Anapilin išėjo vyšnių žiedlapių nubertu šviesaus pragiedrėjimo taku...
In memoriam
Vytautas Laurušas
Balandžio 29 d. amžinybėn iškeliavo Vytautas Laurušas – iškili Lietuvos muzikinio gyvenimo figūra. Jis ne tik vadovavo svarbiausioms Lietuvos muzikos institucijoms – Nacionaliniam operos ir baleto teatrui, Kompozitorių sąjungai, Muzikos ir teatro akademijai, rūpinosi prasminga jų veikla, bet ir paliko ne vieną ryškų pėdsaką kūrybos lauke.
Ilgai trukdavusiuose mūsų pokalbiuose ryškėjo esminės V. Laurušo dvasinės vertybės. Svarbiausia, dėl ko jis dirbo, sielojosi, buvo Žmogus. Žvelgdamas jau nuo metų aukštumos, šiuo kriterijumi vertino savo gyvenimo prasmę.
Gal toji prasmė įsitvirtino dar vaikystėje (g. 1930 m. Šiauliuose) – stebint darbščius tėvus, bendraujant su Šiauliuose gyvenusiais jėzuitais. „Jie ypač vertino teisingumo nuostatą“, – sakė. Su didžia pagarba V. Laurušas minėdavo savo dvasios tėvą kunigą Pranciškų Masilionį (1902–1980), kuris buvo ne tik sielovados, rekolekcijų vedimo meistras, bet ir kilnus, „dorumu kibirkščiavęs“, išsilavinęs žmogus. Mokėjo keturias užsienio kalbas, parašė penkias religinio turinio knygas, pluoštą eilėraščių. Jis skatino ir Vytauto kūrybos geismą, šio pirmasis kūrinėlis buvo giesmė „Jėzui Kristui Karaliui“.
Vaikinuką norėta išsiųsti mokytis į Insbruką, į vienuolyną, tačiau gyvenimas pakoregavo visus planus. Pokariu sovietinė valdžia bažnyčių, vienuolynų veiklos netoleravo, tačiau, kaip sakė V. Laurušas, „kraujyje liko ne viena nuostata, kurių neatsižadėjau: visiems geranoriškai padėti, nepriekaištauti, neįtarinėti, nuoskaudas priimti kaip Aukščiausiojo siųstus išbandymus. Išmokau tolerancijos, sutarimo su visokiais žmonėmis, atlaidumo.“
Šiaulių muzikos mokykloje Vytautas mokėsi skambinti fortepijonu, Jono Byros paskatintas pradėjo pūsti fleitą. Reikšmingą poveikį jaunuolio meninei savivokai darė Juozo Karoso, vėliau J. Byros vadovaujamos Šiaulių muzikos mokyklos veikla – mokytojų, mokinių koncertai, operetės spektakliai. Tai didino pasiryžimą tapti kompozitoriumi.
1949 m. V. Laurušas vyko į dar Kaune buvusią Lietuvos konservatoriją klausti kompozitoriaus Antano Račiūno patarimo: ar jo pirmieji bandymai būtų gerai įvertinti priėmimo komisijos? Pasirodė, kad mokslo dar buvo mažoka, tačiau komisijos nariai Jonas Bendorius, Konstantinas Galkauskas, Jurgis Karnavičius patikėjo jaunuolio siekių nuoširdumu, gebėjimais ir į konservatoriją priėmė. Pradžioje – į Jono Švedo organizuotą Liaudies instrumentų katedrą. J. Švedas tvirtai laikė norėjusius į kitas specialybes perbėgti studentus, bet Vytautas troško būti kompozitoriumi. Kurį laiką pūtė birbynę, aplaidžiai kankliavo, tačiau tvirtai studijavo teorines disciplinas. Galop ištrūko iš „liaudininkų“ ir studijas tęsė aspirantūrą ką tik baigusio Juliaus Juzeliūno klasėje.
Kaip gražiai jau 2002-aisiais V. Laurušas prisiminė J. Juzeliūną: „Su profesoriumi Juliumi Juzeliūnu man teko labai artimai bendrauti. Kartais mūsų santykiai peraugdavo į konfliktines situacijas, tačiau nei Maestro, nei aš nebuvome iš tų žmonių, kurie, pasibaigus kovoms, dar ilgai laikytų užantyje akmenį. Į viską numodavome ranka ir vėl intensyviai ieškodavome sąlyčio taškų.“ Šie atsiminimai rodo Laurušo orią ir pagarbią laikyseną, nes J. Juzeliūnas ne kartą jam yra skaudžiai įgėlęs. Prisimename kad ir Sąjūdžio metais organizuotą sąmokslą prieš Laurušo išrinkimą rektoriumi.
IV kurse V. Laurušas pasijuto esąs kompozitorius. Pirmasis ilgo ir prasmingo kūrybos kelio žymuo buvo keturių dalių Sonata violončelei ir fortepijonui, per egzaminą nustebinusi net pedagogą. Ją atliko violončelininkas profesorius Povilas Berkavičius ir pianistas Chaimas Potašinskas. Sonatą parengė ir violončelininkas Michailas Šenderovas, ją yra griežęs su įvairiais pianistais. Iki šiol ši V. Laurušo sonata mėgstama atlikėjų, įtraukta į studentų pedagoginį repertuarą.
J. Juzeliūnui išvykus į tuometį Leningradą, V. Laurušas studijas tęsė profesoriaus Eduardo Balsio klasėje. E. Balsys tapo ir V. Laurušo diplominio darbo vadovu. 1956 m. Filharmonijos salėje nuskambėjo kantata-baladė „Motinai“ (J. Marcinkevičiaus ž.) tenorui, vyrų chorui ir simfoniniam orkestrui. Atliko Kazys Gutauskas ir Filharmonijos kolektyvai, dirigavo Abelis Klenickis. Deja, baigiamųjų egzaminų komisija nepatikėjo, kad kantatą sukūrė pats V. Laurušas. Garsiai kalbėjo: „Gal Juzeliūnas jam parašė?“ Diplomanto nusivylimas buvo didžiulis, net E. Balsys negebėjo paguosti. Jis juk žinojo, kokiomis sąlygomis kūrinys gimė: studijos, darbas Lietuvos radijo muzikos redakcijoje, auganti šeima...
E. Balsio klasėje reikšmingos buvo ne tik instrumentuotės studijos. Su studentais profesorius nagrinėdavo kitų kompozitorių ir savo paties kūrybą, ieškodavo muzikos paveikumo priežasčių, skambesio gyvybingumo sąsajų su pasirinktomis raiškos priemonėmis. E. Balsys mėgdavo patikusius partitūrų epizodus perrašyti, „kad geriau suvoktum ir pažintum autorių“. Net būdamas Kompozitorių sąjungos valdybos pirmininkas rasdavo laiko jaunesnių kompozitorių naujų kūrinių analizei, patardavo, ką reikėtų taisyti.
Užsimezgė širdinga E. Balsio ir V. Laurušo draugystė. Daug kilometrų rytais abu yra nužingsniavę Paneriu, Žvėryno gatvelėmis kalbėdami apie kūrybą, muzikinio gyvenimo aktualijas. Matydamas jauno žmogaus potenciją E. Balsys 1957 m. jį pakvietė dirbti į Lietuvos kompozitorių sąjungą, o 1971-aisias jam perdavė ir savo, valdybos pirmininko, pareigas.
Kompozitorių sąjunga kartu su rašytojais glaudėsi Sirvydo gatvės rūmų pirmame aukšte, kur dabar vyksta Rašytojų klubo renginiai. Tada V. Laurušui ir gimė mintis pastatyti kompozitoriams gyvenamuosius kotedžus, tinkančius ir buičiai, ir kūrybai. Reikėjo ir modernios salės, kurioje muzikų bendruomenė galėtų klausytis naujų kūrinių, rengti jų aptarimus, įrašus.
Pabrėžtina, kad V. Laurušas mokėjo prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, asmeniniu pavyzdžiu skatino taikiai, be prievartos, veikti drauge. Inteligencija ir diplomatiniai gebėjimai padėdavo bendraujant su valstybės pareigūnais ir sovietiniais ideologais ginant vadinamuosius modernistus, „išmušinėjant“ veiklai, statyboms reikiamus leidimus, finansinius resursus. Taip gimė „Vytautas statytojas“, įgyvendinęs kūrybos ir poilsio namų Druskininkuose, naujo Nacionalinio operos ir baleto teatro idėjas. Jau buvo parengtas ir naujos konservatorijos pastatų komplekso greta Neries, dabartinio E. Balsio skvero vietoje, projektas, bet jis liko nerealizuotas.
Statė, statė... O ką sau pasistatė? Kaip ir kiti kūrėjai, V. Laurušas vadinamajame kompozitorių miestelyje gavo butą. Tokį, kaip visų. Sakytume – nešiuolaikiškas, savo kišene nesirūpinantis... Buitis jo nejaudino. Į namus atėjusiai jaunai sūnaus šeimai mestelėjo: „Kas negerai? Argi vietos maža? Reikia remonto? Remontuokitės“, – pasiūlė. Jam tai buvo antraeilės, trečiaeilės problemos.
Tačiau kaip džiaugėsi, kai Virgilijui Noreikai Maskvoje padainavus vokalinį ciklą „Bangos“ priėjo Dmitrijus Šostakovičius ir pagyrė muziką! Arba kai sulaukė daugybės pagyrų po Didžiajame teatre atliktos operos „Paklydę paukščiai“, kai po pilnutėlėje 2000 vietų bažnyčioje Kronberge skambėjusios jo muzikos išsirikiavo didžiulė eilė nepažįstamų žmonių prašyti autografo. O gal kai puikus violončelininkas Davidas Geringas į rankas paėmė jo kūrinį ir nusprendė jį atlikti?
Nuo metų kalno žvelgdamas į savo jaunystę, kūrybos kelią V. Laurušas sakė: „Daug dirbau ieškodamas savitos metaforos, sodraus ženklo, estetinio kodo. Postromantizmo ir sovietinio primityvizmo, besiveržiančios aleatorikos, sonoristikos samplaikoje reikėjo rasti savą kalbą.“
Perėmęs tradicinę pokaryje reglamentuotą vokalinės muzikos stilistiką (dainos vokaliniams ansambliams), septintojo dešimtmečio pradžioje žmogaus balse pajuto galimybę kitaip reikšti romantišką emociją, lengvą žaismą (vokalinis ciklas „Bangos“ pagal E. Mieželaičio eiles, Trys dainos aukštam balsui pagal A. Maldonio tekstą ir kt.). Baigiantis septintajam dešimtmečiui Adolfo Krogerto vadovaujamam vyrų chorui „Varpas“ kompozitorius pateikė chuliganišką partitūrą – poemą „Nakties balsai“ su šūksniais, laikrodžio dūžiais, varpų gaudesiu, šiurpiu klyksmu, kitokiais nakties garsais. Kūrinys, anot muzikologės O. Narbutienės, tapo svarbiu „žingsniu lietuvių chorinės muzikos raidoje, laisvinantis iš nusistovėjusių šios muzikos šablonų“.
Po dešimtmečio, 1979-aisiais, „Literatūroje ir mene“ V. Laurušas rašė: „Kūrinių gimimas nėra kasdieniškas reiškinys, nors kiekvienam naujam darbui mes skiriame visą savo energiją, fantaziją, sumanumą, išradingumą ir talentą. Tokia kūrybinio proceso dialektika: reikia duoti labai daug, kad gyvenimas atsirinktų tai, kas vertingiausia.“
Ryški naujo kūrybinio etapo pradžia – kantata „Liepsnoja naktis“ (1982) ir Koncertas balsui ir styginių kvartetui (1983). Tvirtai suręsta dramaturgija kupina įtampos, laukimo, siurrealistinių poteksčių. Dramaturginio mąstymo ir sonoristinės raiškos jungtis tokia stipri, kad klausytojas nebepastebi racionalios kūrinio sandaros sudėtingumo sekdamas hipnotizuojantį garsinio pasaulio diskursą, juolab kad jį puikiai perteikdavo dainininkė Irena Laurušienė. JAV ir kituose kraštuose atliekami kūriniai priblokšdavo klausytojus. Ir tai „naujadarams uždaroje zonoje“?
Kompozitorius vis žengė į priekį, ieškojo naujų sprendimų. „Discorso concitato“ (2003) – dramatiškas, kartais siautulingas, kartais ramus dviejų violončelių pokalbis. „Nurimo ir prasidėjo įspūdingos lyrinės akimirkos. Gyvybingą muziką kūrė puikus interpretatorius Davidas Geringas“, – muzikiniame laikraštyje „Neue Musikzeitschrift“ rašė apžvalgininkas Maxas Nyfeleris. O garsioji leidykla „Schott“ V. Laurušą įrašė tarp itin vertinamų autorių.
Tik nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, nusimetęs nesibaigiančių administracinių darbų jungą, V. Laurušas atsivėrė stipriai išreikšta emocija, dramatišku naratyvu. „Man niekada nebuvo tokio intensyvaus kūrybingo laikotarpio. Atrodo, kad kažkokios nematomos jėgos skatina kurti, diktuoja, ką turėčiau daryti, kokius instrumentus turėčiau pasirinkti“, – kalbėjo kompozitorius. Nauji kūriniai liudijo išgrynintą savitą raiškos manierą, stilistiką. Impulsus jai rastis teikė atsivėręs pasaulis, naujos muzikinės patirtys, jaunesnių atlikėjų aspiracijos.
V. Laurušas – vienintelis tokio garbaus amžiaus kompozitorius, parašęs stulbinamą kiekį naujų kūrinių. Naujų – reiškia ir naujų idėjų, naujos raiškos. „Manau, kad radau raktą į orkestro skambesio paslaptį“, – prasitarė. Kompaktiškai skambantis orkestro styginių kvintetas, dinamiški epizodai, iškalbūs unisonai ir prasmingos pauzės. Tik pažvelkime į intensyvią kūrybą: „Concento di corde“ dviem violončelėms (1995), „Maldų simfonija“ (2000), „Discorso concitato“ violončelei (2003), „Simphonia Latina“ (2006), „Madrigale strumentale“ klarnetui, fortepijonui, violončelei (2008), „Simfonija X“ (2009), „Pavasario sonata“ fleitai ir styginių orkestrui (2011), „Post scriptum“ styginiams ir mušamiesiems (2012), „Pragiedrėjimas“ styginių orkestrui (2013), „Symphonietta“ styginių orkestrui (2014), „Drammatico musicale“ violončelei ir styginių orkestrui (2015)... Peržengęs 85-mečio slenkstį metė dar vieną iššūkį, pateikė staigmeną iš jo nieko nebesitikintiems – sarkastiškos, sakyčiau, mūsų visuomenei skirtos „Vabalo variacijos“ (2015) liudijo blaivų autoriaus protą, atlaidumą kvailiams ir neišmanėliams, puikų humoro jausmą ir meistrystę.
Neįgyvendintas sumanymas – opera apie Mindaugą. Su širdgėla sakė: „Po „Paklydusių paukščių“ sėkmės reikėjo mesti visus darbus ir rašyti kitą operą...“
