Baltijos gitarų festivalio dešimtmetis
Šis tekstas turėjo pasirodyti prieš gerus 3 mėnesius. Be to, nuoširdžiai tikiu, kad jis jokiu būdu neturėtų būti vienintelis, aprašantis ir reflektuojantis tai, kas vyko tą birželio savaitgalį (14–15 d.) Birštono kurhauze. Tačiau tingus vasaros ritmas, kultūros leidinių atostogos, o ir didžiąją kritikos dėmesio dozę sugeriantys didieji Vilniaus vasaros festivaliai nejučia tokius lyg ir periferinius renginius nustumia į šalį.
Tačiau pagal savo reikšmę, įtaką ir dešimties metų įdirbį, kasmet prisikviečiant į Lietuvą ryškiausias klasikinės gitaros įžymybes, Baltijos gitarų festivalis vargiai galėtų būti laikomas periferiniu. Šiemet jau jubiliejinis, dešimtasis, festivalis klasikinės gitaros pasaulyje drąsiai pristatomas kaip vienas svarbiausių šiam instrumentui skirtų renginių ne tik Lietuvoje, bet ir visame Baltijos regione. Festivalio organizatoriai – Baltijos gitarų kvartetas – nuo pat pirmojo koncerto 2009 m. vasarą turėjo labai aiškią viziją: pristatyti geriausius šiandienos klasikinės gitaros atlikėjus. Ilgainiui festivalį, kuris pastaraisiais metais vyksta Birštone, papildė ir kitokia veikla, apimanti tarptautinį klasikinės gitaros konkursą, seminarus, kviestinių žvaigždžių meistriškumo pamokas, netgi gitaros parodas ir pažintis su instrumentų meistrais.
Baltijos gitarų festivalyje koncertavusių atlikėjų sąrašas daro įspūdį. Čia yra ir Los Andželo gitarų kvartetas (JAV), Giampaolo Bandini ir Cezare Chiacchiarettos (Italija), Marko Edeno ir Christopherio Stello (Didžioji Britanija) duetai, legendinis kompozitorius ir gitaristas Rolandas Dyensas, tokie virtuozai, kaip italas Aniello Desiderio arba prancūzas Judicaëlis Perroy, dešimtstygės gitaros meistrė Raphaella Smith ir kiti. 2019 m. festivalio programoje – dar pora klasikinės gitaros elitui priklausančių pavardžių: čeko Pavelo Steidlo, lenkų virtuozo Lukaszo Kuropaczewskio. O žymusis „Amadeus Guitar Duo“ (Kanada, Vokietija), kurio koncertas 2009 m. vasarą Vilniuje ir tapo atskaitos tašku skaičiuojant festivalio istoriją, šiemet vėl buvo pakviestas sugrįžti.
„Amadeus Guitar Duo“ – orkestrinio skambesio meistrai. Kartais atrodo, kad girdime kamerinį orkestrą (kaip kad atliekant Vivaldi koncerto D-dur arba Händelio siuitos g-moll transkripcijas gitarų duetui) ar dviejose gitarose įsikūnijusį styginių kvartetą (Borodino styginių kvartetas Nr. 2). Akivaizdu, kad rinkdamiesi arba patys rengdami tokių kūrinių transkripcijas dueto nariai jaučiasi labai tvirtai. Jų koncerto programos pagrindą sudarė XVII–XIX a. klasikos aranžuotės, prie kurių puikiai derėjo ir praėjusio amžiaus 7 dešimtmetyje sukurta Joaquino Rodrigo Madrigalinė siuita, grindžiama renesanso laikų kompozicijomis. Duetas atliko tris siuitos dalis. Beje, šis kūrinys sukurtas ne tik dviem gitaroms, bet ir orkestrui. Nors „Amadeus Guitar Duo“ dažnai koncertuoja su įvairiais orkestrais (vieną tokį koncertą 2014 m. rudenį buvo surengęs ir Vilniaus filharmonijoje), tačiau Birštono publika kažin ar jo pasigedo.
Pavelas Steidlas – unikalus čekų gitaros virtuozas, stebinantis ne tik savo technika, bet ir grojimo maniera bei kūrybingumu. Jo atliekamos Niccolò Paganini sonatos sklendė lengvai ir grakščiai, tarsi gitaristas pirštų galiukais vos liestų instrumento stygas. Mauro Giuliani Rossiniana Nr. 1 – Liszto parafrazių tradicija sukurta virtuozinė fantazija gitarai Rossini operų temomis – prilygo išraiškingam ir emocingam spektakliukui. Tačiau vakaro pabaigoje laukė dar šis tas daugiau. Atlikęs mažai kam žinomos čekų kompozitorės Janos Obrovskos Preliudą, Pavelas Steidlas čia pat be jokios pertraukėlės pradėjo jos atminimui skirtą „Hommage“. Įspūdinga improvizacinio pobūdžio kompozicija įaudrino publiką kone iki ekstazės. Joje tilpo daug visko – ritminis ostinato, ištirpstantis meditacijoje, lyg iš niekur išnyranti galinga melodija, netgi obertoninis gitaristo dainavimas. Tai, kas klausantis įrašo atrodė kaip studijiniai elektronikos efektai, scenoje pasirodė esą atlikėjo technikos triukai maksimaliai išnaudojant ne tik gitaros stygas, bet ir jos korpusą.
Lenkas Lukaszas Kuropaczewskis – vienas sėkmingiausiai tarptautinę karjerą darančių lenkų gitaristų, kritikų vadinamas gitaros impresionistu. Ir Birštone vykusiame koncerte jis atsiskleidė kaip subtilių miniatiūrų meistras. Programoje skambėję nedidelių pjesių ciklai – Manuelio Ponce 10 preliudų, taip pat Miguelio Llobeto 10 katalonų liaudies dainų – bet kuriam atlikėjui kelia tam tikrų iššūkių. Lygiai kaip ir klausytojams – nepasimesti fragmentuotoje muzikos atkarpėlių gausoje, gebėti koncentruotis į kiekvieną akimirką, nes ji čia pat ir baigiasi. Lukaszas Kuropaczewskis šias kartais vos minutę trunkančias miniatiūras atliko itin jautriai, netgi rafinuotai, tarsi demonstruodamas ypatingą kiekvienos brangakmenio briaunos grožį. Klausydama vis galvojau, kad rečitalio programoje tokie miniatiūrų vėriniai tikrai rizikingi, tačiau meistro rankose gali stulbinančiai sužibėti.
Nors beveik visa Lukaszo Kuropaczewskio koncerto programa buvo orientuota į XIX–XX a. pradžios gitaros klasikų kūrybą, o gal kaip tik dėl to, koncerto pabaigoje atlikta Marco Neikrugo 2015 m. kompozicija nuskambėjo ypač kitoniškai ir šviežiai. Ją drąsiai pavadinčiau vienu iš koncerto atradimų, atrodė, kad ši muzika buvo sukurta specialiai šiam atlikėjui, jo temperamentui. Amerikiečių kompozitoriaus Trijų pjesių gitarai (Quasi una Cadenza, Romanza, Toccata) pasaulinę premjerą lenkų gitaristas prieš ketverius metus surengė Baltimorės meno muziejuje.
Birštone koncertavo ir L. Kuropaczewskio tautietė Bianka Szalaty, prieš metus pelniusi šalia festivalio rengiamo konkurso Grand Prix. O šiemet pagrindinį apdovanojimą gavo dar vienas jaunosios kartos lenkų gitaristas Rafalis Majekas, tad jau iš anksto galima laukti šio atlikėjo pasirodymo 2020 m. festivalyje. Ir neabejotinai dar daugiau – Baltijos gitarų festivalio tradicija ir užmojai leidžia to tikėtis.