Nuo kūrybinės partnerystės iki visiškos vienatvės

Į Agnės Sabulytės klausimus atsako kompozitorė Rūta VITKAUSKAITĖ

Rūta Vitkauskaitė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, prof. Vytauto Barkausko kompozicijos klasės, absolventė (2009), vėliau tobulinosi Londono karališkojoje muzikos akademijoje pas prof. Philipą Cashianą. Menininkės kūrybinė biografija labai turtinga: stažuotės Izraelyje, Olandijoje, Vokietijoje ir kitur, koncertai Švedijoje, Belgijoje, Danijoje, Anglijoje, nepriklausomų kūrybinių grupių „Spatial Opera Company“, „Operomanija“ narė, tarptautinio šiuolaikinės muzikos festivalio „Druskomanija“ organizatorė, įvairių meistriškumo kursų dalyvė, pedagogė.

– Rūta, kur ir kuo dabar gyvenate?

– Šiuo metu palieku šurmulingą Londoną ir kraustausi į Glazgą, kur, supama ramybės ir pasakiškos gamtos, daugiau laiko skirsiu kūrybai negu mokytojavimui. Labai laukiu to atokvėpio. Dabar rašau Jums važiuodama traukiniu iš Škotijos į Londoną, kur manęs laukia apie 20 mokinių. Pasiilgsiu savo jaukių Londono namų, draugų, šurmulio, bet supratau, kad laikas man šį miestą palikti, ir mintys tapo tikrove.

– Kaip sekėsi derinti pedagoginį darbą ir kūrybą?

– Tik atvykusi į Londoną įsidarbinau lituanistinėje mokykloje „Lighthouse“ (Švyturiukas) muzikos mokytoja. Vėliau pradėjau gilintis į edukaciją. Dirbau BCMG (Birmingham Contemporary Music Group) edukacijos departamente, mokiau vaikus kompozicijos, taip pat dėsčiau Karališkojoje muzikos akademijoje, vaikų ir neprofesionalų mokymo skyriuje. Paraleliai mokiau vaikus griežti smuiku ir skambinti fortepijonu – iš pradžių privačiai, vėliau ugdymo įstaigose. Vienais metais mokytojavau penkias dienas per savaitę, kartu rašiau doktorantūros darbą, kūriau muziką, keliavau su kūrybiniais projektais. Gyvenau be laisvų dienų, be laisvų valandų, be poilsio.

Kai baigiau doktorantūros studijas, supratau, kad tokios ekstremalios rutinos man jau gana, kad norėčiau visą laiką skirti kūrybai. Šiuo metu pasilikau tik darbą privačioje mokykloje, vieną mergaitę mokau kompozicijos, dvi smuikininkes ruošiu namuose. Pavasarį visus vaikus perduosiu naujiems mokytojams. Bus labai liūdna, nes kai kuriuos mokau nuo 4 metukų, mačiau kaip jie augo, kaip keitėsi, kaip tobulėjo jų muzikiniai įgūdžiai. Vis dėlto laukiu naujo gyvenimo laikotarpio – be lėkimo, bėgimo, nesibaigiančios rutinos.

– Kur Jūsų namai ir muzikos kūrimo vieta?

– Namai yra ten, kur laukia mylimi žmonės, kur galiu būti savimi, galiu kurti. Į Londoną išsikrausčiau prieš aštuonerius metus. Pirmais metais keliaudama į Vilnių sakydavau: „Grįžtu namo“, o išvykdama į Londoną – „Važiuoju atgal į Londoną“. Po poros metų pati save pagavau sakydama „Grįžtu namo“ abiem atvejais. Buvo keista, ir kai manęs klausdavo, kur iš tiesų mano namai, nežinodavau, ką atsakyti. Laikui bėgant daug kas keitėsi, vienu metu Londonas buvo vieninteliai namai. Prieš keletą metų su draugu Lietuvoje įsigijome lūšnelę, kurioje gyventi beveik neįmanoma. Vis dėlto vasaromis būnu Lietuvoje, ir ta sodybėlė yra namai, į kuriuos grįžtu, kur esu sukūrusi ne vieną kūrinį. Dabar Glazgas taps mano namais.

– Kas daro įtaką Jūsų kūrybai?

– Kūrinys priklauso nuo daug ko – sąlygų, konteksto, užsakymo. Vis dėlto svarbiausias kūrybos variklis man yra globalūs, egzistenciniai klausimai – kas mes, kodėl mes čia, kokia mūsų gyvenimo prasmė, kas yra žmogus, kas yra muzika, kodėl ji tokia svarbi? Kartais į šiuos klausimus pavyksta atsakyti, o kartais klausimai ir lieka klausimais.

Paskutiniais metais labai domėjausi neuromokslais, psichologiniu muzikos poveikiu, sąmonės ir pasąmonės procesais ir muzikos įtaka jiems, taip pat praktine meditacija. Šios žinios ir patirtis labai veikia mano kūrybą. Savo doktorantūros darbe „Kompozitoriaus vaidmuo dalyvaujamojoje kompozicijoje: patirties kompozicijos procese tyrimas“ (The role of the composer in participatory composition: exploration the experiential in the compositional process) nemažai dėmesio skyriau muzikos kaip patirties perdavimo tyrimui, muzikos jutiminiam suvokimui, dalyvaujamosios kompozicijos modeliams. Šį tyrimą vis dar tęsiu.

– Kas Jums įdomu kūrybos procese?

– Įdomus pats procesas. Labai seniai, kai tik pradėjau studijuoti kompoziciją LMTA, daug dėmesio skirdavau rezultatui, nes jis mums svarbus. Bet niekas nežino, kaip tas rezultatas pasiektas, niekas nemato proceso. Kompozitorius, ypač akademinės muzikos, dažnai dirba vienas. Metams bėgant pradėjau savo kūrybinius procesus analizuoti, eksperimentuoti, keisti. Tam labai daug įtakos turėjo mano darbas su partneriais. Kūryba vykdavo grupėje, o individualus darbas būdavo tik papildoma jos dalis. Supratau, kad visi kūrybiniai procesai yra ir labai panašūs, ir kartu visiškai skirtingi, priklausomi nuo mokyklos, šalies, paties kūrinio tipo. Pavyzdžiui, kurdama elektroakustinį kūrinį naudoju visiškai kitokį modelį, negu rašydama klasikiniams instrumentams. Pradėjau sąmoningai eksperimentuoti, galbūt ieškodama patogesnio kūrybinio modelio, tuo pat metu stebėdama, kaip kinta rezultatas. Tą darau iki šiol.

Prieš porą metų reziduodama Briuselio garso meno galerijoje „Q-O2“ kūriau performansų ciklą sau. Mėginau kiek įmanoma naudoti modelį, kurį dažniausiai taikau rašydama orkestro instrumentams (kurdama muziką sau, dažnai pradedu nuo improvizacijos, spontaniškai gimstančių, patogių atlikti motyvų ir labai retai juos užrašau – paprastai tai būna tik atlikimo instrukcija, priminimas; kurdama profesionaliems orkestriniams ansambliams, pradedu nuo visumos, formos, eigos, struktūros, o tik paskui pradedu vystyti motyvus ir smulkius muzikos elementus). Buvo tikrai įdomu, tam tikra prasme labai nepatogu, jaučiausi lyg susidvejinusi: vieną minutę kompozitorė, kitą – atlikėja. Tas procesas davė labai prasmingų rezultatų ir labai svarbios patirties.

– Ar turite savo nuolatinę kūrybinę komandą, partnerius, su kuriais dažniausiai norisi įgyvendinti sumanymus?

– Mano kūrybinis gyvenimas yra kaip kelionė. Pakeliui susiformuoja kolektyvai, atsiranda kolegų. Vieni jų lieka ilgam, kiti būna labai svarbūs tik tam tikru metu. Būdama Lietuvoje turėjau labai stiprių kūrybinių partnerių: „Muzika Yra Labai Svarbi“, „R&R Electronics“, „Kliudžiau“. Išvykus į Angliją ryšys, deja, nutrūko, grupės iširo.

Dar būdama Lietuvoje pradėjau kurti kartu su švedų „Spatial Opera Company“ – kompozitoriumi Jensu Hedmanu ir sopranu Åsa Nordgren. Nepaisydami įvairiausių gyvenimo pokyčių, išmokome prisitaikyti vienas prie kito ir vis dar dirbame. Kitais metais švęsime savo kūrybinės veiklos dešimtmetį ir galbūt pristatysime jau baigtą naują darbą „Meditation Opera“.

Jau beveik aštuonerius metus bendradarbiauju su akordeonistu Martynu Levickiu. Rezultatas – trys dideli kūriniai akordeonui, jais labai džiaugiuosi.

Pradėdama naują projektą visuomet žvalgausi naujų partnerių, nes dirbti su senaisiais yra saugu, patogu, tačiau aš pati augu, keičiuosi, keičiasi ir mano kūryba, gimsta naujų idėjų, tad nauji kolegos yra neišvengiama ir labai įdomi šio vyksmo dalis.

Prieš dvejus metus pradėjau naują projektą „Walking Opera“. Tai sound-walk (garso kelionė) būdu sukurta muzika, kuri su vietinėmis bendruomenėmis įrašoma balso pažinimo dirbtuvėse, o vėliau iš tų įrašų kuriu „vaikščiojančios operos“ garso takelį. Projektą jau esu pristačiusi Orhuse (Aarhus; Danija), Londone, šiais metais ketinu pristatyti Švedijoje. Kaskart kviečiama vietinė vokalistė, tai suteikia tam tikro autentiškumo. „Walking Opera“ nuolat kinta dėl naujų aplinkybių, vietovių ir žmonių, tikiuosi, kad taip bus ir ateityje.

Kuriant klasikinę muziką, atlikėjai taip pat keičiasi, tačiau, užmezgusi ryšį su vienu ar kitu menininku, stengiuosi jį išlaikyti. Prieš dvejus metus „Multi-Story Orchestra“ perkusininkas Judeˊas Carltonas man užsakė kūrinį nedideliam kolektyvui. Labai džiaugiausi mūsų kūrybine pažintimi, ir kai „Gaidos“ festivalis paprašė parašyti opusą simfoniniam orkestrui ir solistui, pasiūliau solistą Judeˊą Carltoną. Antrą kartą dirbant kartu rezultatas buvo gerokai kokybiškesnis. Labai džiaugiausi ir pačiu procesu, ir kūriniu „Chysalis“, dar neteko skaityti tokios geros recenzijos, kokia pasirodė po koncerto „Gaidos“ festivalyje. Tad, žinoma, būtinai norėčiau tęsti draugystę su Judeˊu Carltonu.

– Kaip kuriate muziką?

– Tai priklauso nuo sąlygų. Pastaruoju metu man svarbiausia atsiribojimas nuo visko. Ne visuomet taip būdavo. Kai pradėjau studijuoti kompoziciją, dažnai rašydavau kavinėse, baruose . Nei žmonės, nei triukšmas manęs neblaškydavo. Tačiau jaučiu, kad su kiekvienu darbu įeinu į vis gilesnį kūrybinį lygmenį ir tai užima vis daugiau laiko. Bet koks trukdis sugriauna kūrybos procesą, gražina atgal į kasdienę realybę, viską tenka pradėti iš naujo. Prieš 15 metų užtekdavo poros valandų prie staliuko kavinėje, dabar reikia dienų ar net savaičių ir visiškos vienumos. Aišku, tai didžiulė prabanga, nes aš einu į darbą, turiu daugybę kitų įsipareigojimų. Bet tų vienatvės laikotarpių kuriant man reikia kaip oro.

O pats kūrybinis procesas susideda iš kelių fazių. Esu parašiusi tik keletą kūrinių sau, visi kiti atsirado kieno nors užsakymu – tada nurodoma instrumentuotė, trukmė, data. Pirmas žingsnis būna nuspręsti, kurią dieną (kurią valandą, jeigu diena užimta) pradėsiu kurti. Negaliu rašyti dviejų kūrinių iš karto, baigus vieną turi praeiti bent kelios dienos, per kurias sutvarkau visus atidėtus reikalus ir atsikvepiu.

Pirmasis prisėdimas lyg atveria langą į kūrinį – dar nežinau, kas bus, bet pradedu apgalvoti idėjas, domėtis, skaityti, klausyti, kaupti informaciją. Tada būtinai randu laisvą dieną ar savaitgalį, kai galiu pabūti viena ir dar labiau įsigilinti į kūrinio tematiką, kartais jau užfiksuoti konkrečias muzikines idėjas. Jeigu turiu galimybę, susitinku su atlikėjais, kartu peržiūrim tas idėjas, ką nors pabandom. Viskas dar labai abstraktu, bet šis tas jau pradeda ryškėti. Paskui ateina ilgo individualaus darbo laikas, kai kūrinį užrašau.

Metaforiškai kalbant, kūrinys yra lyg už apšerkšnijusio stiklo. Iš pradžių tas šerkšno sluoksnis storas, nieko nematyti. Aš pradedu po truputi jį tai vienoj, tai kitoj vietoj šildyti, trinti, galų gale šerkšnas ištirpsta ir pasirodo visas kūrinys.

Savo kompozicijos mokiniams pasakoju apie kur kas konkretesnį kūrybos procesą, susidedantį iš kelių paprastų žingsnių. Pirmiausia – reikiamos informacijos kaupimas, paskui kūrinio formato išgryninimas, savotiškų rėmų nustatymas, apsisprendimas, kokios priemonės bus naudojamos, tuomet muzikinių idėjų generavimas. Vėliau būtinas atokvėpis, kai visa informacija sugula į pasąmonę. Joje vyksta paslaptingi procesai, atėjus laikui kūrinys iš pasąmonės tarsi iššaunamas. Tada prasideda kruopštus kūrinio užrašymo ir tobulinimo darbas. Aš pati taip dirbu.

16667. dar vienas reikšmingas dalykas, kurį išmokau iš vyresnių kompozitorių bei neuromokslinės literatūros. Kūrybai būtinas vidinio kritiko ir visiškos laisvės balansas. Reikia duoti laiko ir erdvės abiem, juos nuolat kaitalioti, leisti sau nuklysti į fantazijas, tuomet po kiek laiko kritiškai peržvelgti, galbūt atmesti ar išgryninti kai kuriuos elementus, paskui vėl leisti sau visišką laisvę, tada „įjungti“ vidinį kritiką... Ir taip iki tol, kol kūrinys bus baigtas.

– Kaip renkatės atlikėjus? Ar turite savo numylėtinių? Kokiems instrumentams ar balsams labiausiai patinka kurti?

– Turbūt lengviausia kurti smuikui ir balsui. Smuikui todėl, kad pati esu smuikininkė, išmanau jį nuo pradžios iki galo. Balsas – pats intymiausias, pats asmeniškiausias instrumentas. Nesu dainininkė, bet mėgstu tyrinėti savo balsą, eksperimentuoti su juo. Kurdama balsui, visuomet pati išdainuoju, išbandau visas melodijas. Žinoma, gerai, kas patogu, bet man įdomu kurti ir tiems instrumentams, kurių nesu taip gerai įvaldžiusi. Neatsisakyčiau parašyti kūrinio vargonams, nors jais negroju. Orkestrui kurti ir baisu, ir be galo džiugu. Taip pat įdomu kurti retesniems instrumentams – kontrabosiniam klarnetui, akordeonui, netradiciniams liaudies ir pačios pagamintiems instrumentams.

Prisibijau varinių pučiamųjų. Visiškai nesuprantu, kaip jie veikia, kaip jaučiasi atlikėjai jais grodami, kokia yra kvėpavimo technika. Norėčiau išmokti groti trombonu ir saksofonu, žiūrinėju skelbimus, vieną dieną nusipirksiu ir išmoksiu jais groti. Bijau kurti fortepijonui, nors pati juo skambinu ir to mokau kitus. Labai norėčiau parašyti kūrinį fortepijonui, bet kaskart pamėginus atrodo, kad tai, ką parašiau, jau yra kažkur girdėta, nuo kažko nukopijuota. Visa klasikinė muzikos mokykla yra pagrįsta gerai temperuotu klavyru, fortepijoninėmis kompozicijos formomis, harmonijomis. O visa, kas išeina už tų formų ribų, iškart asocijuojasi su vieno ar kito kompozitoriaus vardu. Atrodo, viskas fortepijonui jau yra sukurta, ir savo pačios balsą išgirsti man labai sunku. Vis dėlto šiais metais pažadėjau parašyti kūrinį kolegai pianistui ir noriu tą pažadą išpildyti, peržengti tam tikrą barjerą.

– Ar visada būnate patenkinta savo kūrinio atlikimu?

– Dažniausiai pavyksta dalyvauti repeticijose. Labai stengiuosi įtraukti atlikėjus į kūrybinį procesą nuo pat pradžių. Iki paskutinės minutės diskutuojame, tobuliname.

Rašydama didesniam kolektyvui arba kitoje šalyje gyvenantiems atlikėjams, atvykstu tik į paskutines repeticijas. Tokiu atveju kokių nors didelių kūrinio ar jo atlikimo pakitimų jau nesitikiu ir neprašau, bet dažnai pakomentuoju tuos dalykus, kuriuos lengva patobulinti, kurie, mano manymu, padaro tą kūrinį geresnį. Tačiau atiduodama savo kūrinį atlikėjams, jiems perduodu ir atlikimo teises. Labai gerbiu atlikėjų darbą, žinoma, to paties tikiuosi ir iš jų. Visuomet pasakau savo nuomonę, pastabas ir pasiūlymus. Atlikėjai taip pat kartais pasiūlo pakeisti tam tikrus kūrinio elementus. Sutinku, jeigu tai nekeičia jo idėjos, esminės struktūros, muzikinio vyksmo ir istorijos. Būna, kad nesutinku, tada pabandome atlikti kūrinį taip, kaip aš prašau. Vis dėlto galutinis sprendimas lieka atlikėjų rankose – juk jie, o ne aš būnu ant scenos, tad kūrinys turi būti toks, kad atlikėjai gerai jaustųsi.

– Lietuvoje ne kartą rodyta Jūsų erdvinė opera tamsoje „Confessions“. Kaip ji gimė?

– Prieš devynerius metus viename kūrybiniame projekte susitikau su švedų elektroninės muzikos kompozitoriumi Jensu Hedmanu ir sopranu Åsa Nordgren. Pradėjome kalbėtis apie muzikos atlikimą tamsoje, taip gimė operos „Confessions“ idėja. Septynių mirtinų nuodėmių temą inspiravo Vilniaus bažnyčios.

Kūrybinis procesas truko šešerius metus, susitikdavome tai Lietuvoje, tai Švedijoje, EMS studijoje. Kūrėme kartu, tad visi trys esame ir operos kompozitoriai, ir libreto autoriai, ir režisieriai, ir atlikėjai. Pirmąjį bandymą pristatėme Fylkingeno festivalio salėje draugams, į renginį atvyko lietuvių kūrybinės grupės „Operomanija“ prodiuserė Ana Ablamonova. Po šio bandomojo spektaklio Ana prisidėjo prie mūsų kolektyvo. Po pirmojo oficialaus pristatymo Lietuvoje operą parodėme jau 37 kartus. Ji ir po premjeros dar kito, tobulėjo, vieni elementai prisidėjo, kiti dingo.

– Kokius savo kūrinius galėtumėte išskirti kaip ryškiausius ar mylimiausius?

– Visuomet labai džiaugiuosi savo naujausiais kūriniais, nes jie atspindi tai, kuo gyvenu šiuo metu. Tikiuosi, kad kuo toliau, tuo labiau mano pačios įgūdžiai stiprėja, tad ir kūriniai tobulėja. Galbūt išskirčiau „Chysalis“ simfoniniam orkestrui ir perkusininkui, „Savęsp“ akordeonui ir styginių orkestrui (Martynas Levickis ir „Mikroorkéstra“), „Walking Opera“. Žinoma, ir jau minėtą operą tamsoje „Confessions“.

Vis grįžtu prie kelių senesnių kūrinių, juos parodau kitiems. Tai „Daina apie upę, jūrą, žemę ir medį“ (jį parašiau studijuodama Jeruzalėje), „Oriono vija“ aštuoniems kontrabosams, „Imagination“ smuikui solo ir penkiems smuikams erdvėje. Iš labai senų kūrinių – „Imper“ styginių orkestrui, „R&R Electronics“ projektai.

– Kur dažniau atliekami Jūsų kūriniai – Lietuvoje ar svetur?

– Šiais metais ypač daug kūrinių skambėjo Lietuvoje, beveik tiek pat ir Londone. Vienais metais kas savaitę keliaudavau tai į Švediją, tai į Daniją, kitais metais visi keliai vedė į Briuselį. Jei kalbėtume apie dešimtmetį, turbūt trečdalis, o gal ir daugiau visų mano kūrybinių projektų gimsta ir vyksta Lietuvoje. Kai manęs klausia, ar ketinu grįžti į Lietuvą, atsakau, kad iš jos niekada iš tikrųjų ir nebuvau išvykusi.

– Kaip į Jūsų kūrinius reaguoja publika?

– Visuomet jaučiu, kada kūrinį publika priima, o kada ne. Netgi žinau, kuriuo metu ji pradeda jį priimti. Pavyzdžiui, praėjusių metų rugpjūtį Vilniaus kongresų rūmuose atliekant „Savęsp“ jaučiau, kad pirmomis minutėmis publika buvo gana šalta, nereagavo, bet nuskambėjus pagrindinei temai dėmesys akivaizdžiai sustiprėjo. Įpusėjus kūriniui jaučiau energijos pliūpsnį, tarsi visa auditorija būtų susiliejusi su muzika. Negaliu sakyti, kad mano pojūčiai absoliučiai objektyvūs, bet tikrai jaučiu, kai muzika pradeda veikti. Kartais kūriniai eina ir praeina, vieniems patinka, kitiems ne.

– Pabaigai prašyčiau papasakoti apie šių metų planus.

– Metai bus kūrybingi. Su švedų kolektyvu „Spatial Opera Company“ kuriame „Meditation Opera“, jeigu pavyks, ketinu ir vėl pristatyti „Walking Opera“. Turiu ir mažesnių sumanymų. Labai norėčiau šiek tiek laiko skirti kūrybai ne pagal užsakymus. Pasigilinti į save pačią, išmokti ir atrasti ką nors nauja, atverti naują kūrybos langą.