Klaipėdiečių „Don Žuanas“ nepadarytų gėdos jokiam teatrui

Neminint šimtamečių Klaipėdos muzikinio teatro, įkurto 1820 m., tradicijų, bet žvelgiant tik į pastarųjų trisdešimties metų darbus akivaizdu, kad ilgokai besiblaškiusio ir savo krypties ieškojusio teatro veikloje prasidėjo naujas, aktyvus periodas. Teatras pasuko prigimtinės, tikrosios savo priedermės linkme, bandydamas sugrąžinti dėmesį operai ir baletui. Tai liudija naujausi pastatymai – Leonardo Bernsteino operetė „Kandidas“ ir Giedriaus Kuprevičiaus opera „Prūsai“, rengiamos Eduardo Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ ir baleto „Eglė žalčių karalienė“ premjeros.

Gerokai išaugusiu visų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro grandžių profesionalumu įsitikinome gegužės 17 d. pamatę genialiosios W. A. Mozarto operos „Don Žuanas“ premjerą – toks pastatymas nepadarytų gėdos jokiam teatrui.

Operos sėkmė nėra atsitiktinumas: ją lėmė puikios atlikėjų komandos susiklausymas ir profesionalumas. Vis dėlto svarbiausias sėkmės laidas – įspūdingas dirigento Josefo Wallnigo, Mozarto muzikos žinovo, Zalcburgo „Mozarteumo“ profesoriaus, darbas. Maestro savo santūria energija, filigranine dirigavimo technika, Mozarto muzikos stiliaus pojūčiu užbūrė ne tik publiką, bet ir orkestrą, tad šis grojo taip, tarsi būtų įgavęs antrą kvėpavimą.

Dramos režisieriaus Jono Vaitkaus, visada fantazijų kupino naujų idėjų teatre įkūnytojo, pasirinkimas kėlė šiek tiek nerimo, ar nemirtingoji klasikinė opera nebus sudarkyta ją madingai sušiuolaikinant. Baimintasi veltui. Operos autentika išsaugota skoningai papildant ją išmone, šiek tiek „atmiešiančia“ klasikinę traktuotę. Įdomaus šurmulio į sceną įneša netikėtai pasirodantys paslaptingi kaukėti, net gąsdinantys savitos plastikos personažai. Gal tai Don Žuano galvoje siaučiančių minčių, nuodėmių, jo vidinio blaškymosi išraiška?

Prie operos režisūrinio sprendimo derėjo Gintaro Makarevičiaus santūri, funkcionali, muzikinę dramaturgiją, veiksmo posūkius bei personažų nuotaikų kaitą atliepianti scenografija. O koks įspūdingas finalinis sprendimas, kai nuodėmingajam herojui garmant bedugnėn efektingai prasiskiria spindintis prabangus šviestuvas, tuo tarsi simbolizuodamas neišvengiamą atpildą! Nemenkas čia ir šviesos dailininko Eugenijaus Sabaliausko indėlis. Puošnūs, šiek tiek stilizuoti senovinio stiliaus Sandros Straukaitės kostiumai pagyvino scenografijoje dominuojančią pilką spalvą.

Beveik visi solinių partijų atlikėjai vykusiai perteikė savo kuriamų personažų bruožus, suvokdami W. A. Mozarto „Don Žuano“ dramaturgijos esmę: kad ir kokie individualizuoti, ryškūs jų charakteriai (grėsmingasis Komandoras, komiškasis tarnas Leporelas, nuviltoji Dona Ana, tragiškoji Dona Elvyra, koketiškoji Cerlina, naivusis Mazetas, rūstusis Don Otavijus), jie vis vien telkiasi aplink svarbiausią – Don Žuano – paveikslą.

Iš moterų išsiskyrė Donos Anos vaidmens atlikėja sopranas Agnė Stančikaitė – ji demonstravo įspūdingo tembro balsą, nepriekaištingą vokalinę techniką ir gilų savo herojės charakterio suvokimą. Malonu buvo klausytis jos atliekamų solo partijų, taip pat duetų bei ansamblių su partneriais. Gaila, kad Donos Anos sužadėtinio Don Otavijaus vaidmens atlikėjas tenoras Edgaras Davidovičius neprilygo partnerei – jo balsas skambėjo blankokai, solistas buvo kiek statiškas.

Jausmų kaleidoskope besiblaškančios, apgautos ir vėlei viltį atgaunančios Donos Elvyros personažą įkūnijo solistė Gabrielė Kuzmickaitė. Ji sėkmingai dainavo melodingus fragmentus, įtaigiai perteikė skausmingesnes nuotaikas, nors jos sopranas ne visuose registruose skambėjo vienodai gražiai.

Monikos Pleškytės žvalioji valstietė Cerlina žavėjo žaismingumu, judrumu ir naiviu nenuovokumu. Vokalo požiūriu partija taip pat skambėjo įtikinamai, nors ir šiek tiek netolygiai. Užtat gražaus tembro boso savininkas Kšištofas Bondarenko, sukūręs Cerlinos sužadėtinio Mazeto vaidmenį, visais požiūriais buvo neprilygstamas: neperspaustai komiškas, truputį nerangus, kiek kvailokas bei šiurkštokas, jaučiantis pažeminimą ir... be galo mylintis savo sužadėtinę.

Ypač reikėtų pasidžiaugti Leporelo vaidmens atlikėju klaipėdiečiu Igoriu Bakanu. Įvairiuose Europos teatruose pagrindines partijas atliekantis solistas sukūrė įspūdingą komišką personažą, kuris tapo ryškia operos veiksmo varomąja jėga. Dinamišką vokalinę partiją su parlando tipo greitakalbe, daugkartiniu vienos trumpos frazės kartojimu ir pusiau rečitatyvine melodika I. Bakanas atliko nepriekaištingai, puikiai skambėjo jo nepaprastai gražaus tembro, sodrus ir galingas bosas. I. Bakano Leporelas kibirkščiavo vaidybine išmone, juokino ir stebino išraiškingomis mizanscenomis.

Pagrindinio vaidmens atlikėjas Steponas Zonys, taip pat klaipėdietis, pažįstamas iš puikių ankstesnių darbų, šį kartą pasirodė blankiau. Spalvinga Don Žuano vokalinė partija bei paveikslo daugialypiškumas teikia itin plačias artistinės raiškos galimybes, mat personažas vienija dvi kontrastingas žmogaus gyvenimo puses: laimės troškimą ir mirties neišvengiamumą. Don Žuanas – moterų numylėtinis, suvedžiotojas, galantiškas aristokratas, narsus, energingas, vyriškai žavus, kartais švelnus ir meilus, kartais šiurkštus ir ciniškas. Dainininkų trokštama, nors ir daug pastangų reikalaujanti Don Žuano vokalinė partija apima gražias lyrines melodijas, ryžto kupinas fanfarines intonacijas, komišką greitakalbę, rečitatyvus ir kt. Įkūnyti tokį ir vokaliniu, ir vaidybiniu požiūriu sudėtingą paveikslą nelengva net ir patyrusiam solistui. Jaunajam S. Zoniui patyrimo kaip tik ir pritrūko, nors reikia pasakyti, kad kai kuriose scenose jis buvo patrauklus, žaismingas, aristokratiškas, gebėjo perteikti savojo herojaus padaužiškumą ir dvilypumą. Sklandesnei vokalinei linijai trukdė ir pernelyg judrios mizanscenos: juk nelengva dainuoti ariją užkandžiaujant ar geriant vyną...

Nedidelį, bet svarbų Komandoro kaip keršto galios ir atpildo simbolio vaidmenį sėkmingai sukūrė bosas Valdas Kazlauskas.

Dramaturgiškai itin reikšmingas yra greito tempo, veržlus pirmojo veiksmo introdukcijos tercetas (Don Žuanas, Leporelas ir Komandoras), tačiau atlikėjams, deja, pritrūko sinchroniškumo, užtat vienas dinamiškiausių operos ansamblių – antrojo veiksmo sekstetas (Dona Elvyra, Dona Ana, Cerlina, Leporelas, Don Žuanas, Don Otavijus) – skambėjo itin darniai, grakščiai ir sujungė visas svarbiausias veiksmo gijas. Be abejo, didžiausias čia buvo J. Wallnigo nuopelnas, dirigentas ansambliui vadovavo jautriai ir subtiliai, kaip, beje, ir visam spektakliui. Jo pastangomis visos grandys – orkestras, solistai, baletas (choreografas Aurelijus Liškauskas), choras (chormeisteriai Vladimiras Konstantinovas ir Vytautas Valys) – susiliejo į sklandžią visumą.

Pasiteisino ir iš pirmo žvilgsnio netikėtas, bet išmintingas operos statytojų sprendimas – dainuoti originalo (italų) kalba, o rečitatyvus – veiksmo „variklį“ – pateikti lietuviškai. Tokiu būdu opera žiūrovams tapo suprantamesnė ir prieinamesnė.

Klaipėdiečių „Don Žuanas“, nors pasitaikė viena kita klaidelė, tempo ar intonacijos netikslumas, pasižymėjo organiška muzikos ir logiškai motyvuoto veiksmo darna, sėkmingai sujungusia dramatinę ir bufonadinę Mozarto veikalo linijas. Atlikėjams pavyko atskleisti kilnių jausmų ir juoko, gyvenimiškos tiesos ir mistikos, balagano ir tragedijos sankirtas.

Nuskambėjus paskutiniams „Don Žuano“ akordams, į galvą skverbėsi paradoksali mintis: daugelyje pasaulio scenų įsitvirtinusi ir, atrodytų, nekintanti W. A. Mozarto opera visada, kai jos imasi nauji statytojai ir atlikėjai, nuskamba šviežiai, įgydama naujų interpretacinių spalvų. Galbūt čia ir glūdi didžiojo Mozarto kūrybos nemirtingumo paslaptis?

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytas „Don Žuanas“ dar tik pradeda savo gyvenimą. Be abejonės, su kiekvienu spektakliu operos atlikimas tobulės, „įsigros“ orkestras, solistai vis labiau įsijaus į savo personažų charakterius. Smalsu, kaip „Don Žuaną“ perteikė dirigento Tomo Ambrozaičio vadovaujama kita atlikėjų sudėtis: Žygimantas Galinis ir Mindaugas Rojus (Don Žuanas), Vilius Trakys (Komandoras), Rita Petrauskaitė (Dona Ana), Tadas Jakas ir Aurimas Raulinavičius (Don Otavijus), Beata Ignatavičiūtė ir Dovilė Kazonaitė (Dona Elvyra), Egidijus Dauskurdis ir Artūras Kozlovskis (Leporelas), Rosana Štemanetian ir Rasa Ulteravičiūtė (Cerlina), Modestas Narmontas (Mazetas). Tikiuosi išvysti!