Baltarusiški vaizdai Moniuškos vokalinėje ir kamerinėje kūryboje

Stanislavo Moniuškos (1819–1872) kūryba užima svarbią vietą XIX amžiaus baltarusių muzikinėje kultūroje. Pasak baltarusių muzikologo menotyros kandidato J. Bondarenkos, „S. Moniuška yra baltarusių muzikos klasikas taip pat, kaip ir lenkų. Baltarusis pagal kilmę, jis nuo ankstyvos vaikystės sugėrė savosios liaudies folklorą“[1].

Žymi kompozitoriaus kūrybos dalis susijusi su kamerinio vokalo žanru. Savo ruožtu tokia kryptis būdinga istoriniam laikotarpiui, kuriuo gyveno ir dirbo S. Moniuška. Ryškiai pražydus mėgėjiškam muzikavimui namuose ir salonuose romansai ir dainos pasidarė labai reikalingi. Tai paskatino šiuo žanru susidomėti profesionalius kompozitorius. Kamerinio dainavimo žanrą Vakarų Europoje plėtojo tokie kompozitoriai kaip L. van Beethovenas, F. Schubertas, R. Schumannas, F. Lisztas. Rusų romanso žanrą aktyviai vystė A. Aliabjevas, A. Varlamovas, A. Guriliovas, M. Glinka, A. Verstovskis, A. Dargomyžskis, A. Serovas, A. Rubinšteinas. Baltarusių muzikinėje kultūroje kamerinio vokalinio žanro pradininkais galima laikyti žinomą kompozitorių ir visuomenės veikėją Mykolą Kleopą Oginskį (1765–1833), kompozitorių ir mecenatą, kilmingos ir turtingiausios baltarusių giminės – Radvilų – atstovą Antaną Henriką Radvilą (1775–1833). Pirmasis baltarusiškų romansų, parašytų XIX šimtmetyje, autorius buvo pedagogas, pianistas, kompozitorius Antonas Abramovičius (1811–1854).

Reikia pripažinti, kad svarbiausia šioje muzikos istorijos stadijoje buvo tai, jog formavosi slaviškas melosas, tai vyko glaudžiai sąveikaujant su muzikiniais ir literatūriniais folkloro šaltiniais. Tiesa, kompozitoriai „<…> nesugebėjo įveikti saloninio stiliaus „sienų“, nes buvo išauklėti „klasicistinės estetikos dvasia. Iškelti baltarusių vokalinę miniatiūrą greta europietiškos (italų, vokiečių) – šią užduotį pasiskyrė ir puikiai su ja susitvarkė Stanislavas Moniuška[2].

1840 metais 21-erių kompozitorius grįžo iš Vokietijos, kurioje sėkmingai baigė studijas pas Berlyno dainavimo akademijos rektorių C. F. Rungenhageną. Mokydamasis S. Moniuška giliai išstudijavo vokalinės lyrikos žanrus, romantiškojo austrų ir vokiečių Lied, kuris išsiskyrė muzikinės medžiagos prieinamumu plačiam klausytojų ir atlikėjų ratui, ypatumus. Pagrindinė į tėvynę grįžusio Moniuškos kūrybos idėja buvo sukurti liaudiškos dvasios dainų. Nuo 1844 metų jo vokaliniai opusai imti skelbti rinkiniuose, pavadintuose „Namų dainynais“. Tuo pačiu metu, kai pasirodė pirmasis „Dainynas“, laikraštyje „Tygodnik Peterburgski“ S. Moniuška paskelbė didelį tekstą, kuriame išsamiai pristatė savo estetinį credo: „Nuo tada, kai civilizuotoje Europoje imta į muziką žiūrėti ne tik kaip į kalbą, perteikiančią tam tikrą mintį ir jausmą <…>, bet ir kaip į tam tikros vietos, liaudiško charakterio išraišką <…>, patys nuostabiausi menininkai ėmėsi ieškoti tų neišsenkamos harmonijos klodų ir juos eksploatuoti <…>. Nepretenduodamas į aukščiausią muziko talentą, bet paskatintas švelnios, o gal labai atlaidžios nuomonės, kurią sukėlė mano pirmieji paskelbti muzikiniai bandymai, aš drįstu, kiek leidžia mano talentas, išplėsti vietos dainų repertuarą“[3].

Kurdamas namuose atlikti skirtus romansus Moniuška geidė pakelti vietinio buitinio muzikavimo lygį ir muzikoje atskleisti liaudies charakterį. Būtent todėl į pirmąjį „Dainyno“ sąsiuvinį įėjo „Kaimiečių dainas“ ir „Panemunių kaimiečių dainas“, parašytas pagal poeto J. Čečioto eiles, kuriose įkūnyti kompozitoriaus vaikystėje girdėti baltarusių liaudies muzikos ypatumai, vietos tautinio charakterio bruožai. Dar viena labai svarbi dainiaus kūrybinė užduotis buvo baltarusiško meloso įvedimas į šlėktų aplinką. Pasak J. Bondarenkos, „S. Moniuškos savimonė neatskiriama nuo lenkiškos“, bet kompozitorius „suartino liaudiškai nuspalvintą muzikos kalbą su aristokratų salono stiliumi“[4].

„Namų dainynų“ tekstiniu pamatu tapo A. Mickevičiaus, J. Čečioto, A. Chodzkos, A. Odyneco, T. Zano kūriniai. Minėtame Moniuškos tekste net pareikšta svarbi mintis, susijusi su kompozitoriaus pasirinktų poetinių tekstų specifika: „<...> stengiausi parinkti geriausių mūsų poetų eiles <…> būdamas įsitikinęs tuo, kad šie poetiniai kūriniai geriausiai atspindi vietos charakterį ir koloritą“[5].

Baltarusių, lenkų bei lietuvių poeto, folkloristo ir etnografo Jono Čečioto (1796–1847) tekstams vokalinėje S. Moniuškos kūryboje skirta ypatinga vieta. Jų kūrybinė sąjunga pagimdė 22 kaimiškas daineles (XIX a. penktasis dešimtmetis), įtrauktas į „Namų dainyną“. Pagal Jono Čečioto tekstus buvo parašyta daugiau vokalinių miniatiūrų nei pagal kokio kito autoriaus žodžius, tos dainos yra savotiški lyriniai baltarusių valstiečių buities eskizai. Kaip ir folklorinėje tradicijoje, dainų herojai – ne tik žmonės ir jų būtis (javapjūtė, vestuvės, sunkus darbas, vienatvė, mirtis), bet ir sugyvinta gamta, žvėrys, paukščiai. Tai atsispindi kūrinių pavadinimuose ir turinyje: „Paukštelis klajūnas“, „Gegužraibė“, „Lakštingalėlė“, „Šlama miškelis“, „Tankmė“ ir t. t. Dainų emocinė išraiška nuoširdi ir paprasta. Kurdamas melodijas miniatiūroms kompozitorius tiesmukai necituodavo folkloro, bet pripildydavo jo intonacijų, gimtosioms vietoms, pirmiausia Minsko provincijai, kurioje gimė ir užaugo, būdingo muzikinio meloso.

Vienas mėgstamiausių dainų kūrėjo poetų – Adomas Mickevičius (1798–1855). A. Mickevičiaus poetiniais tekstais grįsti stambiausi vokaliniai Moniuškos opusai: kantatos „Ponia Tvardovska“, „Vaiduokliai“, baladė „Svitezietė“, ilgi romansai „Vilija“, „Nemunui“. Visi paminėti kūriniai savo tematika susiję su padavimais, legendomis, Baltarusijos istorija, Naugarduko žemėmis. Savo forma jos, žinoma, išeina už vokalinės miniatiūros, skirtos mėgėjiškam muzikavimui, rėmų ir artėja išplėtotos operos scenos link. „Įvairūs Mickevičiaus poetiniai vaizdiniai, romantinė fantazija, dažnai fantasmagorija suteikė Moniuškai galimybę parodyti savo subtilią nuojautą, emocionalų ir savitą romantinės poezijos supratimą“[6].

Kūrybinės manieros panašumai – romantiškai pakilūs vaizdiniai, artumas liaudiškoms ištakoms, pažiūrų demokratiškumas – sieja S. Moniuškos ir Vladislavo Sirokomlės (1823–1862) kūrybą. Jų bendradarbiavimas prasidėjo maždaug 1849 metais. Prie kantatos „Naujametė daina“ kompozitorius dirbo visą 1852-ųjų vasarą. Vokalinis kantatos numeris „Vakaro daina“ plačiai paplito ir tapo vizitine šio kūrinio, tapusio „derlingu“ dainų ciklu, kortele. Dar vienas ne mažiau svarbus dviejų talentingų baltarusių kultūros veikėjų bendradarbiavimo vaisius – dramatizuotas keturių dainų ciklas „Kaimo dainius“, sukurtas 1857 metais. Pasak baltarusių literato, poeto ir vertėjo V. Marchelio bei profesoriaus, dainininko, Baltarusijos nusipelniusio artisto V. Skorobogatovo, jis parašytas tada, kai kompozitorius ir poetas jau seniai draugavo[7]. Šis ciklas kurį laiką buvo dažniausiai atliekamas vokalinis kūrinys Vilniuje vykdavusiuose vokalinės muzikos koncertuose.

Kompozitoriaus kameriniai vokaliniai kūriniai tapo savotiška jo stiliaus kūrybine laboratorija. Jie, sukurti pagal A. Mickevičiaus, J. Čečioto, V. Sirokomlės eiles, ypač svarbūs baltarusių kultūrai: kompozitoriui pavyko išplėsti ir praturtinti krašto muzikinį repertuarą ir pakelti jį į aukštą profesionalų lygį. S. Moniuškos vokalinių kūrinių poetinio pamato turtingumas ir įvairovė lemia jų vaizdinių ir turinio turtingumą. Kompozitoriaus dainose ryški eleginė, peizažinė, fantastinė, apeiginė tematika. S. Moniuškos dainų stilistinė ir turinio traktuotė dažnai susijusi su jo veikla operos srityje – daugeliui dainų būdingas teatrinis principas, gyvas dialogais, psichologinė personažų kaita.

Stanislavo Moniuškos kameriniai vokaliniai kūriniai – svarbi Baltarusijos dvasinio paveldo dalis, kaip, beje, ir Lenkijos, bendros slavų bei visos Europos kultūros. Duomenų apie kompozitoriaus kūrybą mes randame daugelyje baltarusių ir užsienio muzikologų darbų. S. Moniuškos kūrybos kelias, stiliaus ištakos analizuojamos fundamentaliame menotyros daktarės profesorės O. Dadiomovos darbe „Baltarusijos muzikinės kultūros istorija iki XX amžiaus“[8]. Autorė pabrėžia kompozitoriaus kūrybos įtaką baltarusių ir visų slavų muzikos raidai, glaudžius S. Moniuškos kompozicijų ryšius su Baltarusijos kultūra. Taip pat daug bendro pobūdžio ir analitinių duomenų, susijusių su įvairiais S. Moniuškos kamerinės vokalinės muzikos aspektais, sukaupta V. Skorobogatovo straipsniuose[9]. Autorius atkreipia dėmesį, kad būtent per S. Moniuškos kūrinius į muzikos kultūrą pateko baltarusių valstiečių ir šlėktos buities ir apeigų vaizdeliai. Kompozitorius faktiškai pakeitė vietos muzikines tradicijas, nukreipė muzikos profesionalų ir mėgėjų dėmesį nuo italų ir vokiečių melodijų prie turtingų nacionalinio meloso klodų.