Naujametinės staigmenos
Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro naujametinius koncertus visada lydi pakili žaisminga nuotaika. Daug metų maestro Juozo Domarko diriguojami skambėdavo sūnaus ir tėvo Straussų valsai, kadriliai ir polkos, scenoje pasirodydavo geriausi mūsų vokalistai. Įprastas būdavo Filharmonijos lankytojų klausimas „Ar šiemet eisime į Štrauso valsus?“ Bilietų nelikdavo jau birželį.
Praėjusių metų gruodžio pabaigos koncertuose buvo daug netikėtumų. Afišoje nematėme lietuvių vokalistų pavardžių, šį kartą dainavo viešnia iš Baltarusijos Margarita Levčuk; solistais tapo ir LNSO instrumentininkai – Lina Baublytė, Sergijus Kirsenka, Andrius Rekašius, orkestro koncertmeisteris Algimantas Peseckas. Jau per pirmąsias repeticijas buvo aišku, kad šių senųjų metų palydėtuvės bus neeilinės. Repertuaras – žvilgančių muzikinių perlų vėrinys, kuriame nuotaikingai pynėsi ankstesniais metais skambėję nemarūs šedevrai ir naujai į vakaro programą įtraukti gaiviu naujamečiu dvelksmu alsuojantys kūriniai.
Be abejonės, ir gruodžio 31-osios vakaro, ir šventinių koncertų Alytuje ir Kaune žvaigždė buvo jauna Minsko operos dainininkė, Tarptautinio Virgilijaus Noreikos konkurso diplomantė Margarita Levčuk. Ji nuostabiai atliko populiariausius J. Strauso, Ch. Gounod, L. Bernsteino ir kitų kompozitorių kūrinius.
Po koncerto Vilniuje solistė pasidalino įspūdžiais: „Vilniuje esu jau ne pirmą kartą. Dalyvavau Tarptautiniame Virgilijaus Noreikos vokalistų konkurse, patekau į finalininkų gretas. Nuo to laiko dirigentas Modestas Pitrėnas mano kūrybinėje veikloje užima labai reikšmingą vietą. Kai balandį maestro pasiūlė dalyvauti naujametinėse programose, sutikau nedvejodama. Žinojau, kad Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras – stiprus, puikus kolektyvas. Repeticijoje išgirdusi pirmuosius įžangos taktus supratau, kad koncertai bus nuostabūs. Dvi repeticijos valandos praskriejo nepastebimai, niekas nepavargo, atvirkščiai, tarsi vienas nuo kito pasikrovėme teigiama energija. Trys koncertai, kelionės – tai nėra lengva, bet nuovargis šviesus, scenos magija tarsi užburia, muzikos norisi vis daugiau. Dėkoju Visagaliui, kad suvedė su aukščiausio lygio dirigentu Modestu Pitrėnu. Kalbant apie orkestrą, neįmanoma nesižavėti – visi tarsi skrieja ant vienos bangos, nėra išsiskiriančių ar nepatenkintų. Retame kolektyve tai pajusi. Šiuos koncertus prisiminsiu visą gyvenimą, bet tikiuosi, kad matysimės dar daug kartų.“
Meistriškumu ir sceniniu žavesiu nuo vokalistės neatsiliko nacionalinio simfoninio orkestro artistai. Henry Klingo duetą „Dramblys ir musė“ mažajai fleitai, tūbai ir simfoniniam orkestrui nuotaikingai ir raiškiai atliko LNSO fleitininkė, LMTA dėstytoja, kelių J. Pakalnio konkursų laureatė, Lietuvoje ir pasaulio šalyse koncertuojanti Lina Baublytė ir tūbų grupės koncertmeisteris, LMTA dėstytojas Sergijus Kirsenka. Vienas muzikantas grojo didžiausiu pučiamuoju instrumentu, kitas – pačiu mažiausiu... Įspūdis – nepakartojamas.
Viena didžiausių koncerto staigmenų – Johanno Strausso brolio Josepho polka „Ugnies šventė“, kartais dar vadinama Prancūziškąja polka ar Kalvio polka. Šį retai atliekamą kūrinį artistiškai ir nuotaikingai dviem plaktukais ir tikrų tikriausiu plieno priekalu atliko LNSO perkusininkas Andrius Rekašius. Alytuje susirgusį Andrių puikiai pavadavo patyręs perkusijos meistras Vladislavas Šeibakas.
- vedė šmaikštusis publikos numylėtinis muzikologas Viktoras Gerulaitis.
Prieš gruodžio 31-osios koncertą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pakalbinau LNSO meno vadovą ir vyriausiąjį dirigentą Modestą Pitrėną.
„Ši programa pavadinta „Simfoninė salvė Naujiesiems“, – sakė M. Pitrėnas. – Iš tikrųjų, koncertas panašus į naujametinį konfeti šūvį, po kurio ore lieka žaižaruoti briliantino atšvaitai, blizgučiai ir maži žaisliukai. Norėjosi sugrįžti prie formato, kurį vieni gali pavadinti atsibodusiu, kiti – pasiilgtu, tačiau jis leidžia publikai patirti daug teigiamų emocijų, glaudžiai siejamų su Vienos valso sūkuriu, polkos siautuliu... Dažnai noriu grįžti prie vienietiškos muzikos, nors lyg ir bėgu nuo jos, nes ji asocijuojasi su užsistovėjusiu vandeniu, bet kartu ir su tradicija, kurią reikėtų atgaivinti. Keletą metų skambėjo muzika, nepanaši į Strausso valsus. Tačiau noriu pasakyti, kad tikrai grįšiu prie šios muzikos, nes ji parašyta labai talentingai, ir ją skoningai atlikti nėra lengva. Briliantinis šios muzikos pateikimas nėra savaime suprantamas – tai rimtas iššūkis orkestrantams, nes kūriniai techniškai sudėtingi. Svarbus ir pajautimas, kad mūsų visų grojimas – lyg vienas fejerverko šūvis, bet turime muzikuoti intymiai ir kameriškai. Šis dvilypis pradas labai vertingas, tačiau sunkiai realizuojamas. Man atrodo, kad publika visus niuansus greitai pagauna ir įvertina, ar tai atliekama su skoniu. Šis muzikinis patiekalas yra rafinuotas, jis toks ir turi būti. Jei ne – tuomet primins patiekalą, kuriame per daug majonezo.“
Atrodo, kad Alytaus ir Kauno publika pajuto ir įvertino šiuos muzikinius niuansus, tai liudijo jos audringa reakcija. Vis dėlto rūpėjo paklausti, kodėl visuose ankstesniuose naujametiniuose koncertuose skambėdavo žymiausių Lietuvos vokalistų balsai, o šių metų staigmena – dainininkė iš kaimyninės Baltarusijos
„Pakviesdamas solistę iš Baltarusijos nenorėjau rodyti nepagarbos tradicijoms – greičiau atvirkščiai, – tvirtino Modestas Pitrėnas. – Margarita Levčuk yra pirmojo Tarptautinio Virgilijaus Noreikos konkurso diplomantė, tad norėjosi, kad publika įvertintų šio konkurso reikšmingumą ir akivaizdžias jo teikiamas vokalinio meno sklaidos galimybes.“
Šiemet pirmąkart Naujametiniame koncerte solo groja LNSO muzikantai...
„O kodėl gi ne? – sakė orkestro vadovas. – Tradicinis koncertų ciklas „Orkestras iš arti“, kuriame greta rimtos klasikos skamba nuotaikingi kūriniai, visada suburia pilnutėlę salę klausytojų. Atsiliepimai po koncertų – puikūs. Tad kodėl gi nesukūrus naujos tradicijos Naujuosius metus švęsti tarsi savo šeimoje, orkestro bendruomenėje? Manu, laikui bėgant ši graži tradicija turėtų įsigalėti. Žinau, kad ir Vienos simfoninio orkestro naujametiniuose koncertuose soluoja orkestro artistai.“
Baigiantis pokalbiui paklausiau, ko naujaisiais metais maestro palinkėtų orkestrui ir simfoninės muzikos koncertų publikai.
„Orkestras – didelis, sudėtingas organizmas, jis tarsi milžiniškas laivas, veikiamas povandeninių srovių, kupinas svajonių, lūkesčių, problemų. Bet nepaisant skirtumų, įvairumų, mes esame kolektyvas, turintis vieną bendrą tikslą – kaip galima gražiau, profesionaliau, linksmiau muzikuoti ir dėl to patirti daug malonumo, – kalbėjo Modestas Pitrėnas. – Noriu, kad orkestras į repeticijas rinktųsi ne kaip į rutininį darbą, o kaip į motyvuojančią kūrybinę veiklą, pakeliančią nuotaiką, suteikiančią jėgų. Jei tokia veikla ir išvargina, tai nuovargis malonus. Kiekvienam orkestro nariui noriu palinkėti daug dvasinių ir materialių gėrybių, sveikatos šeimų nariams ir gražiausių idėjų išsipildymo. Publikai linkiu, kad koncertuose pajustų mūsų intencijas, kad pasisemtų teigiamų emocijų, kad mūsų skleidžiama muzika priverstų nusišypsoti, susimąstyti, prisiminti gražiausius gyvenimo epizodus. Kad sužadintų tai, kam muzika skirta, – visą paletę jausmų, kuriuos jie iš Filharmonijos neštųsi į savo gyvenimus.“