Stanislavo Moniuškos baladės vokalui ir pianinui ir jo lyrinės dainos

2019 Nr. 7–8 (498–499), Jolanta Pszczółkowska-Pawlik

Stanislavas Moniuška – operų, simfoninių, sakralinių kūrinių, vargonų ir kamerinės muzikos kūrėjas. Jis parašė apie 300 dainų balsui ir fortepijonui, jos sudėtos į dvylika „Namų dainyno“ tomų. Pabrėžtina šių kūrinių teminė įvairovė – tai sakralinės, meilės, patriotinės, gamtos grožį iškeliančios, taip pat folkloro, Lenkijos istorijos įkvėptos dainos. Visas jas siejantis veiksnys – poezija, inspiravusi Moniuškos kūrybą. Dainos sukurtos pagal didžiausių jo laikais gyvenusių lenkų poetų A. Mickevičiaus, W. Wolskio, V. Sirokomlės, V. Polo, T. Lenartowicziaus, J. I. Kraszewskio, J. Chodzkos, A. E. Odyneco, T. Zano, J. Čečioto, S. Witwickio, J. Korsako, A. Kolankowskio, J. Korzeniowskio, taip pat užsienio poetų V. Hugo, W. Scotto, J. W. Goetheˊs žodžius. Vienas svarbiausių šių dainų bruožų yra jų suprantamumas bei prieinamumas, dėl to jos tapo populiarios ir tarp turinčiųjų muzikinį išsilavinimą, ir tarp mėgėjų. Tokį populiarumą lėmė harmonijos ir formos paprastumas, melodijos grožis ir dainingumas, aiškus ritmas ir paprastas akompanimentas. Iš visų dainų ypatingas dėmesys skirtinas didesnės formos kūriniams balsui, palydimam fortepijono. Tai septynios baladės, kurias Moniuška sukūrė 1840–1859 metais.

Daugelio mokslininkų nuomone, lenkų literatūrinė baladė yra kilusi iš mesianistinių dūmų (šlovinamojo pobūdžio dainų), paplitusių Lenkijoje karaliaus Stanislovo Augusto valdymo laikotarpiu. Lenkų literatūroje ją išpopuliarino Julianas Ursynas Niemcewiczius, sukūręs „Dūmą apie Žulkevskį“ („Duma o Żółkiewskim“, 1786) ir „Dūmą apie Steponą Potockį“ („Duma o Stefanie Potockim“, 1788). Lenkų muzikoje pirmoji dūma, taigi ir tiesioginė baladės pirmtakė, pasirodė Józefo Elsnerio kūryboje 1803–1805 m. („Vienos lietuvės dūma“ („Duma jednej Litewki“), „Luidgardos dūma“ („Duma Luidgardy“) ir „Dūma apie Steponą Potockį“ („Duma o Stefanie Potockim“). Baladės lenkų literatūroje ypač išpopuliarėjo apie 1815 metus. Tas laikotarpis vadinamas tiesiog baladžių manija (lenk. balladomania). Tada išeina debiutinis Mickevičiaus poezijos tomas „Baladės ir romansai“ („Ballady i romanse“, Vilnius, 1822). Mickevičiaus kūryba – pats šio žanro pikas lenkiškoje dirvoje. XIX a. 3-iajame dešimtmetyje – baladžių manijos laikotarpiu – žanro raidai labai svarbi Aleksandro Chodzkos baladė „Avietės“ („Maliny“, 1829). Julijaus Slovackio kūryboje vaizduojamas pasaulis taip pat artimas baladės žanrui. Baladės ir dramos sintezė yra jo „Baladina“ („Balladyna“), kurioje gausiai semiamasi iš Chodzkos „Aviečių“, taip pat Mickevičiaus „Lelijų“ („Lilie“) ir „Svitezietės“ („Świtezianka“). Savo rinkinius pavadinimu „Baladės ir romansai“ išleido Stefanas Witwickis (1824) ir Antonis Edvardas Odynecas (1825). Jų darbai taip pat yra baladžių manijos rezultatas.

Kalbant apie baladžių atsiradimą Moniuškos kūryboje, svarbios buvo jo studijos Berlyne 1819–1821 m., kur tiesiogiai susidūrė su F. Schuberto, R. Schumanno ir C. Loeweˊs dainomis ir baladėmis. Ypač pastarasis kompozitorius, vadintas baladžių kunigaikščiu, dažnai yra lyginamas su Moniuška, nes taip pat daugeliui Mickevičiaus baladžių suteikė muzikinę formą ir 1835 m. išleido rinkinį „Lenkiškos baladės“ („Die Polnischen Balladen“).

Septynios Moniuškos baladės atspindi romantizmo sampratą muzikoje – jos supažindina mus su slėpiningu pasauliu, kupinu kraštutinių emocijų, antgamtiškų įvykių, tikėjimų. Visa tai muzikinę išraišką įgauna kompozitoriui pasitelkus gausias muzikines priemones poezijos gelmei atspindėti. Palyginę Moniuškos balades su kitomis „Namų dainyno“ dainomis, galime teigti, kad šios dvi vokalinės lyrikos formos labai skiriasi. Baladėse susiduriame su labai išplėtota muzikine forma, keliančia didžiulius reikalavimai tiek pianistams, tiek dainininkams:

- baladžių trukmė – nuo 5 iki 15 minučių, o dainos paprastai trunka nuo 3 iki 5 minučių, tarp jų pasitaiko vos minutę skambančių kūrinių;

- žanrų sinkretizmas – lyrikos (eilės), epikos (pasakojimas, fabula, vaizduojamas pasaulis) ir dramos (veikėjai, veiksmas, situacijos – rečitatyvų sekvencijos) elementų derinys;

- fortepijono partija baladėse labai išplėtota, ji yra iliustracinio ir pasakojamojo pobūdžio, papildo vokalo partiją, kuria atmosferą ir dažnai įkvepia solistą;

- kiekvienoje baladėje dainininkas įkūnija keletą personažų, kas reikalauja, kad jis dažnai keistų balso intonaciją skirtinguose registruose, pavyzdžiui, baladėje „Žuvelė“ („Rybka“) pagrindinė veikėja Karusė (Krysia) įsikūnija į tris skirtingus personažus. Dažnai trumpame epizode personažai keičia vienas kitą, pavyzdžiui, baladės „Pasala“ („Chaty“) A ir A1 dalys reikalauja išskirtinių techninių gebėjimų, kad dėl greito tempo atlikėjas nepraleistų literatūrinio teksto. Tad dėl išplėtotos formos šie kūriniai daugiausia skirti gera vokaline technika pasižymintiems dainininkams, o fortepijono partija dažnai labai sudėtinga ir reikalauja virtuoziškumo.

1. „Trys Budriai“ („Trzech Budrysów“, žodžiai A. Mickevičiaus). Tai pirmoji iš Moniuškos išleistų baladžių, ji 1840 m. pasirodė Berlyne kartu su daina „Pašnekesys“ („Rozmowa“). Literatūrinis kūrinys gimė tuo metu, kai poetas buvo ištremtas į Rusijos gilumą. Jame plėtojama trijų Budrio sūnų, išsiųstų į karo žygius, istorija. Du iš jų turėjo pargabenti brangenybių, trečias – lenkę marčią. Visų trijų parsivežtas turtas buvo lenkaitės, kurios tapo jų žmonomis.

2. „Svitezietė“ („Świtezianka“, žodžiai A. Mickevičiaus; „Namų dainynas“, I sąsiuvinis, 1843). Chronologiškai tai antroji baladė, ji buvo sukurta neseniai kompozitoriaus žmona tapusiai Aleksandrai kaip dovana vardo dienos proga. Kūrinio centre – ištikimybės išbandymas, kurį mergina skiria ją įsimylėjusiam medžiokliui. Ji pasiverčia sviteziete (taip vadinamos ant Svitezio ežero krantų pasirodančios undinės), viliojančia vaikiną, o šis jai negali atsispirti. Bausmė už išdavystę yra pragariškos medžioklio kančios ir žūtis ežero gelmėse. Baladėje dominuoja rečitatyvai, jų yra net 9. Tai ilgiausia Moniuškos baladė – visa versija trunka 15 minučių.

3. „Kunigaikštis Magnusas ir trolė“ („Książę Magnus i trolla“, švedų baladė, vertė L. Siemieńskis; „Namų dainynas“, II sąsiuvinis, 1843–1844). Pavadinime įvardytas kunigaikštis – istorinė figūra, Švedijos ir Rytų Gotlando kunigaikštis Magnusas Vaza (1542–1595), kunigaikščio Gustavo Vazos sūnus. Jis kentė nuo psichikos ligos, esą domėjosi undinėmis. Trolė – tai undinė, lenkiškai svitezietė, kuri kunigaikščio Magnuso prašo ją vesti („Kunigaikšti Magnusai, vesk, vesk mane“), bet jis kaskart atsisako. Šioje liaudiškoje baladėje nėra aiškaus moralo, būdingo romantinei baladei. Pagrindinė mintis – kunigaikštis neveda nekrikščionės undinės, tėvynės gerovė jam yra svarbesnė už „gudrius meilės pančius“.

4. Karčemininkė Magda („Magda karczmarka“, žodžiai L. Sztyrmerio; „Namų dainynas“, II sąsiuvinis, 1844). Sztyrmerio eilėraštis – karčemininkės Magdos, jaunos našlės, tik prieš savaitę palaidojusios savo vyrą, istorija. Apsilankęs ulonas prašosi apnakvindinamas ir įtikina Magdą tai padaryti. Tada karčemoje prasideda triukšmingos linksmybės, bet jos baigiasi griaustinio trenksmu. Iš epilogo suprantama, kad taip Magda buvo nubausta už gedulo nesilaikymą. Tai sako ir moto, užrašytas baladės tekste ir partitūroje: „Našlė turėtų atminti velionį bent metus ir šešis sekmadienius.“ Vieta, kur stovėjo karčema, buvo prakeikta.

Baladė labai operiška, tačiau palyginti su kitomis baladėmis rečitatyvų joje mažai. Veikėjo charakterį ir nuotaikos pokyčius kompozitorius perteikia dažnai keisdamas tonacijas, metrą ir tempą. Monotoniškai prasidėjęs kūrinys pamažu įgauna pamišėlišką ir pražūtingą vaizdą.

5. „Pasala“ („Czaty“, žodžiai A. Mickevičiaus, 1846). Mickevičiaus tekste nėra daugeliui baladžių būdingo antgamtiško paslaptingumo. Pasak kai kurių autorių, ši baldė rodo Mickevičiaus grįžimą į realizmą ir atitolimą nuo romantinės egzaltacijos. Moniuškos baladė yra labai kompaktiškos trijų dalių sandaros – A-B-A1 su bravūrišku finalu. Jos kraštinės dalys ypač dinamiškos, čia yra vaivados įsiūčio scenų, o vidurinė dalis – meilužio prisipažinimas. Garso lygmeniu patraukia dėmesį veikėjų partijų balso instrumentuotės įvairovė.

6. „Tėvulio sugrįžimas“ („Powrót taty“, žodžiai A. Mickevičiaus; „Namų dainynas“, VI sąsiuvinis, 1857). Tai tipiška Mickevičiaus didaktinė baladė. Išsiilgę vaikai meldžiasi, kad ilgai lauktas tėvas saugiai sugrįžtų. Jis grįžta, tačiau tik dėl uolios vaikų maldos stebuklingai išvengia mirties. Plėšikų vadas, sugraudintas vaikų maldos, paskatinusios prisiminti tėvynę, nusprendžia paleisti savo aukas. Baladės pradžią ir pabaigą sieja vientisa jungtis, ji tarsi sukabina kūrinį tiek tonacijos, tiek metro aspektu, o visa baigiasi tuo, kas labai būdinga Moniuškai, – virtuoziška finaline fortepijono partija.

7. „Žuvelė“ („Rybka“, žodžiai A. Mickevičiaus; „Namų dainynas“, VI sąsiuvinis, 1859). Moniuška vėl pasirinko Mickevičiaus tekstą, glaudžiai susijusį su vandeniu, o kūrinio veiksmas, kaip ir baladėje „Svitezietė“, vyksta prie ežero, kuriame gyvena pagrindinė veikėja, tapusi undine. Muzikinį pavidalą šiam tekstui veikiausiai yra suteikęs tik Moniuška, be to, tai turbūt pati sudėtingiausia jo baladė. Išplėtotos formos kūrinyje daug dramatiškų rečitatyvų, giliai atskleidžiančių tekstą. Kūrinio atlikėja turėtų turėti plataus diapazono balsą ir turtingą emocijų spektrą, būti puiki aktorė, kad gebėtų atlikti ir pasakotojo partijas, ir sukurti daugialypį Karusės personažą – moterį, motiną, paliktą meilužę, savižudę, skenduolę, virstančia vaiduokle sviteziete, trumpam sugrįžtančia į gyvųjų pasaulį.

Septynios Moniuškos baladės yra romantizmo muzikoje sampratos kvintesencija. Jos įveda mus į nepaprastą, paslaptingą pasaulį, kupiną kraštutinių emocijų, antgamtiškų įvykių, tikėjimų ir liaudiškų palyginimų. Visą tą poetinę gelmę kompozitorius perteikia gausiomis muzikinėmis priemonėmis.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!