Neeiliniai Lietuvos kamerinio orkestro metai

Lietuvos kamerinis orkestras (LKO), profesoriaus Sauliaus Sondeckio 1960 m. įkurtas kolektyvas, apkeliavęs žymiausias pasaulio sales ir mėgstantis kurti šventę namų publikai, kasmet ieško naujų kūrybinių iššūkių ir atveria naujus klasikinės muzikos klodus. 2018-ieji orkestrui buvo dar vieni neeiliniai metai – koncertuota Kinijoje, legendinėje studijoje „Abbey Road“ įrašyta plokštelė su Andriumi Mamontovu.

Apie nuveiktus darbus, klasikinės muzikos dabartį ir ateitį Rūta GINIŪNAITĖ kalbėjosi su Lietuvos nacionalinės filharmonijos direktore Rūta PRUSEVIČIENE ir LKO vadovu Egidijumi MIKŠIU.

– Kokie Lietuvos kameriniam orkestrui buvo 2018 metai?

Egidijus Mikšys: Man atrodo, buvo per daug geri... Penkiolika gastrolių užsienyje: Italijoje (Bolonija, Genuja), Prancūzijoje, Kinijoje, Lenkijoje. Pasirodėme garsiojoje Paryžiaus Gaveau salėje, Eliziejaus laukų teatre, festivalyje „La Grange de Meslay“, kurį įkūrė Sviatoslavas Richteris. Tai garsus festivalis, tad mums buvo svarbu jame gerai pasirodyti ir būti pakviestiems į kitus renginius.

Lietuvos šimtmečio proga koncertavome Estijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, turėjome du koncertus Beirute, Budapešte. Labai svarbus buvo jubiliejinis, 20-asis, Šanchajaus festivalis. Mūsų gastrolių Kinijoje dienomis į parodos „China International Import Expo“ atidarymą buvo atvykusi Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, ji susitiko su šalies prezidentu Xi Jinpingu.

Dar reikia nepamiršti darbo su Andriumi Mamontovu Londono „Abbey Road“ įrašų studijoje.

Rūta Prusevičienė: LKO atlieka dvigubą misiją: groja muzikos kūrinius ir reprezentuoja Lietuvą. Užsienio klausytojai, atėję į mūsų koncertus, neatsistebi, jiems atrodo neįtikėtina, kad Lietuvoje turime tiek daug puikių profesionaliosios muzikos atlikėjų.

– Atrodo, kad glaudūs orkestro ryšiai su Azijos žemynu. Ar ten taip vertinama europietiška muzika?

E. M: Ten viskas labai greitai kinta. Per pirmus pasirodymus azijiečiai į mus žvelgdavo įtartinai, dabar publika ploja atsistojusi. Japonijos parduotuvėse jau prieš penkiolika metų skambėdavo Chopinas, Haydnas ir Mozartas, o Kinijoje tai buvo neįprasta. Dabar ir kinai prisijaukina klasikinės muzikos kultūrą.

R. P: LKO daug kartų lankėsi Japonijoje, įrašė plokštelių su žymiausiais pasaulio solistais. Ten publika tokia išsilavinusi, kad gali sau leisti turėti moderniausias tobulos akustikos sales. Japonų publikos muzikos suvokimas įkvepia kitas Azijos šalis, tad ir kinai dabar seka geru pavyzdžiu, nori pažinti pasaulį, nuo kurio jie daugybę metų buvo atskirti.

– LKO gastrolių žemėlapyje – beveik visos Europos šalys ir kiti žemynai, jis yra pelnęs reikšmingų apdovanojimų. Ar orkestrui vis dar ką nors reiškia įvertinimas?

E. M: Kiekvienas įvertinimas svarbus, nes klasikinėje muzikoje apdovanojimų nėra tiek daug. Orkestras jaučia savo vertę, matome, kaip užsienyje į mus reaguoja publika. Aš, kaip direktorius, neturėčiau per daug girti orkestro, bet po kiekvieno koncerto galvoju: ką mes dar galime parodyti? Tačiau būnu nustebęs, nes kiekvieną kartą išlaikomas auštas lygis.

R. P: Svarbu suvokti, kad esame vertinami globalios rinkos mastu. Lietuvoje mes apdovanojame vieni kitus, ir tai yra puiku, tačiau norint būti įvertintam plačiau reikia daugiau pastangų.

E. M: Man gaila, kad nėra kamerinių orkestrų konkursų... Gal būtų visai gera idėja surengti jį Lietuvoje? Neabejoju, kad LKO užimtų aukštą vietą, nes kiekvienas kamerinio orkestro muzikantas turi didelę motyvaciją ir kaip individas.

– Orkestras neseniai buvo gerai įvertintas tarptautiniame muzikos portale „Pizzicato“. Ar, jūsų akimis, užsienio žiniasklaida skiria pakankamai dėmesio Lietuvos klasikinei muzikai?

R. P: Nepakankamai. Mes neturime tokių garsenybių, koks, pavyzdžiui, yra estas Arvo Pärtas. Jis – tarsi estiškas brendas, daugiausia pasaulyje klausomas šiuolaikinis kompozitorius. Bet manau, kad Lietuva šimtmečio šviesoje prasiveržė su jaunąja karta, nes turi tokių talentų, kaip Mirga Gražinytė-Tyla, Giedrė Šlekytė, Martynas Stakionis, Andrius Žlabys. Pasaulyje vis labiau tampa žinomas dirigentas Modestas Pitrėnas.

Visi muzikos leidinių įvertinimai yra svarbūs, nes liudija, kad valstybė yra pajėgi išauginti aukščiausio lygio muzikų ir teatralų, turi modernių kūrybinių idėjų.

– Tame tekste kalbama, kad Lietuvos muzikai, kultūrai nėra lengva atsigauti po 50 metų trukusios sovietinės okupacijos. O gal klasikinė muzika sugebėjo išvengti apribojimų?

R. P: Geležinė uždanga ir politine, ir kultūrine prasme paveikė klasikinę muziką, buvo ribojamas menininkų kūrybiškumas, individualumas. Mūzai Rubackytei, 1981-aisiais Budapešte laimėjusiai tarptautinį Ferenzo Liszto konkursą, koncertuoti užsienyje neleista. Kai kurie lietuvių menininkai net pasitraukė iš muzikinio gyvenimo, nes suprato, kad negalės savęs išreikšti.

Duris į Europą kiek pravėrė muzikos festivalis „Varšuvos ruduo“ ir lenkų muzikologų pagalba. Tačiau ir po penkiasdešimt metų jaučiami ano laikotarpio padariniai, vis dar esame mažai žinomi ir nepakankamai įvertinti.

E. M: Sovietmečiu muzikinės kultūros aukštumos buvo Maskvoje, o atkūrus nepriklausomybę LKO, kaip ir kitiems kolektyvams, Vakaruose reikėjo iš naujo susikurti gerą vardą. Man atrodo, kad tai, ką mes pasiekėme dabar, yra daug vertingiau ir svarbiau nei sovietiniais laikais.

– Pakalbėkime ne vien apie klasiką. LKO su Andriumi Mamontovu albumą „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ įrašė legendinėje studijoje „Abbey Road“ Londone...

E. M: Tai nebuvo pirmas kartas, kai klasikinę muziką maišėme su populiariąja. Vengiame sąsajų su šiuo žanru, bet A. Mamontovo kūryba nėra prastas popsas, visos Jievaro Jasinskio padarytos orkestruotės labai gražios ir įdomios.

Pati studija „Abbey Road“ yra absoliučiai fantastiškos atmosferos pavyzdys. Matyt, visi, kurie ten kada nors įrašinėjo („The Beatles“, „Pink Floyd“, Stingas), paliko dalelę savo sielos. Studijoje nuolat sutiksi įžymybių: matėme kažką iš „Led Zeppelin“, Dalią Ibelhauptaitę. Nustebino tai, kad įrašai buvo padaryti per dvi dienas, dar po dienos parengta plokštelė. Studijos garso režisierius turi tokią klausą...

– Kodėl lietuviams prireikė tiek metų, kad ten ką nors įrašytų? Ką turi A. Mamontovas, ko neturi kiti muzikantai?

E. M: Manau, tai ir pinigų klausimas, ir festivalio „Midsummer Vilnius“ vadovo Valdo Petreikio sėkmė. Jis pasakojo, kad Londone susipažino žmogumi, kuris pasirodė esąs vienas iš „Abbey Road“ studijos vadovų. Patekti į šią studiją nėra paprasta, jos negalima tiesiog nusipirkti. Mums pasisekė, mes ją gavome per pusmetį.

– Dabar vis daugiau popmuzikos ir roko atlikėjų renkasi akustinius koncertus su orkestru. Ar tai trumpalaikė mada, ar noras įrodyti, kad su orkestru viskas skamba pakiliau, aukštesniu lygiu?

R. P: Manau, tai savo vertės kėlimas. Profesionalais laikome tuos, kurie yra baigę geriausias pasaulio konservatorijas, kad koncertas būtų kokybiškas, norisi bendradarbiauti tik su tokiais žmonėmis.

E. M: Natūralu, kad roko žvaigždės eina į priekį, ieško daugiau muzikos spalvų. Tai pasaulyje labai populiaru. Tą patį daro ir Stingas, kuris yra koncertavęs ne su vienu simfoniniu orkestru.

– Dirigentės Mirgos Gražinytės-Tylos mama, atsiimdama žurnalo „Žmonės“ Mirgai skirtą apdovanojimą „Metų muzikos žmogus“, pasidžiaugė, kad ir rimtasis menas yra įvertintas populiaraus meno srityje. Bet ar tik klasikinė muzika yra rimtasis menas, ar verta jį skirstyti į rimtą ir nerimtą?

R. P: Manau, kad tam tikri žmogaus brandos, savišvietos etapai padeda perprasti rimtąją muziką. Paauglys ar studentas negali turėti tokio žinių bagažo, kad lengvai ją suprastų. Kodėl viso pasaulio filharmonijose lankosi vyresnė publika? Gyvenimiška patirtis ir žinios klausantis, pavyzdžiui, simfonijos, joje padeda įžvelgti daugybę dalykų, kurie kitam gali būti nesuvokiami. Rimtoji muzika yra Vakarų Europos aukso fondas, nematerialus žmonijos paveldas, ji sujungia viso pasaulio kultūras.

– Ar įmanoma klasikine muzika mėgautis neturint jokios patirties, vadovaujantis tik jausmu?

E. M: Įmanoma, jei ta muzika randa atgarsį žmogaus sieloje. Aš su savo metukų dukryte klausydavausi Čaikovskio Šeštosios simfonijos ir šokdavau valsą. To kūrinio neprisiminiau kelerius metus, tačiau kai dukrai buvo ketveri, ji pasakė: tėveli, žinau šitą dainą. Matyt, muzika kažką palieka vaiko sieloje.

R. P: Vaikai sugeba viskuo mėgautis, nes yra atviri pasauliui. Visi muzikos kolektyvai stengiasi pasiekti vaiko širdį, o mamos, kurios nori užauginti protingus vaikus, ypač Kinijos „mamos tigrės“, labai rūpinasi savo atžalų muzikiniu bagažu.

– Ir pabaigai – apie LKO kūrybinius planus.

E. M: Laukia Didžioji Maskvos konservatorijos salė, ten nebuvome gal trisdešimt metų. Laukia Italija, Balkanų šalys. Italijoje kiek sudėtinga, nes ten nėra filharmonijų, o teatrų salių akustika kiek kitokia. Tačiau į visas sales malonu sugrįžti. Žinoma, mūsų Filharmonijos salė pati geriausia (juokiasi), bet ir atsakomybė čia daug didesnė.

R. P: Būna juokinga, kai koks nors mūsų šalies profesionalas, sėkmingai pasirodantis žymiausiose užsienio salėse, čia jaučiasi kaip per valstybinį egzaminą, jaudinasi. Užsienio atlikėjai, vieną kartą išbandę Filharmonijos sceną, veržiasi į ją grįžti, nes juos sužavi tiek salė, tiek mūsų išsilavinusi publika.