Jono Tamulionio „Lietuviškojo Requiem“ premjera

Birželio 28 d. Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje skambėjo „Lietuviškasis Requiem“. Monumentalųjį kompozitoriaus Jono Tamulionio kūrinį atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas), choras „Vilnius“ (vadovas Artūras Dambrauskas), solistai Aurimas Raulinavičius (tenoras), Rita Novikaitė (mecosopranas), Kristina Zmailaitė (sopranas) ir Egidijus Dauskurdis (bosas). Kūrinio premjerą parengė ilgametis LNSO vadovas ir vyriausiasis dirigentas Juozas Domarkas. Tai buvo vienas reikšmingiausių kasmetinio Marijampolės religinės muzikos festivalio „Šv. Jurgio meno sezonas“, kurį organizuoja žymus lietuvių tenoras Edmundas Seilius, koncertų.

Requiem – stambios apimties religinės tematikos kūrinys, skiriamas anapilin iškeliavusiųjų atminimui. Galbūt dėl to šio žanro kompozitoriai paprastai imasi sulaukę kūrybinės brandos – garsieji Mozarto, Verdi, Brahmso opusai parašyti antrojoje jų gyvenimo pusėje. Requiem yra sukūrę ir mūsų muzikos patriarchai Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas.

Prieš premjerą pakalbinome „Lietuviškojo Requiem“ autorių Joną Tamulionį.

– Koks Jūsų kūrinio kelias iki šios premjeros?

– „Lietuviškasis Requiem“ baigtas 2015 metais, na, o šiandien jis bus atliekamas pirmą kartą. Nesu iš tų, kurie atkakliai siekia išskirtinio dėmesio savo kūrybai, tad premjerų kartais tenka ir palūkėti, juolab kad tokio žanro kūriniams atlikti reikia išskirtinių sąlygų...

– Kodėl šis „Requiem“ lietuviškas?

– Savo kūryboje naudoju liaudiškas intonacijas. Ir ne tik išplėtodamas autentiškas dainas – tai savaime suprantama, bet kur kas svarbiau, kad kūriniai alsuotu tautiškumu, lietuviška dvasia. O religinė tematika visada traukė, permastęs surikiavau apie trisdešimt tokių kūrinių. Pernai japonų chorui parašiau „Gloria in excelsis“, metų pabaigoje jis buvo atliktas Hirosimoje. Ką tik pasiekė žinią, kad paskutinėmis liepos dienomis šis kūrinys bus atliktas ir Tokijuje.

– Kas inspiravo tokio monumentalaus kūrinio gimimą?

• Mąsčiau apie tai seniai, tačiau supratau atsakomybės mastą. Matyt, reikėjo laiko ir patirties idėjai galutinai subrandinti ir materializuoti. Mano muzika nėra per daug moderni ir sudėtinga, nesinori remtis vien matematika ar grafika... Komponuojant muziką svarbūs du dalykai – atlikėjas ir klausytojas. Jei atlikėjas kankinasi, rengdamas kūrinį įdeda trigubai daugiau darbo, nei reikėtų – jau nėra gerai. Šviesaus atminimo dirigentas Saulius Sondeckis yra sakęs: „Kiekvienas lietuviškas kūrinys atliekamas mažiausiai du kartus – pirmą ir paskutinį...“ Jei kūrinį parašysi netinkamai, tai taip ir bus. Kita vertus, neretai muzikinis tekstas techniškai būna nelengvas, tačiau repetuojant atlikimo problemos išnyksta. Pamenu pirmąsias „Toccata Diavolesca“ repeticijas – maniau, kad stygininkai užbadys mane strykais, tačiau kai įsigrojo, kūrinys tapo vertas idėjos ir šiandien skamba ne tik Lietuvoje. Reikia, kad kūrinys išsigulėtų galvoje ir pirštuose. Apie šios dienos „Lietuviškojo Requiem“ premjerą galima pasakyti tą patį. Žinoma, visos premjeros rizikingos, tačiau be jų kūriniai negimsta...

– Priešpaskutinė ciklo dalis „Dolorosa“ emociškai yra centrinis muzikinis paveikslas. Išskirtinumo jam suteikia fonograma, kurioje įrašyta etnografinė našlaičių daina. Kodėl sumanėte panaudoti fonogramą?

• Studijuodamas Muzikos akademijoje dalyvavau studentų folkloriniame ansamblyje, vėliau apie dešimt metų vadovavau Dailės muziejaus folklorinės muzikos kolektyvui. Autentiškos liaudies muzikos intonacijos tapo tokios artimos, kad be jų kūryba jau neįmanoma. „Lietuviškajame Requiem“ raudą atlieka buvusi mano studentė etnomuzikologė, etninės kultūros puoselėtoja dr. Loreta Mukaitė-Sungailienė. Ilgai ieškojau panašaus muzikinio epizodo, kol galų gale internete raudau šios muzikos vizualizaciją. Paskambinęs atlikėjai, gavau sutikimą panaudoti jos atliekamą kūrinį. Ruošiantis premjerai svarstėme, ar raudą reikia atlikti gyvai, ar geriau naudoti įrašą. Pasitarę su maestro J. Domarku nutarėme, kad fonogramos skambesys suteiks kūriniui paslaptingumo, melodija atplauks tarsi iš anapus.

Už šią premjerą pirmiausia esu dėkingas maestro Juozui Domarkui ir festivalio organizatoriui Edmundui Seiliui, kūrinys suskambo jų pastangomis. Su J. Domarku bendraujame nuo mano diplominio darbo – tuomet pateikiau Simfoniją Nr. 1. Dirigentui paklausus, kodėl būtent toks pavadinimas, atsakiau, kad tikiuosi parašyti dar ne vieną simfoniją. Taip ir atsitiko.

Į keltą klausimų paprašėme atsakyti maestro Juozą Domarką.

– Jūs puikiai pažįstate šiuolaikinę lietuvių simfoninę muziką, esate daugybės naujų kūrinių pirmasis dirigentas, o dažnai ir muzikinis redaktorius, už tai kompozitoriai Jums nuoširdžiai dėkingi. Kuo „Lietuviškasis Requiem“ Jums įdomus, kuo išsiskiria iš moderniosios lietuvių kompozitorių kūrybos?

– Requiem tematika turi savo specifiką. Jam atlikti reikalinga tam tikra erdvė, vieta ir laikas, tokio kūrinio į bet kokią programą neįtrauksi. Laukėme tinkamo momento, kol susiklostė premjerai palankios aplinkybės.

Nuo senų laikų, kai Jonas Tamulionis buvo jaunas kompozitorius, aš – jaunas dirigentas, dirigavau nemažai jo partitūrų, koncertavome Lietuvoje ir už jos ribų. J. Tamulionio kūrybai būdinga nuosaiki, paprasta harmonija, todėl ji priimtina tiek atlikėjams, tiek klausytojams. Kompozitorius rašo kaip klasikas ir kartu europietiškai, lietuviškai, muzikinė medžiaga artima mano vaikystės dainų, liaudiškų intonacijų pajautai. Antra priežastis, kodėl ėmiausi naujosios partitūros, – čia greta tradicinio lotyniško teksto skamba ir lietuviški žodžiai. Jie man labai artimi, pažįstami iš jaunystės dienų, karo laikų. Tie labai sėkmingai parinkti lietuviški intarpai suteikia kūriniui išskirtinės vertės, jis tampa artimas. Daugiau nei penkiasdešimt metų diriguoju šiuolaikinių lietuvių autorių simfoninės muzikos partitūras, tad žvelgdamas iš šios perspektyvos galiu pasakyti, kad „Lietuviškasis Requiem“ yra vienas ryškiausių šio žanro kūrinių. Tokios tematikos partitūrų daug neturime, todėl manau, kad jis ras tinkamą vietą lietuviškos muzikos repertuare.

Galima sakyti, kad J. Tamulionis „Lietuviškuoju Requiem“ sėkmingai tęsia Lietuvos religinės muzikos patriarchų bei W. A. Mozarto, L. van Beethoveno, J. Brahmso, kitų iškilių pasaulio kompozitorių šio žanro tradicijas.