Modesto Pitrėno reveransas Richardui Straussui

Balandžio 13 d. „Compensos“ salėje Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras atliko Richardo Strausso kūrinius: Simfoninę poemą „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, finalinį trio iš operos „Rožės kavalierius“ (solistės Gunta Gelgotė, Viktorija Miškūnaitė, Anastasia Lebedyantseva iš Latvijos) ir iš tos pačios operos fragmentų sukurtą Siuitą, taip pat „Keturias paskutines dainas“ (solistė Viktorija Miškūnaitė). Beveik trijų valandų koncertą Modestas Pitrėnas dedikavo Richardui Straussui, tuo paskatindamas muzikinę visuomenę prisiminti vieno iš paskutinių romantikų 155-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirties metines.

Toks priminimas labai prasmingas. Juk kalbame apie savotiškai trimatę personą – menininką, kompozitorių ir dirigentą. O pats R. Straussas save matė pirmiausia kaip džentelmeną, gal todėl paliko mažai viešų atsiliepimų, postringavimų apie to meto menininkus. Mokėjo valdyti temperamentą, nerodė susižavėjimo ekstazės, gebėjo apgalvoti vertinimus, neatkreipė visuomenės dėmesio pikantiškais poelgiais. Jis daug dirbo. Bet paradoksas – nors ir pakilęs į didžias aukštumas, sendamas kompozitorius prarado savo genialumo blyksnius. Tačiau šiandien tiems, kurie domisi simfoninės muzikos palikimu, jos interpretacija, mokosi to didžiojo meno, būtina panirti į R. Strausso pasaulį. Kaip yra sakęs dirigentas Erichas Leinsdorfas, dirigavimo mokytis iš vadovėlių neįmanoma. Būtina klausytis muzikos, ją atlikti, apmąstyti, vartyti partitūras, klavyrus.

1894 m. R. Straussas rašė tėvui: „Kompozitorius privalo kažkaip save pristatyti: kaip asmenybės visumą. O dirigentas turi mėgautis sėkmės momentais. Visa kita ne tiek reikšminga.“ Tačiau tai buvo tik deklaracija. Reikšmingi buvo ne tik R. Strausso kaip dirigento pasirodymai koncertų scenose, Vienos ar kituose operos teatruose, bet ir jo pamąstymai apie muziką, dirigavimą, pasiekę ateities kartų muzikus. Todėl kiekviena su R. Strausso vardu susijusi programa dirigentui įvairiapusiškai svarbi.

Simfoninei poemai „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ („Also sprach Zaratustra“, 1896), op. 30, autoriaus parašyta nuoroda: „Laisvai pagal Nietzsche“. Bet joks kompozitorius negali tiksliai nurodyti atlikimo niuansų, natoms gyvybės turi įkvėpti atlikėjas. Todėl dirigentas pirmiausia privalo būti muzikantas, bet ne taktuotojas. R. Strausso muzikai skirtas koncertas buvo pažymėtas giliu M. Pitrėno muzikos pojūčiu.

R. Strausso simfoninei muzikai būdingas ypatingas spalvingumas. Kompozitorius to siekė kai kurias orkestro grupes (pučiamųjų, mušamųjų) papildydamas joms nebūdingais instrumentais, nurodydamas efektingesnius, mažiau tradicinius grojimo būdus. Varinių instrumentų partijos pasižymi chromatiškomis melodinėmis slinktimis, plačiu, galingai skambančiu instrumentų diapazonu. Tai kelia nemažai sunkumų intonuojant grupėse, pučiamųjų ir styginių junginiuose, siekiant kokybiškai valdyti didelį kiekvieno instrumento diapazoną. Savitai sekdamas Wagneriu R. Straussas savo muzikinėse poemose talentingai kūrė dramas.

Poema „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ R. Straussas įsitvirtino muzikinėje to laiko visuomenėje kaip savitai valdantis didelės sudėties orkestrą. Netgi kiekvienas pultas partitūrose turėjo specifines užduotis.

Partitūrą M. Pitrėnas ir jo vadovaujamas orkestras perskaitė raiškiai. Į orkestrą atėjo puikių jaunų muzikantų (trombonininkų, trimitininkų ir kt.), formuojasi kitoks požiūris į muzikavimo orkestre principus, į dirigentą kaip kolektyvo įkvėpėją. Efektinga įžanga: virpanti do nata žemiausiame registre, įtampos kupinas pp. Išlaikyta gal ir ilgiau nei rodo partitūra, tačiau prasmingas buvo „gimimas iš ūkų“. Vis platyn (immer breiter) – tarsi buvo atveriama uždanga į slaptingąjį Nietzscheˊs minčių pasaulį. Reikšminga ne viena pauzė: paruošusi orkestro įžangą, atvėrusi naują pasakojimo puslapį. Gražus buvo polifoninis styginių epizodas ir ilgas atėjimas nuo pp iki magnificat. Smuiko solo šį kartą griežė Rasa Vosyliūtė. Rasti prasmingi kontrastai: kantileniniai epizodai ir graži žaismė. Puikūs anglų rago, obojaus, fagoto, klarnetų soliniai intarpai. Muzikaliai pagroti (nešaukiant) fanfariniai trimitų epizodai, sodri styginių skambėsena. Dirigentas gerai jautė accelerando ir noch breiter, kitų agogikos autoriaus pažymėtų nuorodų santykius, nes jie buvo emociškai motyvuoti. Sodrūs medinių pučiamųjų ir styginių unisonai gerai intonuoti. Gražus buvo 10 skaitmeniu pažymėtas epizodas – gera susipynusių balsų įtampa, kaip ir 12 skaitlinės klarnetų pynė ar neforsuotos fagotų melodinės linijos.

Buvo puikių momentų, kai orkestras tikrai virpėjo. Efektingi, hipnotizuojantys dinaminius ir agoginius kontrastus išryškinę epizodai. Tai labai prasmingos muzikos turinio paieškos. Girdėjome su gera emocine pagava perteiktą muzikinį pasakojimą. Dirigentas gebėjo dėmesingai, nespartindamas veiksmo, išklausyti perėjimus tarp atskirų muzikos epizodų, leido ir orkestro solistams išgroti daininguosius epizodus.

Dainininkės drauge su orkestru atliko operos „Rožės kavalierius“, ironiško muzikinio farso, finalinį trio.

Libretistui Hugo von Hofmannsthaliui R. Straussas aiškino, kad jis nesiruošia kurti „kito Mozarto Figaro varianto“. Greičiau barono asmenyje matė Verdi Falstafą ir orientavosi į bufonadą. Tačiau tai turėjo būti psichologinė komedija su mielais, žaismingais veikėjais „kaip Beaumarchais pjesėse“, kuriose gausu nesusipratimų, meilės žaidimų, kaukių. 1909 m. Hofmannsthalis parašė laišką R. Straussui: „Šioje komiškoje operoje yra galimybių lyrikai, žaismei, humorui ir net baletui.“ Muzikinei komedijai R. Straussas norėjo sukurti žaismingą muziką, nors vėliau prisipažino, kad „vis dėlto parašiau sudėtingą muziką.“

Operoje kiekvieno veikėjo muzikinės charakteristikos labai spalvingos. III veiksmo muzika – melodinga ir žaisminga. Romantika, sumišusi su protingu humoru. Kaip tik viso to ir pasigedau solisčių ansamblyje.

Septyniolikmetis Oktavianas (Anastasia Lebedyantseva) kiek primena Kerubiną, tačiau neturi jo paslapties – meilės ir drąsos vienio. „Oktaviano lengvabūdiška širdis ir tiesmuka drąsa“. Ar mes tai girdėjome?

Greta Oktaviano – gležna Sofija (Gunta Gelgotė), kurios paveiksle „jaučiama vienuolyno įtaka“, ir vidutinio amžiaus ponia Maršalienė (Viktorija Miškūnaitė). Įdomu tai, kad kiekvienam veikėjui libreto autorius netgi parašė specifinį tekstą, atskleidžiantį skirtingų socialinių sluoksnių žmones, todėl reikėjo atkreipti dėmesį ne tik į dikciją, bet ir į teksto ypatumus. Be to, santykiai tarp trijų veikėjų turėjo atsiskleisti ir minimaliai vaidinant, bendraujant.

Viktorijos Miškūnaitės parengtos R. Strausso „Keturios paskutinės dainos“ („Vier letzte Lieder“, Hermanno Hesseˊs, Josepho von Eichendorffo tekstai) sopranui ir orkestrui AV 150 (1948) – sudėtingas kūrinys, liudijantis solistės brandą. Muzikoje – prabėgęs žmogaus gyvenimas. Metų laikų nuotaikos gretinamos su gyvenimo šypsena, sukaupta išmintimi, amžinu atsisveikinimu: „Tas nuovargis kelionės – ar tai nėra mirtis?“ Manyčiau, kad jauna dainininkė dar dėmesingiau permąstys muziką, artikuliaciją, tempus, tekstus, nuotaikų prasmes ir kitą kartą klausytojams pateiks nuoširdesnę ir gilesnę šios muzikos interpretaciją.

Operos „Rožės kavalierius“ muzikos siuitą yra palikęs E. Leinsdorffas. Sako, buvo sudėtinga ir mažai ką domino. R. Strausso biografai teigia, kad antroje gyvenimo pusėje kompozitorius mėgo sudaryti savo kūrybos siuitas ir sėkmingai jas pardavinėti. Šiaip ar taip, operos nemačiusiems šiandienos klausytojams turi būti įdomu išgirsti jos muzikos fragmentus. Ir tai nebūtinai esminiai epizodai. Patikusį valsą, tuosyk priminusį Vienos atmosferą, euforijos apimta aptariamo koncerto publika paprašė pakartoti.

Lieka viltis, kad Strausso kūrinių programa bus pakartota nors ir mažoje, bet gera akustika pasižyminčioje Filharmonijos salėje.