Trisdešimt orkestro metų ir sukaktuvių šventė

2019 Nr. 1–2 (492–493), Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Tolimoje praeityje liko M. K. Čiurlionio meno mokyklos mokinio Gintaro Rinkevičiaus dvejonės – jau devintoje klasėje dėstytojos Nadeždos Kazakauskienės auklėtinis tvirtai apsisprendė tapti dirigentu. Jį priėmė studijuoti nuo muzikos gaudžianti Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado) konservatorija. Chorinio dirigavimo Gintarą mokė A. Michailovas, simfoninio dirigavimo – R. Martynovas. Vėliau dirigentas tobulinosi Maskvos konservatorijos aspirantūroje.

1981 m. liepos 5 d. Palangoje įvyko dvidešimt vienerių studento debiutas. Ne su bet kokiu, o su Lietuvos filharmonijos simfoniniu orkestru. Dar studijuodamas, 1983 metais, G. Rinkevičius tapo Penktojo sąjunginio dirigentų konkurso laureatu. Pirmos premijos žiuri neskyrė, o antrąją Gintaras pasidalino su savo dėstytoju... Jaunutis dirigentas visiems netikėtai pasirodė puikiai, po P. Čaikovskio „Manfredo“ interpretacijos publika ir žiuri plojo atsistoję. Vertinimo komisijos narys Romanas Matsovas sakė, kad jau po pirmo turo Rinkevičius tapo komisijos numylėtiniu, ji įžvelgė įgimtą Gintaro talentą ir stiprią intuiciją. Prof. Saulius Sondeckis pastebėjo: „Tai muzikalus, nuoširdus, valingas, perspektyvus menininkas.“

1985 m. G. Rinkevičius laimėjo III premiją Herberto von Karajano fondo dirigentų konkurse Vakarų Berlyne. Po trečiojo turo į finalą Gintaras pateko kartu su dirigentais Rico Saccani iš JAV ir korėjiečiu Dzin Kimu. Pretendentai į nugalėtojus pamatė jau seną, ligotą Karajaną. Didysis Maestro vis prieidamas prie orkestro bėrė pastabas, o besijaudinantiems konkursantams atrodė, kad jis... trukdo dirbti. Tačiau jo pastabos vertingos ir šiandien.

1987-aisiais G. Rinkevičius tapo Budapešte vykusio konkurso, skirto didžiojo vengrų dirigento Jánoso Ferencsiko atminimui, laureatu. Konkursui reikėjo parengti 40 įdomių, sudėtingų kūrinių, o tais laikais Lietuvoje net nebuvo galima rasti kai kurių partitūrų. Lietuvis laimėjo antrą vietą ir diplomą už geriausią W. A. Mozarto operos „Stebuklingoji fleita“ fragmento atlikimą, kartu jam buvo suteikta galimybė parengti operą Vengrijos nacionaliniame teatre. Jame G. Rinkevičius pastatė Mozarto „Pagrobimą iš seralio“, po metų Klaipėdoje – Audronės Žigaitytės operą „Mažvydas“.

Jaunas perspektyvus dirigentas buvo kviečiamas diriguoti įvairiems Sovietų Sąjungos kolektyvams, rimtą pasiūlymą pateikė Ryga. Tačiau Gintaras, nevengdamas koncertų svetur, norėjo dirbti Lietuvoje. Jis jau buvo pasiruošęs kalnus nuversti.

Manau, G. Rinkevičiui pasisekė, kad 1981–1988 m. jis turėjo galimybę dirbti su Lietuvos filharmonijos simfoniniu orkestru – dvejus metus buvo dirigento asistentas, šešerius – antrasis dirigentas. Tai buvo puiki pasiruošimo tolesnėms studijoms ir tarptautiniams konkursams laboratorija, nes ne kiekvienas jaunas dirigentas gali nuolat rengti programas su geru profesionaliu orkestru. Dirbant su orkestru užsigrūdinta, „apsigyventa“ scenoje.

Jaunimo orkestro idėja jauno dirigento sąmonėje gimė mąstant apie savarankiško kelio perspektyvas ir iš rūpesčio dėl Lietuvos kultūros situacijos. 1987 m. gegužės 25 d. „Literatūros ir meno“ publikacijoje yra tokie jo žodžiai: „Dabar, nors vis labiau atsigręžiama į žmogų ir jo dvasines reikmes, muzika vis dar nuošalėje, net negalima įspėti kokių poslinkių į gerąją pusę <...>.“ Prisimindamas ano dešimtmečio dvasią, G. Rinkevičius apibendrina: „Mūsų laisvės siekiai tuo laiku buvo neatsiejami nuo kultūrinių siekių, nacionalinis ir kultūrinis atgimimas ėjo kartu. Tai buvo pats laimingiausias ir daugiausia vilčių teikiantis laikotarpis.“ Šiandien, deja, dažnai tenka nusivilti. Politikai nesuvokia kultūros prioritetų, aukštąją kultūrą linkę pakeisti pigiu masiniu produktu arba sportu, kuris siaurai suvokiamas kaip emocinė iškrova. „Lietuva per beveik tris nepriklausomybės dešimtmečius pasiekė daug, tačiau būtina suprasti: jeigu nekreipsime dėmesio į kultūrą, mūsų ekonominė, politinė, net ir socialinė situacija keisis labai labai lėtai“, – įsitikinęs Gintaras Rinkevičius.

Sukaupta patirtis leido jaunam menininkui pasikliauti savo jėgomis ir pradėti įgyvendinti naujo orkestro idėją. Lietuvos kultūros pasaulyje tuo metu buvo gerai žinomi du didieji valstybės vyrai melomanai: ilgametis finansų ministras Romualdas Sikorskis ir Aukštojo ir specialiojo mokslo ministerijos vadovas Henrikas Zabulis, beje, kadaise Ukmergės mokytojų seminarijoje pas Enriką Kiškį mokęsis smuikuoti. Taigi klasikinės filologijos profesorius, iki šiol vadinamas orkestro krikštatėviu, kartu su aukščiausias inteligentiškumo apraiškas įkūnijančiu finansininku apeidami sovietmečio įstatymų, įsakymų, įvairiausių draudimų pelkes sugebėjo sudaryti sąlygas gimti orkestrui. Padėjo ir kultūros ministras Jonas Bielinis, šūsnimis dokumentų, parašymais ir perrašymais rūpinosi aukšta Ministrų Tarybos pareigūnė Liucija Stulgienė. Vėliau šie valdininkai ir nuoširdūs melomanai visuomet būdavo matomi orkestro koncertuose. Tiesą sakant, visi smarkiai rizikavo: ar jaunas dirigentas pajėgs įgyvendinti savo tikslus?

1988 m. lapkričio 14–15 d. vyko Jaunimo simfoniniame orkestre norinčių griežti muzikantų konkursas. Jame dalyvavo apie 150 jaunesnių ir vyresnių instrumentininkų, taigi beveik po tris į vieną vietą. Daugiausia priimta Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) studentų. Gruodžio 5 d. surengta pirmoji repeticija.

Šiemet spaudos konferencijoje G. Rinkevičius sakė: „Pirma repeticija buvo be galo jaudinanti – aš ją prisiminsiu visą gyvenimą. Ji truko 25 minutes, mes pradėjome groti L. van Beethoveno Penktąją simfoniją. Mačiau veidus muzikantų, kurie atėjo ne šiaip sau – jie labai mylėjo muziką. Mylėti savo darbą taip, kad negalėtum be jo gyventi, yra labai svarbus dalykas, jis buvo ypač ryškus pirmojoje repeticijoje. Visus tris orkestro dešimtmečius stengiuosi, kad kaip aš myliu muziką, taip ją mylėtų ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro muzikantai, sąžiningai atiduotų muzikai viską, ką gali.“

Sukurti orkestrą nereiškia tik susodinti gerai grojančius žmones. Nors ir būdamas „diktatorius“, dirigentas turi ne vėzdu mojuoti, bet vyresnius ir jaunesnius orkestrantus įtikinti savo aistra, savo interpretacijų tiesa. Dinamiški dirigento ir orkestro dialogai, pasitikėjimas ir įkvėpimas koncertuose – štai kas padėjo būriui gerų muzikantų tapti orkestru. G. Rinkevičius sugebėjo jaunų, nepatyrusių muzikantų širdyse uždegti meilę muzikavimui drauge. Ir dar kartu su orkestro direktoriumi Romu Misiukevičiumi kasdien sukti galvą dėl instrumentų, bendrabučių muzikantams, atlyginimų, salės repeticijoms, salės koncertams... Jaunam kolektyvui repetuoti leista Vilniaus universiteto auloje, koncertai vykdavo Operos ir baleto teatre priešais „geležinę uždangą“.

„Užvakar (1989 m. sausio 30 d. – Red.) debiutavo naujasis Jaunimo simfoninis orkestras. Jaunimas, netekęs vilties gauti atliekamų bilietų, prasiveržė pro kontrolieres“, – rašyta to meto spaudoje. Pirmajame koncerte skambėjo M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, L. van Beethoveno Penktoji simfonija, operų arijas dainavo Irena Milkevičiūtė ir Vladimiras Prudnikovas. „Plojimams, atrodė, nebus pabaigos“, – komentavo spauda.

„Sunkūs metai buvo Lietuvoje, ir atsirasti dar vienam rimtam kolektyvui, kuris galėtų konkuruoti su Nacionalinės filharmonijos, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro ir su Kauno simfoniniu orkestru, nebuvo lengva“, – prisimena pirmojo koncerto solistas Vladimiras Prudnikovas.

Jaunimo orkestrui, net ir gavusiam valstybinio kolektyvo statusą, būdavo liepiama vis daugiau užsidirbti pačiam. Valstybė orkestrą finansavo prasčiau nei kitus kolektyvus, atlyginimai kilo lėčiau nei Filharmonijoje. „Mes panašūs: koncertų programose daug tų pačių solistų pavardžių, o ir muzikantai yra groję ir viename, ir kitame orkestre. Taip pat atstovaujame Lietuvai prestižiniuose festivaliuose užsienyje“, – kalbėjo G. Rinkevičius. Reikia pasakyti, kad ir kolegų požiūris į orkestrą buvo keistokas: Filharmonijos orkestro muzikantai būdavo barami, jei talkindavo naujajam orkestrui, o ir jo vadovas nebūdavo įsileidžiamas į kitas koncertų, teatrų erdves diriguoti. Konkurencija...

Mūsų akyse orkestras brendo, palaipsniui instrumentų grupės įgijo savo spalvą. Ypač raiškūs tapo stygininkai (pirmasis koncertmeisteris – Raimondas Butvila, nepamirštamas ir anksti anapilin išėjęs puikus smuikininkas Aleksandras Batovas). Atėjo kitų šalių orkestruose grojusių gerų pūtikų, darnos pasiekė medinių pučiamųjų grupės. Gal ir todėl, kad atsirado daugiau galimybių muzikuoti įvairiuose ansambliuose, neapleisti kamerinės muzikos.

„Noriu, kad kiekvienas koncertas ir jame skambanti muzika būtų įdomi ir man pačiam, ir orkestrui, ir publikai. Į koncertų programas įtrauksime kuo demokratiškesnių žanrų, solistų, chorų, galbūt baleto intarpų. Kai kurie koncertai gal gali būti ne tokie akademiški. Fantazuokime!“ – ragino G. Rinkevičius. „Simfoninė muzika – laiko patikrinta vertybė“, – teigė dirigentas. – Manau, kad nuo kitų orkestrų mes skirsimės programomis, jų įvairove, stengsimės į koncertus patraukti kuo daugiau jaunimo. Jaunimas net nesuvokia, kad nutolimas nuo klasikinės muzikos – dvasinis praradimas. Dabar susidarė tokia padėtis, kad nežinia, kokiais keliais į klasikinę muziką reikia grįžti...“

Kitame interviu, pajutęs nenumaldomą būtinybę plėsti savo veiklos erdvę, G. Rinkevičius kalbėjo: „Svajoju, kad į mūsų koncertus ateitų vaikai, kad jie pamėgtų gerą muziką ateityje.“ Orkestro, kamerinių jo grupių koncertai vaikams, šeimoms kolektyvui labai svarbūs iki šiol. Ši strateginė kryptis jau pasiteisino: užaugo kelios jaunų klausytojų kartos. „Savo klausytojų auditoriją įsivaizduoju kuo jaunesnę ir kuo gausesnę. Nemanau, kad ateis tie, kurie veržiasi į roko koncertus“, – orkestrui užgimus kalbėjo G. Rinkevičius. Tačiau į koncertus orkestras ir dirigentas sugebėjo atsivesti ir juos, intriguodami kad ir meistriškai atliekamomis roko baladėmis (kad tik jų nebūtų per daug!).

Taigi jaunatviškas orkestras įgyvendino pačią įstabiausią misiją: užsiaugino savo klausytojų būrį. G. Rinkevičius juokavo: jei suskaičiuotume visus klausytojus, per trisdešimt metų jų būtų trys milijonai – per metus koncertuose apsilanko po 100 tūkstančių klausytojų. Dažniausiai „Kongresų publikos“ kitose salėse ir nepamatysi. Kas čia juos traukia? Visada įdomus repertuaras, sudėtingi, retai girdimi kūriniai arba meniškumu intriguojantys opusai. Galima paminėti bent kelis įdomiausius kūrinius: Hectoro Berliozo „Romos karnavalą“, Fantastinę simfoniją, „Fausto pasmerkimą“, visas Gustavo Mahlerio simfonijas, Richardo Strausso simfonines poemas „Don Kichotas“, „Didvyrio gyvenimas“, Mauriceˊo Ravelio Valsą, Wolfgango Amadeaus Mozarto „Requiem“, Antoníno Dvořáko Aštuntąją simfoniją, Albano Bergo Koncerto smuikui originalią versiją, Paulio Hindemitho simfoniją „Dailininkas Mathiasas“, Olivier Messiaeno „Turangalilą“, Arthuro Honeggerio „Žaną dˊArk ant laužo“, Sergejaus Rachmaninovo Simfoninius šokius, Edwardo Elgaro giesmes chorui ir orkestrui „Anglijos dvasia“, atliktas kartu su „Ąžuoliuku“, Andrew Lloydo Webberio „Requiem“ su Valstybiniu choru „Latvija“ ir t. t.

O kiek solistų! Savų ir atvykstančių. Daugiau nei kiti orkestrai LVSO bendradarbiauja su užsienyje dirbančiais lietuviais, geba juos pasikviesti į tėvynę. Pianistas Lukas Geniušas sakė: „Kaip solistas su orkestru išmokau groti būtent čia, Vilniaus kongresų rūmuose. Turėjau galimybių su šiuo orkestru sugroti tokį repertuarą, kokio mano amžiaus solistai tikrai neturi.“

Prieš jubiliejinį 30-mečio koncertą Edgaras Montvidas sakė: „Esu labai laimingas, kad yra toks orkestras, kuriam atvykęs į Lietuvą galiu pasiūlyti naujų idėjų ir kūrinių. Maestro, būdamas labai lankstus menininkas, visuomet sutinka eksperimentuoti. Šis kolektyvas ne be reikalo turi tiek daug laiko patikrintų draugų. Lai orkestras gyvuoja ir plečiasi jo draugų ratas.“

G. Rinkevičius 1987 m. Budapešte „susirgo“ opera. Nesitikėdamas pasiūlymų iš mūsų Operos teatro, 1995 m., pasikvietęs chorą „Latvija“, su savo orkestru pastatė Richardo Wagnerio operą „Skrajojantis olandas“. Vėliau parengti G. Verdi „Otelo“ ir „Simono Bokanegros“, G. Puccini „Turandot“ koncertiniai variantai, daugiau nei dešimt operų pastatyta su „Bohemiečiais“ (dabar – Vilniaus miesto opera), dirbta Latvijos nacionalinėje operoje, kitų šalių teatruose. Bet... ne Lietuvos. Kažin kodėl?

1994 m. G. Rinkevičius pelnė Nacionalinę premiją. Ir nutarė ją paskirti savo orkestro muzikantams. Juk ko vertas meno vadovas be orkestro?

1999 m. sausio 30 dieną savo 10-ojo gimtadienio koncertą orkestras grojo naujoje, tiesa, dar nebaigtoje įrengti 1000 vietų Vilniaus kongresų rūmų salėje. Orkestrantai sėdėjo ant lentomis dengtos pakylos, publika – ant sulankstomų plastmasinių kėdžių. Skambėjo L. van Beethoveno „Missa solemnis“, anot G. Rinkevičiaus, amžinas ir genialus kūrinys. Švytėjo jaunatviška orkestro aura, žavėjo polėkis, nuoširdus muzikavimas. „Orkestras kasmet kuo nors nustebina, netradiciniais sumanymais drumsčia kultūros gyvenimo rutiną“, – tuomet teigė kolektyvo krikštatėvis H. Zabulis.

Savo trisdešimtmetį Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras paminėjo kartu su ištikimiausiais bičiuliais muzikantais ir vokalistais bei į vieną koncertą netilpusia publika, todėl teko rengti du šventinius vakarus. Išleistas ir jubiliejui skirtas albumas, tiesa, keistokas – suvenyrinis nuotraukų ir nieko naujo apie orkestrą nepasakančių tekstukų rinkinys, tik kad kaina kaip gero daikto...

Jubiliejinį vakarą pradėjo intriguojantis ir nostalgiškas vaizdo įrašas, įamžinęs pirmajame koncerte L. van Beethoveno Penktosios simfonijos I dalį grojantį orkestrą. Buvome priversti išklausyti ir šiandieninę šios dalies versiją. Dainavo pirmojo koncerto solistai: Irena Milkevičiūtė atliko Santucos ariją iš P. Mascagni operos „Kaimo garbė“, Vladimiras Prudnikovas – Fiesko romansą „Il lacerato spirito“ iš G. Verdi operos „Simonas Bokanegra“. Nuotaikingus F. Chopino, C. Saint-Saënso, D. Šostakovičiaus kūrinius su orkestru paskambino pianistai Petras ir Lukas Geniušai, Alexanderis Paley, o visi drauge šešiomis rankomis žaismingai pagrojo A. Lavignaco Galopą-maršą. Žavi, jautriai į muziką įsiklausanti jauna smuikininkė Dalia Kuznecovaitė atliko C. Saint-Saënso Introdukciją ir Rondo capriccioso. Melancholišką M. Brucho pjesę „Kol Nidrei“ violončele pagriežė Davidas Geringas. Dainavo Vytautas Juozapaitis ir žavusis Tadas Girininkas. Edgaras Montvidas parengė dvi kontrastingas, sudėtingas G. Puccini arijas. Asmik Grigorian pasirodė jau kaip pasaulinė operos žvaigždė, ji padainavo Tatjanos laiško sceną iš P. Čaikovskio „Eugenijaus Onegino“. Tik kur ne kur įsiaudrindamas, orkestras akompanavo jautriai. Galima buvo išgirsti gražią styginių kantileną, gerai derančius pučiamųjų ansamblius, pajusti plačią įvairių epochų muzikos emocinę skalę.

Grandiozinį koncertą baigė G. Verdi II veiksmo finalinė scena. Dainavo visi solistai, Kauno valstybinis choras, skambėjo netgi tiesūs egiptietiški trimitai, stigo nebent šokėjų. Betgi buvo fejerverkas ir gausus blizgučių lietus. Šventė yra šventė!

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas pasakė: „Noriu padėkoti maestro Gintarui Rinkevičiui ir Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui už šitą turtingą šventę. Atrodė, kad koncerte telpa visi trisdešimt metų. Žiūrint Jūsų pirmojo koncerto 1989-aisiais įrašą ir girdint L. van Beethoveno Penktosios simfonijos garsus, kyla mintis: kokiu lemtingu metu tie garsai pasigirdo! Kiek reikėjo ryžto, drąsos ir atkaklumo orkestrą įkurti ir išlaikyti. Paprastai revoliucijų metais pasirodo labai daug reiškinių, kurie yra susiję su pakilimu, euforija, tačiau dažnai jie išnyksta kartu su pačia revoliucija. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras visus tuos metus sudėtingoje, kintančioje tikrovėje tapo vienu iš mūsų naujosios muzikinės kultūros stulpų. Aš manau, kad jis tapo atkurtosios Lietuvos Respublikos orkestru, todėl, kad kūrė tą tikrovę, siekė naujų formų, ardė įprastas rutinas, rūpinosi naujais talentais ir vedė juos į ateitį – daugybė jų sudaro mūsų dabartinį muzikos žvaigždyną.“

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!