Melancholiškoji Alina Orlova ir ošiantis miškas miesto viduryje

2019 Nr. 7–8 (498–499), Rūta Giniūnaitė

Prieš 11 metų pasirodė debiutinis Alinos Orlovos albumas „Laukinis šuo dingo“. Dainomis ji tuomet žydėjo aguona, Mėnulyje glostė drakonus, laumžirgių sparnais klijavo sienas. Dabar Alinos muzikoje – naujas etapas. Retai muzikinius pasimatymus rengianti dainininkė drėgną trečiadienio vakarą tokį surengė Užupyje.

Likus kelioms valandoms iki koncerto atrodė, kad teks skęsti „Downtown Forest“ erdvėje ar bent jau pasirūpinti guminiais batais ir rudeninėmis striukėmis. Bet saulei nusileidus sceną apgaubė ramybė ir buvusio lietaus melancholija.

Koncertą Alina pradėjo senomis dainomis – „Mėnulis“, „Lijo“, „Saulės spindulėlis“, „Paskutinio mamuto daina“. Tomis, dėl kurių klausytojai pamilo atlikėją. Antroje dalyje skambėjo dainos iš praėjusiais metais išleisto rinkinio „Daybreak“, jų tekstai – rusų klasikų poezija, legendinis Antano Miškinio eilėraštis „Elegantiškai sninga“.

Kaip pavasarį sakė pati Alina, albumas „Daybreak“ žymi tam tikro etapo pabaigą – kūriniuose ilgesnė distancija tarp dainininkės ir jausmo, žodžiai nebe tokie jaunatviški. Dabar ji klausia: „Kam naktis, o kam jau rytas / Kam pasaulis padarytas? / Kam jau mirt, o kam dar ne / Kam sukūrei tu mane?“

Alina mėgsta atiduoti duoklę atlikėjams, kurie jai svarbūs ir iš kurių semiasi įkvėpimo, todėl skambėjo „The Doors“, Davido Bowie kūriniai ir pirmą kartą jos viešai atlikta „Hiperbolės“ dainos „Aš dar dainuosiu“ versija. Kukliai nusilenkusi publikai pažadėjo, kad pati dainuos tol, kol galės.

Scenoje Alina Orlova vis dar kuklinasi ir nedaugžodžiauja, drąsiai jaučiasi tik dainuodama. Ji ateina dovanoti muzikos, o ne tuščių kalbų. Po kiekvienos dainos santūriai padėkoja, nusišypso ir tarsi susigėsta, nors scenoje matai išsipildžiusią žmogaus svajonę. Svajonę mažos mergaitės iš Visagino, kuri visuomet norėjo dainuoti ir groti, būti kūryboje ir niekada iš jos neišeiti.

Klausydamasi Alinos mąstau – kodėl ji negroja prestižiškiausiuose muzikos festivaliuose? Užsienis ją myli, ypač Skandinavija ir Vakarų Europa. Bet norėtųsi, kad Alina Orlova būtų vardas, kurį su pagarba taria visi. Jos tembras išskirtinis, kuklumas žavus, o tekstai įsigeria į odą. Dabartinėje muzikos industrijoje ieškome to, kas apibūdinama epitetais „įdomu“ ir „negirdėta“, o juk Alina tai turi, ir viskas dar koreliuoja su kokybe. Lietuvoje galime klausytis geriausių užsienio atlikėjų, tačiau ir saviškius norėtųsi pristatyti kaip tuos, dėl kurių pešasi koncertų agentūros. Nors... kartais taip gera muzikos grynuolius laikyti tik sau ir nedalinti kitiems. Kad nebūtų apšlifuoti ir nublizginti...

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!