Apie tolygų dirigavimą: pulsacija manualinėje dirigavimo technikoje ir jos įtaka atlikimui

Tęsinys. Pradžia Nr. 5–6

TOLYGUS DIRIGAVIMAS

Kaip minėta straipsnio pradžioje, tolygus dirigavimas yra mažai tyrinėta manualinės dirigavimo technikos sritis, todėl ir pati tolygaus dirigavimo sąvoka neretai aiškinama prieštaringai. Ją siekiama išgryninti analizuojant mokslinę literatūrą ir toliau aptariamus empirinio tyrimo[1] duomenis. Taip pat labai svarbu įvertinti pulsacijos kokybinę naudą muzikos atlikimui bei dirigento manualinei technikai.

Tolygus dirigavimas apibūdintinas kaip tolygūs judesiai, atitinkantys pulsacijos kanonus ir leidžiantys indentifikuoti tolygų garso trukmės verčių pasikartojimą. Dirigavimas yra tolygus tuomet, kai pulsacija logiškai grindžiama muzikos kūrinio dramaturgija ir stiliumi, kuriuos diktuoja partitūros nuorodos. Tolygus dirigavimas jokiu būdu negali būti suprantamas kaip šaltas, anemiškas atlikimas, todėl su apklausoje dalyvavusiais respondentais buvo analizuotas ir pulsacijos santykis su agogika.

Kalbant apie muzikos atlikimą, jos sukeliamus pojūčius dažnai pasitelkiama vaizdingų palyginimų, metaforų kupina kalba. Tyrėjo pareiga atlikimo analizę kiek įmanoma įvilkti į mokslinių sąvokų drabužį, tačiau nagrinėjant tolygų dirigavimą tai ne visuomet būtų tikslinga ir teisinga. Muzikos atlikimas reikalauja daug subtilumo ir jausminio prado, todėl pastangos respondentų atsakymus perteikti pernelyg supaprastinta neutralia kalba pakenktų dėstomos minties suvokimui, nuskurdintų ją. Laikantis tokios nuostatos nuspręsta teikti gana išsamias apklaustųjų atsakymų citatas.

Tolygus dirigavimas ir pulsacija. Visi respondentai pripažįsta neginčijamą pulsacijos svarbą manualinei dirigavimo technikai. Pulsacija – muzikos organizavimo fundamentas, tiesiogiai veikiantis šią techniką. Tačiau ryškėja tolygaus dirigavimo ir pulsacijos sąvokų skirtis. Respondentai vieningai pabrėžia, kad pulsaciją, t. y. garso trukmės verčių pasikartojantį judėjimą, muzikinę tėkmę, turėtume suvokti kaip tikslą, o tolygų dirigavimą – kaip priemonę, įrankį tam tikslui pasiekti. „Pulsacija yra tikslas, o tolygus dirigavimas – priemonė tam tikslui teisingai, logiškai realizuoti. Kai nėra realizuojama pulsacija, tuomet judesys nėra tolygus“, – sako prof. Juozas Domarkas.

Kreiptinas dėmesys į tolygaus dirigavimo sąsają su kūrinio tempu. Pasak prof. V. Augustino, tolygus dirigavimas yra tolygaus tempo, tolygios pulsacijos laikymas. Tolygų dirigavimą reikia sieti su laiku, būtina pulsacijos sąlyga – tolygus laiko dalinimas. Jei laiką įsivaizduojame kaip tiesę, ją galime suskirstyti lygiomis dalimis.

Prof. Juozas Domarkas tolygaus dirigavimo sąvoką praplečia asociacija su tam tikra dirigavimo maniera: tolygus dirigavimas yra tolygus rankų judėjimas erdvėje, užpildantis diriguojamo tempo laikotarpius, pasąmonėje neerzinantis, neblaškantis atlikėjų dėmesio. O netolygus dirigavimas primena sergantį žmogų, netolygią jo kraujo pulsaciją. „Dirigentas turi žinoti, kas yra tolygus judesys. Jei jis neišmokytas tolygiai diriguoti, jei neturi reikalingų žinių, jo judesiai yra atsitiktiniai ir labiau kenkia muzikinio teksto interpretacijai, negu jai padeda. Tolygus dirigavimas pirmiausia yra profesionalumo klausimas. Pavyzdžiui, kai diriguojant andante ar moderato tempu dėl tam tikro rankos tampymo akivaizdžiai peršokama arba greičiau realizuojama ketvirtinė, tai laikoma dirigavimo technikos broku. Netolygus dirigavimas yra dirigavimas netolygiais judesiais, nors dramaturgija to nereikalauja. Tai profesionaliai nepasirengusio dirigento rankų technikos rezultatas, netinkamas judesių realizavimas, diriguojamuoju momentu prieštaraujantis kūrinio muzikinei logikai, jo esmei“, – teigia J. Domarkas.

Tolygų dirigavimą su logišku, pagrįstu erdvės užpildymu sieja ir dirigentas Modestas Pitrėnas. Jo nuomone, pulsacija yra objektyvus pagrindas, diktuojantis kūrinio tempą, o dirigavimas yra tempo realizavimas. Tolygiam dirigavimui labai svarbi organizuoto judesio laisvė, kurią sąlygoja rankos dalių (riešo, dilbio, plaštakos) ir peties tarpusavio darna. Būtent tai, kaip riešas fiksuoja tašką ir kaip ranka vedą į kitą tašką, yra svarbu norint gražiai užpildyti takto metrines dalis.

Tolygų dirigavimą turime suvokti kaip manualinės dirigavimo technikos sritį ir gilintis, kokios technikos priemonės naudotinos ir kaip jos turėtų būti traktuojamos, kad pasiektume nuoseklią muzikinę tėkmę, pulsaciją. Remiantis apklaustųjų mintimis, tolygus dirigavimas kaip priemonė natūraliai pulsacinei tėkmei užtikrinti yra neabejotinai naudinga dirigavimo maniera, kitaip tariant – profesionali manualinė dirigavimo technika. „Priklausomai nuo konkrečios pulsacijos muzikoje reikia naudoti tokį techninį arsenalą, kuris atlikėjui padėtų numatyti, kas netrukus įvyks, – pabrėžia doc. R. Šervenikas. – Svarbu, ar dirigentas rankos judesį, kurį diktuoja muzikos pulsas (dirigento suvokiamas vidiniais pojūčiais ar gyvai ritmiškai išreiškiamas ranka), sugeba perteikti tolygiai, o tai priklauso nuo jo profesionalumo. Turime pasirinkti tam tikrą judesio greitį ir amplitudę, kartais net būti visai nepastebimi orkestre, jei nenorime sutrikdyti muzikos tolygumo. Tam tikslui reikalinga didžiulė koncentracija ir kontrolė, visų pirma vidinė. Techniškai tolygią muzikos tėkmę galima perteikti tik turint gerus dirigavimo pagrindus, nes jeigu dirigentas negeba diriguoti tolygiai, atlikėjams būna labai sunku suprasti, ką jis rodo. Pradedantiesiems dirigavimo studentams tolygus judesys labai sunkiai pasiekiamas. Atrodo, kad tai lengva, bet kai reikia nuosekliai padiriguoti keletą taktų, supranti, jog vis dėlto nėra taip paprasta.“

Tolygumas grindžiamas konkrečia pulsacija, o ji perteikiama dirigavimo technika. Žmonės skirtingai jaučia pulsaciją, todėl tolygus judesys reikalingas tam, kad visi atlikėjai bent jau panašiai suprastų dirigento teikiamą informaciją ir pirmiausia kartu realizuotų garsą, pasiektų tokią jo kokybę, kokią diktuoja partitūros nuorodos ir diriguojančiojo dramaturginė kūrinio pajauta.

Tolygaus dirigavimo principai. Tolygaus dirigavimo prasmę suvokiant kaip nuoseklios pulsacijos, organizuotos ritminės tėkmės siekį, verta labiau pasigilinti į jo principus. Svarbu suprasti, kad tolygus dirigavimas yra manualinės dirigavimo technikos metodas, profesionalus rankų technikos realizavimas. Visi manualinės dirigavimo technikos principai galioja ir tolygiam dirigavimui, todėl tolygus, logiškas judesys pasiekiamas teisingai ir tikslingai traktuojant pagrindinius manualinės dirigavimo technikos elementus – auftaktą ir schemą.

Auftaktas ir schema yra visuotinai muzikų pripažįstami ir identifikuojami informacijos teikėjai apie atliekamą muziką, įskaitant ir informaciją apie jos pulsacinę tėkmę. Šių manualinės dirigavimo technikos pagrindų kritika užima kertinę vietą analizuojant tolygaus dirigavimo principus.

Dirigentas, siekdamas tolygaus judesio, auftaktą ir schemą privalo traktuoti profesionaliai, tikslingai juos realizuoti. Pasak prof. V. Augustino, dirigentas turi laikytis aiškių taisyklių, nes tik tuomet jo darbas yra prasmingas ir be papildomų komentarų suprantamas didesniam būriui muzikų. Kai diriguojantysis pažeidžia šias taisykles, gali prireikti papildomų verbalinių paaiškinimų, taigi ir papildomų laiko sąnaudų. „Schema yra vienas iš fundamentų, ji vienodai suprantama visame pasaulyje. Svarbus momentas yra vadinamojo taško buvimas, kas iš esmės yra auftaktas – jis nurodo taško vietą schemoje. Tai priemonė pulsacijai, tėkmei pasiekti“, – teigia prof. V. Augustinas. Praplečiant profesoriaus mintį pridėtina pastaba, kad auftaktas gali teikti informaciją vadinamojo numanomojo taško principu. Tai populiari Sankt Peterburgo mokyklos manualinės dirigavimo technikos priemonė, kuria siekiama atliekamai muzikai suteikti daugiau natūralios tėkmės, laisvės ir polėkio nefiksuojant kiekvieno taško, bet labai tiksliai panaudojant auftaktą kaip tam tikrą surenkamąjį judesį informacijai apie būsimą įvykį perteikti. Tada nebereikia kirsti ranka konkrečiu momentu, kadangi iš auftakto teikiamos informacijos kiekvienam atlikėjui ir taip visiškai aišku, kas tuo momentu įvyks. Šis technikos būdas padeda užtikrinti nuoseklų judesį ir diriguojančiojo laisvę. Priešingai, stipriai fiksuotas dirigavimo kirtis (taškas) dažnai suskaldo atliekamą muziką, sukelia pavojingą judesio spazmą, taip sugriaudamas to judesio tolygumą ir suardydamas kūrinio pulsacinę tėkmę. „Numanomas taškas yra labai tiksli sąvoka, jeigu užpildydami erdvę tarp taškų galime matyti tempo trajektoriją. Dirigavimo laisvė – viena pagrindinių tolygios pulsacijos, gero tempo suvokimo, komunikavimo priemonė. Judesių laisvė garantuoja tobulesnį tempo suvokimą, jo parodymą“, – mano M. Pitrėnas.

Prof. J. Domarkas auftaktą apibūdina kaip kiekvieno muzikinio veiksmo pradžią. Auftaktas turi būti tokio pat tempo, tokio pat charakterio, kokia bus realizuojama muzika. Įprastame auftakte smulkių ritminių verčių greitis privalo atitikti diriguojamos takto metrinės dalies greitį. Svarbiausia, kad auftaktas būtų aiškiai vizualiai suprantamas. Jei rodomas auftaktas pavirsta rankų konvulsija, truktelėjimu, tuomet atlikėjui neaišku, kokiu tempu jis turės groti būsimą epizodą, nes tokiame moste nėra informacijos apie pulsą. Tai gali paaiškėti po kelių pirmų takto metrinių dalių, tačiau bent jau pirmasis taktas būna sutrikdytas. Teisingai realizuojamas auftaktas teigiamai veikia kūrinio tėkmę ir tempą, kontroliuoja ją viso muzikinio vyksmo metu, ypač turint galvoje didesnį atlikėjų kolektyvą. Doc. R. Šerveniko teigimu, ši kūrinio tėkmės ir tempo kontrolė įmanoma todėl, kad kai ranka pradeda judėti, ji juda į būsimą takto dalį; kai ji ateina į tą takto dalį, ši dalis iš karto yra judėjimas, auftaktas į kitą takto metrinę dalį. Jeigu išėjimas iš takto metrinės dalies į kitą dalį yra neaiškus, tuomet visas muzikos atlikimo organizavimas žlunga. „Auftakto ir pulsacijos santykis yra tiesioginis, nes auftaktas valdo pulsaciją, ji turi būti matoma auftakte. Jo teikiama informacija padeda atlikėjams groti kartu reikiamu pulsu. Labai svarbi yra auftakto vidinė struktūra, vidinis pulsas. Ketvirtinės su tašku, aštuntinės ar šešioliktinės vertė auftakte turėtų būti aiškiai identifikuojama. Pavyzdžiui, šešioliktinės prieštakčio išėjimas iš antros takto metrinės dalies identifikuojamas impulsu antroje takto metrinėje dalyje, o impulso paruošimas vyksta pirmoje takto metrinėje dalyje. Kad visiems būtų suprantama, reikia žinoti, kaip tai parodyti. Galima parodyti ir dvi lygias ketvirtines – visi atlikėjai suskaičiuos, nes yra išsilavinę žmonės, jaučiantys vidinį muzikos pulsą, bet jei dirigentas paremia tai auftaktu, viską bus paprasčiau realizuoti kartu“, – įsitikinęs R. Šervenikas. Taigi auftakto svarba siekiant nuoseklaus judėjimo yra neginčytina.

Panašiai mano ir prof. V. Augustinas: judesys turi būti organizuojamas taip, kad auftaktas nuolat diktuotų reguliarią metrinę dalį. Jei kalbame apie dirigavimą, kalbame apie grupinį muzikavimą, o grupė negali turėti preciziškai vienodo pulsacijos pojūčio, jai reikalinga informacija. Auftaktas yra judesys, kuriuo dirigentas perduoda informaciją apie būsimos muzikos tempą, pulsą, charakterį, garsumą. Svarbu, ar dirigentui pavyksta būti suprastam, ar atlikėjas, matydamas judesį, suvokia tą informaciją.

Pasak M. Pitrėno, auftakto santykis su pulsu yra pirminis, todėl pagrindinė dirigento užduotis – teikti informaciją apie tempą, ritmą, pulsą, nes informaciją apie dinamiką ir artikuliaciją išprusę atlikėjai patys mato partitūroje. Svarbiausia, jiems reikia pulsinės informacijos, kad visi kartu ir laiku galėtų išpildyti partitūros nuorodas. „Auftaktas tiesiogiai veikia muzikinę pulsaciją, nes jis yra muzikos tempo ritmo impulsas, o ritminis pradas yra esminis dalykas. Auftaktas visų pirma turi tempo ritminį užtaisą, tik paskui juo teikiama informacija apie dinamikos ir kūrinio nuotaikos elementus“, – sako M. Pitrėnas. Šie teiginiai nemenkina auftakto reikšmės teikiant informaciją apie kūrinio dinamiką, artikuliaciją, stilistiką, charakterį ir neeliminuoja iš jo šių svarbių savybių. Greičiau taip norima pabrėžti neginčytiną auftakto pradą santykyje su pulsu, ritmine tėkme. Užtenka prisiminti pirmąsias batutas, tokias kaip Jeano-Baptisteˊo Lully lazda, ir įsivaizduoti, kokia buvo praktinė tokio dirigavimo užduotis.

Tikslumo dėlei reikalinga pastaba: greitis, kuriuo ranka kyla aukštyn, toli gražu ne visuomet tolygus rankos leidimosi greičiui, ir tai priklauso nuo gravitacijos. Į šį reiškinį dėmesį atkreipia Vienos muzikos ir scenos menų universiteto dirigavimo profesorius Johannesas Wildneris. Svarbu suprasti: jei mėgintume tiksliai sulyginti tas judesio dalis (rankos kilimą ir leidimąsi), dėl gravitacijos mums šito nepavyktų padaryti, nebent lygintume vienos takto metrinės dalies rankos kilimo ir leidimosi greičių sumą su kitos takto metrinės dalies rankos kilimo ir leidimosi greičių suma esant tam pačiam pulsui ir tempui.

Norint tolygiai perteikti auftaktą, visų pirma labai svarbus diriguojančiojo vidinis tolygumo pojūtis. Tik patys jausdami smulkias ritmines daleles galime tikėtis, kad tai bus matoma ir mūsų rodomame judesyje – auftakte. „Kad dirigentas visuomet būtų tikslus, jis turi turėti labai aiškią pulsaciją savo galvoje ir per auftaktą rankomis ją perteikti atlikėjams. Jei dirigentas jaučia tolygumą, jam paprasčiau jį perteikti rankomis – siunčiant signalą raumenims, kurie atkartoja jo vidinę pulsaciją. Jei žinome, kaip parodyti pulsaciją, kada ranka turi kilti ir leistis, visiems būna žymiai lengviau“, – mano doc. R. Šervenikas.

2147483647. vidinis tempo ritmo pajautimas. Praktikuodamiesi dirigentai pasirenka motyvą, kuris yra lemiamas ateinančio tempo suvokimui, vidiniam tempo reflektavimui. Paskui tolygiais judesiais užpildomos takto metrinės dalys, ir tai atlikėjams teikia ryškią informaciją apie tempo ritmą su aiškiai fiksuotais ar numanomais taškais“, – aiškina M. Pitrėnas.

Šis vidinis tolygumo pojūtis gali skirtis nuo mechaniško metronomo tiksėjimo, nes muzikoje gausu smulkių slinkčių, taip pat ir pulso atžvilgiu. „Pulsacija yra muzikinė tėkmė, – tęsia M. Pitrėnas. – Tolygus dirigavimas – bandymas metronominiame, mechaniniame pulse išdėstyti savo pojūčius, savo muzikinę retoriką. Tai savotiška jausmo ir proto priešprieša. Jeigu judesį traktuojame kaip kvėpavimą, kuris negali būti idealiai lygus ar mechaniškas, techniškas, metronomas visuomet priešinsis tam jausminiam pradui. Labai norėdami tikslumo, mechaniškumo, jį galime pasiekti, tačiau vis vien toje tolygioje pulsacijoje turi būti gyva muzika, gyvas kvėpavimas. Metronomas – labai objektyvus prietaisas, bet ar jis gali būti absoliutus atspirties taškas bandant muziką padaryti tolygią? Manau, kad ne. Jis duoda tam tikrą orientyrą, tačiau kaip ir gamtos reiškiniams, taip ir pulsui būdingos paklaidos. Muzikoje esama mikroninių postūmių, atleidimų, kadencijų, kai turime išsakyti mintį, kuri visuomet turi tam tikrą iškvėpimo, nusiraminimo momentą.“ Pasak prof. J. Wildnerio, negalima pamiršti ir žmogaus fizinių gebėjimų ribos: „Egzistuoja skirtis tarp žmogaus fizinių gebėjimų ir muzikos reikalavimų. Žmogaus fizinės galimybės leidžia atlikti tolygų judesį, bet jis gali skirtis nuo metronomo skaičiavimo. Pagal žmogaus pojūčius galima pasiekti tolygų, bet nevisiškai lygų judėjimą.“

Diriguojant tolygumui užtikrinti gali būti pasitelkiamas ir netolygus judesys – tai tam tikra muzikinio vyksmo kontrolė, stabilizuojantis judesys įvedant atlikėjus į nuoseklią muzikos tėkmę. Vis dėlto šios specifinės priemonės neturi tapti pagrindiniu dirigento judesių arsenalu. Išimtys galimos, tačiau jos ir turi būti traktuojamos kaip išimtys tam tikrai konkrečiai muzikinio kūrinio vietai. „Yra situacijų kai tenka pripažinti, kad nebegalime apytiksliai apskaičiuoti judesio greičio, bet privalome žinoti, kad tai nėra normalios situacijos, o tik tam tikros specifinės vietos. Apskritai atlikdami muziką turime mėginti viską organizuoti ir kontroliuoti, bet prireikus taisykles galima laužyti, tik būtina labai gerai žinoti, kodėl šito reikia ir kaip tai daryti“, – sako prof. J. Wildneris. Šioms išimtims tinkamos priemonės, skirtingos auftaktų rūšys detaliai aptariamos prof. I. Musino veikale The Techniques of Orchestral Conducting.

Prof. V. Augustinas teigia: „Kartais diriguojant judesys gali tapti nelygus siekiant stabilumo ir lygaus judėjimo. Judesys gali būti užlaikytas, įtemptas, tačiau tai yra priemonės, išeinančios už bazinio judesių arsenalo ribų. Kai specifinės priemonės tampa baziniu arsenalu, tai vadinama bloga dirigavimo technika. Kolektyvas, dirigentui nerodant pulsacijos ar net ją trikdant, dėl savisaugos gali pradėti atidžiau klausytis vienas kito ir mobilizuoti jėgas; gal tam tikru momentu tai gali išgelbėti situaciją, tačiau jokiu būdu to negalima laikyti teigiamu dalyku. Kita vertus, dirigentas gali pasikliauti kolektyvo ritminiu pojūčiu ir netrukdydamas ritmą prilaikyti, pavyzdžiui, rodydamas frazę. Jei muzika jau teka, toliau užtenka duoti pirminius postūmius, bet muzikinę tėkmę privalu kontroliuoti. Prilaikymas iš dirigento reikalauja didelės savikontrolės.“

„Kartais dirigentai truputėlį aplenkia pulsą kaip savaime suprantamą dalyką ir eina į priekį, tačiau tokia priemonė neturėtų būti nuolatinis dalykas. Dirigentas neturi įkyriai teikti perteklinės informacijos, jis turi palaikyti tam tikrą tempą. Jei būsime įkyrūs, negalėsime parodyti kitų svarbių momentų“, – mano doc. R. Šervenikas.

Minėtosios specifinės priemonės reikalauja iš diriguojančiojo dar didesnės savikontrolės, preciziško pulso pojūčio ir pasiruošimo. „Ilgesnis (dvigubas) arba trumpesnis (užlaikytas) auftaktas yra specifinės priemonės, jos reikalauja virtuoziškumo. Atlikėjas neturi laiko ir jokio intereso analizuoti diriguojančiojo judesių, jam pasąmonėje turi aiškiai suveikti tempo, pulsacijos pojūtis. Jei dramaturgija reikalauja, tam tikras nelygus judesys yra pateisinamas, tačiau jį būtina realizuoti tolygiai ir logiškai“, – pabrėžia prof. J. Domarkas.

Tiek diriguojančiajam, tiek į dirigavimą reaguojantiems atlikėjams kaip tam tikras saugumo garantas yra dirigavimo schema. Pasak doc. R. Šerveniko, schema orkestrui leidžia suprasti, kurioje vietoje esama. Tai tarsi geografinė nuoroda, aiškiai pasakanti, ypač tuo metu negrojantiems, kur yra pirmoji takto metrinė dalis, takto pradžia. Būtina turėti galvoje, kad orkestro nariai mato tik savo partijas, o ne visą detalią atliekamo kūrinio partitūrą, todėl ši informacija visiems labai svarbi. „Keista, bet kartais atrodo, kad į dirigentą niekas įdėmiai nežiūri, tačiau jei supainiosi schemą, orkestrantai būtinai į tai atkreips dėmesį. Ypač jeigu tai skirtingų metrų muzika ir reikia pakankamai tiksliai parodyti skirtingas dirigavimo schemas. Net jei kūrinius diriguojame iš vieno (pulsacinio vieneto – tvinksnio. – Aut. past.), paslėpta schema padeda suvaldyti frazę“, – įsitikinęs R. Šervenikas. Tolygus judesys padeda tolygiai išdėstyti visas dirigavimo schemos dalis, jis yra būtina atlikėjų saugumo pojūčio sąlyga.

Atrodo, kad tam tikros atlikimo tendencijos ir diriguojančiųjų klaidos šimtmečiais lieka tos pačios. Respondentai pabrėžia tiesioginę schemos reikšmę tolygiam dirigavimui ir iškelia tas pačias problemas, kurias dar devynioliktame amžiuje įvardijo H. Berliozas. Takto metrinių dalių trūkčiojimas ir skirtingų diriguojamos schemos dalių neatitiktis tiesiogiai neigiamai veikia muzikinę tėkmę ir griauna pulsaciją. „Didžiulė bėda, kai diriguojant schemą judesys nelygus nuo dalies iki dalies – tuomet atlikėjams labai sunku, nes laikas dalijamas netolygiai, viena atkarpa būna ilgesnė, kita trumpesnė“, – sako prof. V. Augustinas. „Pulsacija yra erdvės užpildymas. Rankos turi užpildyti erdvę taip, kad nesijaustų trūkčiojimo. Skirtingose pozicijose – aukščiau ar žemiau, kairėje ar dešinėje – rankoms kyla skirtingų fiziologinių sunkumų, tačiau visos schemos dalys turi būti lygios, pasiektas nuoseklus muzikos tekėjimas. Pavyzdžiui, jei ranka netiksliai brėžiamas lankas antroje takto metrinėje dalyje, tuomet nukentės kita takto metrinė dalis ir tai būtinai atsilieps atlikėjų dėmesiui ir partitūros realizavimui. Viskas priklauso nuo to, kaip išnaudojamas laikas ir erdvė, nuo judesio kokybės, amplitudės. Jei judesiai tampa netolygūs, prarandama ir informacija apie pulsaciją“, – mano prof. J. Domarkas. Laiko ir erdvės aspektas atrodo svarbus ir doc. R. Šervenikui: „Dirigentas diriguoja netolygiai todėl, kad judesiu laike nerealizuoja muzikos pulso, todėl pradeda skubėti ar lėtinti.“ Tinkamą realizavimą vadiname tolygiu schemos metrinių dalių išdėstymu. Toks išdėstymas erdvėje ir laike teigiamai veikia muzikantus, nes suteikia jiems saugumo jausmą ir leidžia sutelkti jėgas kitiems svarbiems stambesniems ar smulkesniems niuansams, kompozitoriaus užfiksuotiems partitūroje. „Tolygus dirigavimas yra pamatas, o kokios ant jo bus statomos dekoracijos, lems mūsų dirigavimo technikos arsenalas, leidžiantis užmegzti gerą santyki su atlikėju ir padedantis jam jaustis laisvai. Jeigu orkestro muzikantas sako, kad su kuriuo nors dirigentu jam patogu groti, tai yra dėl to, kad manualinė diriguojančiojo technika nekelia jam streso ir aiškiai veda į priekį, rodo tai, kas bus“ – teigia doc. R. Šervenikas.

Siekiant tolygaus judesio, kreiptinas dėmesys į kitą svarbią problemą – tolygų paskutinės takto metrinės dalies realizavimą. Netolygus jos realizavimas yra labai dažnas reiškinys, jis daro tiesioginį neigiamą poveikį atliekamo kūrinio kokybei. „Paskutinė takto metrinė dalis neturi būti trumpinama. Frazės arba periodo pabaiga negali būti trumpinama dėl būsimo periodo. Tai įvyksta, kai mintis aplenkia pulsinį vienetą, nulekia į priekį, kartu pasiimdama ranką ir sutrumpindama paskutinę ketvirtinę. Mintis turi būti išbaigta ir ranka“, – sako prof. J. Domarkas.

Baigiant auftakto ir dirigavimo schemos santykio su tolygiu judesiu kritiką ir išryškinant jų tiesioginę svarbą tolygiam dirigavimui siekiant pulsacijos, nuoseklios muzikinės minties tėkmės, būtina pabrėžti: pagrindinė dirigavimo užduotis yra informacijos teikimas, o tolygus judesys padeda užtikrinti, kad ši informacija skirtingų individų bus panašiai suprasta ir realizuota kartu. „Dirigavimo schemos ir auftakto tikslas – kad visi tiksliai galėtų suvokti teikiamą informaciją ir pasinaudodami šiomis priemonėmis realizuotų tam tikrą kompozitoriaus nuorodą. Schema ir auftaktas skirti dėmesiui atkreipti ir laiku pateikti teisingą ir labai aiškią informaciją. Galutinis tikslas – suteikti komfortiškas sąlygas muzikantams, realizuojantiems kompozitoriaus partitūrą“, – pabrėžia prof. J. Domarkas. Tolygus judesio išdėstymas laike ir erdvėje padeda šias priemones naudoti teisingai. Ir atvirkščiai – teisingas auftakto ir dirigavimo schemos traktavimas leidžia užtikrinti tolygų judesį, garantuojantį nuoseklią ir logišką muzikos tėkmę.

Tęsinys kitame numeryje