Robertas Beinaris: „Muzika – ir darbas, ir hobis“
Pasibaigus Tarptautiniam Juozo Pakalnio atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais muzikos instrumentais konkursui jo sumanytoją LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėją prof. Robertą Beinarį kalbina Kazys Daugėla.
– Kodėl tarptautinis konkursas pavadintas Juozo Pakalnio vardu? Juk taip vadinamas ir Lietuvos jaunųjų atlikėjų konkursas.
– Juozas Pakalnis, kurio gyvybė dėl tam tikrų nelaimingų aplinkybių užgeso gana anksti, buvo puikus fleitininkas, kompozitorius, dirigentas, fenomenali asmenybė, iš kurios galima daug ko pasimokyti. Tarptautinis konkursas yra tąsa jau seniai vykstančio šalies jaunųjų atlikėjų konkurso, kurį rengiame Kauno J. Gruodžio konservatorijoje. 1992 m. jam suteiktas Juozo Pakalnio vardas. Pasirinkome piramidės principą – nuo pradinio lygio pakilome iki profesionalams skirto konkurso. Mano principinė nuostata buvo, kad tokiam piramidiniam modeliui reikia vieno pavadinimo.
Moksleivių konkursas organizuojamas kiekvienais metais, tačiau skirtingoms mokyklų kategorijoms: vienais metais – muzikos mokykloms, kitais – menų mokykloms ir konservatorijoms.
Mintis surengti tarptautinį konkursą man kilo 2011 m., kai tapau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėju. Pasiruošimas užtruko penkerius metus. 2016 metais birželio ir spalio mėnesiais vyko I tarptautinis Juozo Pakalnio atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais konkursas. Kadangi pučiamųjų instrumentų spektras labai platus, konkursas rengiamas dviem etapais.
Šis konkursas skirtas profesionalams iki 30 metų. Tai jau brandūs menininkai, jų klausydamiesi didelį malonumą patiria ir konkurso žiūrovai, ir vertinimo komisijos.
– Koks šio konkurso mastas?
– Labai džiaugiuosi, kad konkursantų skaičius tikrai didelis. Manau, tai mūsų visų bendras laimėjimas, geros sklaidos rezultatas. Į tokius konkursus žmonės atvyksta kaip į olimpiadą – turėdami tikslą nugalėti, nors žino, kad konkurencija milžiniška, kad į finalą gali patekti daugiausia 4 muzikantai. Vienas kitas prieš konkursą persigalvoja, pasvėręs savo galimybes.
Džiugu, kad mes vieni pirmųjų pasaulyje suorganizavome atskirą kornetams skirtą sekciją. Tai nėra simfoninio orkestro instrumentas, bet reikalingas pučiamųjų, ypač varinių, orkestrui. Taigi žengėme gerą žingsnį įtraukdami kornetą į šio konkurso instrumentų šeimą, juolab kad iki šiol korneto specializacija Lietuvoje neturėjo akademinio lygmens.
– Konkurse skambėjo nauji lietuvių kompozitorių kūriniai visiems instrumentams, juos atliko į antrą turą patekę atlikėjai.
– Mūsų šalis maža, tačiau turime labai daug puikių autorių, geros lietuviškos muzikos. Ne tik mūsų atlikėjai, bet ir užsieniečiai mielai grojo lietuvių kompozitorių opusus, įtrauktus į antro turo privalomųjų kūrinių sąrašą. Be to, ne vienas kitos šalies atstovas laimėjo prizą už geriausiai atliktą lietuvišką kūrinį. Vadinasi, jie gerai supranta ir vertina lietuvišką muziką. Sakyčiau, kad tai savotiškas konkursas ir kompozitoriams. Kartu su Lietuvos kompozitorių sąjunga buvome paskelbę naujų kūrinių visiems instrumentams konkursą. Nuoširdžiai dėkoju kompozitoriams, kurie jame aktyviai dalyvavo. Tai dar vienas didelis laimėjimas, kad mes galime garsinti Lietuvą pristatydami pasauliui mūsų šalies autorius.
– Kaip pavyko prisikviesti dalyvių iš tokių tolimų kraštų kaip Kinija, Taivanas, Japonija?
– Manau, tai visos mūsų komandos, mūsų katedros nuopelnas. Dabar turime daug tarptautinių ryšių, buvo perkamos reklamos tarptautinėse svetainėse. Labiausiai džiaugiuosi konkurso kokybe, nors svarbi ir kiekybė.
– Kuo Juozo Pakalnio konkursas išsiskiria iš kitų panašių pasaulyje vykstančių renginių?
– Pasaulyje daug konkursų, kuriuose visi pučiamieji instrumentai dalijami į dvi grupes – medinių ir varinių. Bet kaip sujungti, pavyzdžiui, fleitą ir fagotą – juk jie visiškai skirtingi. Mūsų konkurse 12 instrumentų paskirstyti į atskiras grupes. Tokiu būdu kiekvienam instrumentui rengiamas atskiras konkursas.
– Neretai visi pučiamieji instrumentai įsivaizduojami kaip viena „dūda“ arba „dūdelė“.
– Manau, kad su tokiais stereotipais susiduria ne vienas pūtikas. Krepšinis, futbolas ir amerikietiškasis futbolas žaidžiami su kamuoliu, bet jei olimpinėse žaidynėse jie būtų sujungti į vieną bendrą grupę, to niekas nesuprastų. Lygiai tas pats ir su pučiamaisiais instrumentais – juk kiekvienas kitaip valdomas, kiekvienas turi savo repertuarą, kompozitoriai rašo atsižvelgdami į kiekvieno instrumento specifiką.
– Pagal konkurso grupių dalyvių skaičių galima daryti prielaidą, kad vieni instrumentai populiaresni už kitus. Kodėl taip yra?
– Vienais metais gali būti daugiau vienų instrumentų, kitais metais – kitų. Bet, žinoma, tenorinis trombonas populiaresnis už bosinį tromboną, trimitas – už kornetą. Priežaščių daug. Mokiniui pasirenkant vieną ar kitą instrumentą didelę įtaką daro pedagogo asmenybė. Štai valtornos nuo seno populiarios Latvijoje, tai atsispindėjo ir šiame konkurse, kuriame ryškiausi buvo latvių valtornininkai. Tai didelis prof. A. Klišansˊo nuopelnas.
Dabar tokie laikai, kai viskas susipynę, viskas greitai pasiekiama, net nebereikia iš namų išeiti. Svarbi yra reklama, sugebėjimas pateikti vieną ar kitą instrumentą neapsisprendusiam jaunuoliui. Jei jaunimas mato perspektyvą, instrumento grožį, atlikėją ar pedagogą kaip asmenybę, į kurią galima lygiuotis, – visa tai ir nulemia vieno ar kito instrumento populiariumą. Manęs dažnai klausia, kurį pučiamąjį instrumentą pasirinkti. Man visi instrumentai gražūs. Kai grojama gerai, visi skamba nuostabiai.
– Pastaraisiais metais Lietuvoje jaučiamas didelis pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų meno pakilimas. Ar ir dėl to pribrendo būtinybė rengti tokio didelio masto tarptautinį konkursą?
– Kiekvieno profesionalo sportininko svajonė – dalyvauti olimpiadose, o menininkui norisi išbandyti jėgas konkursuose. Mūsų šalis yra nuostabaus grožio, patraukli, garsėjanti muzikiniu gyvenimu, todėl norėjosi pritraukti užsienio talentus, kad labiau susipažintų ne tik su Lietuvos atlikėjais, bet ir su kompozitoriais.
– Ar viskas pavyko taip, kaip buvote suplanavęs?
– Labai džiaugiamės, kad viskas pavyko. Konkursantų turėjome iš visų žemynų, išskyrus Afriką, buvo užsiregistravę daugiau kaip 300. Nors dėl įvairių priežaščių atvyko ne visi, tačiau smagu, kad konkurso dalyviai kitiems perduoda informaciją apie aukštą renginio lygį, apie tai, kad Lietuvoje gera ir gražu. Daugelis dalyvių rašo mums laiškus, dalinasi savo tolesne sėkme. Pastebime, kad jų profesinėje veikloje jaučiamas didelis pakilimas, tapome lyg įtraukti į bendruomenę. Konkursas tarsi paskatino pūtikus vienytis ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
– Paprastai apie nesėkmes nutylima...
– Jeigu kalbėtume apie negausų dalyvių skaičių korneto grupėje, tai aš čia matyčiau greičiau pliusą negu minusą. Lietuvoje, net ir visame pasaulyje, dar nėra korneto specializacijos tradicijų. Man nepavyko rasti jokios informacijos, kad kur nors būtų organizuojami konkursai kornetininkams profesionalams. Vadinasi, esame pirmi. O kai esi pirmas, sunku tikėtis, kad dalyvių bus 20 ar daugiau. Kornetas yra nuostabus instrumentas, ypač populiarus Jungtinėje Karalystėje ir kitose šalyse, kur populiarūs varinių pučiamųjų orkestrai. Beje, šis instrumentas buvo svarbus tarpukario Lietuvos pučiamųjų orkestruose, tik vėliau jį pamažu išstūmė trimitas.
– Organizuojate dar kelis konkursus, aktyviai koncertuojate kaip solistas ir su ansambliu „Musica humana”, vadovaujate LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedrai... Kaip visur suspėjate?
– Visų pirma, man visa tai patinka daryti, nes matau prasmę ir siekiu kokybiško rezultato. Tai nėra prievolė. Kartais tenka ir naktimis darbuotis, kai supranti, kad užduotis yra prasminga. O kai nori, tai ir suspėji. Be to, labai planuoju laiką.
– Juk vienam tikriausiai būtų sunku aprėpti tokią milžinišką konkurso eigą, jei neturėtumėte stiprios komandos ir palaikymo. Gal galėtumėte trumpai pristatyti savo talkininkus?
– Mano komandos dešinė ir kairė rankos – Darius Stoskeliūnas ir Paulius Gefenas, jiems teko didžiulis organizacinis darbas. Daug padėjo žmona Vaida ir vyresnioji dukra Gabrielė. Aš esu be galo dėkingas visiems rūpestingai ir atsakingai dirbusiems Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros dėstytojams. Noriu padėkoti ir visiems pianistams koncertmeisteriams, kai kuriems jų per dieną teko akompanuoti net aštuoniems atlikėjams.
– Kokia šio konkurso ateitis?
– Nieko nenorėčiau keisti ir apie tai kol kas negalvoju. Ne dėl to, kad viskas yra tobula. Konkursai neturi būti vienodi, nes tada gali tapti niekam nebeįdomūs. Konkurso modelį sukūrėme remdamiesi patirtimi, jį norėčiau išlaikyti. Man labai svarbu, kad vertinimo komisijų darbas būtų principingas, sąžiningas. Konkurso kokybės rodiklis yra visuma: struktūra, dalyviai, repertuaras, vertinimo komisija, visuomenės dėmesys ir sklaida.
– Ačiū už pokalbį.
