Pianistas ir pedagogas Aveniras Ūsas

Nejučiomis prabėgo dveji metai, kai netekome Aveniro Ūso – talentingo pedagogo ir koncertmeisterio, ilgamečio Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos direktoriaus. Vis dar sunku patikėti, kad jo nebėra, kad daug ko nebesužinosime, nepaklausime. Dabar tik galime kartu su buvusiais pedagogo mokiniais, kolegomis ir artimaisiais atsigręžti į jo nugyventus metus bei atliktus darbus ir šviesiais prisiminimais pagerbti Mokytoją.

Į pasaulį – su muzikos garsais

1948-ieji, Vilnius. Sunkiais pokario metais Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Muzikos ir teatro akademija) dainavimą studijavusiai Anai Turowskai-Ūsienei gimė berniukas, kuriam buvo duotas lietuvių ausiai neįprastas biblinio personažo Aveniro vardas, hebrajų kalboje reiškiantis „Dievas yra šviesa“, o prancūzų – „ateitis“. Šiuo vardu sūnui tėvai norėjo nutiesti šviesų ateities kelią. Vardo sąsajos su Senuoju Testamentu gal nebuvo atsitiktinės. Anos tėvas Andrzejus Turowskis, pagal išsilavinimą tiltų inžinierius, baigęs dvasinę seminariją Lenkijoje, daug metų ėjo aukšto rango stačiatikių dvasininko pareigas Balstogėje, Gardine, Bielske. 1944 m. buvo perkeltas dirbti į Minską, su juo ten iškeliavo žmona ir keturi vaikai. Deja, senasis Turowskis, iškamuotas sovietų persekiojimų ir nuolatinio gyvenimo įtampoje, 1946 m. mirė. Anos mama, trys seserys ir brolis nežinojo, kaip toliau gyventi, tad gavę draugų kvietimą atvyko į Vilnių. Čia šeima rado saugų prieglobstį, dvi seserys ir brolis Viktoras vienu metu pradėjo studijas konservatorijoje. Ana netrukus sutiko savo būsimą vyrą – iš Kybartų kilusį Vadimą Ūsą.

Vadimas, valstybės tarnautojo Aleksandro Ūso sūnus, laisvai kalbėjo savo mamos vokietės Justinos Moderspach gimtąja kalba. Gyvendamas vienoje Lieponos upės pusėje, lankė kitoje pusėje, Vokietijos teritorijoje, esančią gimnaziją. Tarpukario metais baigęs Kauno aukštąją komercijos mokyklą, tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Sovietų armijai užėmus Lietuvą, fronto linijos buvo nublokštas į Vakarus ir kažin, ar jam būtų pavykę išsaugoti savo gyvybę, jei ne kalbų mokėjimas, kuriuo jis pasinaudojo vertėjaudamas. Karui pasibaigus, V. Ūsas grįžo į Lietuvą, Vilniuje sutiko dailę ir muziką mylinčią lenkaitę Aną ir ją vedė.

Laukdamasi Aveniro, Ana nenutraukė dainavimo studijų, tad šis, dar būdamas mamos įsčiose, įprato girdėti muzikos garsus. Pokario nepritekliai atsiliepė vaikučio sveikatai, bet jis augo guvus ir smalsus. 1951 m. Anai baigus konservatoriją, jauna šeima nutarė persikraustyti į Kauną, į Vadimo tėvo namą. Šiame mieste ir prabėgo didžioji Aveniro gyvenimo dalis.

 

Vaikystės džiaugsmai ir rūpesčiai

Namas stovėjo Žaliakalnyje, ramioje Gražinos gatvelėje, prie jo augo didžiulis sodas. Ši vieta buvo visos gatvės vaikų traukos centras – jie karstydavosi po medžius, žaisdavo stalo tenisą. 1954 m. gimė Aveniro sesutė Irena, ją jis labai mylėjo ir globojo, kai paaugo, tapo nuolatine žaidimų drauge. Vasarą jie rengdavo obuolių karus, lakstydavo dviračiais po netoliese esantį Ąžuolyną, o žiemą laukdavo kitokios pramogos – slidės, pačiūžos.

Artėjant septintajam Aveniro gimtadieniui, tėvai nedvejodami nusprendė leisti jį į Kauno dešimtmetę muzikos mokyklą (dabar – J. Naujalio muzikos gimnazija). Muzikaliam berniukui tai buvo ir džiaugsmas, ir rūpestis – fortepijono pamokas lankė pas puikią, tačiau labai reiklią mokytoją Teresę Klimavičiūtę. Ji, pasak prof. Liucijos Drąsutienės, mokiniams užduodavo išmokti nedidelės apimties, nesudėtingo turinio individualias programas, bet išreikalaudavo, kad jos būtų atliekamos maksimaliai tiksliai ir išraiškingai. Tarp Kauno muzikos mokyklų pedagogų buvo populiari T. Klimavičiūtės mintis, kad mokinys „gauna naudą tik iš to veikalo, kurį jis gerai skambina“[1]. Ši mokytoja suteikė Avenirui tvirtus skambinimo fortepijonu pagrindus. Iš T. Klimavičiūtės pirmąsias fortepijono pamokas gavo ir Aveniro sesė.

1959 m. mokytojai persikėlus dirbti į Vilnių, fortepijono studijas Aveniras tęsė Marijos Alšlebėnaitės klasėje. Žinomo tarpukaryje Kauno pianisto Vladimiro Ružickio auklėtinė laikinojoje sostinėje garsėjo kaip patyrusi koncertmeisterė, visų gerbiama atlikėja. Dirbdama pedagoginį darbą, mokinius sugebėdavo uždegti, atrasti jų gerąsias savybes[2]. Pas šią mokytoją Aveniras ir užbaigė mokyklą, baigiamuosiuose egzaminuose pagrodamas vėlyvojo romantizmo epochos amerikiečių kompozitoriaus Edwardo MacDowello Koncertą Nr. 2.

Jaunasis pianistas buvo darbštus, ambicingas ir valingas. Mokydamasis paskutinėse klasėse keldavosi penktą valandą ryto ir eidavo į mokyklą groti – buvo pasidaręs raktą nuo salėje stovinčio koncertinio fortepijono ir iš anksto susitaręs su visomis budėtojomis. Juk reikėjo įrodyti ir sau, ir kitiems, kad yra vienas iš lyderių. O konkurencijos nestigo, nes toje pačioje klasėje mokėsi pajėgūs pianistai Leokadija Paulauskaitė, Rimantas Janeliauskas. Bet tai buvo gera konkurencija, neleidžianti atsipalaiduoti ir skatinanti nuolat veržtis pirmyn.

Aveniras pasižymėjo ne tik emocionalumu, bet ir racionaliu mąstymu, absoliučia klausa, puikia muzikine atmintimi. Vienas pirmųjų parašydavo daugiabalsius diktantus ir kitiems duodavo nusirašyti. Harmonijos uždavinius gliaudė kaip riešutus, mėgo pasiginčyti su mokytojais akordų slinkčių ir jų funkcionalumo klausimais, galėjo ilgai nemąstęs įvardyti bet kokį daugiagarsį sąskambį. Kaip pasakojo sesuo Irena, mokyklos koridoriuje stovėjo rakinama stiklinė spinta, kurioje buvo saugomi harmonijos ir solfedžio vadovėliai. Vienas iš tų vadovėlių, L. Mazelio knyga rusų kalba, jos broliui labai parūpo. Mat berniukui atrodė, kad harmonijos mokytojas, tuometis mokyklos direktorius Aleksandras Bogdanas, neužtektinai duoda žinių. Aveniras rado būdų, kaip įlįsti į tą spintą ir „pasiskolinti“ reikiamą knygą, bet netrukus mokytojai tai pastebėjo ir direktorius iškvietė mamą. Žinių trokštantis mokinys buvo nubaustas dvejetu už drausmę ir savaitei pašalintas iš mokyklos (!).

Aveniras rūpinosi toje pačioje mokykloje besimokančia šešeriais metais jaunesne seserimi Irena. Per pertraukas tarp pamokų jis dažnai užsukdavo į jos klasę. Kai tik pasirodydavo, vaikai imdavo prašyti: „Avenirai, pagrok“. Mat šis turėjo Dievo dovaną – gebėjimą improvizuoti ir, per ilgąją pertrauką prisėdęs prie pianino, galėdavo išplėtoti bet kokią melodiją. Pradžioje grodavo kokį nors virtuozinį kūrinį. Jį užbaigęs išgirsdavo naują vaikų prašymą: „Avenirai, pachaltūrink“. Ir jis „chaltūrindavo“. Irenai brolis buvo didžiausias autoritetas, todėl mokyklos baigiamiesiems egzaminams pasirinko tą patį E. MacDowello Koncertą Nr. 2.

Aveniro ir Irenos tėvų namuose muzika netildavo. Kadangi abu augantys pianistai privalėjo dalintis vienu pianinu, tekdavo laikytis iš anksto sudaryto grafiko. Namie buvo sukaupta didelė plokštelių fonoteka, o muzikos pasaulio naujienas vaikai sužinodavo iš prenumeruojamų Lenkijos, Rusijos ir Vokietijos žurnalų „Ruch Muzyczny“, „Muzykalnaja žizn“, „Melodie und rhythmus“. Skaitydami juos vaikai nejučiomis išmoko lenkų, rusų ir vokiečių kalbas. Gausioje namų bibliotekoje buvo ir lenkiška džiazo enciklopedija, kurią bevartydamas berniukas susidomėjo šia improvizacinės muzikos rūšimi.

Ūsų namuose savaitgaliais ar švenčių dienomis neretai rinkdavosi draugai ir kolegos. Svečiai dažnai prašydavo šeimininkės ką nors padainuoti. Ir ji neatsikalbinėdavo. Ypač mėgo Čio Čio San ariją, S. Rachmaninovo romansus, F. Liszto dainas, kartais padainuodavo kartu su savo vyru – melomanu, turėjusiu gražų baritoną. Tuomet prie pianino sėsdavo Aveniras ir, pasak Irenos, garsai jam liedavosi kaip vanduo tarp pirštų. Be to, akompaniatoriaus vaidmuo berniukui labai patikdavo. Baigiant mokyklą nereikėjo ilgai mąstyti, ką toliau veikti. Kelias buvo aiškus – fortepijono studijos Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.

 

Studijų metai

1966 m. Aveniras įstojo į prof. Jurgio Karnavičiaus klasę ir nuo rudens išvyko gyventi į Vilnių. Patekti pas šį pedagogą ne kiekvienam pavykdavo. Vienas ryškiausių Lietuvos fortepijono meno atstovų tuo metu ėjo konservatorijos rektoriaus pareigas ir negalėdavo daug laiko skirti pedagoginiam darbui, todėl į savo klasę priimdavo vos kelis ryškiausius ir stipriausius abiturientus. Tarp jų pateko ir Aveniras. Be to, rektorius pažinojo vaikino mamą, iš jo rankų gavusią diplomą, taip pat jos brolį Viktorą Turowskį – lenkų dainų ir šokių ansamblio „Wilia“ įkūrėją bei vadovą. Pas jį patekusius konservatorijos absolventų vaikus švelniai vadindavo anūkais.

Mokytis buvo įdomu. Kaune Aveniro fortepijono mokytojos atstovavo rusų fortepijono mokyklai, o J. Karnavičius studentams atvėrė langą į Vakarų pasaulį, nes tarpukario metais kaip menininkas jis brendo Berlyne ir Paryžiuje. Tai buvo plačios erudicijos, gilios vidinės kultūros žmogus – mokėjo daug kalbų, buvo kūrybiškas, tolerantiškas, gerbiantis kito nuomonę. Jis atmesdavo formalius, dogmatiškus jaunųjų pianistų ugdymo metodus, ieškodavo naujovių, teikė pirmenybę mąstymui, analitiniam kūrinio suvokimui. Sovietmečiu J. Karnavičius būdavo kviečiamas į garsių tarptautinių konkursų vertinimo komisijas, kuriuose susipažindavo su naujausiomis tendencijomis, žymiais pasaulio atlikėjais ir grįžęs į Lietuvą savo įspūdžiais dalindavosi su studentais. Gūdžiu sovietmečiu jo pasakojimai jaunimui būdavo tarsi gaivaus oro gūsiai, atsklindantys iš laisvojo pasaulio. Studentai gerbė ir mylėjo profesorių, meiliai vadindavo šefu. Studentus, tarp kurių buvo ir Aveniro sesuo Irena, žavėjo ir jo laikysena: „Profesorius visuomet atrodė jaunatviškas, pasitempęs. Jis kaip vėjas užlėkdavo į trečią aukštą, 301-ą auditoriją, kur mes dirbdavome. Kvepėdavo prancūziškais kvepalais. Stabtelėjęs prie veidrodžio, susišukuodavo savo vešlius antakius[3].“

Konservatorijoje Aveniras kaip geras akompaniatorius atkreipė vokalistų dėmesį, todėl jam buvo suteikta išskirtinė galimybė dirbti koncertmeisteriu prof. Elenos Dirsienės dainavimo klasėje. Joje sukaupta patirtis labai pravertė ateityje.

Studijų metais Avenirui patikdavo skambinti aštraus dramatizmo ir jausmų šėlsmo kupinus kūrinius. Mėgo L. van Beethoveną, J. Brahmsą, S. Rachmaninovą, tačiau rasdavo laiko pasiklausyti ir lengvojo žanro muzikos, padžiazuoti. Dar nuo mokyklos laikų buvo pradėjęs kaupti piratinius garso įrašus – pradedant „The Beatles“, „Rolling Stones“ ir baigiant populiaria JAV eksperimentinio roko grupe „Chicago“. Jo dievaičiais tapo Eltonas Johnas, Ella Fitzgerald, Dukeˊas Ellingtonas. Sekdamas šiais atlikėjais ir pats muzikuodavo. Irena prisimena: „Aveniras galėjo improvizuoti bet kokiu stiliumi. Klausdavo, nori džiazo? Gerai, bus tau šaltasis džiazas. Nori roko, popso? Klausykis. Absoliučiai viską grojo, bet ne bet kaip. Jo girdėjimas buvo ypatingas. Jis girdėdavo sąskambius, jautė šitą savo gebėjimą, jį lavino. Sėdėdavo prie klaviatūros ir ieškodavo ausyse skambančio akordo.“ Bet laisvalaikio užsiėmimai nė kiek netrukdė klasikinės muzikos studijoms. 1971 m. Aveniras sėkmingai baigė konservatoriją ir gavo paskyrimą į Kauno Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar – konservatorija). Prasidėjo naujas gyvenimo etapas, įtraukęs į pedagoginių darbų sūkurį.

 

Tikrasis pašaukimas

Nuo pat pirmos dienos J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje Aveniras pasinėrė į pedagoginę bei koncertmeisterio veiklą – dėstė fortepijoną ir dirbo koncertmeisteriu mamos, žymios dainavimo pedagogės Anos Ūsienės, klasėje. Pirmaisiais savarankiško darbo metais Kaune jis aktyviai reiškėsi įvairiuose baruose. Energijos užteko viskam: rengė solinius rečitalius, daug ką nustebindamas net buvo trumpam įsidarbinęs pianistu M. Tamošiūno vadovaujamame estradiniame „Oktavos“ ansamblyje. Tačiau labiausiai prie širdies buvo pedagoginė veikla ir koncertmeisterio darbas – pastarasis kuo toliau, tuo labiau patiko, be to, atvėrė kelią į sceną. Bene daugiausia buvo koncertuota su ypatingo tembro baritonu, Kauno muzikinio teatro solistu ir J. Gruodžio mokyklos pedagogu Valentinu Čepkumi. Su juo važinėdavo po Lietuvos miestus, dalyvaudavo kompozitorių Teisučio Makačino, Algimanto Raudonikio, Benjamino Gorbulskio autoriniuose vakaruose.

Labai draugiški ryšiai užsimezgė ir su Danieliumi Vėbra. Šis iš kaimo atvykęs jaunuolis pasižymėjo gražiu balsu, bet neturėjo jokio muzikinio išsilavinimo, todėl per stojamuosius egzaminus į J. Gruodžio mokyklą iš specialybės gavo trejetą. Kažin ar būtų įstojęs, jei ne A. Ūsienė, pasirinkusi jį savo mokiniu. Ji greitai sutvarkė jo balso aparatą, ir jaunasis dainininkas darė sparčią pažangą. Jam akompanuodavo Aveniras – vos keleriais metais vyresnis fortepijono pedagogas. Kartu dalyvauta jaunųjų atlikėjų konkursuose, koncertuota Baltarusijoje ir Latvijoje. Aveniras akompanavo D. Vėbrai ir per stojamuosius egzaminus į Valstybinę konservatoriją. Pasisekė puikiai – kaunietis buvo priimtas į prof. V. Daunoro klasę. Apie šį pedagogą seniai svajojo, pas jį po penkerių metų ir užbaigė studijas, tačiau niekada nepamiršo nei savo pirmosios dainavimo mokytojos A. Ūsienės, nei Aveniro. Jiems ir šiandien yra dėkingas, kad jo gyvenimą pasuko reikiama linkme.

Daug dainininkų norėdavo, kad Aveniras jiems akompanuotų. Jis buvo gimęs koncertmeisteriu – galėjo groti bet kokioje tonacijoje ir be natų, kūrinį transponuodavo iš karto, nesiruošęs. Scenos partneriai už tai jį labai vertino. Aveniras akompanuodavo ir Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) chorams, su jais dalyvaudavo įvairiuose konkursuose. Ne kartą sulaukė įvertinimų ir apdovanojimų kaip geriausias koncertmeisteris.

Didelis užimtumas netrukdė bendrauti su seserimi. Nors gyveno skirtinguose miestuose, jų ryšiai, išliko labai glaudūs. Net vestuves iškėlė tą pačią dieną... Aveniras džiaugėsi, kai Irena, su pagyrimu baigusi konservatoriją, pradėjo joje dėstyti, tapo profesore bei Koncertmeisterio katedros vedėja. Jis didžiavosi jos kūrybiniais pasiekimais, tuo, kad meistriškumo pamokas ji veda daugelyje Europos aukštųjų mokyklų. Nepraleido nė vieno Irenos ir jos vyro violončelininko Rimanto Armono dueto „Armonas-Uss Duo“ bei Armonų trio koncerto Kauno filharmonijoje, džiaugėsi sūnėno violončelininko Edvardo Armono, tarptautinių konkursų laureato, sėkme. Jis būtų labai didžiavęsis garbingu sesers apdovanojimu – Vyriausybės kultūros ir meno premija, tačiau klastinga liga jo gyvenimo giją nutraukė pusmečiu anksčiau.

Su Irena Aveniras vos ne kasdien kalbėdavosi telefonu, dalydavosi metodikos naujovėmis, aptardavo geriausius interpretacinius sprendimus, repertuaro dalykus. Irena paakino brolį tradicinį mokinių repertuarą papildyti vokiečių Lied bei prancūzų Melodié žanro kūriniais. Jo klasėje pradėjo dažniau skambėti H. Wolfo, G. Mahlerio, R Strausso kamerinė vokalinė muzika. Aveniro ir Irenos meninės ir pedagoginės nuostatos buvo artimos, tad nenuostabu, kad savo mokinius tolesnėms akompanimento studijoms Aveniras nukreipdavo į I. Uss-Armonienės klasę Muzikos ir teatro akademijoje.

Aveniras domėdavosi savo mokinių karjera, nuoširdžiai džiaugėsi, kai Gintarė Macijauskaitė nugalėjo Berlyne vykusiame Paulos Salomon Lied konkurse, o Robertas Lozinskis pelnė I vietą tarptautiniame pianistų koncertmeisterių konkurse Klaipėdoje. Džiaugėsi jis ir vyresniosios dukters Ievos Benetienės profesiniais pasiekimais. Abiem dukroms – Inai ir Ievai – nuo mažens buvo skiepijama meilė muzikai, bet tik Ieva pasekė tėvelio pėdomis. Baigusi fortepijono specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete, dirbo koncertmeistere J. Gruodžio konservatorijoje, šiuo metu sėkmingai dėsto fortepijoną Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje. Jaunesnioji dukra Ina baigė studijas Vilniaus universitete ir dirba komunikacijos srityje.

J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje A. Ūsas dirbo iki 1984 m., paskui perėjo į J. Naujalio muzikos gimnaziją, kurioje mokytojavo iki gyvenimo pabaigos. 1989–1992 m. lygiagrečiai dėstė fortepijoną ir akompanimentą Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultete. Parengė 42 pianistus ir koncertmeisterius, tarp jų – Robertas Lozinskis, Gintarė Macijauskaitė, Inga Vyšniauskaitė, Roberta Daugėlaitė, Martyna Jatkauskaitė ir kt.

 

Administratoriaus pareigos

J. Gruodžio mokyklos vadovybė greitai atkreipė dėmesį į Aveniro pareigingumą, atsakomybės jausmą, mokėjimą bendrauti su žmonėmis, todėl 1977 m. jam buvo pasiūlytos šios mokyklos Dieninio skyriaus vedėjo pareigos. 1979 m. jis tapo A. Kačanausko muzikos mokyklos direktoriumi, o 1984 m. buvo pakviestas vadovauti J. Naujalio muzikos gimnazijai. Mokytojai, tarp jų ir fortepijono pedagogė Birutė Kumpikienė, ilgametė gimnazijos Fortepijono skyriaus vedėja, džiaugėsi: „Anksčiau mokyklai vadovavo prisiekęs komunistas Raimondas Šurka. Mums tuo metu buvo gana juodos dienos. Tą ideologinę pakraipą jis labai puoselėjo, muzika likdavo antrame plane. Mes buvome atpratę šypsotis, džiaugtis gyvenimu. Kai Aveniras atėjo direktoriauti, per pirmą posėdį pamatėme besišypsantį žmogų. Daug kam buvo netikėta direktoriaus veide išvysti šypseną. Kadangi pats buvo pianistas, jis visada palaikydavo muzikantus. Gebėjo derinti bendrąjį lavinimą su muzikiniu, pastarajam suteikdamas prioritetą. Ne kartą per posėdžius yra tekę girdėti, kad jis kai kuriems to nesuprantantiems pedagogams sakydavo: „Jūs nepamirškite, kokioje mokykloje dirbate.“ Direktorius mums sudarė sąlygas koncertuoti, tolėliau išvažiuoti. Visiems buvo gera su juo dirbti. Nors jis nelabai mėgo administracinių pareigų, tačiau jos buvo prestižinės, lyg aukštesnis laiptelis jo karjeroje.“

Tačiau ne tik karjeros galimybės motyvavo perspektyvų pianistą imtis vadovauti gimnazijai. Tais nelengvais politinio, ekonominio ir kultūrinio virsmo metais jam labai rūpėjo jos likimas. Nerimą kėlė nesibaigiančios švietimo reformos, nuolatinis pinigų stygius, be kurių išlaikyti ir atnaujinti seną pastatą nebuvo jokių galimybių, baugino gąsdinimai J. Naujalio muzikos gimnaziją sujungti su kitomis mokyklomis, sumažinti muzikinių dalykų valandas. Teko kartą su mokytojais ir streiką Vilniuje prie Švietimo ministerijos surengti. Ypač daug nervų kainavo 2008 m. vykęs mokyklos remontas, ruošiantis Nyderlandų karalienės Beatrix vizitui. Tuomet nieko kita neliko, kaip įklimpti į skolas ir sulaukti mokinių tėvų nepasitenkinimo. Gerai, kad viskas susiklostė sėkmingai – laiku buvo suremontuota koncertų salė, nupirktos naujos kėdės, mokiniai garbią viešnią sutiko olandų kompozitoriaus kūriniu. Sulaukė įvertinimo ir direktorius – jam buvo suteiktas „Orange-Nassau“ ordino riterio vardas ir įteiktas riterio kryžius „Už nuopelnus visuomenei“.

Mokytojai Avenirą mylėjo. Kai senąjį gimnazijos pastatą teko grąžinti arkivyskupijai, Kauno savivaldybės klerkai siekė mokyklą iškeldinti į miesto pakraštį. Su tuo niekaip nenorėjo sutikti gimnazijos kolektyvas – mokykla kaip kultūros židinys nebebūtų traukos centras, o mokiniams, tėvams, ir mokytojams būtų tekę toli važinėti į pamokas. Ypač daug energijos šiai problemai spręsti skyrė A. Ūsas, mindamas takus į savivaldybę. Ir pagaliau jam pavyko – mokyklai buvo leista persikraustyti į Kęstučio gatvėje atsilaisvinusias patalpas. Darbas vėl tęsėsi. Tačiau po 27 metų vadovavimo J. Naujalio muzikos gimnazijai Aveniras nutarė atsistatydinti – sveikata jau neleido gyventi nuolatinėje įtampoje, be to, norėjosi daugiau laiko skirti muzikai. Nuo 2011 m. rudens iki 2017 m. vasario A. Ūsas toje pačioje gimnazijoje tęsė mylimą darbą: dėstė akompanimentą pianistams, akompanavo Kauno muzikinio teatro solistės Jūratės Bukauskaitės ir dirigento Ričardo Šumilos klasių mokiniams. Vaikai iš įpratimo jį ir toliau vadindavo direktoriumi.

Vasarį sunegalavęs pateko į ligoninę. Niekas nemanė, kad išėjimas bus toks staigus. Deja, kovo 17 d. gyvybės siūlas nutrūko. Artimieji, kolegos, mokiniai neteko tauraus žmogaus, talentingo muziko ir atsidavusio pedagogo. Gimnazija tapo daug tuštesnė.

 

Išlikęs amžininkų prisiminimuose

Kuo ypatinga buvo Aveniro asmenybė? Už ką jį vertino kolegos ir mokiniai? Apie tai byloja jų pasakojimai.

Ela Vladimirskaja, J. Naujalio muzikos gimnazijos Akompanimento metodinės grupės pirmininkė: „Aš buvau Akompanimento skyriaus vedėja, todėl palaikėme glaudžius ryšius, net viena klase dalindavomės. A. Ūsas buvo labai taktiškas ir pedantiškas žmogus, visada laukdavo, kada aš baigsiu pamoką ir užleisiu jam vietą. Laukdavo už durų, neidavo į vidų. Kai pradedi dirbti, užmiršti laiką ir visa kita, tad sakydavau – tavo laikas, tai ir ateik, bet jis kantriai laukdavo koridoriuje. Tuomet supratau, kad reikia žiūrėti į laikrodį ir laiku baigti pamoką.

Jis labai gerai išmanė vokalinį repertuarą, paveldėjo tai iš savo mamytės. Buvo geras akompaniatorius, puikiai improvizuodavo, jautė muziką. Kartais mūsų nuomonės nesutapdavo, bet visada rasdavome kompromisą. Diskutuodavome dėl traktuočių, klausdavo, kaip aš, pavyzdžiui, suprantu vieną ar kitą kokio nors P. Čaikovskio romanso vietą. Jis primygtinai nesiūlydavo savo požiūrio, kitų nuomones priimdavo labai tolerantiškai. Buvo konkretus žmogus, iš vaikų ramiai, tyliai išreikalaudavo geriausio rezultato.“

Rita Preikšaitė, Aveniro Ūso fortepijono klasės J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje absolventė, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė: „Aveniras specialaus fortepijono pamokose prioritetą skyrė muzikai. Gamos, pratimai būdavo grojami vien dėl apšilimo. Dėstytojas įdomiai pasakodavo apie muziką, pasitelkdamas vaizdingus posakius, anekdotus. Jo elgesys su mokiniais pasižymėjo nuotaikingumu ir spalvingumu. Jis nebuvo akademiškas mokytojas. Gal man tam tikru momentu reikėjo griežtumo, bet jis buvo plačių potėpių, visai kitokio sukirpimo žmogus. Dėstytojas per pamoką dažnai atsisėsdavo prie fortepijono ir parodydavo, kaip reikia atlikti vieną ar kitą kūrinio vietą. Ir taip gražu būdavo. Koks gražus buvo jo garsas! Teko su juo keturiomis rankomis groti koncertą. Po jo pirštais skambėjo orkestras! Taigi, fortepijono pamokose įgyta patirtis buvo neįkainojama. <...> Aveniro klasėje dirbau iliustratore. Jaučiau, kad pasitikėdavo manimi. Iš pradžių padirbėdavo su savo mokiniais atskirai, paskui juos atiduodavo man. Sakydavo, dabar tu juos paminkyk. Jie jau būdavo išmokę tekstą, tad pasiaiškindavome tempus, interpretacinius dalykus, tada eidavome pas A. Ūsą. Ir vėl prasidėdavo darbas. Jis visada įsiklausydavo į mano nuomonę, gana dažnai jai pritardavo. Kai kurie kiti pedagogai būdavo labai smulkmeniški, o Aveniras matydavo visumą. Jo pamokose supratau, kas yra geras koncertmeisteris. Kai akompanuodavo, man visi balso „šliuzai“ atsiverdavo, kvėpuoti būdavo lengviau. Jis buvo ryški asmenybė, akompanavimo meno paslapčių žinovas, o kaip pedagogas neturėjo sau lygių. Pažinojau Avenirą daugiau kaip 40 metų. Kaskart įėjus į klasę jis visada atsistodavo, prieidavo, nuvilkdavo paltą, pabučiuodavo ranką ir skruostus. Ir taip visą laiką, iki pat mirties.“

Tatjana Muraško, fortepijono pedagogė, Avenirui vadovaujant mokyklai jo pavaduotoja meniniam ugdymui: „J. Naujalio muzikos mokyklos direktorius A. Ūsas buvo kultūringas, delikatus, komunikabilus, turėjo sveiką humoro jausmą. Mokėjo organizuoti, sukurti gerą mikroklimatą, darbingą atmosferą. Per visą direktoriavimo laikotarpį neatleido nė vieno darbuotojo. Kolektyvo nariai gerbė ir mylėjo savo vadovą, o jis sakydavo: „Svarbiausia niekam netrukdyti, leisti kiekvienam dirbti savo darbą“. Kartu buvo principingas, griežtas ir reiklus, atsakingas ir skrupulingas. Puikus pedagogas, su mokiniais dirbo labai kruopščiai, profesionaliai, kūrybingai. Turėjo improvizacijos talentą – mažą motyvą galėjo išvystyti iki rimto kūrinio. Buvo labai geras tėvas – rūpinosi savo dukromis, labai mylėjo ir gerbė savo mamą, seserį. Šviesus žmogus buvo, todėl ir prisiminimai liko šilti, šviesūs.“

Martyna Jatkauskaitė, pianistė, tarptautinių konkursų laureatė: „Aveniras Ūsas buvo ne tik įdomus ir įkvepiantis dėstytojas, bet ir spalvinga, energinga asmenybė, be galo mylėjo muziką. Jis man dėstė akompanimentą. Tai nebūdavo paprastos pamokos apie vokalo ir fortepijono santykį. Tai būdavo pamokos apie viso muzikos pasaulio pažinimą. Jis stengdavosi įsigilinti į kiekvieną dainos atspalvį, į kompozitoriaus idėją. Nuobodžių pamokų su A. Ūsu tiesiog nebūdavo, nes jis dėstė su didžiule energija, entuziazmu, kuriuo uždegdavo ir mane, ir visus, besiklausančius mūsų pamokos.“

Roberta Daugėlaitė, ansamblio „Graces&Voices“ narė, „Varpelio“ muzikos mokyklos vyr. koncertmeisterė: „Klasė, vyksta pamoka. Mokytojas parodo, kaip be garso paspausti klavišus ir laikyti juos tyloje. Tuo metu jis garsiai pagroja žemame registre, o nuo garso vibracijos mano akordas pradeda skambėti man nieko nedarant. Tuo metu mes išgyvenome muzikos ir fizikos stebuklą. Mokytojas spindėjo kultūra ir išmintimi. Nepaprasta būdavo, kai susirinkdavo jo klasės mokiniai vieni kitų darbų aptarti. Tuomet diskutuodavome ir leisdavome pasidžiaugti savo pasisekimais. Nuoširdžiu palaikymu, didele kantrybe ir meile savo darbui Mokytojas įkvėpė ne vieną mūsų.“

Inga Vyšniauskaitė, M. K. Čiurlionio menų gimnazijos Fortepijono skyriaus vedėja, LMTA koncertmeisterė, meno licenciatė, tarptautinių pianistų ir koncertmeisterių konkursų laureatė: „Kūrybiškumas, profesionalumas, pagarba mokiniui, žmogui. Šie žodžiai pirmiausia kilo pagalvojus apie mokytoją A. Ūsą. Muzika jam buvo atgaiva. Tai galima buvo jausti kiekvienoje pamokoje. Mokytojas visada dirbdavo labai profesionaliai, prašydavo ne tik groti, bet ir dainuoti, matyti visas tris kūrinio eilutes, įsigilinti į žodinį tekstą. Ir štai vieną dieną Mokytojas pasakė, kad kitą pamoką ateis solistė – Rita Preikšaitė. Tada ir supratau, kas ta trečia eilutė ir kokia yra žodžio galia. Įsimintinas kūrinys – kompozitorės Zitos Bružaitės ciklas „Trioletai“ balsui ir fortepijonui. Vieną dieną ateinu, o Mokytojas sėdi savo kėdėje ir sako: „Kokį kūrinį aš tau parinkau!... Manau, įveiksi“. Dirbom daug. Kiekvieną frazę kartodavome daug kartų. Vis kažko trūkdavo: tai per garsiai, tai per tyliai, tai per greitai, tai neatsikvepiu, kur dainininkui reikia atsikvėpti, tai minties nėra. Nepamenu, kiek laiko šį kūrinį repetavom. Tik pamėginus jį atlikti su soliste, Mokytojas, sėdėdamas kėdėje, šelmiškai nusišypsojo ir pasakė: „Gerai“. Praėjo jau nemažai metų, kai baigiau mokyklą. Nors bendraudavome gana retai, Mokytojas visada stebėjo mano kelią. Prieš porą metų jau su savo mokiniais atvykau koncertuoti į J. Naujalio muzikos gimnaziją. Į koncertą atėjo ir Aveniras Ūsas. Paklausęs, kaip groja mano mokiniai ir kaip groju aš pati, stipriai mane apkabino ir pasakė: „Aš labai džiaugiuosi.“

Robertas Lozinskis, tarptautinių pianistų ir koncertmeisterių konkursų laureatas, Hannso Eislerio aukštosios muzikos mokyklos Berlyne magistrantas: „A. Ūsas visą laiką buvo mano muzikos mokyklos direktorius, bet jo individualias pamokas pradėjau lankyti devintoje klasėje ir mokiausi iki 2010 m. Mokytojas man visada keldavo susižavėjimą. Paskaitos vykdavo jo kabinete, ten stovėjo senutėlė išdaužyta „Estonia“. Instrumentas skambėdavo kaip kokia gitara, bet kai tik Mokytojas atsisėsdavo ko nors parodyti, pasigirsdavo kitoks garsas – gražus, apvalus. Negalėdavau suprasti, kokiu būdu jį išgauna. Šis žmogus buvo absoliučiai fenomenalus pianistas, puikus pedagogas, jis atvėrė man akis ir į džiazo pasaulį. Kai grodavome, pavyzdžiui, operų arijas, parodydavo, kaip tą kūrinį galima atlikti džiazinės harmonijos stiliumi. Iš jo sužinojau, kad džiazo atlikėjas Keithas Jarettas yra įrašęs visus D. Šostakovičiaus preliudus ir fugas. Jo dėka aš atradau daug nežinomų muzikos atlikėjų. Kaip pedagogas, nebuvo įspraustas į rėmus – puikiai grojo ir iš klausos, improvizuodavo super. Pamokose daug kalbėdavo apie visokius gyvenimo nuotykius, filmus, knygas. Jis daug filmų žiūrėdavo, buvo labai apsiskaitęs. Mėgo pasakoti apie tuos laikus, kai grojo estradiniame ansamblyje. Tai jį išskyrė iš kitų mokytojų.

Pirmosios koncertmeisterio pamokos vykdavo be iliustratorės. Mes „krapštydavome“ tekstą, analizuodavome frazes, motyvus, ieškodavome žodžių prasmės, nesvarbu, kokia kalba jie būdavo parašyti. Kai akompanuodavau dainininkei, daugiausia pastabų tekdavo man, tik retkarčiais jis duodavo patarimų R. Preikšaitei. Pamokos vykdavo neskaičiuojant laiko – kiek reikia, tiek ir dirbi, net po kelias valandas. Su manimi Mokytojas elgdavosi laisvai ir demokratiškai. Jei prispausdavo kiti dalykai, pavyzdžiui, specialybė, tai koncertmeisterio pamokų galėdavo ir nebūti.

Mano draugė Monika Mašanauskaitė (pianistė, tarptautinių konkursų laureatė) taip pat pas A. Ūsą mokėsi. Juos siejo labai artimas muzikinis ryšys. Mokytojas jai skambindavo telefonu vakare ir pranešdavo radęs gerą įrašą Youtube. Patardavo jį išklausyti arba pats tą įrašą atsiųsdavo. Tai buvo nenormaliai talentingas žmogus, kalbėdavo vaizdiniais. Gaila, niekada jo nemačiau scenoje, bet ne kartą teko girdėti, kai jis, per repeticiją atsisėdęs prie instrumento, visą kūrinį pravarydavo visiškai jo nerepetavęs, nesimokęs. Man tas grojimas visada žadą atimdavo.“

Bėgantys metai mus vis labiau atitolins nuo praeities įvykių, prisimirš daugelis vardų, bet tikiu, kad A. Ūso mokiniai dar ilgai prisimins savo Mokytoją, ir kiekvienas jų, ugdydamas naują pianistų kartą, su pasididžiavimu sakys: „Man pasisekė – aš mokiausi pas Avenirą Ūsą.“