Galingas scenos ąžuolas

Jonui Stasiūnui – 100

Operos meno kerai į mano gyvenimą plūstelėjo žavingojo Jono Stasiūno sukurto Demono paveikslu. Įspūdingi plaukai puošė jo galvą, švelniu aksominiu balsu dainavo virš debesynų plazdančią melodiją. Už galingų dainininko pečių nusidriekė ilgas ir prasmingas gilaus nuoširdumo, pagarbos, meilės žmonėms kupinas menininko kelias.

Aldona Stasiūnaitė-Pečiūrienė:

Apie Joną Stasiūną galiu atsiliepti pačiais gražiausiais žodžiais. Ar daug pasaulyje atsirastų jaunų talentingų vyrų, kurie apsiimtų globoti moterį su trimis mažais vaikais?

Antrasis pasaulinis karas išskyrė daugelį šeimų. Vieni pasitraukė į Vakarus, kiti buvo išvaryti į Rytus. Ne išimtis ir mūsų šeima.

1944 m. vasarą su mama buvome kaime, tėvelio Stasio Stasiūno tėviškėje Ničiūnuose. Broliui buvo šešeri, man – ketveri, sesutė nė metukų neturėjo. Tėtis kalbino mamą trauktis į Vakarus, tačiau ji nesiryžo – kelionė su trimis mažais vaikais atrodė galinti būti nepakeliama. Likome Lietuvoje, rudeniop grįžome į Kauną. Mūsų butas buvo susprogdintas, išgrobstytas. Tai reiškė, kad netekome ne tik tėvo, bet ir būsto. Išgyventi padėjo tėvelio brolis Jonas Stasiūnas. Jis priglaudė savo kukliame bute ir tapo mūsų tėvu. Darželių nebuvo, tad tėtis mus vesdavosi ne tik į spektaklius, bet ir į repeticijas. Susipažinome su teatro užkulisių gyvenimu, stebėdavome, kaip tėtis grimuojasi ir iš artimo tampa visiškai kitu žmogumi. Jis mus išmokė pamilti operą, muziką. Kai 1948 m. operos teatras persikėlė į Vilnių, gyvenimo sąlygos pagerėjo. Vakarais tėvukas mums skaitydavo brolių Grimų pasakas, knygas apie Heraklio žygius, Odisėjo keliones. Gražiai ir darniai gyvenome.

1951 m. susirgo mažoji sesytė Jūratė. Tėvukas labai išgyveno, vežė į Maskvą konsultuotis su profesoriais. Jūratė mirė 1952 sausio 13 d., o po savaitės gimė Aušrytė. Sesutės nesusitiko, tačiau Aušra iki šiol tvarko Jūratės kapelį.

Laikas bėgo. Įgijome profesijas, sukūrėme šeimas, ir visą laiką šalia jautėme tvirtą, atsidavusį žmogų. Toks buvo tėtis Jonas Stasiūnas.

Jono Stasiūno gyvenimo kelio pradžia – vaizdingame Kupiškio krašto Ničiūnų kaime. Lietuviškumu garsėjusią pradinę Geležių mokyklėlę baigusį Joną tėvas nuvežė į Panevėžį.

Muzikologas Arvydas Karaška:

Pirmojoje lietuviškoje gimnazijoje J. Stasiūnas „humanitarinius universitetus“ ėjo Julijono Lindės-Dobilo suburtoje Meno kuopoje. Čia jis patyrė humanistinės minties jėgą, pradėjo kurti rašyti eiles. Muzikas Mykolas Karka balsingą vyruką skatino dainuoti – Jono balsas skambėjo ne tik gimnazijos chore, soliniuose epizoduose, Kristaus Karaliaus katedroje, ateitininkų renginiuose, bet ir „Dainos“ draugijos statomose operetėse.

M. Karkos skatinamas 1940 m. J. Stasiūnas įstojo į Kauno konservatoriją.

Dainininkė, tarptautinių konkursų laureatė, LMTA docentė Aušra Stasiūnaitė-Čepulkauskienė:

Tėtis konservatorijoje pateko į Petro Olekos klasę. Tai buvo pedagogas eruditas, dainininkas, kompozitorius, vėliau ir režisierius. Jaunuoliui buvo dovana patekti į tokio žmogaus klasę. Jau pirmuosiuose kursuose J. Stasiūnas pradėjo dainuoti Kauno teatro operetėse.

Petro Olekos dėstymo metodo pagrindas buvo kvėpavimas. Jis buvo studijavęs mediciną, tad studentus supažindindavo su žmogaus anatomija, kvėpavimo aparatu. Dainavimo meno P. Oleka mokėsi Maskvoje, Paryžiuje, Kaune, yra koncertavęs Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Įdomu, kad jis net tris spektaklius režisavo garsiajame Buenos Airių Kolumbo (Colon) teatre. Petras Oleka buvo puikus žmogus, savo auklėtiniui ne tik suteikė vokalo žinių, perteikė sceninę patirtį, bet ir globojo alkanomis karo dienomis, pakviesdavo prie pietų stalo.

Fašistams uždarius konservatoriją, J. Stasiūnas su pagyrimu ją baigė 1948 m. Vilniuje, jau turėdamas įspūdingą vaidmenų ir dainuotų spektaklių bagažą.

Puiki muzikinė atmintis, imlumas, nepaprastas darbštumas ir disciplinuotumas greitai padėjo tapti teatre laukiamu baritono vaidmenų atlikėju. Vienu metu skirtingas pagrindines partijas tekdavo dainuoti kas antrą dieną. Milžiniškas krūvis!

Iki teatro persikraustymo į Vilnių (1948) J. Stasiūno repertuare jau buvo Alfijas P. Mascagni operoje „Kaimo garbė“, Žermonas G. Verdi „Traviatoje“, Jeleckis P. Čaikovskio operoje „Pikų dama“, Valentinas Ch. Gounod „Fauste“, Figaro G. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“ ir kt.

A. Stasiūnaitė:

Man dabar atrodo keista, kad jis ilgai dainavo Figaro partiją, reikalaujančią lengvo, lakaus balso. Tokio jo aš neatsimenu, nes vėliau dainuodavo daugiau boso-baritono partijų. Prisiminiau Vlado Česo pasakojimus: nors didelio ūgio, Stasiūnas kaip drugelis lankstydavo po sceną.

Daugiau kaip 40 metų J. Stasiūnas paskyrė Lietuvos operos scenai, joje sukūrė per 50 vaidmenų. Kaune pradėtą karjerą tęsė Vilniuje, 1948–1984 metais buvo Lietuvos valstybinio operos ir baleto teatro solistas. Puikūs jo vaidmenys – Igoris Aleksandro Borodino operoje „Kunigaikštis Igoris“, Demonas Antono Rubinšteino „Demone“, Eskamiljas Georgesˊo Bizet „Karmen“, Skarpija Giacomo Puccini „Toskoje“ – pelnė aukščiausius publikos ir operos meno žinovų Lietuvoje, Maskvoje įvertinimus ir tais dešimtmečiais pačius svarbiausius valstybinius apdovanojimus. Ne vieną vaidmenį yra sudainavęs daugiau kaip 100 kartų.

Ypatingi J. Stasiūno darbai lietuviškose operose. Jis buvo nepakeičiamas Pilėnų kunigaikštis Margiris (V. Klovos „Pilėnai“), kėlęs patriotinius jausmus, jaudinęs teatro scenoje ir ant Žvelgaičio piliakalnio.

Apie 1500 kartų teatro uždanga kilo Jono Stasiūno kuriamiems personažams, sudainuota ir tiek pat koncertų. Solistas buvo daugelio lietuvių autorių – V. Klovos, J. Juzeliūno, K. Kavecko ir kt. – kūrinių pirmasis atlikėjas. Su operų spektakliais, koncertais, edukacinėmis programomis dainininkas ne tik nuolat keliaudavo po Lietuvą, bet ir reprezentuodavo savo kraštą Kultūros ir meno dienose, meno festivaliuose užsienyje. Yra dainavęs Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Kinijoje, Slovakijoje, Mongolijoje, Latvijoje, Moldovoje, Rusijoje, Užkaukazės respublikose, Ukrainoje. Daug koncertuodavo su liaudies muzikos ansambliais „Sutartinė“, „Armonika“ – jį viliojo liaudies daina. Ne viena, jo prisiminta iš Ničiūnų vienkiemio, kompozitorių buvo pritaikyta koncertiniam atlikimui.

Nuo 1962 m. su didžiule meile ir atsidavimu Jonas Stasiūnas ugdė jaunus dainininkus – dėstė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), 1983 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Solistas buvo dažnas svečias radijo, televizijos ir plokštelių įrašų studijose. Valdydamas poetinį žodį, iš kitų kalbų išvertė nemažai dainų, romansų tekstų, parašė atsiminimų.

Dainininkas Pranas Zaremba:

Jonas Stasiūnas – tautos didžiavyris, kurio jubiliejus turėtų švęsti visi teatro mylėtojai. Ar dar kada bus kitas toks „Pilėnų“ Margiris?

J. Stasiūną pirmą kartą pamačiau 1955 metais. Visi dainavusieji scenoje man buvo dievai, o nuo Stasiūno negalėdavau atitraukti akių, mačiau visus jo vaidmenis. Negalėjau įsivaizduoti, kad po devynerių metų tapsiu jo mokiniu.

Įstojus į konservatoriją ir paskyrė pas J. Stasiūną. Baritonas baritonui – labai gera mokykla. 1968 m. mane, ketvirtakursį, priėmė į teatrą. Tapau J. Stasiūno kolega, mačiau dirbantį iš arti. Jo visi vaidmenys buvo ryškūs. Juk gali stovėti scenoje, bet dar nesi valdovas. J. Stasiūno kuriamų veikėjų charakteriai ateidavo iš vidaus, jis taip mokėjo transformuotis. Kad ir Rigoletas – išėjęs į sceną tapdavo pusmetriu mažesnis, labai švelnus, lyriškas, mylintis. Kaip ir Žermonas. O koks nuožmus Skarpija! Į spektaklį ateidavo prieš dvi valandas ir grimuodavosi pats. Įsijausdavo, vaidmuo tapdavo labai gilus. Dabar daug paviršutiniškumo, atsainumo. Mane Jonas Stasiūnas daug ko išmokė.

Dainininkas Vincentas Kuprys:

Kai pirmą kartą iš Sverdlovsko grįžau dainuoti Mefistofelio, susipažinau su dviem galingais operos ąžuolais – Kipru Petrausku ir Jonu Stasiūnu. Abu stebino savo išvaizda, laikysena. Žavėdavo žmones net Vilniaus gatvėse. Kiek vėliau mačiau Stasiūno sukurtą Mazepos paveikslą. Puikiai dainavo ir vaidino. 1968 m. grįžau į Lietuvą, su Stasiūnu teko dalyvauti ne viename spektaklyje. Net vaikiškame: jis – Karalius, aš jo patarėjas.

J. Stasiūnas man išliko kaip baritono etalonas. Jo visi vaidmenys buvo ryškūs ir įspūdingi.

Muzikologas Vaclovas Juodpusis:

Lankantis Vytauto Klovos namuose ne kartą yra tekę susitikti su kompozitoriaus operų libretininku Jonu Mackoniu-Mackevičiumi, kuris maloniai leisdavosi į prisiminimus, ypač apie operos teatrą.

Kai 1957 metų pabaigoje pamačiau V. Klovos operą „Pilėnai“, sužavėjo scenoje vykusio veiksmo tikroviškumas, nepaprastai įtaigus Jono Stasiūno Margiris. Kartą su J. Mackoniu-Mackevičiumi išsikalbėjome apie libreto kūrimo peripetijas. Tada išgirdau ir apie tai, kaip „Pilėnuose“ atsirado Danyla, Potikas, kaip V. Klovai Leningrado konservatorijos profesorius V. Vološinovas nepatarė kurti operos pagal pasirinktą siužetą, nes degant Pilėnams Margiris sako: „Geriau mirtis negu vergovė!“ Juk tuomet ir gyvenome kaip tikroje vergovėje. Bet V. Klova nepaklausė profesoriaus patarimo. Ieškant kompromiso atsirado išgalvotas rusų kunigaikštis Danyla. „Pilėnai“ išvydo rampos šviesą ir net su pasisekimu buvo rodomi Maskvoje ir Leningrade, apkeliavo daugelį Lietuvos vietovių, ypač įspūdingai skambėdavo gamtoje. Priartėjus atgimimo bangai „Pilėnų“ autoriai galėjo grįžti prie pirminio sumanymo, kad sveikinamas būtų ne Danyla, bet Rūtenis. V. Klova sakė: „Jeigu nebūtų buvę Danylos, nebūtų ir „Pilėnų“.

Jonas Stasiūnas – galingas scenos ąžuolas, mūsų atmintyje palikęs neišdildomus scenos herojus, tris šimtus kūrinių įrašų, nuostabiai šiltą šypseną ir gerumo žymes.