Netekome Vytauto Blūšiaus

Vasario 19 dieną netekome žymaus chorvedžio, kompozitoriaus ir pedagogo Vytauto Blūšiaus.

Vytautas Blūšius gimė 1930 m. vasario 16 d. Marijampolės apskrities Liudvinavo valsčiaus Ūdrupio kaime. 1937–1941 m. mokėsi Kūlokų pradinėje mokykloje, 1943–1947 m. – Liudvinavo progimnazijoje, 1948–1951 m. – Kauno 3-iojoje darbo jaunimo vidurinėje mokykloje.

Profesionaliai mokytis muzikos pradėjo Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykloje. Ten studijavo choro dirigavimą (1948–1952) ir kompoziciją (1952–1956). Choro dirigavimo studijas 1957–1961 m. tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

Iš prigimties būdamas labai darbštus ir nenorėdamas sėdėti tėvams ant sprando, Vytautas Blūšius anksti pradėjo dirbti: 1951–1955 m. buvo Kauno 34-ojo ir 36-ojo vaikų darželių muzikos vadovas, 1955–1959 m. – Kauno S. Nėries vidurinės mokyklos muzikos mokytojas, choro ir orkestro vadovas. Gabus jaunuolis greitai pasiekė gražių laimėjimų – jo suburtas choras nemažai koncertavo, tapo apžiūrų laureatu. Netrukus perspektyviam muzikui buvo patikėtos gana atsakingos pareigos: 1959–1961 m. jis dirbo Kauno vaikų muzikos mokyklos mokytoju ir direktoriaus pavaduotoju, 1961–1963 m. – Kauno specialiosios vidurinės muzikos mokyklos direktoriumi, 1963–1973 m. vadovavo Kauno Juozo Gruodžio aukštesniajai muzikos mokyklai. Pastarosios mokyklos auklėtiniai iki šiol prisimena nuoširdų, tolerantišką ir didelės kultūros vadovą.

Netrukus prasidėjo naujas Vytauto Blūšiaus kūrybinio gyvenimo etapas. 1973 m. rudenį jis tapo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų vyr. dėstytoju, 1974–1983 m. buvo muzikos mokytojų specialybės neakivaizdinio skyriaus choro studijos vadovas, 1975–1987 m. – Kultūros fakulteto dekanas, 1987–1995 m. – fakultetų prorektorius studijų ir bendriesiems reikalams, nuo 1995 m. – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Chorvedybos katedros docentas (šis pedagoginis vardas jam suteiktas 1987 m.), Menų fakulteto muziejaus steigėjas ir vadovas.

1965 m. Vytautui Blūšiui buvo suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas, 1980 m. jis apdovanotas Kultūros žymūno ženklu.

Vytauto Blūšiaus plunksnai priklauso per 160 straipsnių kultūros, meno, muzikinio švietimo ir kitomis temomis. Jis yra monografijų „Kauno Juozo Gruodžio konservatorija. 1920–2000“ (2000), „Elena Martinonienė-Navickaitė“ (2005), mokymo priemonių „Chorinė aranžuotė“, „Muzikos instrumentavimas ir aranžavimas“ autorius, knygos „Algimantas Daunoras: kūriniai fortepijonui, solo ir choro dainos, sonata violončelei ir fortepijonui, kasdienės ir gedulinės mišios“ (2008), Stanislovo Juščiaus chorinių dainų rinkinio „Mano miestui ir jūrai“ (2006), istorinės apžvalgos „Po mūzų stogu“, tarptautinių Stasio Šimkaus chorų konkursų (nuo I iki XVI) leidinių sudarytojas, monumentalių leidinių „Amžių sutartinė“ (skirtas Lietuvos tūkstantmečio dainų šventei, 2008), „Lietuvos Vakarų krašto chorinės kultūros metraščiai“ (skirtas Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ 20-mečiui, 2008) bendraautoris, išvertė R. Schumanno knygą „Gyvenimo taisyklės ir patarimai jauniesiems muzikantams“. Ir tai toli gražu ne visos publikacijos.

Vytautas Blūšius yra sukūręs per 150 įvairaus žanro kompozicijų. Jis yra 44 originalių dainų chorams, ansambliams, solistams autorius, parašė 2 kantatas chorui ir orkestrui, harmonizavo daugiau kaip 60 lietuvių, latvių, baltarusių liaudies dainų, aranžavo 9 liaudies šokius bei sceninius vaizdelius. Nuoširdumo kupina daina „Auki, berželi“ tapo kompozitoriaus vizitine kortele, ji žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir išeivijoje. Jo kūrybos kraitėje – 22 kūriniai orkestrams, ansambliams ir instrumentams, tarp jų Siuita-fantazija-sonata fortepijonui, muzika kino filmui „Vilkas ir siuvėjas“, simfoninis paveikslas „Piemenukų šokiai“ ir kiti. Artima liaudies dainų melodikai, natūraliai paprasta, tačiau labai spalvinga, raiški, dažnai romantiška, emocionali muzikinė kalba, skaidri forma, poetinio teksto ir muzikos dermė – išskirtiniai maestro kūrybos bruožai. Geriausi kūriniai išleisti atskirais leidiniais: „Du romansai mecosopranui ir vargonams“ (2002), „Obuoliukas“ (dainos vaikams ir jaunimui, 2002), „Mano žemė“ (dainos suaugusiųjų chorams, 2002), „Romansas smuikui arba altui ir fortepijonui“ (2004), „Auki, berželi“ (vokaliniai kūriniai balsui ir fortepijonui, 2005), „Skambančios pievos: kūriniai lietuvių liaudies instrumentams“ (2016). Dalis kūrinių įrašyti ir saugomi Lietuvos radijo ir televizijos fonduose, daug jų skambėjo dainų šventėse, koncertuose Lietuvoje ir užsienyje.

Vytautas Blūšius buvo vienas iš tarptautinio Stasio Šimkaus chorų konkurso iniciatorių ir rengėjų, Baltijos valstybių studentų, šalies, Kauno ir Klaipėdos dainų švenčių organizacinių komitetų ir kūrybinių grupių narys, kai kurių švenčių režisierius. Dirbdamas Kaune vadovavo daugeliui miesto įmonių ir mokymo įstaigų chorų, tarp jų ir Kauno politechnikos instituto dainų ir šokių ansamblio „Nemunas“ chorui (1958–1960), buvo Kauno arkikatedros bazilikos mišraus choro (1954–1957), Profesinių sąjungų rūmų vaikų choro (1955–1959), Lietuvos žemės ūkio akademijos studentų mišraus choro „Daina“ dirigentas (1962–1972), Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakultetų Neakivaizdinio skyriaus studentų mišraus choro vadovas (1974–1981). Su savo vadovaujamais meno kolektyvais V. Blūšius yra koncertavęs Lietuvoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Latvijoje, Estijoje, Kuboje, JAV.

Prasminga prisiminti nenuilstamą Vytauto Blūšiaus darbą vadovaujant miesto chorvedžių sekcijai prie Klaipėdos savivaldybės. Niekas tikriausiai negalėtų suskaičiuoti, kiek surengta dainų švenčių, festivalių, koncertų, konkursų, vakarų, kiek daug pastangų padėta, kad Klaipėdoje skambėtų lietuviška daina, kad atsirastų naujų chorų, ansamblių, kad mieste virtų muzikinis gyvenimas.

Vytautas Blūšius buvo Lietuvos muzikų sąjungos ir Lietuvos chorų sąjungos narys, Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ garbės narys ir tarybos narys, Klaipėdos Vytautų klubo prezidentas.

Maestro buvo ne tik puikus menininkas, bet ir geras administratorius, pedagogas, išugdęs didžiulį muzikos mokytojų ir chorvedžių būrį. Savo sukaupta patirtimi noriai dalindavosi su kolegomis ir mokiniais, sugebėdavo įžvelgti kiekvieno talentą.

Kuklus ir jautrus, aukštos kultūros žmogus, nuostabus draugas ir kolega, skleidęs gėrį, grožį, kūrybinį džiaugsmą, – toks Vytautas Blūšius išliks mūsų atmintyje.