Sen Mišelio festivalio sėkmės formulė

2019 Nr. 7–8 (498–499), Gabrielė Sližytė

Visai netoli Prancūzijos sienos su Belgija įsikūręs Sen Mišelio (Saint-Michel) miestelis gal ne toks garsus kaip Sen Mišelio kalnas prie jūros, tačiau jau tris dešimtmečius jis gerai žinomas senosios ir baroko muzikos specialistams ir atlikėjams. Tebesitęsiantys finansiniai sunkumai nesutrukdė trisdešimt trečiajam Saint-Michel en Thiérache abatijos senosios ir baroko muzikos festivaliui pasiūlyti itin ambicingą atlikėjų sąrašą ir koncertų gausą. Penkis birželio sekmadienius vykdavo po du ar tris tos pačios tematikos siejamus koncertus.

Viena festivalio sėkmės priežasčių tikriausiai slypi jo direktoriaus Jeano-Michelio Verneiges sumanytoje formulėje: jei aukščiausio lygio koncertai jau nebegali nieko nustebinti, į juos atvykę klausytojai kviečiami praleisti visą dieną benediktinų abatijoje. Čia galima pamatyti festivalio užkulisius, susitikti su artistas ir net su jais papietauti. Tačiau, žinoma, visus vienijantis dalykas lieka muzika.

Festivalio idėją įkvėpė istoriniai 1714 metų vargonai, puikios akustikos bažnyčia tapo tobula koncertų erdve. Birželio 23 dieną buvo galima išgirsti ansamblius „Les Arts Florissants“ (dir. Paul Agnew) ir „La Fenice“ (dir. Jean Tubéry) bei klavesinininką Fabio Bonizzoni, o šiuos gana skirtingus atlikėjus suvienijo tamsos ir karūnavimo iškilmių tematika, išreikšta muzikoje nuo Carlo Gesualdo iki Giovanni Gabrieli.

Kaip jau buvo minėta, nė vienas festivalis ar įstaiga neišvengia būtinybės mažinti biudžetą. Tai tikriausiai lėmė, kad pasaulyje žinomam ansambliui iš Prancūzijos „Les Arts Florissants“ atstovavo tik šeši atlikėjai. 1979 metais Williamo Christie įkurtas kolektyvas laikomas baroko muzikos interpretacijos pavyzdžiu. Nuo 2007 daugeliui ansamblio projektų vadovauja britų tenoras ir dirigentas Paulas Agnew.

Rytiniame sekmadienio koncerte „Les Arts Florissants“ pristatė Carlo Gesualdo Responsarijų šventojo ketvirtadienio ryto mišioms. Paskutiniu kompozitoriaus kūrybiniu laikotarpiu parašytas (publikuotas 1611 m.) motetų ciklas, papildytas psalmėmis ir giesmėmis, stebino originalumu, prieštaravusiu Visuotinio katalikų bažnyčios susirinkimo Tridente suformuluotoms nuostatoms, ir tai galėjo būti viena iš priežasčių, kodėl šis Gesualdo Responsarijus nebuvo itin gerai žinomas ir sunkiai konkuravo su vis populiarėjančia Monteverdi religine muzika.

Reikėjo sulaukti 1950 metų, kad Neapolyje netikėtai rasta Gesualdo partitūra pradėtų savo antrą gyvenimą. Koncerte „Les Arts Florissants“ atskleidė ne tik pjesių mistiškumą, bet ir jų formos subtilybes, o meditacinę atmosferą sustiprino po kiekvieno moteto vieno iš ansamblio narių užpučiama žvakė. Dirigentas ir tenoro partijos atlikėjas Paulas Agnew po koncerto dalyvavo festivalio direktoriaus Jeano-Michelio Verneiges surengtame pokalbyje su publika, kas leido įsigilinti į kūrinio kontekstą ir atlikimo koncepciją.

Italų klavesinininko Fabio Bonizzoni rečitalis vyko ne bažnyčioje, bet šventoriuje įrengtoje scenoje – ji labiau tiko kameriniam muzikavimui. Atlikėjas pasirinko 17 a. kompozitoriaus, vargonininko ir klavesinininko Girolamo Frescobaldi ir jo įtaką patyrusių kompozitorių L. Couperino, D. Buxtehudeˊs, J. S. Bacho kūrinius. Koncerto pabaigoje skambėjusi Bacho Čakonos smuikui d-moll transkripcija klavesinui gal ir pritrūko ritminės bei skambesio laisvės tarp akordų, tačiau šis rečitalis buvo puiki jungtis su itin kontrastingu ansamblio „La Fenice“ pasirodymu.

Paskutiniame dienos koncerte skambėjo triumfališka Giovanni Gabrieli ir Claudio Monteverdi muzika, skirta Venecijos dožo karūnavimui 1615 metais. Pirmoji ceremonijos dalis vyko Šv. Morkaus bazilikoje, antroji – Venecijos dožų rūmų menėje, tad ir pats koncertas buvo padalintas į dvi dalis: iškilmingos bažnytinės polifoninės ir profaninės rūmų muzikos. Koncertas buvo puiki proga išgirsti Sen Mišelio bažnyčios vargonus, po Paryžiaus Dievo Motinos katedros tragedijos keliančius vis didesnį žmonių susidomėjimą.

Ansamblio „La Fenice“ nariai, vadovaujami Jeano Tubéry, puikiai išreiškė iškilmių didingumą, keliose bažnyčios vietose išsidėsčiusių atlikėjų muzikinis dialogas kūrė skambančios erdvės efektą. Stebino ansamblio narių universalumas – pats Jeanas Tubéry grojo senovine fleita, dainininkai virtuoziškai griežė smuikų partijas.

Galima neabejoti, kad prieš daugiau nei trisdešimt metų pradėtas rengti senosios ir baroko muzikos festivalis Saint-Michel en Thiérache rado savo sėkmės formulę.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!