„Pasija pagal Matą“ Šv. Kazimiero bažnyčioje

Rugpjūčio 10 d. Vilniuje, Šv. Kazimiero bažnyčioje, įvyko įspūdingas Kristupo festivalio renginys – norvegų ir lietuvių kolektyvai ir solistai atliko Johanno Sebastiano Bacho „Pasiją pagal Matą“ (BWV 244). Šis sakralus kūrinys paprastai skamba Didįjį penktadienį, kurį jau nešvenčiama Eucharistija, o liturgijos metu klausomasi Biblijos skaitinių, pasakojančių apie paskutines Kristaus valandas ir nukryžiavimą, pasineriama į Kristaus kančios meditaciją. Šis kančios apmąstymas kartu yra vilties ir pergalės pranašas, todėl turbūt neatsitiktinai visa savo didybe nuskambėjo artėjant reikšmingai Lietuvai dienai – rugpjūčio 23-iajai.

Šių metų rugpjūtį minėjome 80 metų nuo lemtingojo 1939-ųjų Ribbentropo ir Molotovo sandėrio, Lietuvai besibaigiančios vasaros dieną pavertusio Juodojo kaspino diena ir tapusią šimtų tūkstančių tremtinių pasijomis. Kartu šventėme Baltijos kelio (1989) trisdešimtmetį, todėl tą pačią rugpjūčio 23-iąją galėtume vadinti ir Baltojo kaspino diena. Apmąstant lemtingų Lietuvai 1939-ųjų ir 1989-ųjų įvykius, labai tiko didingas Bacho kūrinys, kuriame kalbama apie kančią ir sielvartą, besąlygišką meilę ir auką, viltį ir šviesą.

„Pasija pagal Matą“ dėl didžiulės apimties (beveik 70 vokalinių numerių), daugiau nei 2 val. trukmės, grandiozinės atlikėjų – dviejų chorų ir orkestrų su solistais – sudėties ir specialios kūrinio paskirties skamba gana retai. Paskutinįkart šio baroko šedevro Lietuvoje teko klausytis 2008 m. kovo 20 d. Filharmonijoje, tada jį atliko Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“, Lietuvos kamerinis orkestras ir puikūs lietuvių solistai. Anglo Neilo Thomsono diriguojama „Pasija pagal Matą“ buvo atlikta įtaigiai ir profesionaliai, tačiau rugpjūčio 10 d. koncertas Šv. Kazimiero bažnyčioje patvirtino, kad sakralinė muzika geriausiai skamba jai skirtoje erdvėje. Šįkart Bacho „Pasiją pagal Matą“ atliko solistai iš Norvegijos ir Lietuvos, dvigubos sudėties Hokksundo bažnyčios choras (vadovas Abramas Bezuijenas, Norvegija) bei papildytas Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Sergejus Krylovas), dirigavo Abramas Bezuijenas.

J. S. Bacho liturginė oratorija „Pasija pagal Matą“ (BWV 244) solistams, dviem chorams ir dviem orkestrams buvo sukurta 1727 m. Leipcige. Pasijos tekstai parašyti pagal šv. Mato evangelijos 26 ir 27 skyrius, kuriuose kalbama apie Paskutinę vakarienę, Judo išdavystę, Kristaus nukryžiavimą ir mirtį. Libretą grandioziniam veikalui sukūrė vokiečių poetas ir daugelio Bacho kantatų žodžių autorius Christianas Friedrichas Henrici (1700–1764), geriau žinomas Picanderio pseudonimu. Remiantis naujausiais šaltiniais, manoma, kad „Pasija pagal Matą“ pirmą kartą atlikta 1727 m. balandžio 11 d. Didžiojo penktadienio liturgijos metu.

Bachas savo kūrinį kas kelerius metus šiek tiek keisdavo. Pirmoje BWV redakcijoje yra 78 vokaliniai numeriai – arijos, rečitatyvai, choralai, o vėliau nusistovėjo (NBA Neue Bach Ausgabe) 68 vokalinių numerių atlikimo tradicija. Leipcigo laikotarpiu buvo sukurtos ir pasijos pagal Joną (BWV 245) ir Morkų (BWV 247) bei nuostabiosios katalikiškos Mišios h-moll (BWV 232).

Šv. Tomo bažnyčioje Leipcige, kurioje Bachas dirbo kapelmeisteriu ir vargonininku nuo 1723 m. iki pat mirties 1750 m., buvo dveji vargonai. Didžiaisiais (pastatytais 1511 m. ir dar iki Bacho praplėstais iki 3 manualų) būdavo atliekama pagrindinė muzikinė sekmadienio liturgijos dalis, o mažesnieji (pastatyti 1639 m.) prijungiami didžiųjų švenčių – Kalėdų ir Velykų – dienomis. Būtent šiems dvejiems vargonams ir buvo sukurtos pasijos. Chorų ir orkestro sudėtį bei išsidėstymą iš dalies lemdavo vargonų balkonų vieta ir dydis.

Šiandien atliekant tokį grandiozinį kūrinį, chorų, orkestro bei solistų išsidėstymą taip pat lemia koncertinė erdvė ir akustika. Šv. Kazimiero bažnyčioje atlikėjų paskirstymas buvo optimalus. Visi jie išsidėstė priešais apsidę, šoninėse altoriaus pusėse, solistai ir „Ažuoliuko“ berniukų choro ansamblis – priešais altorių. Nors abu chorus ir dalį orkestro užstojo kairės ir dešinės navų sienos, garsas sklido puikiai ir užpildė visą bažnyčios erdvę. Tiek šoninėse navose, tiek bažnyčios gale ar balkone pakankamai aiškiai girdėjosi giedami tekstai, kuriuos, beje, buvo patogu sekti specialiai šiam renginiui išleistose knygelėse.

Nuo pat pirmųjų choro „Komt Ihr Tochter“ (Dukros, man raudot padėkit) ir choralo „O Lamm Gottes“ (O, Avinėli nekaltas) buvo aišku, kad laukia įspūdingas muzikinis įvykis. „Ąžuoliuko“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Vytautas Miškinis) berniukų grupė, paruošta dirigento Lino Balandžio, nepriekaištingai atliko cantus firmus. Jų skaidrūs balsai su vakarinės saulės spindesiu pro bažnyčios langus liejosi į neapsakomą garso ir šviesos žaismą.

Efektingai buvo išspręstas Evangelisto vaidmuo, šv. Mato tekstus rečituojant iš aukščiau esančios sakyklos. Evangelisto Mato partiją atliko jaunas tenoras Mathiasas Gillebo iš Norvegijos. Jo raiškus, aštraus tembro balsas tarsi durklas raižė bažnyčios erdvę, o rečitavimas įtaigiai perteikė Biblijos pasakojimą. M. Gillebo baigė operinio ir klasikinio dainavimo studijas Nacionalinėje Norvegijos akademijoje, jis turi ir teologijos magistro laipsnį, o šiuo metu yra Norvegijos muzikos akademijos (NordART) doktorantas, tyrinėja balso realijas filosofiniais, teologiniais, socialiniais ir kitais aspektais. Mathiasas – daugelio Norvegijos nacionalinės operos pagrindinių vaidmenų atlikėjas, taip pat dainuoja baroko bei šiuolaikinę muziką.

Jėzaus vaidmenį atliko švelnaus tembro baritonas Steinas Skjervoldas, magistro laipsnį įgijęs Norvegijos valstybinėje muzikos akademijoje, studijavęs Griego akademijoje Bergene bei Aukštojoje teatro ir muzikos mokykloje (Hochschule für Theater und Musik) Hamburge. Lietuvoje gyvenantis norvegas yra nemažai koncertavęs su Lietuvos kolektyvais: Nacionaliniu ir Valstybiniu simfoniniais, Lietuvos, Šv. Kristoforo, Klaipėdos kameriniais orkestrais, Čiurlionio styginių kvartetu, kameriniu ansambliu „Vilniaus arsenalas“, Vilniaus choru. 2012 metais už indėlį stiprinant Norvegijos ir Lietuvos kultūrinius ryšius jis apdovanotas Čiurlionio taure.

Soprano ir mecosoprano partijas atliko LMTA absolventės Lina Dambrauskaitė ir Joana Stanelytė. Prof. Sigutės Stonytės auklėtinė, daugelio konkursų laureatė Lina Dambrauskaitė dažnai kviečiama dainuoti sakralinių kūrinių partijas, jau ne kartą dainavo ir Bacho pasijose pagal Matą ir Joną. Tirštas garso srautas nenustelbė švelnių solisčių balsų, jie harmoningai skambėjo lydimi orkestro ir chorų. Po ilgų, dramatiškų Evangelisto ir chorų dialogų nuskambėjusi soprano arija „Ich will Dir mein Herze schenken“ (Dovanoju Tau savo širdį), liudijanti tikinčiojo atsidavimą, buvo kaip kontrastas nesibaigiančioms Kristų į Golgotą lydinčiųjų dvejonėms ir sielvartui. Po lyriško, darnaus soprano ir mecosoprano dueto, skelbusio apie Jėzaus suėmimą ir nuolankumą (Nr. 27), pasigirdo įspūdinga, audringo charakterio chorų ir orkestro stretta „Paleiskit jį, stokit, neriškit! Kur dingo žaibai ir perkūnai padangių!“ Joanos Stanelytės atliekama sudėtingoji arija „Erbarme Dich“ (Pasigailėk manęs, Nr. 39) harmoningai pynėsi į vientisą smuiko solo ir orkestro styginių grupės rafinuotai prabangų barokinį audinį. Solidžiai skambėjo LMTA absolvento, 2014 m. pelniusio „Auksinį scenos kryžių“, boso Tado Girininko atliekami rečitatyvai ir arijos. Pilotą, Vyriausiąjį kunigą ir Piloto žmoną dainavo norvegai Mortenas Gregertsenas, Bjørnas Tore Hovlandas ir Ragnhilda Tronhus Rhoden.

Koncerte apsieita be garso stiprinimo, jis pasiekdavo klausytojus bet kurioje bažnyčios vietoje. Tačiau po koncerto pasikalbėjus su atlikėjais paaiškėjo, kad tiek orkestrantai, tiek choristai sunkiai girdėjo vieni kitus, garsas ties altoriumi liejosi, todėl visiems teko įdėmiai sekti dirigentą. Vargonininkė Jeeyoung Park (Norvegija) prisipažino, kad jai taip pat beliko sekti dirigentą (kiek tai įmanoma grojant vargonais ir esant atokiausioje vietoje), nes orkestro ir chorų garsas ją pasiekdavo vėluodamas. Žinant šias aplinkybes dar labiau stebina puikus rezultatas – matyt, pati bažnyčios akustika viską padėjo sulieti į harmoningą visumą, tad galėjome gėrėtis solistų, galingo orkestro ir chorų harmonija. Tiesa, antrosios dalies pabaigoje jautėsi šioks toks solistų nuovargis, tačiau ir jis natūraliai derėjo su siužetine pasijos dramaturgija.

Aplankius Sakralinių muzikos valandų Šv. Kazimiero bažnyčioje iniciatorių, Religinės muzikos centro steigėją, daugelio vargonininkų Lietuvoje ugdytoją profesorių Leopoldą Digrį, nustebino kai kurios jo papasakotos šio puikaus Kristupo festivalio koncertų ciklo realizavimo detalės. Visų pirma, kad nemažai metų gausius klausytojus suburiantis aukšto meninio lygio sakralinės muzikos koncertų ciklas šiemet negavo Kultūros ministerijos finansavimo ir yra išlaikomas tik dosnios mecenatų Kazickų šeimos. Parėmęs finansiškai ir padėjęs užbaigti vargonų įrengimą 2003 m., Juozas Kazickas tapo Kristupo vasaros festivalių sakralinės muzikos koncertų globėju. Aleksandrai ir Juozui Kazickams palikus šį pasaulį, festivalio Sakralinės muzikos valandų Šv. Kazimiero bažnyčioje meno vadovės Renatos Marcinkutės-Lesieur iniciatyva pirmuoju festivalio koncertu būna pagerbiamas jų atminimas. Beje, profesorius Leopoldas Digrys, kuriam rugsėjo 8 d. sukanka 85-eri, užsiminė, kad šis koncertas buvo jo pirma išvyka po keleto mėnesių trukusio gydymosi. Tad organizatoriams norisi palinkėti stiprios sveikatos, dvasinių ir fizinių jėgų entuziastingai rengiant tokius koncertus, dovanojamus Lietuvos muzikos mylėtojams ir Vilniuje viešintiems užsienio svečiams, kurie iš Lietuvos išsiveža puikių muzikinių įspūdžių.