„Midsummer Vilnius“ pradėtas „Queen“ dainomis
Elegantiškas miesto festivalis „Midsummer Vilnius“, jungiantis šokį, muziką ir teatrą, šiemet pasiūlė dešimt įspūdingų reginių – nuo grupės „Solo Ansamblis“ elektronikos iki Asmik Grigorian operų arijų po žvaigždėmis ir Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Bado meistras“.
Festivalis šiemet atidarytas Manto Jankavičiaus pasirodymu – jis atliko legendinės britų grupės „Queen“ dainas. Gerai žinomi praėjusio šimtmečio roko himnai suskambo naujai akompanuojant į sceną atgabentiems vargonams.
Valdovų rūmų kiemo scenoje susirinko geriausi iš geriausių: būgnininkas Vytis Vainilaitis, gitaristas Tomas Varnagiris, vargonininkas Robertas Lamsodis, kuris koncertą netikėtai pradėjo Bacho Tokata ir fuga d-moll. Šalia sėdėjusios dvi pusamžės draugės krūptelėjo. Pagalvojau – vargonai šiame koncerte tikrai pasiteisins.
Kęsto Rimdžiaus kurti kostiumai su aliuzija į legendinę „Queen“ lyderio Fredžio Merkurio aprangą vakaro šviesoje atrodė įspūdingai. M. Jankavičius mokėjo jais žaisti, tačiau stebint kilo abejonė, ar drabužiai netrukdo Mantui judėti taip, kaip jis nori. Ne fiziškai, o vidinės laisvės prasme. Nors, kaip pats scenoje sakė, atliekant visiems iki skausmo pažįstamas dainas visuomet slegia didelė atsakomybė, nes visi tampame „ekspertais“. Sekame kiekvieną (ne)išdainuotą žodį, kojos pasukimą ir ieškome „to Fredžio“. Čia ir buvo didžiausia problema – jo nereikėjo ieškoti. Tai buvo Manto pasirodymas su perkurtomis „Queen“ dainomis. Tačiau nevalingai vis vien lygini scenoje matomą vaizdą su internete šimtus kartų matytais įrašais iš didžiausių pasaulio stadionų ir galvoji – turėtų skambėti kitaip, atrodyti kitaip.
Tačiau publika mėgavosi. Atrodė, kad beveik kiekvienas iš susirinkusiųjų gavo tai, dėl ko atėjo, – nesenstančius jaunystės hitus. Šalia manęs sėdėjusi keturiasdešimties ar penkiasdešimties metų moteris iš širdies traukė „We Are the Champions“, „Somebody to Love“, „We Will Rock You“ ir siuntė vaizdo įrašus vaikams. Kiti kaimynai iš kairės siurbčiojo gėrimus ir tyliai mojavo telefono žibintuvėliais. Kelios dvylikametės vienodais grupės marškinėliais skubėjo į pirmas eiles ir degančiomis akimis laukė „Bohemian Rhapsody“.
Mantui bebaigiant programą publika buvo paraginta atsistoti. Per kelias sekundes visi pakilo nuo baltų kėdžių ir pamiršo susikaustymą ar sostinės etiketą. Ir čia man kilo klausimas – ar tikrai tokie koncertai turi būti sėdimi? Buvo keista stebėti pusėtinai „We Will Rock You!“ skanduojančią publiką. Lyg ir nedrąsu, lyg ir reikia pasitempti, juk ne į vakarėlį, o kultūros pasisemti atėjo. Bet didžiausia problema turbūt yra ne sėdimos vietos, bet mūsų suvokimas apie roko koncertą. Jau nuo pirmųjų dainų buvo matyti, kad dalis publikos norėjo stotis ir šokti, tačiau neišdrįso. Tikrųjų „Queen“ jau niekada neišgirsime. Gal tai buvo proga atiduoti visą energiją dabar?
Koncerto apogėjumi tapo „Love of My Life“. Visos dainos metu stebėjau dviejų žilagalvių porą – atmintinai dainavę stadioninius hitus, dabar jie nutilo. Paėmę vienas kitą už rankos, suglaudę galvas tyliai lingavo ir verkė. Nusišypsojusi užverčiau galvą ir pamačiau Didžiuosius Grįžulo Ratus. Turbūt taip ir reikia švęsti gyvenimo meilę – po žvaigždėmis su muzika, kuri primena jaunystę.
„Manęs klausia, kaip aš drįstu dainuoti „Queen“ dainas. Bet aš negaliu jų nedainuoti, nes tada jaučiu meilę. Juk to ir susirinkome, tiesa?“ – klausė Mantas. Taip, turbūt to ir susirinkome. Ir antrą kartą „Bohemian Rhapsody“ sudainavome jau pakėlę balsus, rankas, ir, tikiuosi, širdis.
