Šešioliktoji Tytuvėnų vasara

Birželio 15 – rugpjūčio 25 d. jau šešioliktą kartą vyko Tytuvėnų vasaros festivalis. Tytuvėnų, Šiluvos, Šeduvos bažnyčiose, Baisogalos, Dabikinės ir Kelmės dvaruose surengta 11 koncertų.

Dabikinės dvare – džiazuojantys klezmeriai

Tytuvėnų vasaros festivalis jau ne pirmus metus siūlo muzikinę įvairovę, kuri atliepia įvairius klausytojų skonius. Šiemet smalsumą kėlė klezmer muzikos su džiazo elementais koncertas klasicistiniame Dabikinės dvare. Klasicizmas asocijuojasi su tvarka, taisyklių laikymusi, tad nekiltų mintis šios erdvės sieti su tokių žanrų muzika, tačiau festivalyje viskas kažkokiu būdu „sukrito“ į viena.

Ansamblis iš Vokietijos „Klezjazz“ groja lietuvių ausiai kiek neįprastu vardu vadinamą muziką. Klezmer žanras susiformavo Rytų Europos žydų bendruomenėse, jam įtakos turėjo vokiečių, ukrainiečių, lenkų, rumunų ir kitų tautų muzikinis folkloras. Šio žanro muziką atlikdavo klajojantys muzikantai – klezmeriai, ji būdavo grojama per įvairias šventes, vestuves. XX a. pirmoje pusėje klezmer muzika pasiekė Šiaurės Ameriką, ten ėmė maišytis su džiazu. Tačiau džiazo melodijos dažniausiai yra neskubaus tempo, joms būdinga improvizacija, o klezmer kertinis elementas – pašėlusi melodija, skatinanti šokti. Nors žanras nuolat kinta, viena svarbiausių jo ypatybių yra gebėjimas muzika išreikšti visą spektrą emocijų – nuo neapsakomo džiaugsmo iki sielą veriančio skausmo. Klezmer muzika atskleidžia žydų tautos gyvenimą, pasakodama apie įvairiausius nutikimus, patirtis, komiškas ir tragiškas situacijas, ji trina ribas tarp atlikėjo ir klausytojo, nes abu tuo pat metu išgyvena tas pačias emocijas.

Liepos 20 d. „Klezjazz“ energija Dabikinės dvare sukėlė tikrą kaimo vestuvių šurmulį. Šventiškai nusiteikęs ir kostiumais pasipuošęs muzikantų ketvertas iškart išjudino klausytojus. Kontrabosininkas Jürgenas Wiese balsu vingiavo melodijas jidiš ir vokiečių kalbomis, artistiškai piešdamas pasakojimą ne tik garsais, bet ir rankomis. Prie mušamųjų negalėjęs nusėdėti Dieteris Nowakas dirigavo klausytojams, kad šie ritmiškai plotų. Publika noriai bendravo su muzikantais, tad vyko energijos apykaita, salę netrukus užliejo šventiška nuotaika. Klarnetininkas Timuras Isakovas nepavargdamas grojo sudėtingiausias melodijas klarnetą keisdamas saksofonu, klavišininkas Johannesas Schäfermeyeris, viso koncerto metu pritardamas solistui, pabaigoje užgrojo armonika ir išvedė muzikantus į salę, juk klezmeriai taip ir grodavo – tarp žmonių.

„Klezjazz“ dar atliko legendinių džiazo grandų, tokių kaip Georgeˊas Gershwinas, instrumentinių kūrinių, taip pat porą savo kūrybos kompozicijų. Koncertui artėjant prie pabaigos ansamblis nudžiugino klausytojus Vytauto Kernagio šlageriu „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“. Salė dainavo ir lingavo tarsi darnus choras.

 

Įvairiatautės muzikos garsai netikėtai gerai derėjo prie bendruomenės jėgomis tvarkomo ir išlaikomo klasicistinio Dabikinės dvaro aplinkos.

 

Klasika su ekstravagancijos prieskoniu

Lietuvos kamerinis orkestras su smuiko virtuozu Romanu Kimu rugpjūčio 4 d. Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje klausytojams pažėrė baroko muzikos perlų ir modernių klasikos interpretacijų. Skambėjo W. A. Mozarto, G. Tartini, G. Rossini, N. Paganini kūriniai.

Jaunosios kartos muzikas R. Kimas garsėja išskirtinių talentų gausa. Jis savaip interpretuoja žinomus opusus ir kuria savo kompozicijas, domisi inovacijomis, padedančiomis išplėsti muzikos instrumentų galimybes. Be N. Paganini, smuikininko įkvėpimo šaltinis yra ir Jimi Hendrixas, todėl jo pasirodymuose klasika negailestingai maišoma su modernu, gausu ekstravagancijos ir siekio išsiskirti, roko muzikos skambesio griežiant tokiu klasikiniu instrumentu kaip smuikas.

Koncertą pradėjo festivalio meno vadovo R. Šerveniko diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras. Puikiai pažįstamas W. A. Mozarto Koncertas smuikui Nr. 4 D-dur buvo pagrotas subtiliai, gyvai ir profesionaliai. Tada smuikininkas R. Kimas labai nekantriai pradėjo G. Tartini sonatą „Velnio treliai“, vis nežymiai užskubėdamas. Demonstruodamas virtuozišką griežimo techniką muzikantas vis dėlto prisiderino prie orkestro tempo ir kūrinys buvo pabaigtas darniai.

Kūrinys „Velnio treliai“, kaip ir beveik visa koncerte atlikta programa, jau yra tapęs atlikėjo vizitine kortele – daugybė įrašų su skirtingais muzikantų kolektyvais sklando interneto platybėse. Žinoma, klausytis įrašo ir pajusti muzikanto skleidžiamą energiją koncerte yra nesulyginami dalykai, juo labiau kai atlikėjas scenoje demonstruoja tokį temperamentą.

Toliau skambėjo G. Rossini Sonata styginiams Nr. 3 C-dur – barokiniais pagražinimais apkaišytas, optimizmu ir lengvumu dvelkiantis kūrinys. Su didele šiluma ir jausmingai buvo pagriežtas smuikininkui artimo kompozitoriaus N. Paganini Cantabile D-dur, op. 17. Atlikdamas šį kūrinį jis buvo užsidėjęs specialius akinius, padedančius labiau susikoncentruoti. Tik ar toks susitelkimas į savo grojimą netrukdo siekti harmonijos su orkestru?

Derinant technikos galimybes su grojimo malonumu buvo atlikta ir paties smuikininko kompozicija „I Brindisi“, įkvėpta G. Verdi operos „Traviata“. Kūrinio pradžioje girdėti barokui būdingi sąskambiai ir pažįstamų melodijų trupiniai, viduryje – garsiosios arijos „Brindisi“ (Pakelkim taurę linksmybių) ištrauka, pabaigoje – abiejų dalių mišinys. Kūrinys baigiamas smuiko stygas užgaunant dantimis... Tokia technika tikrai leidžia išgauti įdomų skambesį ir prideda ekstravagantiškumo. Savo kompozicijoje smuikininkas stengėsi parodyti įvairiausias instrumento ir atlikėjo galimybes, nebijodamas eksperimentuoti ir stebinti.

Klausytojus grojimo technikų gausa stebina ir palieka be žado. Antrą kartą Lietuvoje viešintis smuikininkas moka pateikti save bei instrumentą įdomiai, netikėtai, todėl publikos yra mėgstamas.

Tytuvėnų vasaros festivalis traukia vieną kozirį po kito, kiekvienas koncertas žada vis didesnę intrigą. Puikus renginio, gyvuojančio jau daugiau kaip penkiolika metų, bruožas. Regis, kai jau viskas girdėta ir matyta, kasmet parengti staigmenų pateikiančią programą turėtų būti nemenkas iššūkis, tačiau festivalio organizatoriai vis randa įdomių muzikų Lietuvoje ir užsienyje. Vis dėlto svarbiausia, kad tarp efektų ir staigmenų nepradingsta muzikos kokybė.

 

 

 

Tytuvėnų festivalis organizatorių akimis

 

Jau šešiolika metų kiekvieną birželį šiaurės Lietuvoje suskamba klasikinės muzikos garsai, viliojantys klausytojus iš visos Lietuvos. Tytuvėnų vasaros festivalis, ugdydamas mėgavimosi muzika įgūdžius, įskiepija ir kultūrinio turizmo geną – aplankius koncertus susipažįstama su vietove, regiono ypatybėmis.

Festivalis publikos jau gerai žinomas ir mėgstamas, tačiau kaip jis organizuojamas? Apie tai, kas klausytojams nematoma, kalbamės su festivalio meno vadovu (nuo 2006 m.) dirigentu Robertu Šerveniku ir direktoriumi pianistu Justu Šerveniku.

 

– Kuo šis festivalis Jums pasirodė įdomus ir svarbus?

Robertas Šervenikas: Tai solidžiausias profesionaliosios muzikos festivalis regione – nuo birželio vidurio iki rugpjūčio pabaigos klausytojai gali išgirsti įvairių stilių muzikos, solistų bei orkestrų iš Lietuvos ir užsienio. Festivalis svarbus visam Šiaulių kraštui, nes renginiai vyksta ne tik Tytuvėnų vienuolyno ansamblyje. Kiekvienais metais koncertų vietos šiek tiek skiriasi.

Mano manymu, regionuose trūksta rimtosios muzikos, dėl to aš su dideliu noru ir užsidegimu šį festivalį perėmiau ir tęsiu iki šiol. Jau keturiolika metų rengiu jo meninę programą. Mane skatina noras, kad žmonės, gyvenantys šiaurės Lietuvoje, turėtų galimybę paklausyti to, ką galima girdėti, pavyzdžiui, Vilniuje. Beje, į kai kuriuos koncertus atvažiuoja klausytojų iš Vilniaus, Kauno ir kitų miestų. Siekiame, kad mūsų organizuojami koncertai būtų verti skambėti bet kuriame Lietuvos mieste.

– Kaip kito festivalis Jums pradėjus eiti direktoriaus pareigas ir kokį jį norite matyti ateityje?

Justas Šervenikas: Renginio idėja ir vizija priklauso Nijolei Saimininkienei (dabar valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ direktorė. – Aut. past.). Šiais metais vyko šešioliktas festivalis, o aš prie organizatorių prisijungiau nuo keturioliktojo, tada, kai jis regione jau buvo užsitikrinęs vieno didžiausių profesionalaus meno renginių vardą. Mano atėjimas gal ir atnešė tam tikrų pokyčių, bet festivalio koncepcija iš esmės liko nepakitusi.

Festivalis yra didelis organizmas, jame labai daug kūrybinės veiklos, tačiau yra ir kasdienės rutinos, kuri padeda užtikrinti sklandų darbą.

Ateityje norėčiau, kad dar plėstųsi festivalio geografija, atsirastų daugiau koncertinių erdvių, kuriose galėtume pasiūlyti profesionalios muzikos koncertų.

– Kaip manote, ar koncertai domina periferijos klausytojus, ar vis dėlto į juos daugiau atvyksta festivalį pamėgusių meno mylėtojų iš miestų?

J. Š.: Mūsų publika labai įvairi, tokią įvairovę dažnai lemia ir koncerto vieta. Mes orientuojamės ir į vietinį klausytoją, ir į kultūrinio turizmo mėgėjus – kai žmonės iš didmiesčių atvažiuoja pasiklausyti koncertų ir praleisti dieną apžiūrint įdomiausias regiono vietas. Tačiau pagal visų koncertų statistiką didžiąją klausytojų dalį sudaro miestų, kuriuose vyksta koncertai, ir aplinkinių vietovių gyventojai.

R. Š.: Publika labai skirtinga. Tai, matyt, lemia jos muzikiniai interesai. Mūsų festivalio žanrinė amplitudė gana plati: daug kamerinės muzikos, koncertų su orkestrais, chorinės muzikos, džiazo. Kartais būdavo ir nedidelių spektaklių, atliekamų Kurtuvėnų svirne.

– Į ką kreipiate dėmesį sudarydami festivalio programą?

J. Š.: Kiekvienais metais stengiamės turėti įvairaus žanro koncertų – nuo rečitalio iki simfoninės muzikos.

R. Š.: Vasarą, dar nepasibaigus vienam festivaliui, jau pradedame organizuoti kitą. Galvojame apie tai, kas bus kitais metais, nes rudenį reikia pateikti paraišką dėl finansavimo, o joje turi būti būsimo festivalio programa ir atlikėjai. Viską reikia sudėlioti taip, kad galėtų dalyvauti norimi kolektyvai. Nemažai atlikėjų patys siūlo programas, o mes svarstome, ar jos tinka mūsų renginiui.

Kaip jau minėjau, siūlome skirtingų žanrų muziką, todėl turime žiūrėti, kad nebūtų pažeistas žanrų balansas. Stengiamės daryti du, tris koncertus su orkestru, įterpti fortepijoninės, chorinės muzikos, džiazo ar kito lengvesnio žanro koncertą, pakviesti atlikėjų iš Lietuvos ir užsienio. Kartais pavyksta įgyvendinti bendrus projektus. Labai daug linijų reikia suvesti į vieną tvarkaraštį ir siekti, kad būsimas festivalis savo lygiu būtų bent jau ne prastesnis už dabar vykstantį.

– Vis pasigirsta nuomonių, kad Lietuvos muzikos pasaulis labai mažas. Ar pakankamas muzikų pasirinkimas kasmet rengiant festivalį?

R. Š.: Žinoma, kad pakankamas. Lietuvoje yra daug puikių atlikėjų, koncertuojančių įvairiose pasaulio šalyse, geriausiose salėse. Manau, atlikėjų Lietuvoje nėra mažai, turint galvoje, kokia nedidelė mūsų šalis. Jeigu pažiūrėtume, kiek vietinių atlikėjų yra kokiame nors didesniame Vakarų Europos mieste, manau, paaiškėtų, jog nenusileidžiame nei jų skaičiumi, nei kokybe.

– Kokia muzika labiausiai norėtumėte pasidalinti su klausytojais? Ar turite mėgstamiausią epochą, stilių, kompozitorių, kūrinį, kurį bent kartą gyvenime turėtų išgirsti kiekvienas?

R. Š.: Neturiu tokio kūrinio ir nesu labai prisirišęs prie vienos muzikinės epochos. Kai rengiame barokinės muzikos koncertą, į jį kviečiame puikius muzikantus, išmanančius šį stilių, ir tai reiškia, kad koncertas bus tikrai aukšto lygio. Į romantinių vokiečių dainų koncertą stengiamės pakviesti tą solistą, kuris yra pripažintas šio žanro meistras ne tik Lietuvoje. Tokiu būdu mes supažindiname klausytoją su aukštos klasės atlikėjais. Esminis dalykas – koncertų meninė vertė, o ar publika ateis, priklausys nuo kiekvieno klausytojo skonio, išprusimo ir mėgstamų atlikėjų arba kompozitorių.

Svarbiausia, kad žmogus būtų dvasiškai aktyvus. Nenoriu pasakyti, jog muzika daro žmogų geresnį, mielesnį ar supratingesnį. Muzika, kaip ir bet koks kitas menas, privalo žmogų lavinti, kad toliau jis pats siektų ką nors sužinoti, su kuo nors palyginti. Kad jis pats vertintų, o ne kur nors perskaitęs atlikėjo pavardę manytų, jog tik šis yra pats geriausias. Muzika turi atitraukti nuo paviršutiniško vertinimo ir skatinti būti tiesiog melomanais. Tai, man atrodo, yra labai svarbi visų žmonių kultūros dalis – lankytis muziejuose, koncertuose, teatruose.

– Vadinasi, festivalio tikslas yra edukuoti klausytoją, kad jis ateitų susipažinti su profesionaliąja muzika?

R. Š. Man atrodo, kad lavintis turime kasdien. Gyvenimas yra edukacija. Kol esi gyvas – turi lavintis, o kaip kitaip? Turi kaskart sužinoti ką nors nauja arba prisiminti tai, ką kadaise žinojai, bet kad tai būtų jau kitaip. Kiekvienu amžiaus tarpsniu turime skirtingą patirtį, ir tai, ką girdime ir matome, suprantame visiškai kitaip negu prieš dvidešimt ar trisdešimt metų. Dėl to mėgstame klausytis tų pačių operų ar žiūrėti tuos pačius paveikslus.

– Dėkoju už įdomų pokalbį.