LVSO jubiliejinį sezoną baigė Mahlerio simfonija
Gintaras Rinkevičius ir jo vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras jubiliejinį, trisdešimtąjį, sezoną gegužės 16 d. baigė austrų kompozitoriaus Gustavo Mahlerio (1860–1911) Trečiąja simfonija.
Beje, net ir reklamos tikslais muzikologams nevertėtų skleisti neteisingų žinių apie Lietuvos muzikinį gyvenimą – ne nuo G. Rinkevičiaus „prasidėjo G. Mahlerio kūrybos recepcijos istorija Lietuvoje“. Pirmiausia jo muzika suskambo atliekama Nacionalinio simfoninio orkestro (meno vadovas Juozas Domarkas), tuomet vadinto Valstybinės filharmonijos simfoniniu orkestru. Aštuntame, ypač devintame dešimtmetyje sovietinio režimo įkalinta visuomenė laisvėjo, Lietuvoje suskambo Franciso Poulenco, Igorio Stravinskio ir kitų muzikos gigantų kūriniai. Gustavo Mahlerio muzikai brendo ir orkestras, ir dirigentas.
1985-aisiais, kai Gintaras Rinkevičius studijavo tuometėje Leningrado konservatorijoje, Juozas Domarkas dirigavo G. Mahlerio Trečiąją simfoniją. Dainavo puiki dainininkė Jevgenija Gorochovskaja, tada dar nesunaikinto LRT choro moterų grupė, „Ąžuoliukas“. Solo partijas grojo koncertmeisterio kėdėje sėdėjusi smuikininkė Kristina Jagminaitė, obojininkas Juozas Rimas, trombonininkas Gediminas Narijauskas, valtornininkas Alfredas Račkauskas ir kiti. 1989 m. J. Domarkas dirigavo Septintąją simfoniją, 1995 m. „Dainas apie mirusius vaikus“ su Valstybiniu simfoniniu orkestru parengė Mindaugas Piečaitis, Antrąją simfoniją interpretavo Justusas Frantzas, kitais metais ją dirigavo Gilbertas Kaplanas (JAV), Ketvirtąją simfoniją – Leonas Botšteinas ir t. t.
Tačiau aišku, kad tai nemenkina Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro ir jo vadovo atlikto darbo. G. Mahlerio kūryba tapo neatskiriama orkestro repertuaro dalimi, ji užfiksuota įrašuose. Ši muzika skirta ne tik klausančiajam, bet ir pačiam orkestrui, tarsi lakmuso popierėlis išryškina kolektyvo ir dirigento galias.
Kai 1988 m. euforiškai nusiteikęs Jaunimo simfoninis orkestras rinkosi į pirmąsias repeticijas, apie G. Mahlerio muziką galėjo tik svajoti. Atsimenu Operos ir baleto teatro salėje atliekamų L. van Beethoveno ir kitų klasikų kūrinių skambesį – tai dar nebuvo orkestras. Bet G. Rinkevičius jauną kolektyvą protingai ugdė klasikine muzika, joje ieškodamas susiklausymo galimybių. Ypač svarbu, kad orkestras apdairiai užsiaugino naują klausytoją. Ir vyresniems, ir jaunimui patiko repertuaro politika, kameriniai koncertai, nauji atlikėjų vardai, uždeganti ekspresija, jaunatviškas entuziazmas. Šiandien orkestro krikštatėviai, aukščiausios kultūros žmonės, suvokę ir mylėję meną, – tuometis Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministras Henrikas Zabulis bei finansų ministras Romualdas Sikorskis – galėtų didžiuotis savo puoselėtu vaisiumi.
Per tuos 30 metų daug kas pasikeitė: dirigentui atsirado galimybių plačiau girdėti pasaulį, susitikti su nemažai kitų orkestrų, nei tai buvo įmanoma sovietmečiu. Žvilgterėkime, kas šiandien groja Valstybiniame orkestre: ne vienas baigęs prestižines užsienio aukštąsias muzikos mokyklas, padirbėjęs su brandžiais dirigentais. O tuomet orkestrantai grodavo tokiais instrumentais, kokius pajėgdavo įsigyti, pučiamųjų liežuvėlius darydavosi patys... Nenuostabu, kad ano meto recenzijose nuolat skaitydavome: „Šį kartą darnumu nepasižymėjo mediniai pučiamieji“; „G. Mahlerio instrumentuotė reikalauja ypatingo darnumo...“ ir pan.
Gegužės 16 d. koncerte G. Mahlerio Trečiąją simfoniją d-moll su G. Rinkevičiaus diriguojamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliko Justina Gringytė, Kauno valstybinio choro moterų grupė (vad. Petras Bingelis), berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ (vad. Vytautas Miškinis).
...1893-iųjų vasarą G. Mahleris leido mažame kalnų kaimelyje Šteinbache, Austrijoje. „Pasaulis man vis daugiau patinka! Vasara man dovanojo Trečiąją – iš visų jau sukurtų kūrinių galbūt labiausiai subrandintą ir savitą“, – 1895 rugpjūčio 17 d. rašė laiške iš nuostabios gamtos prieglobsčio. Kompozitoriui gimė programiniai pavadinimai, literatūrinės asociacijos. „Mano kūrinys – tai muzikinė poema, kuri aprėpia visas palaipsnio augimo, vystymosi stadijas. Prasideda nuo negyvosios gamtos ir kyla iki dieviškosios meilės!“ Jo panteistinė pasaulio koncepcija rėmėsi J. W. Goetheˊs, Spinozos koncepcijomis. Gamta, pasak G. Mahlerio, slepia ne tik mums pažįstamą idilę, bet ir „naikinančią, aklą Dionizo jėgą“. Dainuojami literatūriniai vokiečių folkloro rinkinio „Stebuklingas berniuko ragas“ ir Friedricho Nietzscheˊs „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ tekstai. Simfonijos esmę puikiai atskleidžia šešioms jos dalims G. Mahlerio suteikti programiniai pavadinimai: „Panas atsibunda. Įžengia vasara“, „Ką man kalba pievų gėlės“, „Ką man kalba miško gyvūnai“, „Ką man kalba žmogus“, „Ką man kalba angelai“ ir „Ką man kalba meilė“. G. Mahlerio Trečioji simfonija pateko į dešimties geriausių visų laikų simfonijų sąrašą.
Telieka atsakyti, kaip girdėtas atlikimas atliepė G. Mahlerio muzikos koncepciją. Jeigu pati G. Mahlerio muzika klausytojo „neužkabina“ – ieškok savo kaltės. Arba reikia analizuoti ir tikslinti koncepcijos ir jos interpretacijos subtilumus. Manau, atidžiai klausančiojo pati muzika negali palikti abejingo. Dirigentas jau pirmoje dalyje, tarsi įžangoje, siekė pateikti dramą – tylos įtampą. Derančių choralinių akordų fone pianissimo puikiai skambėjo „dainuojantis“ obojus. Žaismingas, ne utriruotas „Pano svitos“ maršas. Muzikos dramą audrino trombonų griausmės ir medinių pučiamųjų grupės kontrasto išryškinimas. Pirmoje dalyje garso raiškos lyg ir pristigo smuikui solo epizode. Efektingas buvo tai tolstantis, tai artėjantis maršas. Įtikinamesnis galėjo būti nesutampančio atskirų instrumentų tempo ir ritmo įprasminimas (remarka mažajai fleitai: „ne tiksliai į taktą“). Interpretacija atvėrė ir gatvės šurmulį, ir ateinančius bei nueinančius marširuotojus – gyvo grotesko kupinas žanrinis vaizdelis.
Patiko antrosios dalies žaismė, galantiškas vaizdelis. Gražūs styginių ir pučiamųjų dariniai – paslaptinga idilė.
Trečioji dalis – valstietiško gyvenimo atspindys. Epizodas, besiremiantis „Keturiolikos jaunatvės metų dainų“ fragmentu, sukūrė gerą terpę pamąstymams apie naivumą ir harmonijos paieškų kelią. Ir „grodamas laisvai, kaip pašto ragelio melodiją “ už scenos suskambo trimitas. Nepatogioje vietoje, prastai matydamas dirigentą, trimitininkas pagrojo muzikaliai, o keli užkliuvimai tebuvo gyvo koncerto liudininkai.
Žmogus ir jo dvasinis gyvenimas – tai Mahleriui buvo svarbiausia. „O Mensch!“ – kompozitorius F. Nitzscheˊs tekstu kreipėsi ir į mus visus. Justina Gringytė dainavo kilnia intonacija, gyvo skambesio kupinu balsu ir prasmingai. Gilus pasaulio liūdesys ir Amžinybės siekis. Gražus balso ir pučiamųjų instrumentų dialogas. Ryški buvo vaikų ir moterų chorų priešpriešos prasmė – ne tik pabrėžtos skirtingos melodikos faktūros, bet ir raiškios tembrinės charakteristikos.
Finale labiausiai patiko styginių epizodai. Sunkioje simfonijos partitūroje išryškėjo grojančiųjų meistrystė (trombonas, valtornų „chorai“, medinių pučiamųjų intonavimas, trimitų, kitų varinių instrumentų gebėjimas muzikuoti, bet ne šaukti, kaip pas mus buvo priimta...). Trečiosios simfonijos atlikimas parodė subrendusį orkestrą, išaugusią orkestrinę muzikavimo kultūrą, konceptualų G. Rinkevičiaus požiūrį į interpretuojamą muziką. Ji, kaip matėme, klausytojus įtikino. Kam nors gal norėtųsi kitokios koncepcijos, tačiau tai galėtų būti individualių disputų pretekstas.
