Skirtingų tautų tradicijų ir kultūrų elementai Stanislavo Moniuškos dainose. Problematikos apmatai muziko požiūriu

Nuo Stanislavo Moniuškos gimimo praėjo 200, o nuo „Namų dainyno“ pirmojo sąsiuvinio leidimo – 176 metai. Lenkijoje į Moniuškos kūrybą esame įpratę žvelgti iš „krokuvietiškos-varšuvietiškos“[1] perspektyvos, dainose visų pirma ieškodami to, kas etniškai lenkiška ir atitinka tai, ką šiandien laikome mums artimais dalykais. Tačiau nuošalyje paliksiu svarstymus tikslinant sąvokos „nacionalinis“ supratimą, nes tai labai platu ir ta tema yra daug literatūros[2]. Muzikui požiūris į „Namų dainynus“ iš etnolingvistinės „lenkiškos“ pusės gali užkirsti kelią pažinti ir atrasti šiuose rinkiniuose glūdinčią įvairovę. Giliau į juos pažvelgus, akivaizdu, kad daugelio kompozicijų negalima priskirti šiandienos „lenkiškumui“, t. y. etniškai interpretuojamam, esą Moniuška, kurdamas dainas, galvojo Lenkijos prieš padalijimą kategorijomis. Abiejų Tautų Respublika – Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės, – nors ir panaikinta trimis padalijimais, tebeegzistavo gyventojų atmintyje. Valstybę, kurioje gyvavo įvairių kultūrų elementai, „galima būtų vadinti heterogeniškumu arba hibridiškumu, suderintu viename organizme“[3].

Žodis „lenkas“ tuo metu reiškė priklausymą lenkų tautai, kurią sudarė įvairių etninių grupių atstovai: lenkai, ukrainiečiai, lietuviai ir baltarusiai, kaip buvo apibrėžta Gegužės 3-iosios Konstitucijoje[4]. Moniuška save vadino „lietuviu“, arba Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventoju. Nors šiuolaikinius lenkus toks įvardijimas stebina, tai tampa suprantama paaiškėjus, kad kompozitoriaus „vieta žemėje“ daugelį metų buvo Vilnius, kuriame jis formavo miesto ir jo apylinkių muzikinę sceną[5]. Mickevičiaus, o vėliau Moniuškos laikais sąvoka „gimtasis kraštas“ nebuvo tas pats, kas „valstybė“[6]. Būtent Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo Moniuškos „kraštas“. Gimtos, savos kompozitoriui buvo dabartinės Baltarusijos žemių, kur jis gimė (vėliau lankėsi daug kartų), Vilniaus ir jo apylinkių, vėliau – Varšuvos „giesmės“ (lenk. śpiewy). Taip pat būtina paminėti jį įkvėpusią Mažąją Lenkiją (lenk. Małopolska) ir jos meninį savitumą. Kartą keliaudamas Moniuška aplankė Krokuvą su Vavelio kalvos lobiais ir iš kompozitoriaus laiškų galima pajausti jo emocinį santykį su istoriniu Lenkijos valstybingumo lopšiu[7].

Norint pamatyti šaltinių ir inspiracijų, iš kurių kilo dainos, visumą, dera paminėti ir rusiškus siužetus, be kita ko, susijusius su dalykinėmis kelionėmis į Sankt Peterburgą, taip pat vokišką įtaką dėl studijų Berlyne, kur susipažino su vokiška dainavimo tradicija, kuri, kaip pats Moniuška prisimena, žavėjo ir buvo vienas iš stiprių impulsų dainynams rastis. Kompozitorius rašė: „Mano rinkinio dainos, suskirstytos į tris žanrus: baladės, romansai, idiliškos dainelės, neturi jokių kitų privalumų, tik kompozitoriaus norą pasitarnauti dainuojantiems <...>. Vokiečių muzikantai įkvėpimo randa poezijoje, o jų Schilleris, Goethe ir visi žymiausi poetai ne kartą atrado džiaugsmingiausias melodijas. Liūdna matyti, kad pas mus niekas iš rašančiųjų muziką neišbandė savo jėgų su poezija, seniai besidairančia dainininko.“[8]

Taigi, Moniuškos kūryboje rasime tuometinio daugiakultūrio lenkiškumo – rinkinio įžangoje mazurką „Kad kas mane nuoširdžiai mylėtų“ („Gdyby kto mnie kochał szczerze“), apstu krakoviakų, pavyzdžiui, „2 J. Korsako krakoviakai“ („2 Krakowiaki J. Korsaka“), yra ukrainietiškų melodijų, pavyzdžiui, daina „Kazokas“ („Kozak“), paremta ukrainiečių liaudies melodija „Stovi jovaras prie vandens“[9]. Ukrainietiškas dumkas galima atpažinti dainose „Rūta“ („Ruta“), „Išvykimas į karą“ („Wyjazd na wojnę“), „Karoliai“ („Korale“)[10].

Greta muzikinių įkvėpimų įdomūs ir literatūriniai: vokiečių vokalinėje lyrikoje populiarus tekstas „Pažįstate tą šalį“ („Kennst du das Land“), kilęs iš Johanno Wolfgango Goetheˊs apysakos „Vilhelmo meisterio mokymosi metai“ („Wilhelm Meisters Lehrjahre“), kurio muziką yra aranžavę Franzas Schubertas, Ludwigas van Beethovenas, taip pat Ferencas Lisztas, Moniuškos rinkinyje pavadintas „Ar pažįsti tą kraštą“ („Znasz-li ten kraj“; tekstas laisvai išverstas Adomo Mickevičiaus). Goetheˊs eilėraštis „Laukų roželė“ („Heiden Röslein“), pagal kurį sukurtas žinomas Schuberto muzikinis kūrinys, lenkų kompozitoriaus kūryboje irgi įgavo muzikinį pavidalą. Čia paminėtina, kad ir vokiečių kompozitoriaus Carlo Loeweˊs kūryba turėjo įtakos kai kurioms Moniuškos dainoms[11]. Muzikui kameristui ši „vokiška tema“ ypač svarbi, nes tos šalies autorinės dainos (ypač Schuberto kūryba) buvo esminis kamerinės vokalinės muzikos atlikėjo meninio ugdymo ir praktikos elementas.

Verta paminėti ir dainas, kurių pavadinimai atitinka originalius literatūrinių kūrinių pavadinimus, t. y. „Panemunių, padvinių kaimiečių dainos“ („Piosnki wieśniacze znad Niemna i Dźwiny“) pagal Jano Čečioto eiles, paimtas iš rinkinio „Panemunių, padvinių kaimiečių dainos, kai kurios patarlės ir idiomos slavų-krivičių kalboje su pastabomis“ („Piosnki wieśniacze znad Niemna i Dźwiny, niektóre przysłowia i idiotyzmy w mowie sławiano-krewickiej z postrzeżeniem nad nią uczynionymi“), kuriame rašytojas apmąstė baltarusių kalbą. Pirmajame ir antrajame „Namų dainyno“ sąsiuviniuose yra dainų, kurių tekstų autoriai susiję su Ukraina, t. y. kūriniai pagal Michało Grabowskio, Aleksandro Grozo, Antonio Malczewskio, o penktajame sąsiuvinyje – pagal Jano Prusinowskio žodžius[12].

Lietuvių liaudies muzikos įtaką sunku atsekti[13], bet „Namų dainynuose“ yra keletas dainų pagal Ignacy Kraszewskio – gerai žinomos to laiko literatūros figūros, Lietuvoje laikomos dainiumi, žodžius [14]. Didelis Kraszewskio literatūrinis darbas „Anafielas“, kurio pirmoji epinė dalis „Vytuolio rauda“[15] skirta Lietuvai ankstyvuoju istorijos laikotarpiu, ir tapo tekstų šaltiniu Moniuškos kūriniams: „Pamergių dainai“ („Pieśn drużek“), trims „Ramojaus dainoms“ („Pieśni Romussy“), taip pat penkioms raudoms keturiems vyrų balsams iš trečiojo „Namų dainyno“ sąsiuvinio. Moniuška noriai naudojosi su Vilniumi, kaip šiandien galėtume sakyti, su savo „lokalia tėvyne“, susijusių poetų tekstais. „Anksčiau ar vėliau grįšime į Vilnių. Bus malonu atvykti į savo žemės gabalėlį, ką gi, į tokį, su kuriuo sieja tiek rožinių prisiminimų“, – apie Vilnių rašė Moniuška (jau iš Varšuvos)[16]. Kompozitoriui ypač patiko filomatų grupės, tarp jų ir paties „meistro“ Adomo Mickevičiaus poezija[17]. Iš ten dainos „Į Nemuną“ („Do Niemna“), „Vilija“ („Wilija“), taip pat meistriškiausi ir sudėtingiausi darbai – baladės. Nenuostabu, kad šeštasis „Namų dainyno“ sąsiuvinis paskirtas tik dainoms pagal poetų žodžius (šešios baladės sukurtos pagal Mickevičiaus eiles).

Dėl šio pranešimo glaustumo pateiksiu tik keletą Moniuškos dainas įkvėpusių pavyzdžių. Kūrybinės medžiagos įvairovė šiandien leidžia į „Namų dainyną“ žiūrėti ne tik kaip į lenkų dainas, sukurtas tautos dvasiai stiprinti ir išlikimui skatinti (dėl šių priežasčių ir kurta), bet ir kaip į artefaktą, kuriame glūdi „dvasinis [tautų] artumas, stipresnis už visas istorines ir politines trintis“[18]. Tad pasitelkus Moniuškos kūrybą scenoje galima atlikti kūrinius, kurie muzikos aspektu ir emociškai bus artimi ukrainiečių, baltarusių ar lietuvių auditorijai. Atrodo, kad šis daugiaplotmiškumas turėtų būti suvokiamas kaip ypatinga vertė, o ne silpnumas, provincialumas ar nenuoseklumas, kaip tai įvardijo modernieji Moniuškos kritikai[19]. Kompozitoriaus dainų kūryba daugiausia išaugo iš vietinių šaknų, iš anuometinės Moniuškos vietovės, plytinčios tarp Vilniaus ir Minsko, kuri šiandien anaiptol nėra politiškai vientisa[20].

Iš „Namų dainynų“ muzikos pasaulio galima pasirinkti tai, kas praturtintų koncertų repertuarą, taip pat muzikinį kaimyninių šalių emocingumo supratimą ar dainų vertinimą atlikimo aspektu. Užuot Moniuškos kūrybą dalijus į nacionalinius fragmentus, reikia pripažinti tai, kad kompozitoriaus dainų palikimas yra sugėręs keleto kultūrų įtaką ir todėl gali būti bendras, visuotinis dalykas, per kurį lengviau vieniems kitus suprasti.