Įtempta vasara Zalcburgo scenoje

Interviu su operos solistu Davidu Steffensu

Bavarijoje gimęs bosas Davidas Steffensas mėgaujasi įtempta vasara Zalcburge – tame pačiame mieste, kur praleido studijų metus. Šį kartą jis dalyvauja Zalcburgo festivalyje – dainuoja operose „Salomėja“, „Idomenėjas“ ir „Oidipas“. D. Steffensas šiame festivalyje pirmąkart pasirodė 2012 metais, kai buvo atrinktas dalyvauti jaunųjų dainininkų projekte. Pagrindinis solisto karjeros kelias driekiasi Vokietijoje – jis yra Klagenfurto miesto (Stadttheater Klagenfurt) ir Valstybinio Viurtembergo teatro Štutgarte (Württembergisches Staatstheater Stuttgart) trupių narys, dainavo Karališkajame Madrido teatre, Reino, Vienos, Lijono operose ir kt.

 

– Šiais metais Zalcburgo festivalyje atliekate tris vaidmenis. Kaip suspėjate?

– Šią vasarą bus 44 pasirodymai. Iš pradžių buvau pakviestas dainuoti „Oidipe“ ir „Salomėjoje“, o į „Idomenėją“ patekau visai netikėtai – likus vos kelioms dienoms iki paskutinės repeticijos gavau pasiūlymą pakeisti kitą dainininką. Tokia adrenalino kupina situacija man buvo smagi, juolab kad turėjau galimybę bendradarbiauti su dirigentu Teodoru Currentzisu. Manau, mums pavyko visai neblogai, jis viską parodo labai aiškiai, konkrečiai.

– Ar galėtumėte palyginti tuos tris pastatymus?

– Manau, jie nepaprastai skirtingi. Ingo Metzmacherio „Oidipas“ yra labai įdomios stilistikos, ypatingos atmosferos kūrinys. Niekada nežinai, kaip viskas atrodo iš šono, todėl tiesiog turi pasitikėti režisieriumi, dirigentu ir viltis, kad ta dėlionė išeis tokia, kokia turi būti.

Be abejo, praeitų metų „Salomėja“ yra visiems gana gerai žinomas spektaklis, puikiai jame pasirodė Asmik Grigorian. Manau, tai labai paslaptingas pastatymas, klausytojams užduodantis klausimų, bet nesuteikiantis atsakymų. Tokie operos pastatymai visuomet priverčia mąstyti, dėl to aš juos branginu, nes šiais laikais dažniausiai aiškiai matyti, kas pateikiama klausytojui.

– Koks jausmas po metų vėl dainuojant „Salomėją“ – su tais pačiais solistais, toje pačioje salėje?

– Dirbdamas Štutgarto operos teatre esu pripratęs grįžti prie to paties kūrinio kelis kartus. Tačiau į tą pačią upę dukart neįbrisi – kiekvienas kartas būna vis kitoks. Turi iš naujo atrasti kūrinį, prisiminti, ko iš tavęs norėjo režisierius ir dirigentas. Kiekvieną sezoną būna ir tam tikrų pakeitimų. Pavyzdžiui, šiemet „Salomėjoje“ pasirodo keli nauji dainininkai, atliekantys žydų partijas ir kitas trumpas roles. Taigi nors prisimeni, kaip viskas vyko praeitais metais, atrodo, tarsi pradėtum nulio. Be to, „Salomėjos“ režisierius Romeo Castellucci šių metų pastatyme ketino pakeisti tam tikras detales.

– Pasiruošti festivalio spektakliams turėjote labai nedaug laiko – kelias dienas „Idomenėjui“, savaitę „Salomėjai“. Koks būna repeticijų procesas, kai laikas taip smarkiai apribotas?

– „Idomenėjo“ partitūrą gavau likus dešimčiai minučių iki paskutinės repeticijos. Tos dienos rytą repetavau „Oidipą“, taigi jau buvau teatre. Reikėjo kone iškart lipti į sceną, nors nieko neišmaniau apie muziką, kurią turėsiu atlikti. Per kelias minutes peržvelgiau natas ir trumpai šnektelėjau su pastatymo pianistu, jis pasakė kelias detales apie frazavimą, stilių ir kaip šita vieta, Currentziso nuomone, turėtų skambėti.

Tokie pasirodymai visuomet duoda didelę dozę adrenalino, aš tuo mėgaujuosi. Kai po koncerto kas nors klausia, kaip sekėsi, neturi ko atsakyti, nes nieko neprisimeni. Scenoje visą dėmesį koncentruoji į tai, ką darai čia ir dabar.

„Salomėjos“ turėjome dešimt repeticijų. Zalcburgo festivalio salė (Felsenreitschule) buvo nuolat užimta, kadangi čia vyksta kitų festivalio operų pastatymai, tad repeticijos dažniausiai vyko kitose patalpose. Dešimt dienų man pasirodė pakankamas laikas prisiminti spektaklio pastatymą, bet ar tai tiesa, sužinosime šiandien vakare. Šiaip jau stebuklas, kaip organizatoriams pavyko „Salomėją“ įterpti į festivalio programą, nes šiais metais neketinta jos kartoti.

– Ar turite kokių nors ritualų prieš pasirodymus?

– Jei laukia sunkus vaidmuo ar koncertas, nemanau, kad tą dieną duočiau interviu. Paprastai stengiuosi ramiai praleisti laiką iki pasirodymo, patausoti balsą daug nekalbant, kartais nusnausti po pietų. Dabar turiu mažą dukrytę, tad turiu mokytis prisitaikyti prie naujų gyvenimo ir darbo sąlygų.

– Ar repetuodamas operą vokalistas gali priimti savarankiškus kūrybinius sprendimus?

– Dainininkai gali siūlyti savo idėjų ir sprendimų, jie aptariami repeticijų metu. Tačiau viskas priklauso nuo to, su kokiu režisieriumi ir dirigentu dirbi. Vieni jų turi labai aiškią viziją, kiti stengiasi kurti pastatymą kartu su atlikėjais. Kartais kompozitorius nori, kad dainininkas pats ieškotų personažo bruožų, gilindamasis į save. Aš tai suprantu kaip kūrybinį procesą, man atrodo, kad tai svarbiausia menininko užduotis. Be to operos pastatymas nebūtų paveikus. Toks mano požiūris, nors kai kuriuos dirigentus domina tik bendras paveikslas, kurio tu pats negali aprėpti. Tuomet turi pasitikėti režisieriumi ir manyti, kad jis žino, ką daro ir ko nori. Paprastai pirmiausia išklausai režisierių ir dirigentą prieš mėgindamas kalbėti apie savo idėjas ir asmeninę patirtį atliekant tą patį vaidmenį kitame pastatyme. Būna, kad jų turimos vizijos negali įgyvendinti fiziškai, tuomet turi ieškoti naujo kūrybingo sprendimo. Manau, kiekvienas atlikėjas repeticijose turi teisę siūlyti, išsakyti savo nuomonę, tačiau negali ateiti į sceną ir dainuoti, kaip nori. Visuomet vyksta tam tikras dialogas su režisieriumi.

– Kaip pradedate dirbti su nauju vaidmeniu?

– Man svarbiausia suvokti tekstą – libretą. Visuomet pirmiausia jį perskaitau, išsiverčiu, stengiuosi suprasti kiekvieną žodį. Man atrodo, kompozitoriai nepaprastai daug mąsto apie istoriją, tekstą ir jo sąsajas su muzika, todėl svarbu jį suvokti. Paskui pasiimu partitūrą ir sėdėdamas prie pianino bandau pats susidėlioti galvoje, koks tai personažas, kokia jo istorija ir ką jis nori išreikšti muzika ir žodžiais. Kai jau turiu tam tikrą eskizą, paprastai einu pas koučerį ir jam išdėstau savo idėją. Vėliau reikia viską išmokti atmintinai ir įkvėpti muzikai gyvybės. Jei vaidmuo didesnis, pasiruošimui stengiuosi skirti kokius metus. Tokiu būdu jis kaip augalas auga lėtai, tarsi savaime.

– Ar domitės kitų atlikėjų interpretacijomis?

– Manau, neverta atsiriboti nuo gerų darbų, kuriuos padarė kiti žmonės. Tačiau kartu turi vengti kopijavimo. Pirmiausia stengiuosi pats sugalvoti atlikimo idėją, o tuomet klausausi kitų atlikėjų, nes jie dažnai mane įkvepia.

– Ar galvojate, kokį poveikį darote klausytojams?

– Visuomet smagu, kai klausytojai pasako, kad mano pasirodymas juos vienaip ar kitaip paveikė. Tai suteikia prasmę tam, ką aš veikiu. Ir todėl taip svarbu įtikinti žiūrovą tuo, ką išgyvena mano personažas. Scenoje visuomet žavi nuoširdumas, tikros emocijos, tačiau bandymas paveikti žmones gali kaip tik nuo jų atitolinti, jei persistengsi. Vienas režisierius man yra pasakęs: „Tu tarsi stebi save iš šono ir stengiesi atrodyti toks geras, kiek tik įmanoma.“ Ilgai galvojau apie jo žodžius...

– Dar prisiminkime vaidmenis, kuriuos atliekate šių metų Zalcburgo festivalyje.

– Vyriausiojo žynio partija G. Enescu operoje „Oidipas“ man iki tol nebuvo žinomas. Gavęs partitūrą iš karto įsimylėjau muziką, ji man pasirodė tokia neįprasta. Daugiausia dainuoti tenka pirmame operos veiksme, kai mano personažas vadovauja gimusio Oidipo pasveikinimo ceremonijai. Jis rimtas ir susikaupęs, visą savo dėmesį skiria ritualui. Nepaprastai mėgaujuosi dainuodamas šią operą, jos muzika man atrodo nuostabi.

Mano personažas W. A. Mozarto operoje „Idomenėjas“ perspėja visus, kad esame likimo vaikai ir neturėtume kovoti prieš dievus. Taigi tai taip pat nepaprastai rimtas veikėjas. „Salomėjoje“ esu penktasis žydas. Žydų kvintetas, ko gero, yra viena žymiausių R. Strausso kompozicijų, tad visuomet jaučiu didelę atsakomybę jį atlikdamas. Šiame pastatyme žydai turi skirtingus charakterius, manasis vadinamas mistiku. Jis teigia: mes nežinome, kaip viskas yra iš tiesų, gal tai, kas mums atrodo kaip blogis, yra gėris, ir atvirkščiai.

– Ar skiriasi pasirengimas dideliems ir mažesniems vaidmenims?

– Į kiekvieną vaidmenį turi žiūrėti rimtai. Pagrindinis vaidmuo negali egzistuoti be šalutinių veikėjų. Be abejo, niekas neina į „Salomėją“ pasiklausyti penktojo žydo, tačiau ir jis yra svarbi visumos dalis.

Nedideliems vaidmenims taip pat reikia ruoštis labai atsakingai, kartais spektaklyje jie daugiau nervų suėda negu dideli. Jei dainuojant pagrindinę partiją kokia nors detalė praslysta pro šalį, turi dar valandą pasitaisyti žiūrovų akyse, o trumpai pasirodydamas turi vienintelę progą ir negali susimauti. Turi įstoti tinkamu laiku tinkamoje vietoje, kiekviena klaida bus pastebėta publikos. Vyresnieji kolegos juokauja: trumpoms partijoms reikia patyrusių dainininkų, kad visko nesužlugdytų.

Taigi pasiruošimams ir dideliems, ir mažiems vaidmenims iš esmės yra toks pats. Reikia apšilti, sukaupti tam tikrą kiekį energijos. O kai nulipi nuo scenos, kad ir sudainavęs penktą žydą „Salomėjoje“, jautiesi atidavęs visas jėgas.

– Girdėjau, kad Richardas Straussas yra Jūsų mėgstamiausias kompozitorius. Kas jo kūryboje Jus taip žavi?

– Jis – vienas iš nedaugelio XX amžiaus kompozitorių, kurie iš tiesų rašė muziką balsui. Nors kūrė didelės sudėties orkestrams, atsakingai sudėliodavo frazuotę ir orkestruotę, kad dainininkai būtų girdimi. Jis dirbo su geriausiais to meto libretistais, tad jo operų siužetai nuostabūs. Mano mėgstamiausias kūrinys yra „Rožės kavalierius“.

Dar labai patinka R. Wagneris, netrukus dainuosiu „Lohengriną“.

– Ar XX amžiaus kompozicijas sunkiau atlikti negu romantinę muziką?

– Imdamasis R. Strausso turi turėti gerą konsultantą, kuris paaiškintų harmoninę kompozicijos struktūrą. Ją suvokus viskas tampa paprasčiau, randi reikiamą intonaciją. Manau, šiuo atžvilgiu Strausso kūryba panaši į J. S. Bacho.

– Kaip renkatės koncertinį repertuarą?

– Daug dirbdamas teatre retai randu laiko koncertams. Tikiuosi, kitais metais jų bus daugiau. Keliskart koncertavau Štutgarte – operos teatre rengiami koncertai, kuriuose gali atlikti vokalinę kamerinę muziką. Man patinka šis formatas, nes kelių minučių kūrinyje gali sukurti savo paties mikrokosmą.

Kai renkuosi repertuarą, ieškau jį vienijančios idėjos, stengiuosi, kad kūriniai derėtų vienas su kitu. Didelis malonumas sėdėti su dešimčia partitūrų ir mąstyti, ką būtų galima atlikti.

– Zalcburge studijavote, jame dažnai dirbate. Kaip apibūdintumėte šio miesto muzikinį gyvenimą?

– Nedidelis miestas turi mažiau nei du šimtus tūkstančių gyventojų, tačiau jo kultūrinis gyvenimas nepaprastas. Didžiulis traukos objektas yra Zalcburgo vasaros festivalis, bet ir visus metus čia gausu renginių. Pavyzdžiui, žiemą vyksta Mozarto savaitė „Mozarteumo“ universitete, joje dalyvavau prieš kelerius metus. Plačiai žinomas velykinis festivalis, vidurvasario festivalis ir kt. Nereikia niekur keliauti norint išgirsti geriausius šių dienų muzikos atlikėjus – anksčiau ar vėliau jie visi atvyks į Zalcburgą...

– Gal galėtumėte palyginti vokiečių ir austrų muzikos tradicijas?

– Abiejose šalyse jos panašios. Operos teatrai čia turi nuolatines trupes, tad vokalistai gali augti ir tobulėti pradėdami nuo mažesnių vaidmenų. Prancūzijoje ar Italijoje yra daugybė operos teatrų, bet ten kiekvienam pasirodymui samdomi vis kiti dainininkai. Kviestiniai solistai neturi daug galimybių imtis naujo repertuaro, nes paprastai kviečiami atlikti kitur jau sukurtus vaidmenis.

Manau, kad tiek Austrijoje, tiek Vokietijoje labai vertinamos klasikinės muzikos tradicijos. Nesutinku su kaltinimais, jog ši kultūra yra elitinė. Vienoje eidamas gatve dažnai gali išgirsti apie operos teatrą kalbantis įvairiausių profesijų ir socialinių sluoksnių atstovus. Manau, puiku, kad žmonės šiomis dienomis vis dar mėgaujasi klasikine muzika.

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Ona Jarmalavičiūtė