.

„Kaip rašyti operą?“ – klausė savo apsakyme-vizijoje „Apsilankymas pas Beethoveną“ Richardas Wagneris. „Taip, kaip savąsias dramas rašė Shakespeareˊas“, – tariamą atsakymą išgirdo genijus iš genijaus lūpų apie trečiąjį genijų.

Panašiai ir aš anomis 1980-ųjų dienomis, pradėjusi savo pirmąją operą, vis klausinėjau profesorių, bebaigiantį „Kelionę į Tilžę“. Atsakymai, vykę pokalbiai ir studijuojami veikalai, nors nieko nefiksavau jokiuose dienoraščiuose, ilgam liko atmintyje. O dar tiksliau – formavo ir požiūrį, ir pažiūras. Ypač brangios dienos, praleistos vos veiklą pradėjusiuose Druskininkų kūrybos namuose. Intensyviai dirbę prie savųjų operų, pavakariais apsukdavome ratuką aplink greta esantį miškelį. Žinoma, kalbėdami apie operas – kuo kuri ypatinga, svarbi, verta studijų. Ir ką studijuojant reikėtų pastebėti, atrasti.

Puikiai savo laikmečio muzikos kalbą išmanęs profesorius vis ragindavo mus neužmiršti pagrindinio tikslo: siekti, kad mus suprastų klausytojas. Siekti paprastumo gerąja prasme, nekomplikuoti minčių – juk svarbiausia ne kokios priemonės panaudotos, o minties krūvis, paveiksiantis ir klausytoją, ir atlikėją.

Šiandien, vartydama profesoriaus kūrybos puslapius, geriau nei anuomet suprantu, apie ką jis kalbėjo. Juo labiau kad dabar geriau suvokiu ir technologijos (muzikos kalbos mokymosi) šaltinius, ir brangiausią rezultatą – emocionalumą ir turiningumą. Beje, profesorius mėgdavo pabrėžti, kad geriausi vadovėliai – veikalai, pati muzika ir ypač partitūros. Regis, dar niekas svariau nėra kalbėjęs apie svarbiausią paties Balsio kaip orkestratoriaus meistriškumo šaltinį – vokiečių vėlyvojo romantizmo klasiką ir ypač Richardo Strausso kūrybą. Tarsi brangiausią relikviją saugau profesoriaus ranka perrašytą poemos „Mirtis ir praskaidrėjimas“ partitūros epizodą. Rašė jis be galo tvarkingai, tiesiog kaligrafiškai. Rodė savo unikalią „techniką“: degtuko galvutę mirkydavo į tušą ir dėliodavo natas, kurias vėliau su liniuote jungdavo akoladėmis.

Kalbant apie operą reikiamą pagarbos duoklę būtina atiduoti puikiausiam XX a. operos kūrybos „vadovėliui“ – Albano Bergo „Vocekui“, kurį profesorius ne tik vertino, bet ir puikiai žinojo, regis, kiekvieną natą bei libreto vingį (vokiečių kalba Balsiui buvo beveik gimtoji – nuo mažumės ja kalbėjo, rašė ir puikiai jautė).

Taigi iš bendro lietuviškų operų konteksto gerokai išsiskirianti „Kelionė į Tilžę“ pasižymi itin tobulu meistriškumu: lakoniškas temų išdėstymas, intensyvus nuoseklus plėtojimas (simfoniškumas), spalvinga instrumentuotė, ryškūs nuotaikų kontrastai, tematizmo vienovė (laisvai valdant dodekafoninę techniką plėtojamos veikėjų serijos, leitmotyvai) ir ryškus nacionalinis koloritas (dėl atskirų serijų struktūrose slypinčių „liaudiškų“ intervalų). O juk „Kelionė į Tilžę“ buvo tik antras E. Balsio sceninis kūrinys.

Tobulai amato paslaptis perpratusio meistro kūrinys reikalauja ir ne prasčiau savą amatą išmanančių atlikėjų. Pradžiai – bent jau tiek… Tačiau E. Balsiui amatas buvo tik galimybė prabilti, tik gebėjimas suvaldyti minties ir jausmų klodus.

Ir baleto, ir operos libretus parašė pats kompozitorius. (Verta prisiminti lakią H. Berliozo pastabą apie pasisekimo dar tik laukiantį R. Wagnerį: „… vis dėlto jis sukūrė tris operas ir visas tris pagal savo libretus!“) Tiesa, abu E. Balsio libretai pagrįsti literatūros klasika: baletas – S. Nėries poema, opera – H. Sudermanno novele. Beje, abiejuose kūriniuose daug vietos skiriama jūrai, pamario žvejų gyvenimui ir buičiai (juk E. Balsio vaikystė ir ankstyvoji jaunystė prabėgo pajūryje).

Erdvinį beribės jūros peizažą kompozitorius kuria abiejų kūrinių įžangose, o kulminacijose (baleto epiloge – Žilvino žuvimo scenoje, operoje – audros ir Anso žuvimo scenoje) tai jau rūsti, šėlstanti vandens stichija. Abiejuose veikaluose gvildenama ir ta pati meilės, pasiaukojimo, ištikimybės tema. Ir abu jie (nors vienu atveju tai tik pasaka, kitu – tik novelė) tampa psichologinėmis meilės dramomis.

Panašūs jie ir kai kurių veikėjų paveikslais. Pavyzdžiui, ir Eglė, ir Indrė – švelnios, lyriškos prigimties, pasyviai susitaikančios su likimu: Eglė nesipriešindama su žalčiais iškeliauja į jūros gelmes, Indrė paklūsta Anso valiai ir, net nujausdama kažką negera, išplaukia su juo į marias. Gal toks moters paveikslas sutapo su kompozitoriaus idealu?

Klaipėdos krašte, Šilutės rajone gimęs ir vaikystę praleidęs Hermannas Sudermannas (1857–1928) kraštietį kompozitorių žavėjo tikroviškai kuriama veiksmo aplinka ir veikėjų psichologija. Beje, veikalo pasirinkimą galėjo lemti ir tai, kad kompozitorius buvo keliavęs aprašytomis vietovėmis – plaukęs Minija, Nemuno delta, Skirvyte ir Atmata, buvęs Tilžėje…

Libreto kompaktiškumo ir dinamikos E. Balsys siekė iš novelės atrinkdamas tik tuos veikėjus ir scenas, kurie būtini veiksmui plėtoti. Ištisus epizodus ir dialogus kompozitorius paėmė iš Sudermanno novelės teksto jo net nekeisdamas, išsaugodamas novelės kalbos aromatą, tačiau vis dėlto neapsiejo be poetinių intarpų, keliems epizodams – Indrės ir Anso monologams, jų meilės duetui – tekstą sukūrė Justinas Marcinkevičius.

Pajausti žmogaus vidinį pasaulį, suprasti savo kūrinio herojų poelgius – pati įdomiausia ir sudėtingiausia operos žanro kūrybos sritis. „Būtina tapti psichologu, jeigu nori savuoju menu ką nors paveikti“, – ir šiandien tarsi priesakas neišduoti kūrybos idealų skamba profesoriaus žodžiai.

Pats jis rodė pavyzdį operoje gerokai pagilindamas trijų pagrindinių veikėjų – Anso, Indrės ir Bušės – dramą. Sunku nusakyti, kuris iš šios trijulės teigiamas personažas, o kuris smerktinas. Indrė – teigiama, tačiau pasyvumas, nesugebėjimas kovoti už savo ir vaikų laimę visiškai atsiduodant likimo valiai jos nepuošia. Ar Bušė bloga, kad yra stipri, gaivališka ir siekia asmeninės laimės nieko nepaisydama? O koks tuomet Ansas? Teigiamas ar neigiamas? Juk jis neprieštarauja Bušės pasiūlymui nužudyti Indrę ir to siekia „blaiviai“ apsvarstęs planą. Tačiau netrunka prisipažinti kaltas ir prašo atleidimo. Ansas įkūnija įvairius bruožus: jis darbštus ūkininkas, mylintis tėvas, tačiau turi silpnybių, dėl kurių ir įvyksta drama.

„Kelionė į Tilžę“ – tipiška likimo drama, kupina įtempto laukimo (erwartung). Dviejų žmonių jausmai išsilieja muzikiniais monologais, plėtojami dialoguose. Nėra čia nei galingų masinių chorų, nei daugybės ansamblių, beveik visi operos epizodai soliniai.

Likimo neišvengiamumą įkūnija dvi į operos muziką įpintos leittemos – Indrės bei Anso ir Indrės likimo. Abi jos charakteringos, slepiančios savyje plėtojimo impulsą, nors operos vyksme beveik nekeičiamos. Šiomis leittemomis grindžiami kulminaciniai epizodai, jomis paremta operos muzikinė-psichologinė dramaturgija. Konfliktiškumas, kontrastingumas, dvilypis veiksmo traktavimas, logiškas ir nuolatinis medžiagos plėtojimas – tai vis prielaidos suvaldyti emocinę jėgą, tampančią dramaturgijos pagrindu.

Prologas ir du veiksmai, kurių kiekvienas turi po du paveikslus, – tokia kompaktiška šio veikalo struktūra. Optimalus poveikio XX a. pabaigos klausytojui trukmės (apie dvi valandas) standartas.

Apmaudu, tačiau vieninteliame pastatyme kūrėjo sumanyta misija nebuvo įgyvendinta. Tiesiog neatsirado tokių pačių savo amato meistrų visose operos pastatymo grandyse. Ar kada atsiras?

 

***

1980 metų rudenį laikiau egzaminus į Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūrą.

Biurokratija anuometinės TSRS sostinėje buvo pasiekusi neįsivaizduojamas aukštumas. Su neįveikiama kliūtimi susidūriau ir aš. Specialybės egzaminui fonotekoje turėjau palikti įrašus, bet pagal konservatorijos vidaus taisykles juos buvo leidžiama priimti tik iš pedagogų, tad kaip studentė jų pateikti negalėjau. Egzamino laikas artėja, sutrikusi vaikštau iš Priėmimo skyriaus į fonoteką ir atgal, o įrašai vis dar mano rankose. Eiti reikia per kiemą – fonoteka kitame konservatorijos fligelyje. Netekusi jėgų stoviu koridoriuje prie fonotekos durų, nevalingai ritasi ašaros – jaučiuosi tokia bejėgė...

Staiga ant peties pajuntu... profesoriaus ranką: „Kas gi nutiko?“ – klausia... Papasakojau, ir viskas išsisprendė akimirksniu: įrašus pateikė profesorius, nesvarbu, kad kitos konservatorijos!

Tą dieną Eduardas Balsys su grupe kolegų per Maskvą skrido į Ispaniją. Turėdamas valandėlę laiko, trumpam užsuko į P. Čaikovskio konservatoriją. Kodėl atsirado tokioje keistoje vietoje – nuošaliame koridoriuje prie fonotekos, nei tada, nei vėliau nebepaklausiau...

 

***

Kokia baisi gelmė – žmogaus širdis!
Kaip tas didysis duburys prie Ventės rago,
Kur net ilgiausios kartys dugno nepasiekia,
Kur net giedriausią dieną dugno nematyti.

 

Kaligrafiškai profesoriaus 1980-ųjų gruodį išrašyti žodžiai ir natos mano Dedikacijų knygelėje... Anso monologo fragmentas iš operos „Kelionė į Tilžę“ simboliškai užbaigė ypatingos bendrystės metus.

 

***

Ir kaip profesoriui užtekdavo jėgų ir laiko viskam?

Žinoma, tada apie tai net nepagalvodavau, o šiandien klausimas neduoda ramybės. Lygiai kaip ramybės neduoda ir lengvabūdiškas Eduardo Balsio kūrybinių nuostatų nepaisymas. Kažin, kaip jis reaguotų į nesibaigiančias mokymo reformas bei pertvarkas?

„Į bendrą katilą paprasčiausiai pridėjus įvairių priemonių ir pamaišius, tam tikrą vaizdą gal ir galima gauti, bet jis bus be didesnio vidinio ryšio ir vargu ar pajėgs jaudinti“, – sakydavo profesorius. Jis nuolatos pabrėždavo, kad, norint turėti savo nuomonę, pirmiausia būtina daug ŽINOTI. E. Balsys tiesiog neapkentė diletantizmo, išorinio efekto, vadinamosios vienkartinės muzikos, kuri gali nebent stebinti, bet tikrai ne jaudinti.

Ar sensta profesoriaus idealai?

Jokiu būdu!

Ir geriausiai tai liudija jo paties muzikos gyvybingumas. Nors vis rečiau koncertų salėse skambanti (visų mūsų aplaidumas), ji kiekvieną kartą stebina vis kitomis, dar negirdėtomis spalvomis, emocijų būsenomis ir atrodo, kad kurta tik vakar. Daugkartinė, nesenstanti, beribė muzika!

Greta puikių scenos veikalų rikiuojasi kvartetas, daugybė dainų, muzika kino filmams, oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“, kantata „Saulę nešantis“, trys koncertai smuikui ir „Dramatinės freskos“...

Smuikininkas Aleksandras Livontas ir pianistė Olga Šteinbergaitė buvo ne tik kolegos konservatorijoje, kaimynai Žvėryne, bet ir puikūs atlikėjai, kuriems specialiai sukurtus ne vienas opusas.

Adelė Balsienė prisiminė bendrystės metus ir keistus, gal net lemtingus sutapimus.

„Pirmąjį smuiko koncertą Livontas griežė Balsio paprašytas, o jau Aleksandro Livonto prašymu kuriamas Antrasis koncertas, „Dramatinės freskos“ sumanytos jam ir žmonai. Atsimenu, kai Balsys rašė „Dramatines freskas“, Livontas vis prašydavo, kad nebūtų per daug ilga orkestro įžanga, esą nesmagu negrojant stovėti prieš publiką. Antrąjį koncertą smuikui Eduardas rašė Palangoje, o Livontas kiekvieną dieną lygiai penktą valandą ateidavo patikrinti, kiek Balsys per dieną sukūrė...

Paskutinį kartą scenoje Aleksandras Livontas taip pat griežė Antrąjį Balsio koncertą. Patiko jam šis kūrinys. Tąsyk Lietuvoje viešėjo Uljanovsko simfoninis orkestras, dirigavo svečias E. Serovas. Gerai jie tada grojo! Pasisekimas buvo neapsakomas! Antrą kartą kartojo visą koncertą! Ne vieną kurią dalį, o visą!

Antroje koncerto dalyje skambėjo P. Čaikovskio Šeštoji simfonija.

Tik pradėjo orkestras griežti, o dirigento batuta kažkaip netyčia krito į publiką. Tarsi koks ženklas negeras. Kažkas ją pakėlė. O užkulisiuose jau sunku buvo nepastebėti keisto šurmulio.

Netrukus sužinojome: mirė Livontas. Staiga. Smuiką dar spėjo įdėti į futliarą, o strykas taip ir liko rankoje...

Balsys buvo nupirkęs šampano... Jei nebūtume klausę antrosios dalies, gal būtų buvęs su mumis, ne vienas... Juk ir iš džiaugsmo suspaudžia širdį...

Ir Edis tą paskutinį vakarą iš Druskininkų man skambino ir džiaugsmingiausiu balsu sakė, kad paskutinė smuiko partijos nata parašyta! Džiaugėsi, kad gerai sekėsi, kad bilietą į Vilnių jau nusipirkęs. Ir jį galėjo džiaugsmo „spazmai“ suimti.

Taigi matai, mirštama ir iš laimės...

Trečiąjį koncertą Balsys pradėjo kurti Livontui atminti. Vėliau labai nuoširdžiai bendravo su jo mokiniu Raimundu Katiliumi. Sakė, kad paskirs Katiliui tą koncertą. O aš vis sakydavau, kad taip negalima – vieno atminimui, o skirti kitam.

Liko niekam nepaskirtas... Mes po Balsio mirties natų originalą padovanojom Katiliui...“

Lieka pridurti, kad 2000 m. balandžio 4 d. Raimundas Katilius mirė scenoje su smuiku rankose...

 

***

Šiemet minime profesoriaus gimimo 100 metų sukaktį. Ir jau trisdešimt penktuosius skaičiuojame, kai jo nebėra.

O tą naktį šviečiant pilnačiai užplūdusios mintys, regis, nė akimirkai nenutrūko.

Anuomet dar teko išgyventi laidotuvių skausmą. Bet tai vyko tarsi kažkur kitur, labai toli ir nebebuvo susiję su profesoriumi...

Jis taip ir liko šalia, nuolat primindamas apie protą ir širdį muziką rašant, lygiai kaip ir jos klausantis…

 

Ta gyvenimo simfonijos partitūra kiekvieno vis kita. Tai trumpa kaip novelė, apsakymas, tai daugiasluoksnis romanas su tęsiniais, su aiškia pabaiga ir be jos – staigiai nutrauktas. O rašoma ši partitūra krauju ir tik vieną kartą.

Iš Eduardo Balsio laiško broliui Leopoldui

 

P. S.
Variacijos širdies tema

Greta savo kūrybos E. Balsys turėjo mus – savo mokinius, kuriuos taip pat savotiškai „kūrė“, stengdamasis pažadinti tai, kas būdinga kiekvienam.
„Visi kūriniai turi būti su charakteriu. Ypač didesni ar sceniniai. Nevaržykite fantazijos, emocijų. Kalbėkite taip, kaip jaučiate. Pirmiausia turi būti matoma jūsų širdis. O šedevrai sukuriami ne iš karto“, – taip diena iš dienos mums kalbėdavo profesorius.
Dešimtaisiais metais po profesoriaus netekties jo mokiniai V. Bartulis, D. Kairaitytė, G. Kuprevičius, A. Lapinskas, V. Ločeris, L. V. Lopas, A. Martinaitis, V. Mikalauskas, V. Paketūras, A. Šenderovas, J. Širvinskas, J. Tamulionis, K. Vasiliauskaitė ir A. Žigaitytė sukūrė unikalų kūrinį „Dedikacija Eduardui Balsiui“ (variacijos E-d-B-a tema). Jo premjera įvyko 1995 metų sausio 12-ąją Menininkų rūmų Baltojoje salėje (dabartinėje Prezidentūroje).
Nebūtų Donatas Katkus pasižadėjęs atlikti būsimo opuso, nebūtume siuntę visiems E. Balsio mokiniams laiškų su siūlymu profesoriaus inicialų E-d-B-a garsais parašyti variaciją, nebūtų net keturiolika autorių atsiuntę savo variacijų, nebūtų įvykęs dar vienas stebuklas: visi rašėme nesitarę, kas ką ir kaip darys, bet kiekviena variacija rado jai skirtą vietą bendrame kūrinyje su kulminacijomis ir atoslūgiais, su jaudulį keliančiu susikaupimu ir staigiu emocijų protrūkiu.
Ne vienas klausęsis šio kūrinio nerimo: kodėl autoriai programoje surašyti abėcėlės, o ne variacijų atlikimo tvarka? Ogi labai paprasta: tai buvo vientisas keturiolikos meile mokytojui alsuojančių širdžių kūrinys!
Net ir prabėgus ne vieniems metams, mąstai: koks turėjo būti MOKYTOJAS, kurio atminimui keturiolika jo mokinių sukūrė tokį paminklą – Lietuvoje dar nebūtą…

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!