Somatinė muzikantų edukacija: svarba ir perspektyvos

Išaugę atlikimo reikalavimai

Atlikėjai, siekdami muzikinių aukštumų, dažniausiai koncentruojasi į meninę raišką – muzikinio teksto, kūrinio minties bei metaforinių vaizdinių perteikimą. Viena pagrindinių priemonių tam pasiekti – atlikėjo kūno ir minties sąveika, tačiau ji dažnai paliekama antrame plane.

Šiandien muzikantams keliami beveik tokie patys reikalavimai kaip ir profesionaliems atletams – pradedant tikslų ir siekių iškėlimu, baigiant psichologijos išmanymu. Abiem kategorijoms reikalinga teorinė analizė, praktinis jos taikymas, repeticijos (treniruotės) ir įgūdžių lavinimas. Esminis muzikantų ir atletų skirtumas tas, kad aukštų rezultatų siekiantiems sportininkams padeda visa specialistų komanda: treneris, masažistas, fizioterapeutas, taip pat psichologas bei daugelio sričių gydytojai, o muzikantai paprastai dirba su savo specialybės ir papildomų muzikinių disciplinų dėstytojais ir į psichologijos, fizioterapijos ar medicinos specialistus kreipiasi tik norėdami papildyti turimas žinias arba atsiradus konkrečioms problemoms – diskomfortui, skausmui ar patologijai. Nors tiek sportininkų, tiek muzikantų profesijos yra susijusios su judėjimu, atletai (kaip ir baleto šokėjai) dažniausiai karjerą baigia įpusėję ketvirtą dešimtį, o muzikantai neretai groja iki labai garbaus amžiaus.

Londono karališkojo koledžo fleitos profesorės Gitte Marcusson teigimu, mes esame tik tiek stiprūs, kiek mūsų silpniausia (atlikimo technikos. – Aut. past.) grandis. Techniniai ir meniniai atlikėjo gebėjimai susideda iš daugelio elementų: pirštų technikos, kvėpavimo bei garso valdymo, artikuliacijos, agogikos, frazavimo, stilistikos išmanymo ir t. t. Aukštą lygį atlikėjas pasieks tik tuomet, kai visi grandies elementai bus stiprūs. Bent vienas akivaizdžiai silpnas elementas, Marcusson nuomone, bendrą vaizdą sumenkins. Visais laikais pasitaiko iš prigimties itin talentingų, „natūralių“ atlikėjų, kurie vos tik pradėję groti muzikos instrumentu sėkmingai jį įvaldo, geba labai greitai išmokti net ir sunkius kūrinius ir juos be pastangų atlikti. Dėl unikalios smegenų sandaros judesių koordinacija, kartu ir grojimo technika jiems nekelia jokių problemų, jie nejaučia įtampos. Statistiškai tokie atlikėjai yra daugiau išimtis negu taisyklė, tačiau jie pakelia atlikimo meno standartus, didina publikos bei muzikos industrijos lūkesčius. O ką daryti visiems kitiems?

Mokslo ir medicinos inovacijos, vis dažniau atliekami klinikiniai neuropsichologijos tyrimai skatina žvelgti į muzikos atlikimą plačiau. Sukuriamos prielaidos muzikantams domėtis įvairiomis praktikomis, semtis patirties iš tarpdisciplininių sričių, tokių kaip meditacija, joga, įvairių saviugdos, atsipalaidavimo ir sąmoningumo metodikų, kurios iš pirmo žvilgsnio neturi nieko bendra su muzika. Plėsdami akiratį atlikėjai randa individualių būdų save visapusiškai tobulinti, į savo profesiją integruoti naujausius mokslo ir medicinos pasiekimus. Siekdamas norimo rezultato, dažnas atlikėjas ieško kuo geresnio instrumento, tačiau užmiršta, kad grojant jis ir instrumentas sudaro nedalomą vienį. Instrumentas keistis negali, tačiau žmogaus kūno ir minties sąveika yra paslanki ir kintanti.

Kūno ir minties sąveika

Tradiciškai išskiriamos penkios žmogaus juslės – uoslė, skonis, rega, klausa ir jutimas, visos jos padeda orientuotis ir jausti aplinką, tačiau jutimas yra bene daugiausia aprėpianti juslė, ji dar gali būti skaidoma į kinesteziją^[1] ir propriocepciją^[2]. Šie juslių tipai veikia analizuojant judesį, jo savybes (greitį, intensyvumą, tikslumą), kūno balansą ir judesio sekimą erdvėje. Muzikantams, šokėjams ir atletams šios judesio dimensijos yra kasdienybė. Šokėjai prisimena sudėtingiausias judesių kombinacijas ir jas atlieka nežiūrėdami nei į kojas, nei į kitas kūno dalis. Muzikantai muzikinį tekstą skaito iš lapo ir groja nežiūrėdami į pirštus, jų pozicijas, klavišus ar vožtuvėlius lygiai kaip ir sportininkas gali judėti bet kuria kryptimi su kamuoliu į jį nežiūrėdamas.

XIX–XX a. sandūroje paplito daug kūno valdymo metodų ir teorijų. Psichoanalitikų, neurologų ir kitų mokslininkų darbai bei didėjantis informacijos prieinamumas sudarė galimybių įvairių sričių specialistams susipažinti su fiziologijos, medicinos, neurologijos atradimais ir taikyti juos savo profesinėje veikloje. Buvo sukurta įvairių metodų bei technikų, padedančių susieti kūną ir protą. Psichoanalitikų (ypač Sigmundo Freudo, Pierreˊo Janet) moksliniuose darbuose ypač dažnas būdavo psichosomatikos terminas (gr. psychē „siela“ + sōmatikos „kūniškas“). Terminas somatika pradėtas vartoti tik aštuntame XX a. dešimtmetyje, JAV filosofas Thomas Hanna (1928–1990) savo knygoje Bodies in Revolt: A Primer in Somatic Thinking (1970) jį apibūdino kaip „kūno pojūtį iš vidaus“.

Hannos sukurta plačios konotacijos apibrėžtis integruoja visas teorijas ir praktikas, susijusias su fiziniu ir mentaliniu kūno patyrimu bei jų tarpusavio ryšiais. Siekdami somatikos termino apibrėžtumo, turime nustatyti ribas – peržengus jas į vieną pusę, atsirandame pseudomokslo, New Age alternatyviosios medicinos ir šundaktarystės erdvėse, į kitą pusę – grynų laboratorinių medicinos, biologijos ir neurologijos mokslų, kurie turi nedaug bendra su stovėjimu scenoje ir grojimu muzikos instrumentu, valdose. Tarp šių dviejų polių somatika užima platų disciplinų spektrą, apimantį sąsajas su elgesio psichologija (angl. behavioral psychology), įvairiomis terapijomis, fiziologija, biomechanika ir kitais mokslais.

Somatiką tikslinga traktuoti ne kaip gydymą, o kaip saviedukacijos procesą, kai naudodamasis įvairiais metodais žmogus randa optimalų būdą tikslingai judėti be įtampos. Modernioje psichologijoje ir medicinoje žinomą praktiką „diagnozė–gydymas“ somatika praplečia skatinimu atpažinti savo judėjimo ir elgsenos įpročius, „įsiklausyti“ į juos. Tik išmokęs teisingai interpretuoti savo kūno siunčiamus signalus žmogus gali pagerinti judesio kokybę, pasiekti norimą rezultatą lengvai, be įtampos. Platus somatikos praktikų spektras sudaro prielaidą konkrečiai apibrėžti bendrą jų tikslą – optimalų judėjimą bei kūno ir proto sinergiją, o būdai jiems pasiekti gali skirtis. Taikant somatikos principus svarbiausia užduoti klausimą – kodėl konkretus pratimas, technika ar mąstymo būdas padeda pasiekti norimą rezultatą. Tokiu būdu atlikėjai randa universalius kriterijus, tinkančius savo reikmėms ir konkrečiai situacijai.

Judesius atliekantis kūnas yra gyvas organizmas, jo struktūras ir funkcionalumą nuolatos veikia daugelis veiksnių: dyla ir sensta kūno audiniai ir sąnariai, dėl judėjimo vyksta sausgyslių ir raumenų pokyčiai. Ilgos grojimo valandos tam tikra poza, kartotiniai judesiai, įvairios stresinės situacijos, buvimas scenoje vargina fiziškai ir psichologiškai. Ilgalaikė įtampa gali traumuoti kūną ir sukelti patologijas.

Fiziologinės problemos skirstomos į struktūrines ir funkcines. Hanna ypatingą dėmesį skyrė centrinėje nervų sistemoje esančio motorinio kortekso^[3] veiklos tyrimams. Jis padarė išvadą, kad dauguma funkcinių problemų – audinių ir sausgyslių įtampa, chroniškas raumenų skausmas, diskomfortas, judesių neefektyvumas – kyla dėl netinkamo kūno valdymo. Kūno struktūrą paveikiant fizioterapijos priemonėmis, masažais ar gydomosiomis procedūromis raumenys, audiniai ir sausgyslės gali būti suminkštinami, atpalaiduojami, tačiau dėl išorinių veiksnių pasiektas laisvesnio judėjimo efektas dažnai būna trumpalaikis ir naudos neduoda, jeigu neperprogramuojama jo funkcija smegenyse.

Judėjimo funkcionalumo trūkumą Hanna įvardino kaip motorinę-sensorinę amneziją (angl. sensory motor amnesia). Tai būklė, kai motoriniame kortekse esantys neuronai visiškai arba iš dalies praranda ryšį su jiems priklausančio raumens valdymu. Smegenys valdo visus žmogaus kūno procesus ir lemia tiek optimalų kūno naudojimą, tiek įtampą, stresą bei disfunkcijas. Skausmas ir diskomfortas – greičiausiai pajuntami signalai, kad raumens funkcija yra pažeista. Pats raumuo neturi kontrolės centro, jis reaguoja į elektrinius signalus, gaunamus iš smegenų, todėl somatiniame mokyme keliama prielaida, kad bet koks bandymas užkirsti kelią raumenų, sąnarių ir sausgyslių skausmui turi prasidėti smegenų perprogramavimu. Smegenų gebėjimas nuolat kisti bei prisitaikyti atlikėjams sudaro dvilypę situaciją. Viena vertus, smegenis galima perprogramuoti taip, kad susiformuotų nauji gerai groti leidžiantys įpročiai, kurie ilgainiui taps norma ir bus pasiektas nesąmoningas produktyvumo lygis. Kita vertus, netaisyklingi įpročiai ir įtampa per tam tikrą laiką tampa profesinių ligų priežastimi.

Somatikos taikymas muzikantams

Pastaraisiais dešimtmečiais atsirado specialistų, kurie pradėjo taikyti įvairias somatikos teorijas muzikos atlikimo problemoms spręsti. Buvo įsteigta pasaulinė asociacija „Andover Educators“, kurios įkūrėja Barbara Conable, Ohajo valstybinio universiteto (JAV) muzikos skyriaus profesorė, ir kiti organizacijos nariai, žymūs muzikantai bei pedagogai, tęsia ir plečia somatikos tyrinėtojų darbus. Taip iškilo naujas sistematizuoto kūno modelio konceptas – kūno žemėlapis (angl. body mapping), taikomas visiems, kurių profesija susijusi su judėjimu. Pagrindinė kūno žemėlapio idėja – kūno atvaizdas (žemėlapis) smegenyse: įvairių kūno dalių somatinis pajautimas (dydis, svoris, funkcija), mechaniniai bei fiziologiniai jų veikimo principai. Kūno žemėlapio propaguotojai siūlo į savo kūną žvelgti tarsi pro rentgeno aparatą. Tik kai smegenų sensoriniame kortekse yra tiksliai reprezentuotas kūno žemėlapis, galime taisyklingai ir laisvai judėti. Jeigu judesys atitinka fiziologiškai natūralius, įgimtus kūno dalių ir jų visumos veikimo principus, jis bus lengvas, patogus ir niekada nesukels traumų. „Andover Educators“ organizacijos nariai suvokė, kad šiuolaikiniame meno pasaulyje muzikantų traumos, sausgyslių pertempimai, nugaros, rankų skausmai, diskomfortas grojant yra itin dažni reiškiniai ir nusprendė su jais kovoti telkdami įvairių meno šakų profesionalus, nuolat organizuodami mokymus bei konferencijas.

Artimesnė pažintis su kūno žemėlapio principais atskleidžia esminius šio metodo sutapimus ir panašumus su daugelio muzikantų propaguojamomis Alexanderio ir Feldenkraiso sistemomis. Skatinama kūno ir proto sąjunga, somatinių pojūčių atradimas bei sąmoningas taikymas – kūno veikimo pažinimas iš vidaus. Muzikantai, studijuodami šias teorijas ir naudodami jų siūlomus pratimus, padedančius pajausti subtilias sistemas, atsakingas už kūno dalių kontroliavimą, greitai suvokia, kad teisinga pozicija ir gera laikysena nėra kokios nors fiksuotos pozos, kurioms reikia pasiruošti ir „į jas atsistoti“. Tai kiekvieno asmeniškai randamas individualus, natūralus, lankstus ir subalansuotas kūno būvis. 

Smuikininko laikysenos skirtumai: nesubalansuota (A) ir subalansuota (B) pozicijos

Bendraudamas su specialistais ir kolegomis (Feldenkraiso metodo sertifikuotais dėstytojais Patricia Morris, Niallu OˊRiordanu; Alexanderio technikos specialiste fleitininke Lorna McGhee, fizioterapeutu Davidu Katzu ir kitais) straipsnio autorius pastebi, kad skirtingi somatikos dėstytojai pirmenybę teikia savo įvaldytai praktikai. Visi pagarbiai traktuoja kitas somatiką interpretuojančias technikas, tačiau tvirtai įsitikinę kad būtent jų pasirinktoji yra našiausia, geriausiai suprantama, aprėpianti daugiausia veiksnių. Tai natūralu ir suprantama, nes tik giliai išanalizavus konkrečią somatikos sistemą įmanoma ją visapusiškai taikyti praktikoje ir jos mokyti kitus. Somatikos specialistas konsultacijos metu gali suteikti gilių įžvalgų bei praktinių patarimų, tačiau vėliau atlikėjas pats privalo ieškoti, gilintis ir eksperimentuoti – taip daugiausia galimybių pasiekti optimalų rezultatą sprendžiant iškilusias problemas. Somatikos technikos ir praktikos gali padėti tik tiek, kiek pats atlikėjas jomis geba naudotis. Jų taikymas kasdieniame darbe, nuodugnus biomechaninių kūno veikimo principų išmanymas smarkiai padidina galimybę muzikantui išsaugoti geras fiziologines funkcijas.

Moshé Feldenkraisas dirba pagal savo metodiką

Somatinė edukacija – ne vienkartinis veiksmas, bet tęstinis procesas, jo metu būtina specialisto priežiūra ir bendradarbiavimas su atlikėju. Pasaulyje rengiami seminarai, skaitomi paskaitų ciklai, organizuojamos stovyklos, švietimo institucijose lankosi specialistai, tačiau trūksta galimybių gauti nuolatines konsultacijas. Mančesterio karališkajame šiaurės muzikos koledže (Royal Northern College of Music) nuo 2019 m. pradžios etatinis darbuotojas konsultuoja muzikantus, susiduriančius su profesinėmis problemomis ir negalavimais. Tai bene efektyviausias būdas, leidžiantis muzikantų profesines problemas spręsti nedelsiant. Visapusiška ir individualizuota specialisto priežiūra ir konsultavimas akivaizdžiai padidina tikimybę pasieki ilgalaikį rezultatą. Gal tai perspektyva ir Lietuvai?