Ko dar nemoka Alina Orlova

2019 Nr. 1–2 (492–493), Rūta Giniūnaitė

Prieš 11 metų pasirodęs debiutinis Alinos Orlovos albumas „Laukinis šuo dingo“ buvo kupinas jaunatviško maksimalizmo ir noro išlieti susikaupusius vidinius išgyvenimus į aplinką – dainomis ji žydėjo aguona, mėnulyje glostė drakonus, laumžirgių sparnais klijavo sienas...

Vienuolikai prabėgusių metų norėjosi skirti vienuolika temų. Nuo nepakeliamos būties lengvybės iki iškvėpimo, kino užuominų, lietuviškos popkultūros ir didžio grožio, apie kurį Alina kalba taip: „Grožyje labai daug liūdesio, nes nori jį turėti, bet negali. Jis dėl to ir gražus, kad trumpas ir mirtingas.“

 

LAIKAS

 

– Prieš 11 metų išėjo debiutinis albumas „Laukinis šuo dingo“. Prieš dešimt metų sakei, kad jauti atsakomybę – negali nuvilti žmonių, kuriems patinka Tavo kūryba. O savęs per tiek metų nenuvylei?

– Lyg ir nenuvyliau... Praėjo nemažai laiko, jis buvo intensyvus, bet aš tik dabar pradedu viską apmąstyti. Ir vis dar tikiuosi, kad atskleisiu save kaip nors kitaip. Šiuo metu jaučiu tam tikrą norą keistis. Per tiek metų išmokau geriau groti, muzikine prasme jaučiuosi stipresnė, ir tai suteikia vilčių, kad galiu padaryti ką nors įdomaus ir sau, ir kitiems. Kalbant apie dainuojamąją poeziją, gal kiek ir išsisėmiau... Matyt, reikia kitko, labai to norėčiau. Be muzikos, visada piešiau, norėjau stoti į Dailės akademiją. Vėliau apleidau piešimą ir praradau formą, bet pamažu prie jo grįžtu, ieškau naujų kūrybos formų.

– Tau svarbu neužsibūti saugioje zonoje, ieškoti naujos veiklos?

– Jei bandai išgyventi iš muzikos, nėra tiek daug laisvės. Negali lengvai mesti savo kelio, tai šiek tiek rizikinga, ypač jei esi priklausomas nuo leidybinės kompanijos. Tačiau bandai eiti pirmyn, ieškoti.

– Klausantis Tavo pirmojo albumo „Laukinis šuo dingo“ ir, pavyzdžiui, „88“, jaučiamas skirtumas. Pridėjai ir elektronikos skambesio, šiek tiek primenančio „Depeche Mode“.

– Na, čia jau didelis komplimentas. Pačioje pradžioje buvo labai svarbu tekstai, poezija, atvirumas, kuris dabar man atrodo kiek per didelis. Pirmose aštuoniolikmetės, devyniolikmetės dainose pastebimas stebuklo, galimybių pojūtis, entuziazmas. Buvo kitoks laikas, visko pradžia. Vėliau atsirado kitoks skambesys.

Dabar žodžiai nebe tokie svarbūs, tolstu nuo jų, labiau rūpi atmosfera. Tekstas neturi būti per geras, nes tada užgožia visą kūrinį. Mėgstu rinktis klasikų poeziją ir pagal ją kurti muziką, dėl jos eilėraščiai suskamba kitaip, aktualiai, ypač jei tai buvo mokykloje nuvalkiotos eilės.

– Esi kalbėjusi apie laiko egzaminą, kurį turi išlaikyti Tavo dainos. Ar jauti, kad kai kurios jo neišlaikė?

– Išlaikė ne visos. Buvo tokių, kurias atlikdavome koncertuose, bet jų neįrašėme. Matyt, nebuvo noro jų užfiksuoti. Dar negaliu tiksliai pasakyti, turi praeiti daugiau laiko, tačiau dabar kai kurios dainos nėra tokios ryškios ir svarbios kaip kadaise. Yra kūrinių, kurių sąmoningai nebeatlieku, nors man jie nenusibodę, tik reikia įsijausti iš naujo. Kartais senų dainų nesugebu taip išdainuoti, kaip kadaise, negaliu atkurti to jausmo, o ir ne visada norisi. Mąstau, kad gal verta eiti prie kokio nors kito formato.

 

IŠKVĖPIMAS

– Apie įkvėpimą kalbėti nemėgsti, esi sakiusi, kad kūryba Tau – iškvėpimas. Kas kartais trukdo tinkamai kvėpuoti muzika?

– Didžiausias trukdis esu aš pati – mano įsivaizdavimai, neišsipildę lūkesčiai, savicenzūra, užstrigimas ties kažkokia mintimi, tam tikras neryžtingumas, tinginystė, perfekcionizmas... Anksčiau būdavo lengviau, parašydavau kūrinį, ir to pakakdavo.

Kai bandai iš to gyventi, prasideda visokie vidiniai prieštaravimai. Muzika man buvo išsigelbėjimas, savirealizacija, paauglystės jausmų iškrova, o vėliau tai tapo šiokia tokia pareiga. Reikia rasti balansą.

 

PO TAMSOS VISADA IŠAUŠTA AUŠRA

– Tavo naujausias albumas „Daybreak“ kalba apie tai, kad po blogos dienos visuomet išaušta rytas ir galima pradėti nuo pradžių. Ar dažnai jauti, kad dienai dar neįpusėjus norisi ją greičiau užbaigti?

– Kartais ankstyvą žiemą ar baigiantis rudeniui norisi, kad greičiau ateitų vakaras – slegia dienos pilkuma. Man jaukiau, kai tamsu, nesinori būti purvinoje šviesoje.

Kalbant apie „Daybreak“, šį albumą matau kaip tam tikro etapo užbaigimą – dainų tekstuose daugiau distancijos tarp savęs ir jausmo, jie nebe tokie jaunatviški. Norėčiau tikėti, kad tai tam tikro mano dainų žanro pabaiga.

 

KINAS

– Tavo daina „Vaiduokliai“, mano nuomone, labai tiktų filmo „Amelija iš Monmartro“ garso takeliui. Ar kurdama dainas galvoji tik apie tai, kaip jos skambės, ar turi jų vaizdinę viziją? Juk albumui „Mutabor“ buvo sukurtos trumpos videonovelės.

– Daug galvoju apie vaizdą, kinematografinį efektą. Mane labai veikia filmai – būtent dėl jų pamėgau tam tikrą muziką, pavyzdžiui, Bachą. Patinka ir garso takeliai spektakliams. Kartais klausoma muzika sukelia labai stiprių vaizdų, juk ji nėra vien tik garsas; kaip tas jausmas pasiekia žmogų, aš nežinau.

Keista, bet iki šiol neturiu nė vieno oficialaus vaizdo klipo. Man gal per daug rūpi, kaip tai atrodys, turiu daug ambicijų ir vizijų. Nenoriu banalaus vaizdo klipo, bet pati nedrįstu žengti žingsnio, nors reikėtų. Esu sukūrusi vieną iš garso takelių estų filmui „Žvaigždė“, bet darbas kine netraukia.

 

NEPAKELIAMA BŪTIES LENGVYBĖ

– Filosofas Georgeˊas Santayana sakė: „Kadangi neįmanoma išvengti gyvenimo ir mirties, lieka tik mėgautis intervalu“. Mėgaujiesi savo kasdienybe tame intervale?

– Kartais man visko pakanka, džiaugiuosi mažais dalykais: nuo gamtos iki miesto šviesų, žmonių stebėjimo, muzikos, kultūros elementų. Bet nesu išsprendusi visų savo vidinių prieštaravimų. Būna, kad trūksta veiksmo, o kartais jo per daug. Dažnai nesu patenkinta savimi, teisiu save, nes nieko nepadarau turėdama visas galimybes, tingiu. Tokie paprasti dalykai erzina. Pasisekė, kad galiu išgyventi iš muzikos, man nereikia eiti į darbą, bet kai iš tikrųjų susiduri su laisve, pamatai: turėdamas visą pasaulio laiką, kartais jį skiri visai ne tam, kam reikėtų.

– Ar lengva iš savęs ką nors išspausti, kai kasdien nenusistatai laiko ribų?

– Jei būsi kaip bala, nieko neišeis. Esu pratusi, kad mane kas nors paskatintų iš šalies, bet viską susidėlioti turiu pati, atsakau už save. Gana anksti pradėjau muzikuoti, ir viskas taip užsisuko, dariau tai, apie ką žmonės, dirbdami nuo aštuonių iki penkių, gali tik pasvajoti. Tai labai didelė dovana ir privilegija, stengiuosi ją vertinti. Reikia žinoti, ko nori iš kiekvienos dienos.

 

GAMTA IR BETONINĖS KALADĖLĖS

– Dainoje „Vasaris“ dainuoji: „Tavo miestas – betoninės kaladėlės / Kvailos varnos vis prišąla prie laidų.“ Turbūt apdainuoji Visaginą, savo gimtąjį miestą? Koks Tavo santykis su gamta ir „atomine“ tapatybe?

– Visaginas – miestas miške, tos kaladėlės stovi tarp ežerų ir miškų. Tai urbanizacijos ir laukinės gamtos derinys. Man svarbi gamta, bet ne visada patenku į gryną peizažą. Nors Vilnius labai žalias miestas, gamtos čia užtektinai.

– Žmonės ar erdvės suteikia didesnį postūmį kūrybai?

– Įvairiai. Pradžioje visada išplaukia koks nors žodžių žaismas, palyginimas, vėliau atsiranda ritmas – čia labai padeda vaikščiojimas mieste. Nors nelabai svarbu, kur esi, svarbu, kad tavęs niekas neišblaškytų.

– Sigitas Parulskis sako, kad per didelis grožis jį erzina. Ar Tau pasaulis nebūna per gražus?

– Grožis manęs neerzina, jis kelia tam tikrą liūdesį. Ypač tai būna ankstyvoje jaunystėje – matai žydrą dangų ir nori, kad jis tau priklausytų, bet negali jo paimti, pasisavinti. Gali jį užfiksuoti, nufotografuoti, bet tai ne tas pats. Grožyje labai daug liūdesio, nes nori jį turėti, bet negali. Jis dėl to ir gražus, kad trumpas ir mirtingas.

 

LIETUVOS POPKULTŪRA

– Prieš kelerius metus užsiminei, kad Lietuvoje neturime kokybiškos popmuzikos. Ar dabar matai pokyčių?

– Negaliu apie tai spręsti, nes mažai domiuosi šiuolaikine muzika. Bet jeigu vertinčiau kai kurių muzikantų dainavimą ir atlikimą, sakyčiau, kad kokybė kyla ir artėja prie pasaulinio lygio. Tik daugeliui trūksta unikalumo, keistumo, savotiškumo. Reikia būti laisvesniems, neturėti kompleksų. Smagu matyti, kad jaunimas dabar labiau tiki savimi, neturi tiek provincialumo, pasaulį regi platesniu žvilgsniu. Tik būtų gerai, kad neišnyktų egzistencinis krūvis ir klausimai, kurie privalo būti keliami.

– Kas Tau yra geras popsas?

– Turbūt „The Beatles“. Popsas yra lengva muzika, kuri tampa populiari. Žinoma, šiek tiek snobiška sakyti, kad jei meno kūrinį mėgsta daug žmonių, jis blogas. Taip nėra. Pati prieš septynerius metus klausiausi „Radiohead“, Nicko Caveˊo, o dabar visi jauni žmonės jų klauso, niekam tai ne naujiena.

Man ir pačiai taip nutiko – įkėlusi dainas į internetą, sulaukiau dėmesio. Žmonės greitai pastebėjo jų nuoširdumą ir tikrumą. Paradoksas, bet kai buvau jauna, man buvo labai baisu kam nors nepatikti, nors kartu nenorėjau būti visų mėgstama.

 

SCENA

– Ar scenoje jautiesi kitaip nei kasdieniame gyvenime? Nors koncertai – irgi tam tikra kasdienybės dalis.

– Žinoma, jaučiuosi kitaip. Pastaruoju metu scenoje nebūnu taip dažnai, kad koncertai taptų kasdienybe, to nenoriu. Dainuojant aplanko keistas jausmas – pamirštu, kur esu ir ką veikiu, dingsta mano ego, esu čia ir dabar. Koncertai turi magijos, nes esi ne tik tu, bet ir publika, ir nė viena akimirka nepasikartos. Scena – labai keistas dalykas, žmonės į tave sudeda tai, ką patys jaučia.

– Ar pasitaiko, kad nejauti ryšio su publika?

– Kartais būna sunkiau erdvėse, kurios ne visai tinkamai koreliuoja su muzika, bet stengiuosi sukurti tą ryšį. Žmonės žino, kur eina, juk perka bilietą į koncertą. Visada bus bent vienas, kuris klausysis.

– Kokia Tavo svajonių vietą?

– Vasara, vienuolyno kiemas, griuvėsiai arba apleista bažnyčia... Tai nėra neįmanoma. Vilniuje daug kur koncertuota, ir Šv. Kotrynos, ir Jonų bažnyčioje. Ten aplanko ypatingas jausmas.

– Gal papasakotum apie artimiausius planus?

– Išleidome pirmojo albumo vinilinę plokštelę, ją pristatysime Knygų mugėje. Kovo 2 dieną muzikos klube „Tamsta“ vyks koncertas, ten mėginsiu atlikti daugiau senų kūrinių.

 

INTROVERTIŠKUMAS

– Reperis Kendrickas Lamaras save vadina antisocialiu ekstravertu. Kas palankiau muzikos kūrėjui – būti introvertu ar ekstravertu? Kokia esi pati?

– Introvertiškumas neišvengiamas menininkui. Kita vertus, jeigu muzikantai šėlsta grupėje, jų kitokios charakterio savybės. Man atrodo, reikia suderinti savo vidinį ir išorinį pasaulius, rasti balansą: kuri atsiskyręs, bet leidi laiką tarp žmonių, vystai bendravimo įgūdžius, mokaisi pateikti save. Aš seniau labai drovėdavausi, buvo sunku tvarkytis su kompleksais, bet tai įveikiama.

Scenoje drąsiai jaučiuosi tik dainuodama. Dabar išmokau daugiau juokauti, bendrauti su publika, prieš tai būdavo daug sutrikimo. Tai keistas laikotarpis, bet su patirtimi atėjo pasitikėjimas savimi.

 

SVARBIAUSIAS GYVENIMO DEŠIMTMETIS

– Sakoma, kad nuo 20 iki 30 metų yra vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo laikotarpių. Ar jauti, kad tą dešimtmetį išnaudojai tinkamai?

– Viskas, kas įvyko, turėjo įvykti, negaliu įsivaizduoti ko nors kitaip. Vertinu, ką turėjau. Aišku, galėjau daugiau dirbti, mąstyti, taupyti lėšas ateičiai, labiau džiaugtis savimi ir savo pasiekimais. Bet dabar manau, kad kai kurie dalykai gal visai neblogai pavyko? Dar galėjau mažiau graužti save ir nekreipti dėmesio į smulkmenas.

– Jei sutiktum save aštuoniolikmetę, ar ji būtų Tavimi patenkinta?

– Ta Alina? Oi, bijau, kad ne visai... Buvau labai kategoriška, maksimalistė, griežtai vertindavau žmones. Vėliau atėjo ne visada lengvų pasirinkimų metas. Ta mergaitė ne viskam pritartų, bet gal sugebėčiau su ja susidraugauti?

.

PAMOKOS

– Ko labai norėtų išmokti Alina Orlova?

– Daug ko. Norėčiau išmokti gerai groti elektrine gitara, tai po truputį darau savarankiškai. Dar dirbti su kompiuterinėmis programomis, kad galėčiau pati įrašinėti kūrinius. Aš viską noriu suprasti per akimirką, vos spragtelėjusi pirštais, tik gaila, kad neįmanoma. Norėčiau išbandyti daug dailės technikų, gerai fotografuoti, nes dabar kuriu atsitiktinį meną. Turiu daug ambicijų, bet trūksta kantrybės ir atsidavimo.

Dar norėčiau nebūti tokia irzli, kategoriška, mažiau pykti ir daugiau mylėti, turėti daugiau kantrybės ir būti labiau disciplinuota. Bet labiausiai norėčiau žinoti, ko aš noriu... Atrodo, kad plaukiu pasroviui, nežinau, ką veiksiu ateityje. Negaliu nieko norėti iš kūrybos, nes niekada nežinau, kas tiksliai išeis. Tai paslaptingas dalykas.

Norisi, kad mano kūryba kam nors būtų įdomi ir padėtų. Muzika yra keista, jos kartais labiau reikia klausytojui negu kūrėjui. Man malonu kurti ir dainuoti, o jeigu tai dar kam nors ir patinka, kas gali būti geriau?

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!