Ar įmanoma taip groti...

2019 Nr. 7–8 (498–499), Ona Jarmalavičiūtė

Liepos 30 d. Zalcburgo festivalyje Mozarto namais vadinamoje salėje rečitalį grojo smuikininkas Maximas Vengerovas ir pianistė Polina Osetinskaya. Abu muzikantai savo karjerą pradėjo būdami penkerių, šiandien jie vadinami vienais geriausių pasaulyje klasikinės muzikos atlikėjų. „Grammy“ laimėtojas smuikininkas M. Vengerovas dar ir diriguoja, P. Osetinskaya groja klavesinu ir vargonais. Solistai drauge pradėjo koncertuoti prieš trejus metus, kasmet įvairių šalių klausytojams dovanoja nuo penkių iki dešimties koncertų.

Duetas Zalcburgo vasaros festivalyje buvo sutiktas su dideliu entuziazmu, nė vienas klausytojas iš koncerto neišėjo nusivylęs.

Nors salėje buvo karšta ir trūko oro, taigi sąlygos muzikuoti nebuvo tobulos, tokio pasirodymo gyvai dar nebuvau girdėjusi. Nepaprastai šiltas, švelnus smuiko garsas, tembro grožis, puiki kantilena... Lengvai buvo įveikti visi techniniai ir muzikiniai iššūkiai, kurių netrūko koncerto programoje.

O ši buvo nepaprastai visapusiška, pateikianti bent po vieną dovaną kiekvieno stiliaus – nuo klasicizmo iki XX amžiaus muzikos – mėgėjui. Koncerto pradžioje skambėjo W. A. Mozarto Sonata smuikui ir fortepijonui B-dur. Be abejo, Zalcburgo festivalio koncertas ir negalėjo būti pradėtas kito kompozitoriaus opusu. Pasak pianistės Polinos Osetinskayaˊos, teko diskutuoti dėl atlikimo stilistikos, nes M. Vengerovas ištikimas romantinio griežimo tradicijai, o pianistė siekia istorinio ir stilistinio autentiškumo. Kompromisas buvo pasiektas – girdėjome stilistiškai mišrią, bet subtilią ir žavią interpretaciją.

Toliau skambėjusi F. Schuberto Fantazija smuikui ir fortepijonui C-dur, pianistės nuomone, yra viena sudėtingiausių kompozicijų. Klausytojams nerūpi, ką muzikantai daro scenoje – užsimerkę klausydamiesi fantazijos jie tikisi išgirsti griaustinį ar lietų, išvysti pastoralinius gamtos vaizdus. Tokiam efektui pasiekti reikalingas didelis meistriškumas ir įdirbis, tad supranti, dėl ko būtent šie muzikantai laikomi aukščiausio rango profesionalais.

Pirmoji koncerto dalis buvo rami ir melodinga, tačiau muzikinių iššūkių netrūko, nes, kaip sakė Osetinskaya, Mozarto ir Schuberto kūriniai parašyti visiškai kitokiam instrumentui nei tas, prie kurio tą vakarą sėdo pianistė. Fortepijonas per du šimtmečius patyrė daugybę pokyčių, taigi abu kompozitoriai įsivaizdavo visiškai kitokį skambesį.

Duetas teigė svarstęs, ar muzikuoti su atidarytu, ar uždarytu fortepijono dangčiu, nes Mozarto namų salėje buvo drėgna ir karšta, o visi instrumentai, kaip žinoma, nepaprastai jautrūs aplinkos pokyčiams...

Antroji koncerto dalis buvo nepaprastai virtuoziška, privertusi po pertraukos grįžusią publiką ne kartą pagalvoti, ar taip groti iš viso įmanoma. Duetas kartu atliko ramesnio pobūdžio George Enescu Sonatą smuikui ir fortepijonui f-moll, o tuomet Vengerovas pagriežė Eugèneˊo Ysaÿe Sonatą d-moll, demonstruodamas aiškią interpretaciją ir sunkiai įtikimą techniką. Koncerto pabaigai buvo skirta Mauriceˊo Ravelio Rapsodija smuikui ir fortepijonui („Tzigane“). Tai gal kiek šabloniškas smuiko repertuaro kūrinys, tačiau puikiai tinka pasirodymą norint užbaigti visus išjudinančios energijos kupina efektinga, ritmiška muzika ir pademonstruoti pirštų akrobatiką tiek smuiko, tiek fortepijono partijose. Pamaniau, kad po tokios smūginės iškrovos vargu ar įmanoma dar ką nors sugroti.

Ir vis dėlto M. Vengerovas publikai padovanojo ne vieną ir ne du, bet penkis bisus (dėl to kolegės iš rūbinės nespėjo į paskutinį namo vežantį autobusą), taip parodydamas tiek fizinę ištvermę, tiek neblėstančią aistrą savo amatui.

Kaip reta scenoje išvysti tokio lygio menininkus, stebinančius muzikiniu intelektu ir emocijų gelme! Pasak kalbintos pianistės, scenoje muzikantas siekia išsilaisvinti iš savo minčių, baimių ir leisti klausytojams patirti tikrą muzikos grožį ir galią. Tai galėjo patirti kiekvienas, apsilankęs dueto rečitalyje.

Traviata
Prenumeruokite „Muzikos barus“!