Rytmetis su maestro Juozu Domarku

2019 Nr. 7–8 (498–499), Remigijus Vitkauskas

Ilgamečio Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Juozo Domarko darbo kabinetą puošia originalūs dailės kūriniai. Vienas jų – Vaclovo Kosciuškos tapytas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio portretas, įamžinęs skvarbų kompozitoriaus žvilgsnį. Neseniai Čiurlionio simfoninę poemą „Jūra“ maestro dirigavo Lenkijoje, Ščecino filharmonijos salėje. Paprašėme dirigentą pasidalinti mintimis apie savo koncertinę veiklą, pedagoginį darbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

 

– Lenkijoje visuomet turiu daug koncertinių pasiūlymų, – sakė J. Domarkas. – Ir ateinantį sezoną kviečia Bydgoščiaus filharmonija, turinti puikią salę, Katovicų filharmonija, kurioje vyksta tarptautiniai G. Fitelbergo dirigentų konkursai, taip pat mūsų kaimynai iš Baltstogės. Neužmiršta manęs Gdansko, Torunės, Varšuvos simfoninės muzikos koncertų organizatoriai.

Šcecino filharmonija pageidavo, kad koncerte būtų atlikta M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“. Taip pat skambėjo L. van Bethoveno Koncertas smuikui D-dur, jį puikiai pagriežė talentinga jauna lenkų smuikininkė Anna Maria St kewicz. Koncertą pradėjome D. Šostakovičiaus „Šventine uvertiūra“.

Šcecinas centrinėje miesto dalyje neseniai pasistatė naują modernią koncertų salę. Miestas nėra didelis, gal kaip mūsų Kaunas, tad salėje telpa santykinai nedaug klausytojų – apie tūkstantį. Tačiau kokia nuostabi akustika! Tikrinome ją įvairiose salės vietose – visur skamba nuostabiai. Tokioje erdvėje lengva repetuoti ir koncertuoti. Nereikia jokių mikrofonų, jokios elektronikos, priešingai nei pas mus. Su nerimu galvoju apie naujuosius mūsų Tautos namus, planuojamus statyti ant Tauro kalno. O jei ir ten bus mikrofonai, kaip dabartinėje Palangos koncertų salėje, kas tada?..

– O koks Šcecino orkestras? Miestas nėra didelis, gal ir orkestras ne pats didžiausias?

– Orkestras didelis, kaip ir priklauso pagal visus tarptautinius standartus – šimtas atlikėjų. Beje, lenkai orkestrų turi nemažai.

M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“ orkestrui yra labai sunkus kūrinys, ypač kolektyvui, atliekančiam jį pirmą kartą. Keturių repeticijų, skirtų programai parengti, švelniai tariant, nepakanka. Nesvarbu, ar tai stipresnis, ar silpnesnis orkestras, net ir patyrusiems muzikantams iš pirmo karto perprasti muzikinę informaciją labai sunku. O kur dar atlikimo tradicijų išmanymas, muzikos skambėjimo niuansai, būdingi lietuviams, tačiau nebūtinai būdingi kaimynams lenkams. Šią poemą teko diriguoti daugeliui orkestru, taip pat ir labai stipriems Maskvos, Sankt Peterburgo, kitiems kolektyvams, ir visada sprendėme šias lietuviškos muzikos problemas. Mūsų filharmonijos orkestras Čiurlionio muziką išmano puikiai, muzikantai gali vidury nakties atsikėlę atmintinai pagroti, tačiau technines atlikimo problemas vis tiek tenka spręsti. Džiaugiuosi, kad Šcecino orkestras poemą „Jūra“ atliko su noru, pakiliai, salė buvo pilna, sulaukėme gražių aplodismentų. Norėtųsi, kad M. K. Čiurlionio muzika skambėtų pasaulyje kuo plačiau ir dažniau.

– M. K. Čiurlionis ir Plungės Oginskių dvaras, kurio muzikos mokykloje mokėsi būsimas kompozitorius, – neatskiriami. Esate Tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio meno vadovas, tačiau, atrodo, Jums rūpi ne vien koncertinė programa.

– Praėjusių metų rugsėjį sulig paskutiniu festivalio koncertu Oginskių dvaro parke atidengtas skulptorės Dalios Matulaitės paminklas M. K. Čiurlioniui. Vyko didžiulės iškilmės. Kad tautos genijui būtų sukurtas ir pastatytas monumentas, organizacijos, šeimos, pavieniai žmonės aukojo lėšas. Plungiškių draugija idėjos realizavimo ėmėsi labai kietai. Įdomu, kad pas mus, kai reikia statyti paminklą Čiurlioniui, Basanavičiui ar Vyčiui, visada keliama daug įrodinėjamų reikalaujančių klausimų, tarsi norėtume paminklo kokiam tautos priešui. Mums pavyko įtikinti, kad paminklas Čiurlioniui tikrai reikalingas, ir šiandien galime juo džiaugtis.

Plungės festivalio koncertai paprastai vyksta puikia akustika pasižyminčiame Oginskių rūmų žirgyno manieže, kuriame telpa daugiau kaip tūkstantis klausytojų. Tačiau pastatą būtina remontuoti, stogas, sienos prašosi renovacijos. Šiemet daugelis koncertų vyks laikinoje scenoje, įrengtoje greta paradinio Oginskių dvaro rūmų įėjimo. Keletą kamerinės muzikos koncertų numatoma surengti didingoje puikios akustikos erdvėje – vienoje didžiausių Lietuvoje Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Su dvasininkija palaikome gražius ryšius. Beje, čia, Plungės bažnyčios chore, prasidėjo mano muzikinė karjera vaikystėje.

– Įdomu išgirsti apie šių metų festivalio atlikėjus.

– Renginį tradiciškai atidarys (su maestro kalbėtasi birželio pabaigoje, likus 2 mėnesiam iki festivalio pradžios. – Aut. past.) Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Kaip ir kasmet koncertuos jungtinis Žemaitijos krašto muzikos ir meno mokyklų jungtinis orkestras, dažnai sutelkiantis iki pusantro šimto jaunųjų stygininkų. ProgramaiRudens akvarelė M. K. Čiurlioniui“ diriguos Tomas Ambrazevičius. Dabar vyksta parengiamieji koncerto darbai, nes su vaikais reikia nemažai repetuoti.

Klaipėdos muzikinis teatras pristatys koncertą „Operetės šventė“, jam diriguos neseniai gražų jubiliejų atšventęs Tarptautinio M. Oginskio festivalio įkūrėjas Stasys Domarkas. Šios programos premjera įvyko balandžio 27 d. Klaipėdos koncertų salėje minėto jubiliejaus proga.

Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje koncertuos plačiai žinomas kamerinis orkestras iš Italijos „I Solisti Aquilani“. Kolektyvas pakviestas bendradarbiaujant su Lietuvos ambasada Italijoje ir Italijos ambasada Lietuvoje. Festivalį toje pačioje šventovėje planuojame užbaigti sostinės Šv. Kristoforo kamerinio orkestro ir jo naujojo vadovo, mano mokinio Modesto Barkausko, koncertu.

Norisi tikėti, kad penkioliktasis festivalis vėl vyks atnaujintose Oginskių dvaro maniežo patalpose. Taip pat tikimės, kad laikini nepatogumai neatbaidys mūsų gausios publikos. Iki šiol festivalio lankomumas tiesiog stulbina. Žmonės plūsta ne vien iš Žemaitijos, stovėjimo aikštelė būna pilna autobusų iš atokiausių Lietuvos miestų ir kaimų. Muzikos mylėtojus traukia ne vien festivalio koncertai – aštuoniasdešimt hektarų ploto dvaro parkas su kalvomis, tvenkiniais, tilteliais, takeliais, srauniai tekančia Babrungo upe taip pat vilioja maloniai ir turiningai praleisti laisvalaikį.

Smagu priminti, kad M. Oginskio festivalis išlaiko rimtosios muzikos renginio statusą. Populiariosios muzikos, džiazo renginių Lietuvoje tikrai netrūksta, o Plungės festivalis gražiai lygiuojasi su Vilniaus, Pažaislio, „Gaidos“ ir kitais didžiųjų miestų rimtosios muzikos projektais. Mes kviečiame pačius pajėgiausius solistus ir kolektyvus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Baltarusijos, Italijos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos, kitų šalių. Šiais metais užmojus pristabdė pagrindinės salės remontas.

– Kaip planuojate praleisti vasarą?

– Rugpjūčio pabaigoje mūsų orkestras tradiciškai kviečiamas surengti baigiamąjį Užutrakio festivalio koncertą. Prieš tai reikės rimtai repetuoti ir ruoštis Tarptautinio M. Oginskio festivalio atidarymui, kuris kaip visuomet vyks paskutinį rugpjūčio šeštadienį.

– Koncertuojate Lietuvoje ir Lenkijoje, neseniai grįžote iš Sankt Peterburgo. Ar neketinate nukeliauti toliau?

– Dabar jau ne visus pasiūlymus priimu, nenoriu per daug skraidyti. Kvietė diriguoti Kinijoje, dar kartą Buenos Airėse ir kitur, tačiau tai – tolimi kraštai, šių pasiūlymų mandagiai atsisakiau. Juolab kad trukdytųsi ir pedagoginis darbas.

– Profesoriaujate Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, neseniai Jūsų magistrantas Egidijus Miknius sėkmingai išlaikė baigiamąjį egzaminą...

– Egidijus laimėjo konkursą ir tapo Klaipėdos miesto karinio orkestro meno vadovu ir dirigentu, be to, Muzikinis teatras jam pasiūlė diriguoti Antano Kučinsko „Žvaigždžių operą“ vaikams. E. Miknius – trombonininkas, gerai išmano orkestrinio grojimo specifiką.

Kitas mano magistrantas, šiais metais bebaigiąs studijas, – Imantas Šimkus. Vasarį jis su LNSO paruošė edukacinę programą „Orkestro formulė“ Vilniaus knygų mugei. Imantas turi ir choro dirigento išsilavinimą, dainuoja chore „Jauna muzika“, vadovauja Antakalnio Joanitų bažnyčios chorui „Adoramus“, Vilniaus universitete studijuoja filosofiją. Jaunasis dirigentas jau yra koncertavęs su Rygos kameriniu choru „Ave Sol“, Čekijos Bohuslavo Martino kameriniu orkestru, Hamburgo orkestru „Camerata“.

– Norisi grįžti prie Lietuvos koncertinių erdvių temos...

– Pasižvalgykime pas kaimynus. Jau kalbėjau apie puikią salę Šcecine. Katovicuose (ne Varšuvoje!) dirbančiam Nacionaliniam Lenkijos radijo simfoniniam orkestrui (Narodowa Orkiestra Symfoniczna Polskiego Radia) neseniai pastatyta nuostabios akustikos salė. Kiek ji kainavo, negaliu pasakyti, tačiau įdėtas triūsas ir lėšos atsiperka keleriopai...

Naujomis koncertinėmis erdvėmis džiaugiasi ir mūsų kaimynai latviai: nauja gera salė Liepojoje; Cėsyse – modernus puikios akustikos statinys, iškilęs už Europos Sąjungos projekto lėšas; Rėzeknė – mažas miestelis prie Rusijos sienos – taip pat turi naują koncertų salę. Prieš kurį laiką buvau pakviestas vesti tarptautinių dirigavimo kursų Estijoje, Pernu mieste, ten man talkino Sankt Peterburgo kamerinis orkestras. Ir čia, mažame pajūrio miestelyje, pamačiau nuostabią šiuolaikišką salę su lengvai transformuojama publikos erdve, kur gali tilpti nuo aštuonių šimtų iki pusantro tūkstančio klausytojų. Scenoje – milžiniški modernūs vargonai! Ir visa tai – nedideliame kurorte, neturinčiame net padoraus simfoninio orkestro.

Užtat mes turime daug sporto arenų...

Mūsų filharmonija traukia publiką ne vien dėl muzikos – ji yra senamiestyje, sostinės centre, išsiskiria puikia architektūra. Naujieji rūmai ant Tauro kalno taip pat galėtų traukti klausytojus, tačiau jie turi būti pastatyti kokybiškai, būtina gera akustika. Paskelbtas pasaulinis projekto konkursas, tačiau paskutinį žodį tars tie, kurie skirstys lėšas. Štai čia kyla klausimas – o koks gi bus tų lėšų skirstymo (taupymo) pagrindinis motyvas? Duok Dieve, kad jis būtų profesionalus, protingas.

– Dėkui už įdomų pokalbį. Tvirtos sveikatos Jums ir naujų kūrybinių pergalių!

Traviata
Prenumeruokite „Muzikos barus“!