Žaidžiantis žmogus Vilniaus festivalyje

Žaidimo kaladėlės, išmargintos skaičių taškais, tarsi nuskrendančiais nuo paviršiaus ir tampančiais natomis. Taip buvo pristatoma 23-ioji muzikos šventė programos viršelyje ir reklamose. Kad ir kokia būtų reklama, Vilniaus festivalis niekada nepavirto į efektų besivaikantį kraštutinumų ieškotoją, net kai netikėčiausi jo garsai ar spalvos įsiverždavo į Filharmonijos rimtį.

Svilinanti kaitra – vis dažnėjantis atsitiktinumas, nuo kurio šiemet saugojo bažnyčių vėsa, Valdovų rūmų menės, senosios operos salė Basanavičiaus gatvėje, nes remontui buvo uždaryta nuolatinė festivalio būstinė Nacionalinė filharmonija. Ne tik repertuaro, bet ir erdvių dėlionės tapo visu tuo, ką pavadintume šios muzikos šventės koncepcija. Vilniaus meras tą homo ludens (žaidžiantį žmogų) pavadino ir šiųmetinio festivalio, ir paties miesto esme, drąsino rengėjus – Lietuvos nacionalinę filharmoniją ir miesto savivaldybės viešąją įstaigą „Vilniaus festivaliai“ – visada išlikti Vilniaus dvasios puoselėtojais.

Prisimename ir pernykščius mero žodžius, festivalio proga pasakytus Vilniaus klube, – kad pajudėjo taip laukiamos miesto koncertų salės ant Tauro kalno reikalai. Šiemet pavasarį tą pajudėjimą bandė pristatyti spauda: esą jau griaunamos senojo pastato sienos, nuo įlinkusių, medeliais apaugusių stogų nulipus paskutiniams ekstremalių potyrių ieškotojams. Užteks vienos rankos pirštų metams suskaičiuoti, ir ateis diena, kai pažadėtuose rūmuose „atsivers klasikinės muzikos gelmė“... Tiesą sakant, dėl tų pažadų miesto mero rinkimuose daugelis ir balsavome už R. Šimašių, kad įgyvendintų minėtus užmojus. Taip ir bus – vis dar neabejoju, dažnokai apeidama senuosius Profsąjungų rūmus su griūvančia terasa, niekada ir neradusia savo paskirties dar nuo pastatymo laikų, su tariamomis dorėninėmis kolonomis, niekur nevedančiais laiptais ir jau išdaužytais langais, panašiais į skęstančio laivo liukus. Rytinio šono langai kol kas sveiki, pro juos dar sklinda monotoniški viduje tebesirenkančių senbuvių būgnų garsai. Tokie ilgi tie atsisveikinimai su rūmais, kol kas griūvančiais tik savaime.

Iki 2024 ar 2025-ųjų – marios laiko ... (?)

 

Pradžioje – džiazas

Seniai šviečiančios soul ir gospelo žvaigždės Madeline Bell balsas vis dar gilus ir šiltas. Ji ir „Concertgebouw“ džiazo orkestras birželio 3-iąją atidarydami festivalį koncertavo tarsi atsarginėje „Compensos“ salėje (ji nebuvo sausakimša). Tikrojo džiazo publika šiais laikais turi pasirinkimą ir žino, kad improvizacijos nėra stiprioji Madeline pusė, o ją lydintis orkestras – tiesiog klasikinis bigbendas su puikiais saksofonininkais, kuriems meistryste nenusileido mūsų Kęstutis Vaiginis, mokęsis pas Jasperą Blomą ir, kaip turi būti, jau stipriai pralenkęs savo mokytoją. Drauge su juo ir orkestru vieną kompoziciją Kęstutis pagrojo pirmojoje koncerto dalyje, dar kartą pasirodė ir jo pabaigoje. Išgirdome ir gitaristo Martijno Van Itersono kompoziciją „Trumpiausias kelias“ („Shortcut“; aranžavo Dennis Macrelis). Visoms žadėtoms orkestro narių kompozicijoms viename koncerte, matyt, neužteko laiko, bet puikiausią įspūdį paliko sodrus orkestro ansambliškumas, prie kurio prisidėjo ir trombonai, ir trimitai.

Madeline Bell buvo tikroji koncerto siela, nepaisydama solidaus amžiaus dainininkė gyveno patį aktyviausią scenos gyvenimą ir palaikė viso koncerto gyvybingumą, atrodė nepailstanti su savo aukštakulniais „eifelio bokštais“, nors pabaigoje, įsisiautėjus linksmybėms, atrodo, jau laikė juos rankose... Tai nė kiek nepriminė vis dar tipiškos mūsų dienų situacijos, kai atvyksta ilgai laukta žvaigždė, paprastai savo karjeros saulėlydyje, ir apie jos vieną kitą pasirodymo akimirką sukasi visa koncerto rengėjų išmonė. Vilniaus festivalyje tokio įvykio neprisimenu.

Beje, pagal koncerto logiką Madeline nenuklydo ir į džiazo improvizacijas. Ji dainavo Rayˊaus Charleso ir Stevie Wonderio sukurtas ar dainuotas dainas, atiduodama pagarbą savo dievaičiams. Žinoma, kas iš klausytojų tomis dainomis yra gyvenęs, ilgėjosi jų autentiškumo ir turėjo pripažinti, kad to negali pakartoti joks kitas atlikėjas. Patiko pianisto Peterio Beetso išradingumas ir sąmojis, bendravimas su soliste.

Didelė birželio 3-iąją susirinkusios publikos dalis buvo nebe jauna, žmonės atėjo tikėdamiesi, kad Madeline dainos atgaivins emocinę jaunystės laikų atmintį.

 

Paslaptingo grožio garsai

Erhu, kiniškosios hugin šeimos narys, – dviejų stygų strykinis muzikos instrumentas be vadinamųjų ladų ar kitų grifo atžymų, bet tai nekliudo subtiliai muzikuoti ir išgauti beveik paslaptingus glissando, flažoletus, pizzicato, jautraus atlikėjo rankose užgimstančius tarsi iš tylos ir garso įtampos.

Erhu virtuozams susipažinus su europietišku akademiniu muzikavimu, instrumentas, laimei, neprarado originalumo ir tebeteikia progų giliam muzikiniam mąstymui, nors šiuolaikinis gyvenimo būdas, greita komunikacija padarė savo: erhu skambėjimo rytietiška dermė, sustiprinta garso technikos, tapo beveik reklamine šalies spalva, pristatančia ir turistines grožybes, ir parodų stendus, ir populiariąją muziką. Šiam instrumentui Vilniaus festivalyje savaip pasisekė, nes paslaptingo grožio garsai kilo į Šv. Jonų bažnyčios kupolą ir derėjo prie šios šventovės architektūros. Birželio 5 d. koncerte drauge su Lietuvos kameriniu orkestru, diriguojamu Roberto Šerveniko, grojo erhu virtuozas Guo Ganas, įvaldęs kuo įvairiausius muzikos stilius. Jis ir kompozitorius, ir perkusijos magistras, šį laipsnį įgijęs Paryžiuje. Tačiau nei vakarietiška perkusijos mokykla, nei muzikavimas su pasaulio džiazo smuikininkais, pianistais nepažeidė atlikėjo prigimtinės dovanos, paveldėtos iš tėvo. Jau nuo pat ankstyvos vaikystės Guo Ganas perėmė jo erhu ir su šiuo instrumentu susiejo savo gyvenimą. O pasaulio patirtis, mokyklos, įspūdingiausia improvizacijų kalba drauge su klasikinių instrumentų virtuozais, be abejo, papildė erhu spalvas, todėl natūralu jam buvo griežti viename koncerte ir su Lietuvos kameriniu orkestru. Juolab bažnyčios erdvėje, kuri savo akustiniu sfumato tarsi paslapties šydu pridengia ir sulygina garsus.

Erdvinis muzikos poveikis buvo juntamas jau koncerto pradžioje klausantis Ye Guohui kūrinio styginiams „Vejantis pavasarį“. Savotiškai ištirpstantys garsai neprislopino formos pajautimo, kurio šiandien vis dažniau pasigendame stilių susimaišymuose ir begalinėse improvizacijose.

Centrinėje bažnyčios navoje sėdėjusius klausytojus ypač palietė čia sklandę garsai. Tarsi įkalintas mediniuose suoluose galėjai pasijusti suvokiantis pasaulį iš tarpeklio, kurį taip sodriai, lyg iš kokio de profundis, pasiekia žemutinės kūrinių natos. Gal todėl jos kitąkart pridengdavo iliustratyvumo pojūtį. Manau, taip atsitiko ir su Hai Huai Huango „Žirgų lenktynėmis“, kur ryškiausios spalvos skambėjo labiau apibendrintai. Šių spalvų kultūrai poveikį darė ir Pavelo Giunterio perkusininkų ansamblis, nors potekstėse išliko ryšys su liaudiškai muzikai būdingu garsų imitavimu. Tai vis aplinka, kurioje girdėjome erhu virtuozą Guo Ganą. Savo kūrinį „Himalajai – Erhu sala“ jis grojo vienas be orkestro ir jau nuo pat pirmųjų garsų sumaniai išnaudojo stipriąsias šio instrumento galimybes, o rytietiškos dermės labai įtiko ir prie naujosios akademinės muzikos pripratusioms ausims...

Sėdint minėtoje asketiškoje auditorijoje tarp tamsių, lygių ir tik anapusiniam pasauliui patogių šventovės suolų, žvilgsnis nejučiomis kilo lyg iš tarpeklio į kupolo skliautą... Labai norėjosi iš arčiau pažvelgti į Guo Gano paslaptingą muzikos instrumentą. Tokių galimybių, beje, po kiekvieno koncerto, mums suteikdavo „Lietuvos ryto“ svetainėje rodomos festivalio nuotraukos, kurių autorius – išties muzikalus, jautrus fotografas D. Matvejevas. Iš arti pamatėme ir tą kuklųjį kinų smuiką erhu, kurį lyg valdovas skeptrą laiko rankoje virtuozas, nuotraukoje panašus į tolimųjų laikų išminčių su skulptūriškomis drabužių klostėmis. Mums, jau pavargusiems nuo lakuotos internetinės fotoateljė monotonijos prie stendų, šios meninės nuotraukos buvo tikra šventė, nes pasiilgome gyvesnio žvilgsnio, akimirkos atsitiktinumo šilumos.

Taip sutapo, kad Ramūno Motiekaičio opuso „Cinema“ kameriniam orkestrui premjera įvyko kompozitoriaus mėgstamoje ne visai koncertinėje aplinkoje. Garsą kūrėjas išlaisvina įsiklausydamas į jį, nes tyla, pasak jo, ir yra „didžiausią krūvį turinti potencija“. Nors „Cinema“ – vakarietiška harmonija ir kitais šios muzikos elementais paremtas kūrinys, jo premjera skambėjo kolegų iš Kinijos apsuptyje. Tai, kaip R. Motiekaitis pristatė savo kūrinį, buvo lyg rytų filosofijos aidas apie tikrumo kriterijus kūryboje: „per daug gražu, kad būtų tikra. Taigi, kinas. Ar gali būti kas tikresnio negu kinas?“

R.Motiekaitis – mūsų jaunosios šviesuomenės žmogus, kuris buvo ilgam iškeliavęs į pasaulį, mokėsi įvairiose aukštosiose muzikos mokyklose – nuo Šiaurės šalių iki Japonijos, baigė doktorantūrą Helsinkio ir Tokijo universitetuose, parengė disertaciją apie Japonijos ir Vakarų sąveikas filosofijoje ir mene. Galbūt menų pažinimas tiesiogiai, prisilietimai prie kitokios tikrovės ir yra būtinas pasaulio suvokimo pagrindas, kūrėjui atvėręs ir gilesnį asmeninį žvilgsnį į garsą, padėjęs subtiliau apibendrinti jo prigimtį. Nežinau, kaip „Cinema“ būtų skambėjusi, pavyzdžiui, Elbės filharmonijoje, kur aplinka taip pat netradicinė, tačiau šį kartą bažnyčios akustika buvo tinkama kūrinio garsams ir paliudijo, kad „Cinema“ – vienas labiausiai pavykusių šiuolaikinės lietuviškosios muzikos „tyliųjų“ kūrinių.

Šio koncerto partneris – Kinijos Liaudies Respublikos ambasada Lietuvoje.

 

Žaidimo sugestija

Vilniaus festivalyje koncertavo pirmą kartą į Lietuvą atvykęs tarptautinis baroko orkestras žaismingu pavadinimu „Aukso obuolys“ („Il Pomo dˊOro“), susibūręs Italijoje prisimenant šios šalies XVII amžiaus kompozitoriaus Antonio Cesti operą, parašytą imperatoriškųjų vestuvių proga. Dėmesys senosioms operoms labai patrauklus ir šio dar gana jauno, nė dešimties metų neturinčio ansamblio diskografijoje. Ypač derlingas buvo praėjęs kūrybinis sezonas: A.Stradellos opera „Doriklėja“ ir XVII amžiaus operų prologai, italų baroko dainininkės ir kompozitorės Barbaros Strozzi 400-osioms gimimo metinėms išleistas albumas „Voglio Cantar“. Vien tokie įrašuose dalyvaujantys atlikėjai kaip mecosopranai Joyce Di Donato ar Ann Hallenberg, kontratenoras J. J. Orlinskis, daug pasako apie orkestro lygį.

Birželio 8-ąją „Il Pomo dˊOro“ koncertas įvyko Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje.

Ne taip paprasta buvo sėdint nemažoje salėje po prigesintais šviestuvais akimis pasiekti atlikėjus. Grįžus namo neišblėsusius girdėtus muzikos įspūdžius dosniai ir vėl papildė „Lietuvos ryto“ svetainėje tuoj pat atsiradusios spontaniškos ir pastabios, žaibiškai pagavusios esmes D. Matvejevo nuotraukos, kuriose stambiu planu – atviras, beveik paaugliškas džiaugsmas išties labai jaunų, bet jau meistriškumo viršūnes pasiekusių dirigento Maximo Emelyanychevo ir violončelininko Edgaro Moreau veiduose. Ne tik muzikavimo, bet ir klausymosi džiaugsmą spėjo pagauti fotografas, o recenzentai savo ruožtu pratęsė jo pastebėjimus. Tokia buvo atlikėjų ir klausytojų interaktyvumo atmosfera, turinti ir pažintinę, ir išliekamąją vertę. Stambiu planu išryškinti ne tik veidai, bet ir muzikos instrumentai, atlikėjų ir klausytojų nuotaikos skambant muzikai. Tai sunkiau kiekvieno akims prieinami momentai iš salės, nelabai pritaikytos tokiems koncertams, kur atlikėjai sulipa ant kiek siūbuojančios, žingsnius įtariai rezonuojančios pakylos... Būtų gerai, kad tie vaizdai neišnyktų interneto platybėse, bet liktų liudyti Vilniaus festivalio istorijos. Įspūdžius „7 meno dienose“ (Nr. 24 (1303), 2019-06-12) papildė Renata Dubinskaitė, šios srities žinovė, kritikė ir atlikėja, giliau nei bet kas pajuntanti ir išgyvenanti senosios muzikos laikotarpius ir stilius, jų atgaivinimo ir įprasminimo problemas, be kita ko, turinti išskirtinę vaizdingo pasakojimo dovaną, kad ir pateikdama keletą bruožų dirigento, tą vakarą dar grojusio klavesinu, portretui: „Turėdamas beveik nuolat užimtas abi rankas, jis dirigavo visu liaunu kūnu, plačia amplitude svyruodamas į šalis, išraiškingai judindamas galvą kratė garbanas bemaž kaip per roko koncertą, įkvėptas veidas piešė muzikos nuotaikas, o aktyvus akių kontaktas su muzikantais reikalavo dar daugiau kontrastų. <...> kulminacinėse vietose jis pašokdavo nuo savo kėdės ir aukštai užsimojęs bei padedamas kūno svorio krisdavo į klaviatūrą pakartotiniais akordais. Nemaža klausytojų ypač išraiškingais jo dirigavimo performanso momentais susižvalgydavo tarpusavyje, pasitikrindami vienas kito reakcijas. Maximas veikiausiai žino, kad stebina, manau, kad to ir siekia, nes taip sukuria labai stiprų papildomą įspūdį. Kartais pagalvodavau, ar tikrai šis superprofesionalus orkestras padovanotų mums tokį pat muzikalumą be šio hiperaktyvaus vedlio. Gal ir ne, juk tai individuali kiekvieno ansamblio kolektyvinė dinamika.“

Individualias kolektyvinės dinamikos spalvas paryškino orkestro grojimas senųjų instrumentų kopijomis su žarninėmis stygomis ir jaunas violončelės maestro E. Moreau. Jo instrumento skambesys, tiesa, daugiau gal tinkamas klasikiniam ir romantiniam repertuarui, bet tembrų skirtumas tikrai nebuvo konfliktiškas ir derėjo prie bendrų intonacijų prikeliant praeities lobius. Ypač ryškus ir lauktas buvo mums beveik nežinomo XVIII amžiaus pirmosios pusės kompozitoriaus Giovanni Benedetto Platti koncertas violončelei su orkestru. Tokie pamirštų šedevrų atradimai – nors ir nedažnas, tačiau taip pat būdingas Vilniaus festivalio bruožas.

Savotiška staigmena buvo ir Antonio Vivaldi Koncertas violončelei su orkestru a-moll, ypač garsioji III dalis. Beje, tai jau ne pirmas toks pasiutusio lėkimo Vivaldžio kūrybos natomis atvejis – prisiminkime kad ir Krylovą Vilniaus festivalyje... Jaunatviška atlikėjų euforija abiem atvejais išgelbėjo nuo bet kokio mechaninio efekto. Net pakartojus Koncerto trečiąją dalį bisui.

Raiškiais kontrastais skambėjo Francesco Durante Koncertas styginiams Nr. 2 g-moll, kurį atliko instrumentų sekstetas. R. Dubinskaitė juokavo, kad klausytojui nebuvo jokių šansų kur nors nuklysti mintimis ar apsnūsti, nes muzika sekvencijomis leisdavosi į visišką išnykimą – „tokį piano, kuriame styga vos atsiliepia“, po to staiga šokdavo į sustiprintą, lyg elektrinį garsą. Buvo įdomu skaityti recenzentės klausimą – ar galėtume kalbėti apie skirtumą tarp kontrasto natūralumo ir dirbtinumo? Tikriausiai būtų įvairių atsakymų, tačiau šiuokart atlikėjai, ko gero, buvo paveikti tos pernelyg visus apėmusios nuoširdžios atviro žaidimo sugestijos, kokią jautėme išgirdę jau pirmąjį koncerto kūrinį – Johanno Adolfo Hasse Fugą, kurioje savotiškai pakerėjo nuoširdus kategoriškumas ryškinant temas, melodines linijas, kai ypač greitojoje dalyje buvo juntama tokia gyvybė, kurios jokiais dirbtinumo požymiais neapibūdinsi. Tai buvo atviri, nuoširdūs, efektingų euforiškų tempų ir kontrastų žaidimai, kuriuose jie gyveno neapsimetinėdami ir neprisidengdami kaukėmis.

 

Per laiko smėlynus

Tikriausiai ne „iš baimės suerzinti konservatyvią Vilniaus festivalio publiką“ birželio 9-ajai buvo pasirinkta dar jauno ir jau garsaus ansamblio „Synaesthesis“ programa Valdovų rūmų Renginių salėje... Mat muzikos festivaliai, kaip rodo pasaulio praktika, vis dėlto yra labiau derliaus šventės negu bandymų aikštelės net tiems, iš kurių daugiausiai tikimasi.

„Tradicinė“ festivalių publika neateina net į P. Eötvöso ar IRCAM programas šiuolaikinei muzikai skirtose nedidelėse Liucernos festivalio salėse ar į Olgos Neuwirth bandymus perkomponuoti pasaulio istoriją muzikinio koliažo technikos priemonėmis. Vos keli profesionalai lankydavo nuolatinius „Next Generation“ renginius „Salzburgerfestspiele“ kamerinėse patalpose, bet, manau, į šios kompozitorės „Orlandą“ rinkosi ar rinksis gana gausi Vienos operos publika. Kaip ir pernai Vilniaus festivalyje – tų potencialiai turėjusių neateiti lankytojų buvo pilna Filharmonijos salė, kai klausėmės tikrų tikriausio šiuolaikinio iššūkio – E.-P. Saloneno Koncerto fortepijonui su orkestru. Matyt, svarbu neprarasti ir šventinio konteksto dėliojant festivalio įvykius, tuomet radikaliausi dalykai lengvai pasieks į tokią aplinką suėjusias „tradicines“ ausis. O kol ansambliui „Synaesthesis“ linkime naujų netikėtų programos koncepcijų, sunku susilaikyti neprisiminus to, ką jau patyrėme ir kokius pasąmonės klodus išjudino tas kuklus ansamblio koncertas.

Įspūdį darė vadovo Karolio Variakojo jaunatviškas entuziazmas, nuoširdumas, suteikęs sveikos energetikos šaltai konservatyviai, tarsi eksperimentinei tokio pobūdžio aplinkai. Tiesa, į festivalio spaudos konferenciją Karolis atėjo tarsi kiek pavargęs nuo „dvylikatonės isterikos“, lyg ir norintis ramiau įsiklausyti, ką reiškia švytinti garso gyvybė savose mikrosferose, maitinančiose visumą. Programoje apibrėžtas laikotarpis 1968–1985 metai gal kiek sąlyginis kaip ir koncerto pavadinimas „Abipus geležinės uždangos“, nes muzika – tokia substancija, kurios, ypač plintančių komunikacijų laikais, nebeužtversi ir nebesulauksi jos subyrėjimo datos kaip Berlyno sienos istorijoje. Šis koncertas, manau, ne vieno atmintyje prikėlė kad ir laikus apie uždraustą malonumą klausytis iš kažkur parsigabentų P. Boulezo „Le Marteau sans Maître“ („Plaktukas be šeimininko“) įrašų, skatinusių daugiau pasidomėti Rene Charo poezija. Ir kad S. Mallarmé kūryba žavėjo P. Boulezą siekimu vartoti kiek galima mažiau žodžių ir kiek galima daugiau jungčių, taip efektyviai intensyvinusių „daiktų paslaptį“... Tas paslapties intensyvumas, garsų jungtys atsisakant žodžių srauto neduoda ramybės iki šiol ir minimalistams, ir spektralistams, kurių taip pat dažnokai pasigendu šiuolaikinės muzikos koncertuose, nors jų alsavimas į nugarą jaučiamas net klausantis pačios jauniausios kompozitorių kartos atstovų. Tą vakarą ypač laukiau „Synaesthesis“ koncerto pradžios, kur buvo numatytas P. Boulezo „Dérive 1“ – opusas, labai pavaldus autoriaus matematinėms nuostatoms, pateikiant apskaičiuotus nepatogiausius garsų junginius, didelius reikalavimus akustinei aplinkai, jos pasirinkimui, ką liudijo ir P. Boulezo įkurtos institucijos IRCAM tikslai.

Deja, koncerto pradžioje jautėme, kad didelė atlikėjų įdirbio dalis tiesiog įklimpo sausoje salės akustikoje. Gal reikėjo kokių techninių priemonių, kurios būtų suteikusios judėjimo laisvę tiems smulkiųjų natų pasažams, dinaminiams bangavimams, tarp jų įstrigusiems motyvams. Įdomu, kaip visa tai sugėrė įrašų mikrofonai...

Nežiūrint akustinių nepatogumų, pagarba ansambliui tikrai nesumažėjo, pasitikėjimas neišblėso, o garso įsiklausymo subtilumams progų buvo net ir šioje salėje.

Labai sudomino Marta Finkelštein – pianistė ir viena iš ansamblio vadovų. Pradžioje ji skambino G. Ligeti „Continuum“ klavesinui. Tą šaltą tarsi iš muzikinės dėžutės sklindančių garsų mechaninį srautą ji suvaldė lengvai, metafiziškai ir žaismingai. Negaliu pamiršti ir pirmąją koncerto dalį užbaigusių 1985 metais G. Ligeti sukurtų Etiudų fortepijonui Nr. 1 „Désordre“ („Netvarka“) ir Nr. 4 „Fanfares“ („Fanfaros“). Tiesiog pasigėrėtinas garso formavimo menas, kokį prisimenu ir iš P. L. Aimardˊo skambinimų. Tas ligetiškas garsas nustūmė į šalį visus sunkiau girdimus metroritminius darinius ir savaime piešė laikotarpio spalvas, apibūdino nepamirštamą minimalizmo manifestacijos autoriaus individualybę, kuriai labiausiai ir atstovauja toji garso spalva, dominavusi net nepalankioje salės akustikoje.

„For Frank OˊHara“, amerikiečio A. Feldmano kompozicija septyniems instrumentams (1973), ištrynė ne tik laiko, bet ir geografines geležinės uždangos ribas. Žinant, kad Frankas OˊHara – rašytojas, poetas, meno kritikas – buvo itin svarbi asmenybė Niujorkui tampant šiuolaikinio meno sostine.

Minėtą Feldmano kūrinį kaip niekur nevedančius laiptus korektiškai apibūdino M. Urbaitis, „7 meno dienose“ (Nr. 24 (1303), 2019-06-12) primindamas šios muzikos atlikėjams keliamus specifinius iššūkius, kai ji neplėtojama jokiu įprastu metodu ir jai interpretuoti reikia rasti tinkamą būdą: „Neteigčiau nei kad K. Variakojo diriguojamas „Synaesthesis“ <...> tokį būdą rado, nei kad nerado, bet kūrinys nuskambėjo gana autentiškai <...>“.

Broniaus Kutavičiaus praėjusio laiko ieškojimai apibūdina paties ieškotojo charakterį, jo gilią išmintį, o įvairiausių pavidalų jo smėlio laikrodžiai, skambantys girgždesiai – svarus ir lengvas, kiek žaismingai atlaidus santykis su kūriniu. Šias nuostatas, atlikdami „Praeities laikrodžius“, manau, pajuto tiek dirigentas, tiek visi jauni atlikėjai, iš kurių įsidėmėjau Eleną Daunytę, jos violončelės žaidimus tembro spalvomis ir gyliais, jų santykį su aplinka. Tokia būna kartais sunkiai apibūdinama kūrinio–kūrėjo–atlikėjo įžiebta poetika.

Mažai yra įdomesnių jaunosios ir vidurinės kartos kompozitorių, kurie nebuvo maestro Kutavičiaus mokiniai. Nesinori sutikti su kai kuriais vertinimais – esą rūstūs laikai įrėžė mokytojo kūryboje rūsčių bruožų. Sakyčiau, priešingai: kaip patraukliausią maestro savybę norisi išskirti jo sveiką ironiją, ambivalentišką, bet neabejingą žvilgsnį į praeities klodus.

Laikas bėga B. Kutavičiaus naudai – kilo mintis klausantis jo 1977-ųjų kūrinio „Praeities laikrodžiai“. Ne tik todėl, kad esame labiau įpratę prie asociatyvaus mąstymo. Veikia ta nuginkluojanti, matematinius komponavimo apskaičiavimus nugalinti moderni archajiška pasaulėjauta, o jo opusai jau sukūrė ir paties kūrėjo portretą – rodos, pačiose kebliausiose situacijose, net kylant grėsmei, būti užpustytam brendant per laiko smėlynus. Taip, muzika – laiko menas, organizuota jo tėkmė atsiveria klausytojams, ir amžinasis smėlio laikrodžių byrėjimas tęsia tą long now – ilgąjį dabar.

Koncerto pabaigoje skambėjo 1968 m. sukurta A. Schnitkeˊs serenada – vėlgi iš savotiško kultūros laikų pranašo T. Manno įžvalgos rezultatų, kai jis savo muzikiniame romane „Daktaras Faustas“ apibūdino besibaigiantį XX šimtmetį kaip polistilistikos amžių. Taigi, minėtas kūrinys vienas tipiškiausių toje įžvalgoje. Aleatorika, sujungusi visą stilistikos margumyną, nuteikė žaidimams jaunus atlikėjus, kuriems, regis, visai nerūpėjo, kurioje uždangos pusėje jie atsidūrė.

 

Andrius Žlabys ir Mozartas

Vis dar nesiliaujant birželio karščiams į vieną didelį įspūdį susijungė Vilniaus festivalio 11, 14, 17 ir 19 d. koncertai, tapę įvykiais, nevienkartiniais reiškiniais, jau nekalbant apie festivalio pabaigos renginį.

Vienu ryškiausių prisiminimų pavadinčiau Bazelio kamerinio orkestro koncertą su ypatinga potekste: Andrius Žlabys ir Mozartas.

Vilniuje pirmą kartą koncertavęs Bazelio kamerinis orkestras – nepaprasto stilistinio lankstumo, jis groja ir istoriniais, ir šiuolaikiniais instrumentais. Daug dėmesio jam skiria pats René Jacobsas, Vilniaus festivalio lankytojų geras pažįstamas Giovanni Antonini. Drauge su „Il Giardino Armonico“ Bazelio kamerinis orkestras rengiasi įrašyti visas 107 J. Haydno simfonijas. Atidžiau sekantys „Mezzo“ programas, be abejo, turės progų išgirsti šį orkestrą ir Eliziejaus laukų teatro įrašuose. Orkestro prestižui svarbi jau vien žinia, kad jis bendradarbiauja su garsiąja Hamburgo Elbės filharmonija. Tiems, kuriems operos mene svarbiausia muzikos skambėjimas, Bazelio kamerinis orkestras yra parengęs koncertinių operų – nuo J. Haydno „Armidos“ ir Mozarto operų iki Beethoveno „Fidelijaus“.

Vilniaus festivalio metu nei karščiai, nei nuolat girgždantys pakylos laipteliai Valdovų rūmų Renesansinėje menėje nepakenkė orkestro kolektyviniam jautrumui, idealiai suderintam su pianisto A. Žlabio jautrumu. Čia skambėjo Mozarto jaunystės šedevrai – koncertai fortepijonui ir orkestrui: dvyliktasis A-dur KV414 ir devintasis Es-dur KV271. Tai buvo neromantizuotas idealusis Mozartas, žinant, kad jo kūryboje esama nemažai pagundų atlikėjams savaip rafinuoti taurų paprastumą. A. Žlabys pasaulyje vertinamas už neiškankintą, natūralų, pačios prigimties diktuojamą virtuoziškumą. Jis greitai pajunta esmes. Ir tuomet negali atsistebėti ankstyvojo Mozarto brandumu – taip išryškintas jaunatviškai gyvas jo klasikinių formų grožis, sukurtas šviesos ir liūdesio lyrikos atmosferoje.

Šiame koncerte naujai buvo atrastas garsus šveicarų muzikas H. Holligeris, akcentavęs poetinio teksto ir muzikinio mąstymo santykį kūrinyje „Eisblumen“. Jis liudijo tą garsųjį dar nuo S. Mallarmé laikų poetinį minimalizmą mikrotoniniais garsais – kiek šaltokais, tarsi šerkšnas ant langų.

 

Stanislavo Moniuškos sugrįžimas

Tikru interpretacijos stebuklu galima pavadinti Stanislavo Moniuškos Keturias Aušros vartų litanijas solistams, chorui ir orkestrui. Į vieną visumą surinktos skirtingu metu parašytos giesmės įspūdingai paliudijo kompozitoriaus gražiausią aštuoniolikos metų gyvenimo laikotarpį Vilniuje, priminė daug vilnietiško kultūrinio gyvenimo ypatumų ir pagerbė solidžią kūrėjo sukaktį – 200-ąsias gimimo metines.

Džiaugsminga atlaidų šventė – toks jausmas apėmė klausantis iš atskirų sakralinių S. Moniuškos kūrinių sudėto opuso jaudinamai autentiškoje aplinkoje, Šv. Jonų bažnyčioje, kaip ir daugelis miesto adresų jau aprašytų ar pažymėtų Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sąrašuose. Ta proga buvo pasitelkti žymiausi atlikėjai: Kauno valstybinis choras, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, garsus lenkų dirigentas Antoni Witas. Įeinantiems į bažnyčią buvo dalinami litanijų tekstai –įspūdingą kūrinį vienijanti klasikinė sakralinė atrama. Bendromis atlikėjų pastangomis buvo išryškintas litanijų simfonizmas, vėlgi artimas klasikiniam paprastumui ir drauge didingumui. Pagal kanonus solistams giedant pirmąsias maldų eilutes, kūrinys rėmėsi Švč. Mergelei Marijai skirta Loreto litanija, tačiau ji buvo savotiškai išvaduota iš ciklo rėmų, o jos maldavimai, muzikologų pastebėjimu, – taurus Dievo Motinos paveikslą supančių sidabrinių votų atitikmuo. Apskritai iškilus ir jaudinantis buvo tas skambantis paveikslas, kai tarp maldavimų prasiverždavo „Odės džiaugsmui“ ir kaimo bažnyčių atlaidų intonaciniai aidai – kompozitoriaus studijų Berlyne įtaka. Gausūs variniai pučiamieji skambėjo (nuostabi orkestruotė!) tarsi prisišauktas Senojo Testamento aidas nuo Jericho tvirtovės iki dūdų orkestro kokioje medinėje žemaičių kaimo bažnyčioje, kur, spėjama, yra lankęsis S. Moniuška su savo geru draugu S. Römeriu. Ta gausaus vario auksinė spalva po Šv. Jonų bažnyčios kupolu priminė kadaise, dar iš Florencijos laikų, aprašytą bažnytinės architektūros muzikalumą, o čia, tarp europietiškos mokyklos garsų, lyg „rožinio Vilniaus laikotarpio“ priminimas sklandė žavios melodijos, taip primenančios ir Vilnijos kraštą.

Tai buvo jaunatviška euforija, kylanti virš klasicistinės litanijos kanonų, prasiveržianti velykinių žiedų spalvomis ir šventės garsais, inspiruotais eschatologinio jausmo. Kartu tai buvo nuoširdus pasveikinimas garsiajam Maestro, kuriam Vilnius buvo ir meilės miestas ir, be abejo, didžiausias įkvėpimo šaltinis.

 

Nuo ironijos iki meditacijos

Kūryba pasitelkus mėgstamą praeities muziką, kaip ir bet kokius kitus menus, yra dėsningas ir natūralus dalykas. Kas, jei ne praeities palikimas, – geriausia statybinė medžiaga dabarčiai. Šios žinomos tiesos vis dėlto reikalauja savų koncepcijų, bendraminčių, kas ryškėjo ir sudarant Lietuvos kamerinio orkestro koncerto birželio 11 d. programą. Apibūdindama jos tikslingumą, kūrėjų ir atlikėjų meistrystę muzikologė Laimutė Ligeikaitė ją taikliai pavadino koncertu su gera kompanija. Taip buvo pristatyti Vidmantas Bartulis, Algirdas Martinaitis, Alfredas Schnitke, Giya Kancheli.

Koncerte Šv. Jonų bažnyčioje labiausiai sudomino perprasmintos praeities muzikos kontekstų paradoksalumas, ryškinant pačius paveikiausius kūrėjų bruožus – autentiškai gilų jų muzikos dvasingumą, savitą humoro jausmą, tuos bruožus iš esmės paremiant stilistikos valdymo galia. O autoriaus stilistikos galios turbūt ir lemia naujų kūrinių atsiradimo sėkmę – iš asociatyvumo bei ironijos, iš „taiklių nepataikymų“.

Kad ir A. Martinaičio stilistiniai žaidimai Koncerte smuikui ir styginių orkestrui „Trijų mˊart komedijų sezonas“, tarsi su lengva ironija pasirenkant plačiai vartojamą metų laikų idėją. Net ir koncerto dalys išduoda švelnius tos ironijos atspalvius: komedija dellˊarte „Pavasaris“, baletas-komedija „Vasara“, la caccia-komedijos sezonas „Medžioklės ruduo“. Tie įvairūs štrichai, ženklinantys aliuzijas tai į mažąsias gulbes, tai į groteskišką Šostakovičiaus ritmiką ar dažną šios geros kompanijos ironijos objektą tango. Tą Martinaičio apibūdintą „palaidą intertekstualumą“ su jam būdingu šmaikštumu koncerte papildė pats Martinaitis, atsistojęs iš vietos ir pūsdamas suvenyrinį žaislą – medžioklės ragą.

Puikiai skambėjo ir minėtai kompanijai tinkamas iš originalių detalių konstruojamos Vidmanto Bartulio serijos „I like...“ kūrinys, šį kartą prisiminus F. Schubertą, jo Kvinteto C-dur, op.163, Adagio dalį. Brandus kūrinys, pagrįstas emocine atmintim ir smuiko partija, įrodanti bene žaviausią S. Krylovo talento bruožą – jo muzikines meditacijas nesivaikant greičio.

Į muzikinės meditacijos būseną įtraukė ir G. Kancheli Koncertas fortepijoniniam trio ir styginių orkestrui „Middelheim“, perteiktas paprasta ir sykiu turtinga minimalistine kalba. Šia jaudinančia muzikine impresija, skirta Antverpeno ligoninės „Middelheim“ gydytojams, gelbėjusiems kompozitoriaus gyvybę, orkestras baigė koncertą. Jame dalyvavo ir smuikininkė Svetlana Makarova, pianistė Gloria Campaner, violončelininkė Elena Daunytė (G. Kancheli „Middelheim“) taip pat smuiko virtuozas iš Šveicarijos Pavelas Vernikovas, pasirodęs nepamirštamame poliritmikos žaidime – gana teatrališkame Alfredo Schnittkeˊs kūrinyje „Moz-Art a la Haydn“ dviem smuikams ir kameriniam orkestrui, pagrįstas nabaigta Mozarto pantomimos muzika (KV446).

Tai buvo dar vienas Vilniaus festivalio intelektualinę savigarbą liudijantis koncertas.

 

Grigališkasis giedojimas su improvizacijomis

„Illumina. Grigališkasis choralas ir improvizacijos mušamiesiems“ – senosios sakralinės muzikos koncertas, kurį surengė vyrų vokalinis ansamblis „Schola Cantorum Riga“, perkusininkai Rihards Zaļupe ir Ivars Kalņinš.

... Ansamblis sugiedojo vienbalsį procesionalą „Calicem salutaris“ ir 115 psalmę, skirtingas Rygos ir Vilniaus dvasinio gyvenimo tradicijas savaip vienijantį himną „Veni Creator Spiritus“, antifoną „Illumina“ – tikrą bažnytinės architektūros „muzikalumo“ raišką, kuria kitados žavėjosi R. Wagneris ir jos paslaptingos galios paveiktas prisiminė ją „Parsifalyje“. Antifonos stilistika mažai kam įveikiama, jei giedama ne bažnyčios erdvėje, tad gerai, kad tą šviesos įspūdį patyrė itin gausiai susirinkę žmonės į tradicinį nemokamą Vilniaus festivalio renginį šv. Kazimiero bažnyčioje.

Klausytojai išgirdo ir ankstyvojo daugiabalsiškumo pavyzdžių iš XII amžiaus rinkinio „Codex St. Martial“ – giesmes „Res est admirabilis“ ir „Benedicamus Domino“.

Stilistiškai lankstūs giedotojai latviai patrauklia ritmizuota forma pateikė ir savo regiono bažnytinės muzikos pavyzdžių, ir XII–XIV a. giesmių, sukeldami ir pasigėrėjimą, ir prisiminimų (manau, ne vienam mūsų yra tekę girdėti „O Virgo Splendens“ Montserato kalno papėdėje esančiame vienuolyne netoli Barselonos). Kai kurios giesmės, pažymėtos programoje kaip vienuolynuose atrasti rankraščiai, užkrėtė užuominomis apie galimus pasaulietiško dėmesio šaltinius, panšius į C.Orffo vagabondiško šėlsmo ištakas ir odes likimo nepastovumui...

Tą vakarą rimtis Šv. Kazimiero bažnyčioje derėjo su šventiškomis koncertinėmis spalvomis ir perkusininkų improvizacijomis, viduramžių giesmės – su daugiabalsiais intarpais, ratukine ryla pritariant ansamblio vadovui G. Prāniui.

Taip sutapo, kad grigališkasis giedojimas pradėjo ir Vilniaus festivalio metu vykusią kultūros naktį, tai tarsi paruošė mus Šv. Kazimiero bažnyčioje skambėjusioms impresijoms, kurių išklausius kilo minčių apie jų skirtumus nuo mums labiau įprasto bažnytinio grigališkojo choralo.

Arkikatedroje bazilikoje jos mišraus grigališkojo giedojimo ansamblio giesmių, kurios turi gilesnį, katalikų bažnyčiai būdingą dvasingumo pagrindą, klausėsi gausiai susirinkę klausytojai. Giedotojus retkarčiais pakeisdavo gilūs ir sodrūs, šiai erdvei pritaikyti vargonų garsai... Susikaupimo valanda (dar neprasidėjus linksmybėms Kultūros nakčiai pasiruošusioje Katedros aikštėje), būdinga katalikiškos kultūros tradicijoms.

 

Solveiga

Simfoninė pasija „Laukimas“ solistams, chorui ir orkestrui pagal E. Griego muziką yra vieno ryškiausių Europos režisierių kataloniečio Calixto Bieito idėja, kilusi bendradarbiaujant su Bergeno festivalio vadovu Andersu Beyeriu. „Laukimas“ yra Bergeno, Tivolio ir Vilniaus festivalių, taip pat Geteborgo ir Islandijos simfoninių orkestrų bei Bilbao teatro „Arriaga“, kuriam vadovauja Calixto Bieito, koprodukcija. Norvegijos Bergeno provincijoje vykstantis kasmetinis festivalis laikomas vienu geriausių Europoje, ir tai visų pirma nepaprastai kūrybingo ir komunikabilaus Anderso Beyerio nuopelnas. Gyvendamas Bergene jis užsakydavo naujų kūrinių net tokiems kompozitoriams kaip K. Stockhauzenas, G. Ligeti, S. Reichas, P. Glassas, K. Saariaho... A. Beyeris yra naujosios muzikos, teatro ir šokio projektų iniciatorius, bendradarbiauja su pasaulinio garso režisieriais, atlikėjais, menų centrais.

Simfoninė pasija „Laukimas“ yra vienas tų muzikinių projektų, kur ypatingas vaidmuo tenka libreto autoriui. Į dar į gana neįprastą kūrybos sritį buvo įtrauktas taip pat Bergene gyvenęs ir mokęsis bene žymiausias šiuo metu norvegų rašytojas Karlas Ove Knausgårdas. Išgarsėjęs pasaulyje savo šešių romanų ciklu „Mano kova“ („Mine kamp“) jis labai pageidaujamas ir Lietuvoje, „Baltos lankos“ jau išvertė pirmuosius du tomus, mūsų bibliotekose jų laukia į eilę užsirašę skaitytojai.

Platesnį „Laukimo“ libreto variantą, primenantį novelę, teko skaityti išverstą į anglų kalbą. Nuostabą kelia autoriaus sugebėjimas pasiekti egzistencijos gilumas, rodos, bereikšmės pilkos kasdienybės sraute, ją nuolatos lydint žmogaus vienatvės leitmotyvui. Nedideliame libreto tekste tebejaučiama šiaurietiškos sagos ar mito įtaka, kuri iki šiol įaugusi į šio krašto gyvenseną ar būtį. Neveltui toks dėmesys joje ir Perui Giuntui, tam keistam, neramiam, smalsiam klajūnui, kurio vardu pavadinti festivaliai kasmet vyksta Norvegijoje ir kur tikima, kad šis herojus iš tiesų gyvenęs nelabai toli Bergeno.

K. O. Knausgårdas Perą Giuntą apibūdina kaip žmogų, gebantį tik imti, bet nieko gero kitiems neduoti. Rašytojo mintys krypo į Solveigą – neturinčią savo gyvenimo, jį išdalinusią kitiems. Platesnį „Laukimo“ variantą būtina perskaityti girdėjusiems ir mačiusiems jį C. Bieito pastatyme, tuomet ryškės metaforos, kiek minimalistinis stilius, aiškiai sugriovęs mitus apie šį radikalų ir negailestingą, žiaurų režisierių. Priešingai, jis, kaip ir libreto autorius, ypač subtiliai reiškia pagarbą ir dėmesį pagrindinės herojės moteriškumui, jautrumui, savarankiškumui. Režisierius ją apgyvendina sterilioje ir uždaroje baltos drobulės gaubiamoje erdvėje, tarsi ligoninės palatoje. Pagal libreto versiją ji yra slaugytoja, važinėjanti į darbą automobiliu, iš kurio uždaros erdvės kartais, prasivėrusi langą, sutinka prasmingą elnio žvilgsnį, mato jo išdidžius žingsnius girios link. Solveiga turi sūnų Tomą ir dukrą Liną – paauglius, kuriuos, aišku, labai sunku suprasti kaip ir kažin kur esantį tėvą... Tipiška dažna situacija, bet, užuot prisijaukinusi vienatvę, Solveiga nuolat kankinasi abejodama – gal kažkas su manimi negerai, ką aš ne taip darau ir padariau? Dar vienas jos rūpestis – Alzheimerio kamuojama mama, tarytum paties autoriaus nerimo šešėlis, atkeliavęs iš jo romano „Mirtis šeimoje“.

Solveigos rankose esančia videokamera dokumentiškai į baltą drobulę transliuojamas naujos gyvybės atėjimas. Pagal anglišką libreto variantą tai turėtų būti Solveigos anūkė ar anūkas, jos dukters Linos, dar beveik paauglės, vaikas... Ir tai nebėra nei Fausto pasmerkimo, nei Margaritos tragedijos atvejis. Tai tipiška kasdienė duotybė, ir žmogui reikės ištvermės, net optimizmo joje gyventi. Solveiga laiko vaizdo kamerą ir transliuoja savo dvasios tėvynės vaizdus – maitinamus balandžių jauniklius, mirties ir gyvybės, nakties ir dienos tarpininkę pelėdą, mamos ar močiutės išsigandusį veidą – gal iš tų vaikystės laikų, kai ją iš miego pažadindavo riksmas, „tarsi klyktų kitas joje gyvenantis žmogus“. Vienas įsimintiniausių Solveigos monologų, kai seminare apie slaugą Danijoje ji per naktį perskaito atsitiktinai bibliotekoje rastą anksčiau nematytą Kierkegaardo knygą.

Optimistiškiausias Solveigos mostas: ji nuplėšia nuo rėmų uždaros erdvės imitaciją ir atidengia iki tol slėptus visus pasijos dalyvius, pritarusius jai pasakojant ir apie Kierkegaardo leliją laukuose, paukštį danguje. Po tuo Solveigos išpažinties šydu kiek atitolintas orkestro skambesys priminė Bairoito scenos nepakartojamo subtilumo garsus, apskaičiuotus prisimenant dar antikos laikų pavyzdžius. Beje, vos ne antikinio komentatoriaus vaidmenį režisierius suteikia norvegų kalba giedančiam ir dainuojančiam „Vilniaus“ chorui. Jo dalyviai dar tik renkantis žiūrovams susikaupę po vieną ar kelis ėjo į avansceną, nusiteikę byloti jaudinančią istoriją. Aiškiai tokiam vyksmui per mažoje, bet geros akustikos Lietuvos Rusų dramos tetaro salėje, kur pusę scenos užėmė vien šoniniai ekranai, dirigentas E. G. Jensenas subtiliam ryšiui tarp atlikėjų ir klausytojų pasirinko salės vidurio tarpą ties šešta eile. Drauge su choru pasirodė ir tos pasijos be herojaus atlikėjas – Lietuvoje gyvenantis norvegų dainininkas Stenas Skjervoldas. Po to jį, chorą ir orkestrą ilgam paslėps tas įrėmintas šydas, kuriame tarsi kelių dimensijų paveiksle bus atskleidžiamas Solveigos vidinis pasaulis ir tradicinėmis ir naujoviškomis priemonėmis, bet visų pirma per nemirtingą E. Griego muziką, kuriai prilygo libreto teksto gylis, vokalas, vaidyba, net videoprojekcijos. Ypatingą sėkmę lėmė visais atžvilgiais ideali Mari Eriksmoen, Solveigos sielą turėjusi atverti ir nemažu žodiniu tekstu. Operos solistė yra baigusi studijas Norvegijos muzikos akademijoje Osle, Paryžiaus konservatorijoje bei Karališkojoje Danijos operos akademijoje Kopenhagoje. Ji iš karto buvo pakviesta į Vienos operą. Ką reiškia tęsti N. Dessay vokalo ir artistiškumo tradicijas šioje scenoje kad ir Zerbinetos vaidmeniu, be didesnių komentarų supras kiekvienas operos meno mylėtojas.

Solveigos vokalinis motyvas buvo atliekamas kiek prislopintu, „nepilnu“ balsu, derinantis prie kalbamojo teksto ir viso šio herojės paveikslo sumanymo. Įtaigiai sudėliotas muzikinis sceninio vyksmo ratas, susijungiant pradžios ir pabaigos ryto motyvams. „Palaimintą rytą“ („Velsigende Morgen“) jaunatviškai sugiedojo choras, o pabaigoje, po „Laivo sudužimo“, Solveigos transliuojamą gimimo vaizdą lydėjo transformuota tema iš pjesės „Rytas“ („Morgenstemming“) ir Solveigos lopšinė.

Didysis žaidimas – tokią potekstę norėtusi suteikti savito žanro muzikinei pasijai, besiremiančiai gilia šalies kūrybos patirtimi. „Didysis žaidimas“ – nedidelės apimties norvegų klasiko Tarjei Vesaaso knyga apie kasdiene apeiga tapusius žmogaus rūpesčius, pakylėtus iki egzistencinio lygio.