Stanislavo Moniuškos simfoninis palikimas romantizmo žanrų ir stiliaus erdvėje

Kūrybinga Stanislavo Moniuškos – talentingo kompozitoriaus, dirigento, muzikinės visuomenės veikėjo – asmenybė jo 200-ųjų gimimo metinių minėjimo dienomis suvokiama kaip simbolis, vienijantis Baltarusijos, Lietuvos ir Lenkijos kultūrinę erdvę.

S. Moniuškos gyvenimas dalijasi į tris panašios trukmės laikotarpius, kurių kiekvienas svarbus ne tik kompozitoriaus biografijai, bet ir minėtų šalių muzikos meno raidai.

Jo vaikystė ir jaunystė prabėgo Baltarusijos žemėje. Būsimasis kompozitorius gimė gražiame Minsko apylinkių kampelyje, senoviniame Ubelio dvare, kuriame jau pirmaisiais gyvenimo metais turėjo galimybę pajusti nepakartojamą ir savitą gimtojo krašto dainuojamojo folkloro grožį. Mokymosi metai Minsko vyrų gimnazijoje ir Dominyko Stefanovičiaus muzikos mokykloje, bendravimas su jaunais literatais, aktoriais, muzikantais formavo jo talentą ir lėmė profesinį apsisprendimą. Iškeliaudamas iš Minsko septyniolikmetis S. Moniuška jau tvirtai suvokė savo kaip kompozitoriaus paskirtį.

Metai, pragyventi Vilniuje, – išskirtinai aktyvaus ir vaisingo kompozitoriaus darbo pačiuose įvairiausiuose žanruose laikotarpis. Po jo plunksna gimsta operetės ir kūriniai orkestrui, kamerinė instrumentinė ir bažnytinė muzika, dainuojamoji lyrika ir opera. Moniuškos kūrybinė veikla vis plačiau pripažįstama: jo kūriniai tampa populiarūs ne tik tarp profesionalų, bet ir tarp mėgėjų. Gyvendamas Vilniuje Moniuška išsaugojo glaudžius ryšius su Minsku, čia jis atvažiuoja aplankyti tėvų, draugų, atlikti savo kūrinių.

Minske, miesto scenoje, skambėjo Moniuškos muzikiniai spektakliai „Raštinės tarnautojai“ (1834) ir „Loterija“ (1843). Kūrybinė draugystė susiejo kompozitorių su naujosios baltarusių literatūros ir teatro pradininku Vincentu Duninu-Marcinkevičiumi. Pagal jo libretus sukurti spektakliai „Rekrūtų rinkimas“ (1841), „Muzikantų varžytuvės“ (1842), „Stebuklingas vanduo“ (1842). 1852 metais Minsko teatro patalpose milžiniškos sėkmės sulaukė „Idilijos“ („Kaimiečių“) pastatymas, kuriame pirmą kartą scenoje suskambo baltarusių kalba. 1848 metais Vilniuje įvyko etapinė dviejų veiksmų operos „Halka“ koncertinė premjera, o 1856 metais opera buvo pakartota Minske.

Paskutiniai keturiolika metų Varšuvoje – Moniuškos kaip lenkų nacionalinės operos kūrėjo muzikinės veiklos viršūnė. Pripažinimas Europoje, jo kūrinių atlikimas geriausiose Varšuvos, Prahos, Lvovo, Sankt Peterburgo, Maskvos scenose padaro jį neginčijamu XIX amžiaus vidurio lenkų muzikinės kultūros lyderiu.

Stanislavo Moniuškos simfoninė kūryba priklauso Vilniaus laikotarpiui. Jos pagrindą sudaro trys uvertiūros: „Pasaka“, „Kainas“[1], Karinė uvertiūra („Etmono mylimoji“). Šias uvertiūras kompozitorius parašė autoriniams koncertams, vykusiems Sankt Peterburge 1848, 1856 ir 1857 metais.

Didžiausi Moniuškos pasiekimai susiję su opera, vokaline lyrika, kantatomis. Bet ir simfoniniai kūriniai, kurie iki šiol neretai lieka mokslinės problematikos periferijoje, mūsų nuomone, kelia pagrįstą susidomėjimą[2]. Jiems būdinga reljefiška tipologinių, regioninių ir nacionalinių bruožų pynė atspindi ir to laiko svarbiausias muzikos meno tendencijas, ir kompozitoriaus stiliaus savitumą.

Moniuška imasi koncertinės uvertiūros – svarbiausio Europos programinės romantinės muzikos žanro, būdingo Mendelssohno-Bartholdy, Berliozo, Liszto, Glinkos, Čaikovskio, Smetanos, Dvořáko, Čiurlionio ir kitų kūrybai. Visuose savo kūriniuose orkestrui kompozitorius remiasi vadinamuoju apibendrinamuoju programiškumo tipu, atveriančiu plačią erdvę laisvam fantazijos skrydžiui ir tik kontūru apibrėžiančiame prasmines ribas. Jo kūrinių literatūriniai prototipai ryškiai atspindi įvairias autoriaus kūrybinės individualybės ribas, demonstruoja jo meninius ir estetinius prioritetus. Moniuška naudojasi Byrono romantinės misterijos „Kainas“ siužetu, lenkų rašytojo ir poeto, folkloro tyrinėtojo, lapkričio sukilimo dalyvio Lucjano Siemieńskio apysaka „Etmono mylimoji“, klausytoją intriguoja paslaptingai neskelbdamas „Pasakos“ („Bajka“) programos.

Žanriniai ir kompoziciniai S. Moniuškos uvertiūrų ypatumai liudija akivaizdžią F. Mendelssohno-Bartholdy kūrybos įtaką. Yra žinoma, kad mokydamasis Berlyne pas Dainavimo akademijos direktorių K. F. Rungenhageną Moniuška ne tik turėjo galimybę studijuoti garsiojo berlyniečio partitūras, bet ir klausytis jo kūrinių koncertuose. O ilgainiui jis jau pats Varšuvoje diriguoja uvertiūrą „Vasaros nakties sapnas“. Tačiau Moniuškos uvertiūrų žanrinių ir stilistinių prototipų ratas, be abejo, platesnis ir įvairesnis. Jis negalėjo nepastebėti H. Berliozo naujovių (beje, tai liudija Vilniaus partitūrose naudojamas „firminis“ prancūzų kompozitoriaus instrumentas ofikleidas) ir F. Liszto eksperimentų muzikinės formos srityje. Gilios, prigimtinės Moniuškos kūrinių sąsajos su lenkų baladžių tradicija (M. Szymanowska, F. Lesselis, F. Chopinas).

Moniuškos žanriniai ieškojimai rodo, kad jis buvo naujų XIX amžiaus pirmosios pusės Europos simfonizmo vystymosi tendencijų smaigalyje. Bet, suvokdamas ir įprasmindamas didžiųjų amžininkų pasiekimus, kompozitorius juos transformavo pagal savo kūrybinę individualybę. Jo uvertiūros yra neatsiejama tos dvasinės ir meninės erdvės dalis, kurioje buvo sukurtos. Iš istorinės perspektyvos tie kūriniai suvokiami kaip ryškūs vadinamojo romantiško etnografinio laikotarpio, atsiradusio Baltarusijos kultūroje XIX amžiaus pirmojoje pusėje kilus galingai susidomėjimo gimtojo krašto istorija ir folkloru bangai, pavyzdžiai. „Romantizmas, įžengdamas į gyvenimą, ryžtingai nusigręžė nuo elitinių klasicizmo ambicijų ir pasiūlė žodinės poetinės kūrybos programą, taip iš esmės sukurdamas savotišką folkloro kultą“, – pastebi baltarusių literatas Vladimiras Marchelis[3].

Uvertiūra „Pasaka“, kaip sakyta anksčiau, yra apibendrinto programinio tipo kūrinys. Moniuška nepaliko jokio rakto jam iššifruoti, ir vis dėlto nuojauta, kad būta konkretaus literatūros šaltinio, lydi kūrinį nuo pat jo sukūrimo akimirkos. Lenkų muzikologas W. Rudzińskis pabrėžia, kad kompozitorius „<...> pačiu pavadinimu (fantastinė uvertiūra „Žiemos pasaka“. – O. S.) nusako klausytojui pasakojamų įvykių charakterį ir nuotaiką <…> Po pirmųjų garsų vaizduotė nuneša mus į kažkokią vienišą sodybą <…>, paskui eina nuostabus žiemos paveikslas: už lango šaltis, spindi sniegas...“[4].

Toks pat ar kiek kitoks nuspėjamas muzikinis siužetas, susijęs ir su gimtojo krašto vaizdais, aiškiai išryškėja kontrastingų pasakojamųjų, lyrinių, dramatiškų, smagių, fantastiškų ir herojiškų epizodų virtinėje ir nulemia ne tik kūrinio vaizdinių pasaulio savitumą, bet ir jo dramaturgijos ir kompozicijos ypatumus. „Pasakos“ muzika pakeri savo melodiniu turtingumu, ryškumu, reljefiškumu, temų ir personažų žanriniu charakteringumu. Kūrinio muzikinis audinys persmelktas dainuojamojo folkloro gijų, tačiau tiesmukas liaudies dainų citavimas kompozitoriui nėra būdingas, jis laisvai ir kūrybingai naudoja liaudies dainų meloso elementus. Kaip taikliai pastebėjo Romualdas Podbereskis, Moniuška „ne padavimų rinkėjas, o jų reiškėjas mene“[5]. Tuo galima įsitikinti palyginus tematinę Moniuškos uvertiūrų medžiagą su dainų melodijomis, paskelbtomis kapitaliniame M. Federovskio rinkinyje „Baltarusių tauta“ („Lud Białoruski“), – kompozitorius taip giliai suvokia liaudies dainų prigimtį, kad folklorinės intonacijos organiškai įsilieja į jo kūrybą kaip neatsiejamas komponentas.

Ypatingas Moniuškos muzikinio mąstymo bruožas – organiška simfoninės plėtotės ir teatralizuoto vaizdinių vizualumo sintezė. Čia reikėtų paminėti vieną jam būdingą komponavimo būdą – griežtai struktūruotų, tonaliai apibrėžtų epizodų ir laisvesnių dalių kaitą; pastarosios kupinos įvairių harmonijos sudėtingumų ir netikėtumų: elipsių, aliteracinės sistemos akordikos, moduliacijų į tolimus tonalumus. Šios priemonės atlieka svarbią dramaturginę funkciją, jas naudojant vyksta savotiška rakursų kaita, pasakojimo plano „perjungimas“. Tai kelia asociacijų su teatrine dramaturgija, kai labiau statiškos scenos (portretai, monologai, žanriniai eskizai) derinamos su dinamiškais įvykiais. Atrodo, kad šis dramaturgijos ypatumas atspindi ne tik kompozitoriaus teatrinę patirtį (priminsime, kad tuo metu, kai jis kūrė simfonines uvertiūras, rašė ir operą „Halka“), bet ir – kalbant plačiau – teatrinę Moniuškos mąstymo prigimtį, aiškiai matomą ir kituose žanruose (kantatose, kamerinėje ir vokalinėje muzikoje).[6]

Su teatriniu mąstymu susijęs ir temų bei personažų portretinių charakteristikų principas, būdingas tiek vokalinei, tiek instrumentinei kompozitoriaus muzikai. Pabrėžtina, kad tokiu būdu panaudojama ir žanrinė intonacinė „žadinimo“ (lenk. pobudka) priemonė. Kaip žinoma, ši signalinės muzikos rūšis buvo būdinga Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei, XVIII amžiaus dešimtajame dešimtmetyje ji gimė antrą kartą įgaudama naują reikšmę ir naują statusą tautinėje ir kultūrinėje sąmonėje. Ji virto muzikine metafora, tautinio išsivadavimo idėjos simboliu. Uvertiūroje „Etmono mylimoji“ fanfarų signalai, šešėliuojami ryškaus ritmingo šokių motyvo, išryškina ne tik vyriškai išdidų pagrindinės partijos įvaizdį, bet ir emocinę bei prasminę kūrinio dominantę (priminsime, kad iš pradžių kūrinys buvo vadinamas Karine uvertiūra). Žadinimas tampa savotišku herojaus, epochos, dvasinės būsenos simboliu.

Moniuškos uvertiūrose, sukurtose Europos muzikinių ir istorinių kelių kryžkelėje, asimiliavusiose įvairius tautinius ir kultūrinius elementus, glūdėjo tolesnio skirtingų nacionalinių mokyklų simfoninės muzikos vystymosi impulsai. Jose buvo numatytas ir tam tikras baltarusiškojo simfonizmo judėjimo vektorius. Tačiau dėl dramatiško „epochų lūžio“ (O. Dadiomovos apibūdinimas), pristabdžiusio ir pakeitusio tautinės profesionaliosios muzikos kūrimosi trajektoriją, XIX amžiaus meniniai pasiekimai per visą XX amžių pasirodė praktiškai nereikalingi. Tik jo pabaigoje imta atskleisti ir įprasminti užmirštus praeities puslapius. Pradėta suprasti, kad „<...> tautinė muzikinė kultūra – neatsiejama bendraslaviškosios ir europietiškosios istorinės ir kultūrinės formacijos sudėtinė dalis, bendras keleto tautų, dalyvavusių ją kuriant ir suvokiančių ją kaip organišką savo praeities dalį, turtas“[7].