Liūdnas ir gražus Jono Narbuto-Kabloonak pasaulis

2019 Nr. 7–8 (498–499), Rūta Giniūnaitė

Klausantis Jono Narbuto-Kabloonak kyla noras įsisupti į minkštą antklodę ir paskęsti prisiminimuose. Kiti jį apibūdina kaip muzikantą, kurio melodijos gyvena kažkur palėpėje, nes tuo metu, kai pradėjo kurti, tai ir buvo jauki, paprasta muzika iš palėpės. „Dabar keičiuosi ir aš, ir mano muzika. Kurdamas stengiuosi išlaikyti natūralumą ir plaukti pasroviui. Juk klaidos momentas ir kuria originalumą. Tai yra nuostabiausia akimirka“, – savo muzikos rašymo procesą apibūdina J. Narbutas.

Vilniaus mozaikos

Susitinku su Jonu rytinio kavos puodelio Vilniaus senamiestyje. Kurgi daugiau? Miestas jam labai svarbus, jis gyvena ne tik jo dainose, bet ir mozaikose. Pastarosios – vienas iš kelių Jono hobių. „Mozaikos man patinka kaip darinys. Esu pamišęs dėl grindinių, plytelių, dangų. Mozaikos principu kuriu ir muziką – kartais naujus kūrinius maišau su tais, kurie įrašyti prieš daugybę metų, naudoju tekstus, užrašytus senuose lapuose“, – sako Jonas.

Ant naujojo albumo „Kabloonak“ viršelio – paties autoriaus suklijuota spalvota mozaika. Tai būdas pagerbti Vilnių ir skirtingas miesto vietas. Dabar Jonas renka naujas detales ir tuo mėgaujasi. „Nenaudinga paverčiu naudingu. Surenku niekį ir paverčiu jį kažkuo. Kiekviena maža detalė turi savo atskirus gyvenimus, o aš klijuoju bendrą istoriją“, – pasakoja J. Narbutas.

Meilė Vilniui atsirado natūraliai, nes užaugo bohemiškame Užupyje. Jo šeimoje visi vienaip ar kitaip buvo susiję su menais, todėl niekada nejautė spaudimo dėl tiksliųjų mokslų, tokių kaip matematika: „O ir talento tam daug neturėjau. Kai pradėjau groti, muzika tapo pati svarbiausia.“

Paauglystėje jis nebuvo populiarus tarp bendraamžių, bet pradėjus muzikinę veiklą grupėje „Bekešo vilkai“ viskas apsivertė aukštyn kojomis. Prieš tai skendėjęs savo pasaulyje ir negalėjęs rasti savirealizacijos kelio, grupėje greitai pajuto buvimo su bendraminčiais vertę. Kaip pats juokauja, iš eilinio prasto mokinio tapo muzikantu, grojančiu mokyklos grupėje.

Teatras Jonui taip pat nebuvo svetimas. „Mėgdavau rengti aktorinius šou tėvams ir seneliams, kinas taip pat labai žavėjo. Tačiau nieko rimto su tuo niekada nedariau... Reikėtų perlipti per save, kad ko nors siekčiau šioje srityje. Pirmiausia turbūt reikėtų atsikratyti baimių“, – prisipažįsta Jonas.

 

Kūryba – lyg receptas

Nuo debiutinio albumo „Piano Out Of Tune“ praėjo treji metai, o naujausias devynių įrašų rinkinys „Kabloonak“ su muzikos agentūros „Tilto namai“ pagalba dienos šviesą išvydo šį pavasarį. Visas dainas ir skambesį Jonas Narbutas įrašė vienas.

Pats sako, kad jam tai teikia daug džiaugsmo: „Kai randi gerą receptą, nori pagal jį gaminti. O gaminimas kolektyve, kaip žinoma, gerokai sudėtingesnis. Gal kas nors įdės per daug druskos ar pipirų, ir procesas gali užtrukti... Turiu daug gerų draugų muzikantų, bet manau, kad savo muziką man geriausiai sekasi kurti vienam. Tai labai smagus darbas. Kai jaučiu, kad negaliu realizuoti visko, tada tą limitaciją apeinu eksperimentuodamas.“

Albumas – apie meilę. Tačiau ne tik apie santykius su kitu žmogumi. Tai refleksija apie ryšį su pasauliu, visuomene, savimi. Kaip informaciniame triukšme rasti ramybę ir atsiriboti nuo aplinkos? Jonas sako, kad pakanka išsijungti internetą, nes esame nuo jo priklausomi. Tada svarbiausia būti susitvarkiusiu galvoje ir rasti ramybę ten. „Aš gal nesu visai susitvarkęs, nes bijau, kad gali nebelikti apie ką dainuoti. Melancholija gimdo daugiau kūrybos negu džiaugsmas. Jis neišgrojamas“, – juokiasi pašnekovas.

Naujame albume Jonas dainuoja apie gražų, bet liūdną pasaulį. Klausiu, kodėl jis gyvenimą mato būtent tokį. Prisipažįsta, kad ne pats sugalvojo tokį nuotaikos apibūdinimą – tai eilutė iš režisieriaus Jimo Jarmuscho filmo „Anapus įstatymo“. „Vienu metu Roberto Benigni personažas sako: „Tai liūdnas ir gražus pasaulis“. Man ši sentencija labai graži. Pats taip dažnai jaučiuosi – gera ir graudu vienu metu.“

Tokiame pasaulyje muzikantui svarbu eksperimentuoti norint sukurti ką nors vertinga, tęsia Jonas. Neseniai keisdamas stygas jis derino gitarą. Užsižaidęs suprato, kad jau seniai neskiria laiko instrumentui. „Man atrodo, kad muzikantas neturi pamiršti skirti laiko muzikinėms paieškoms, vaikiškai improvizacijai. Mechaninis kūrimas dažnai lemia nuobodybę. Reikia leisti sau neribotą durniavimą. Jis būtinai dovanoja kokių nors vaisių“, – įsitikinęs J. Narbutas.

 

Nebūtina ieškoti vieno skambesio

Vieni Jono Narbuto-Kabloonak kūrybą apibūdina kaip švelnų indie roką, kiti – kaip melancholišką popmuziką, treti priskiria ją contemporary country žanrui. Ar maišantis visiems žanrams ir stiliams, verta jaunų muzikantų kūrybą klasifikuoti pagal tam tikras kategorijas?

Jei kas sugalvotų smagų terminą Kabloonak muzikai, Jonas su džiaugsmu jį vartotų. „Yra atlikėjų, kurie žino, kaip nori būti vadinami. Bet jei apie tai pradėsiu galvoti, jei rinksiuosi tik tam tikrą stilistiką, tai galvosiu ne apie tai, apie ką reikia galvoti.“

Yra nemažai pavyzdžių, kai daugybę metų grojančios grupės pasuka komerciniu keliu ir pasirenka lengvesnį skambesį – iškeičia roką į sintezuotą elektroniką ar popsą. Tačiau, anot Jono, atlikėjas visuomet turi daryti tai, ką nori ir jaučia. Tačiau – paprieštarauju – taip galima prarasti būrį ištikimiausių gerbėjų.

„Taip, publika kartais lieka nepatenkinta. Bet artistas turi siekti asmeninio progreso, o tai dažniausiai atsispindi ir kūryboje. Klausytojai prisiriša ne prie muzikos, o prie su ja išgyventų akimirkų, jausmų. Reikėtų nepamiršti, kad nauju kūrybos etapu kūrėjas siekia padovanoti naujų akimirkų. Ir, žinoma, yra muzikantų, kurie nusprendžia daryti pinigus lengvesniu būdu ir užsiimti komercija, tai normalu“, – gūžteli pečiais Jonas.

 

Barmenas, ūkininkas, archeologas

Apie savo publiką Kabloonak kalba pagarbiai: „Labai nustembu išgirdęs, kokie žmonės manęs klausosi; auditorija vis auga ir mišrėja. Kai žmonėms patinka, jie pasako man gražų žodį, jaučiu, kad pats tampu mažiau kritiškas kitų žmonių atžvilgiu.“

Sakau, kad viena geriausių mano draugių norėtų susituokti skambant Kabloonak muzikai. Jonas nusijuokia: žmonės jaučia muziką ir prisigalvoja įdomiausių dalykų, apie kuriuos patys muzikantai niekuomet nesusimąstytų.

Jei pats vieną dieną taptų nebeaktualus ir reikėtų kuo nors pakeisti muziką, Jonas nesutriktų. Žinoma, tai tikriausiai nebūtų ofisinis darbas su tvarkingomis marškinių apykaklėmis. Jis sako nebijantis fizinio darbo, o dirbti už baro ar ūkininkauti jam tikrai neatrodo blogas pasirinkimas: „Aš vis pagalvoju, kad vėliau norėčiau gyventi ne mieste, gal tada turėčiau marias laiko kūrybai... Mane labai domina archeologija; niekada nenuėjau tuo keliu, bet visuomet pro tvorą stebiu kasinėjimus, visą procesą.“

Su vienu pirmųjų kavos gurkšnių Jonas papasakojo apie baimes. Noriu pokalbį užbaigti ta pačia tema. Klausiu, ar tikrai vis dar jaučia nerimą prieš lipdamas į sceną. Esu neurotiška asmenybė, – prisipažįsta. – Man atrodo, kad visada bus baisu lipti į sceną. Baimės mutuoja, galų gale nebežinai, ko bijai, juk tikrai ne pačios scenos. Reikia bijoti, bet kartu ir mėgautis. Nes jei nebijosi, tai atrodys kasdieniška ir įprasta. O aš to nenoriu“, – nusišypso.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!