„Carmina Burana“ klodai

2019 Nr. 9–12 (500–502), Birutė Pūkelevičiūtė

1803 m. benediktinų vienuolyne (Benediktbeuern), Bavarijos Alpėse, buvo rastas senas rankraštis: apie du šimtai, atrodo, dainuoti skirtų eilėraščių, kuriuos sukūrė nežinomi XIII šimtmečio klajojantys poetai. Dauguma dainų parašyta viduramžine lotynų kalba, kai kurie posmai – senąja prancūzų kalba ir vokiečių kalbos tarmėmis. Rastasis poezijos rinkinys, pavadintas „Carmina Burana“, buvo išleistas, tačiau knygos lakštuose tekstas „pramiegojo“ dar šimtą metų, kol vokiečių kompozitorius Carlas Orffas, pasirinkęs pluoštą dainų, sukūrė joms muziką.

Kantatos „Carmina Burana“ premjera įvyko Frankfurte prie Maino 1937 m., ir nuo to laiko iš viduramžių miglos išbridę jaunuoliai ir skaistaveidės jų merginos nebenueina nuo pasaulio scenų.

Mūsų vaizduotėje viduramžių žmogus dažnai šmėkščioja lyg asketiškas vaiduoklis: beaistris, susigūžęs, marų išvargintas, pragaro bausmių įbaugintas. „Carmina Burana“ parodo jį visai kitokį. Taip gaivalingai čia apdainuojami gyvenimo džiaugsmai, gamtos grožis, antikos dievų Kupidono ir Veneros malonės, tarsi pro gotiškas katedras jau būtų praskriejęs artėjančio Renesanso vėjas.

Istorinės tikrovės rėmuose trumpalaikis tuometinio žmogaus gyvenimas ir jam pasiekiami laimės trupiniai mums atrodo apgailėtinai vargani. Tačiau nors savo brolį pralenkėme medžiaginės pažangos kelyje, jausmų panašumu iki šiol su juo giminiuojamės. Žmogaus širdis per šimtmečius nepasikeitė.

„Carmina Burana“ eilėraščius suka dvi viena kitai priešingos ašys: maištaujanti dvasia ir neišvengiamas pasidavimas likimui. Nušvinta meilės ekstazė, sielą persmelkia skaistumas, vyno svaigulyje valandėlei apsisuka galva. Tolumoj, lyg regėjimas, pasivaidena iliuzinė laimė, tačiau netrukus Fortūna klastingai nusigręžia – gniūžta svajonės, baigiasi šaunus skrydis į nepasiekiamą džiaugsmą.

Ne veltui senojo rankraščio viršelyje buvo nupieštas Fortūnos ratas: viduramžių poetai žemiškam džiūgavimui patys suteikė antrąją dimensiją. Kompozitorius dar labiau išryškino grėsmingą likimo motyvą, kantatą pradėdamas ir užbaigdamas ta pačia Fortūnai skirta daina, kurią gieda apgaulingo laimės rato sugniuždytos aukos. Rėmai tamsūs, bet tarp jų atsvėręs paveikslas liepsnoja įvairiaspalviu žmogaus jausmų spektru.

„Carmina Burana“ apdainuoja ne tuo metu įsisiūbavusius kryžiaus karus, ne karalius, ne riterius ir ne kilnias jų damas. Bevardžiai poetai pasineria į paprasto žmogaus išgyvenimus, žmogaus, kuris lygiai kaip mes mylėjo, ieškojo laimės, džiaugdavosi mažomis jos skeveldromis ir lengvai patikėdavo Fortūnos pažadais. Galinga žemės jėgų trauka, tarp jų besiblaškantis žmogus ir bedugnėn jį nešanti povandeninė srovė – apie tai dainuoja „Carmina Burana“. Tai ne kurio vieno išrinktojo neįtikėtina istorija, bet mūsų visų kasdienė drama. Todėl ji universali.

Nors kompozitorių ir nežinomus libretistus skiria septyni šimtai metų, dvasiškai jie atrodo kaip reta artimi. Niekur gaida neprieštarauja raidei. Priešingai: žodis ir garsas vienas kitą iškelia, pabrėžia ir sutvirtina. Tarsi kantatos kūrėjai būtų glaudžiai bendradarbiavę…

Turbūt žvilgantį Orffo fortepijoną nuolat buvo apspitę jo viduramžiški draugai – valkataujantys poetai, vienuoliai ir studentai: vieni basi, kiti tonzūruoti, treti plunksnom pasidabinę kepures.

Tikriausiai jie ginčijosi tarpusavyje, dainavo, skambino kompozitoriui savo liutniomis, gėrė jo vyną ir, šaukdami vienas per kitą, prašė: „Carlai, šis posmas turi būti daug smagesnis!“

O gal kompozitorius, tas akademiškai atrodantis miunchenietis, vieną šiltą pavasario naktį paliko savo akinius ant stalo ir drauge su „Carmina Burana“ vagantais patraukė senais Bavarijos keliais pro svaigulingai žydinčius miškus, kur viešpatauja margais šilkais apsivilkusi Flora.

Tvinkčiojantį šios sceninės kantatos pulsą valdo įspūdingos mušamųjų jėgos.

Orffo orkestras didžiulis. Ir neįprastos sudėties. Kompozitoriui būdinga antiromantinė orkestruotė – ypač tai pasakytina apie styginius instrumentus. Arfa pasitraukia – vietoj jos prabyla du agresyvūs fortepijonai. Įžengia čelesta, cimbolai, ksilofonas; išsirikiuoja timpanai, būgnai, kastanjetės ir kiti ritmo sargybiniai. Į vienumą sulydyto orkestro skambesį keičia spalvingi paskirų instrumentų balsai. Tarsi visi, net kukliausieji, būtų pasijutę lygiateisiai. Garso slinkties piešinys brėžiamas pirmapradiškai, tačiau kietos drausmės suvaldytas jis išradingai pasitelkiamas „Carmina Burana“ dramai išryškinti. Todėl muzikinis sakinys išrieda lyg branduolys iš riešuto kevalo: aiškus, tyras, objektyvus.

Vokalinėje erdvėje plačiai sparnus ištiesia choras ir trys solistai: sopranas, baritonas ir tenoras. „Carmina Burana“ paremta diatonine daina, kurią kartais perkryžiuoja skambi arijetė arba giedotinė deklamacija. Melodinis škicas dažnai nesudėtingas, bet pagaulus ir įsimenantis: vietomis lyriškas, vietomis geismais putojantis per kraštus, vietomis kandus ir pašaipingas. Lygiai kaip ir senojo rankraščio eilėraščiai. Daina siūbuodama auga, kyla, plečiasi, kol jos srautas išsilieja į didžiųjų chorų likiminę jūrą. Kompozitorius puikiai jaučia kontrastų dinamiką ir pasiekia stiprių efektų paprastomis, bet gerai apgalvotomis priemonėmis.

Todėl „Carmina Burana“ patraukia ir didžiai išprususį klausytoją, ir eilinį „gražios muzikos“ mėgėją. Ši įspūdinga kantata apkeliavo pasaulį, laimėdama įvairiopo skonio minias: nuo Beethoveno gerbėjų iki rokenrolo muzikos entuziastų.

Carlas Orffas teatrą laikė visų menų sinteze ir siekė jungtinio sceninių įspūdžių poveikio žiūrovui. „Carmina Burana“, būdingiausias ir žinomiausias jo kūrinys, žaidžia judesiu, garsu, šokiu, daina ir vaizdine scenos magija lyg margais kaleidoskopo žėručiais, susibėgančiais draugėn kiekvienam spindulingam momentui. Nelyginant sąjungininkai, vienu metu pakilę su plevenančiomis vėliavomis, trimitais ir žirgais į bendrą žygį – žiūrovo pavergti. Atsilaikyti nelengva.

Rimų gausus eilėraščių originalas parašytas trumpa, kartais tik kelių žodžių eilute. Lietuvių kalba, šokdindama įvairuojantį kirtį, turtinga galūnių kaitų ir senų formų, bus bene vienintelė, į kurią senojo rankraščio eilėraščius įmanoma išversti rimuotos dainos posmais. Tomis lietuvių kalbos savybėmis verta pasididžiuoti.

***

Stilinga, gyva, operinės rutinos nepaliesta ekspresija pulsuoja Juozo Domarko interpretacija. Jam lengvai paklūsta techninių keblumų nejaučiantys Kauno valstybinis choras ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Į patyrusių scenos meistrų aistrų siautulį lengvai įsilieja Irena Zelenkauskaitė (sopranas), Giedrius Žalys (baritonas) ir svečias iš Latvijos Andris Veismanis (tenoras).

Įrašyta 2001 m. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

***

FORTŪNA, PASAULIO VALDOVĖ

1. O FORTŪNA

O Fortūna,

Tu kaip mėnuo –

Tu kas dieną

Vis keities:

Tai didėji,

Tai mažėji.

Lyg žaismė piktos lemties

Nuterioję

Mus vilioja

Naujo geismo pažadai;

Vargas, lygiai

Kaip galybė,

Greit ištirpsta lyg ledai.

Galingoji,

Klastingoji,

Tu sukiesi vis ratu,

Kol tamsybėj

Ir tuštybėj

Net šviesa nuskęs kartu.

Tykai vėlei

Tarp šešėlių;

Imsi žaist manim, jaučiu.

Tavo pinklėms

Aš beginklis –

Nuogus man nuplak pečius.

Ir skaistybė,

Ir tvirtybė

Nusigręžė nuo manęs.

Pilnas baimių

Tarp nelaimių

Skęstu jų juodam tvane.

Stygos, verkit

Ir pritarkit,

Aimanuojant man skausme,

Nes narsieji,

Nes drąsieji

Žūsta laimės žaidime.

2. FORTŪNOS PALIKTAS ŽAIZDAS

Fortūnos paliktas žaizdas

Atminęs, ašaroju.

Ji savo dovanas visas

Man atėmė, žiaurioji.

Garbanota jos kakta,

O tačiau ne sykį

Mums belieka atsukta

Pašaipinga plikė.

Fortūnos soste aš kadais

Sėdėjau karūnuotas,

Pasisekimais lyg žiedais

Buvau apvainikuotas.

Nors spindėjau toj garbėj

Linksmas ir laimingas,

Bet dabar krentu žemyn,

Apvogtas niekingai.

Fortūnos ratas sukas vis,

Ir aš mažėju, dylu,

O kitas vėl į aukštybes

Karališkas iškyla.

Būk, karaliau, atsargus –

Laimės ratas sverdi.

Įrašytas ant ašies

Ir Hekabės vardas.

PAVASARIS

3. VĖL PAVASARIS ŠVIESUS

Vėl pavasaris šviesus

Žiemą nugalėjo

Ir, nudžiuginęs visus,

Žemę glamonėja.

Aprengia margais šilkais,

Flora karaliauja –

Ošia, gieda jai miškai

Ir klusniai

Tarnauja.

Bunda Floros glėbyje

Febas mėlynakis;

Mirga, plazda lankoje

Gėlės ir plaštakės.

O Zefyras nektaru

Kvepiančiu alsuoja;

Meilė po dangum žydru

Šaukia mus,

Vilioja.

Filomenos dainomis

Girios vėl apsąla,

Traukia paukščiai erdvėmis

Į svajonių šalį.

Gėlės virpa meilumu,

O balsai merginų

Žada tūkstančius džiaugsmų,

Į tolį

Vadina.

4. SAULĖ SAVO SKAISTUMU

Saulė savo skaistumu

Viską atgaivina

Ir balandžio gražumu

Žemę padabina.

Meilės ilgisi dvasia,

Vėlei pasikeitus,

Viešpatauja širdyse

Vaikiškas dievaitis.

Kiek pavasaris šviesus

Atneša grožybių!

Kviečia jis ir mus visus

Džiūgauti linksmybėj.

Eiki pramintais keliais:

Ves tave jaunystė.

To, kurs myli, neapleisk

Pastovioj draugystėj.

O, mylėk ištikimai:

Kaip tave mylėjau.

Mintimis, visais jausmais

Tau pasižadėjau.

Visados esu arti,

Nors ir nesimatom.

Kas taip myli, to širdis

Laižoma ant rato.

5. TIEK SVAJOTA

Tiek svajota,

Tiek sapnuota –

Vėl pavasaris pas mus!

Vėl raudoni

Žydi kloniai,

Spindi saulės skaistumu.

Liūdesio gana, gana!

Stebuklinga:

Žiemai dingus,

Grįžta vasara jauna.

Nebeliko,

Jau pranyko

Sniegas, šaltis ir ledai –

Lyg nebūta.

Žemės krūtį

Žinda lapai ir žiedai.

Tas varguolis, kas dvejos:

Kas mylėti,

Glamonėti,

Valdant vasarai, bijos.

Kas atrado

Saldų medų

Ir apsvaigo lyg vynu,

Tas jau gavo,

Paragavo

Kupidono dovanų.

Kaip Venera moko mus:

Spindulingi

Ir laimingi

Gerkim vasaros džiaugsmus.

PIEVELĖJE

6. ŠOKIS

7. ŽYDI MEDŽIAI, VILNIJA

Žydi medžiai, vilnija,

Rengia girią kilniąją

Šakomis

Ir –

Gėlėmis.

Mano draugas dingo;

Kaip man jo stinga!

Ten jis nujojo,

Ėja!

Kaip mylėjo jis mane!

Žydi girių platumos,

Žydi neužmatomos.

Nėr man bernelio,

Širdį taip gelia.

Man

Taip graudu

Tarp žiedų.

Girioj žalia žalia,

Žydi šakos.

Taip man širdį gelia,

Jo netekus.

Jis jau toli nujojo.

Aiman!

Kas dabar mylės mane?

8. DUOK, PREKIJAU, MAN DAŽŲ

Duok, prekijau, man dažų:

Skruostus raudonuosiu!

Jaunus vyrus nejučia

Meilės burtais

Aš prisiviliosiu.

Draus ar ne, –

Į mane

Žvelkit, jaunikaičiai!

Aš graži,

Dievaži,

Rožė tarp mergaičių.

Kilnūs vyrai, jums mylėt

Moteris tauriąsias:

Meilė teikia daug garbės,

Kelia širdį

Ir gaivina dvasią.

Draus ar ne, –

Į mane

Žvelkit, jaunikaičiai!

Aš graži,

Dievaži,

Rožė tarp mergaičių.

O pasauli, tau šlovė:

Tu džiaugsmų turtingas.

Tiek davei man dovanų!

Tau tarnausiu

Širdimi dėkinga.

Draus ar ne, -

Į mane

Žvelkit, jaunikaičiai!

Aš graži,

Dievaži,

Rožė tarp mergaičių.

9. RATELIS

Eina ratelį

Tos, kur visą vasarą

Mergaudamos žais,

Vyrų negeis,

Vienos vis ratelį eis.

Laukiu, laukiu – net sapne,

Grįžk, berneli, pas mane.

Grįžk, berneli, pas mane,

Laukiu, laukiu – net sapne.

Rožių ir medaus burna –

Eikš, pagydyki mane.

Eikš, pagydyki mane,

Rožių ir medaus burna.

Eina ratelį

Tos, kur visą vasarą

Mergaudamos žais,

Vyrų negeis,

Vienos vis ratelį eis.

10. JEI VALDYČIAU AŠ MARIAS

Jei valdyčiau aš marias,

Reiną, kalnus ir girias,

Viską atiduočiau –

Anglų žemėn jočiau;

Karalienę dorovingąją,

Meilingąją

Tiktai

Karštai

Myluočiau.

SMUKLĖJ

11. KARTĖLIO UGNIM DEGU

Kartėlio ugnim degu

Sieloj prieštaringoj

Ir su savimi kalbuos

Žodžiais apmaudingais.

Gimęs žemės pelenuos,

Dulke prasidėjęs,

Tartum lapas aš sukuos

Ir žaidžiu su vėjais.

Sakoma, kad visados

Vyras išmintingas

Savo namą ant uolos

Stato ištvermingai.

Aš, kvailys, plaukiu tolyn

Lyg vingiuota upė –

Nepastoviai, neramiai,

Man krantai nerūpi.

Blaškos, panašiai kaip aš,

Laivas be jūreivio

Ar užklydęs į erdves

Paukštis pakeleivis.

Raktai neriša manęs,

Nesulaiko pančiai.

Nuskriaustieji man draugai,

Esam mes viengenčiai.

Per sunkus rimtumas man,

Sielvartaut nenoriu,

Prie linksmybių vien skrendu

Lyg prie bičių korio.

Kai Venera liepia man,

Jai saldžiai tarnauju,

Nes bailiųjų širdyse

Ji neviešpatauja.

Aš žengiu plačiais keliais,

Sekdamas jaunystę,

Ir draugauju su ydom,

O dorybės vysta.

Virš išganymo statau

Malonumų meilę,

Dvasioj mirdamas, bandau

Gelbėt savo kailį!

12. EŽERU BALTAS PLAUKIOJAU

Ežeru baltas plaukiojau,

Žemės grožybę puošdamas,

Gulbinu tąsyk būdamas,

Varge, varge!

Nūn pajuodęs,

Ugny suspragintas!

Štai, aš ant iešmo kepamas,

Spirgu, virėjo vartomas…

Jau aš į stalą nešamas!

Varge, varge!

Nūn pajuodęs,

Ugny suspragintas!

Lėkštėj guliu drebėdamas,

Skristi nebegalėdamas,

Godžius dantis regėdamas.

Varge, varge!

Nūn pajuodęs,

Ugny suspragintas!

13. KUKANIJOS ABATAS

Doras! Aš esu abatas Kukanijos

Ir girtuoklių sektos vykdau įžadus,

Ir lošiu kauleliais iš mielaširdystės,

Ir kas smuklėj rytą prie manęs prisėda,

Mišparų metu išsineria nuogas.

Ir, rūbų netekęs,

Man prasilošęs,

Šaukia be dvasios:

Vafna, vafna!

O niekinga, šuniška dalia!

Apgaulingai tu žaidei,

Mūsų laimę pražudei!

14. GERA SMUKLĖJ PABUVOTI

Gera smuklėj pabuvoti,

Apie mirtį negalvoti,

Nes kiekvienas, kas tik gali,

Šoka lošti tuoj kauleliais.

Vyksta čia linksmi dalykai:

Vynas liejas už skatiką.

Mūsų kelias smuklėn veda –

Tad klausykit, kas joj dedas.

Vienas lošia, kitas geria,

Trečias gėdą dorai daro;

Tie, kur atsilošti bando,

Kartais net rūbus praranda:

Viens žiponą jau laimėjęs,

Kits tik maišą užsidėjęs…

Čia pamirštam mirtį juodą,

Bakchui garbę atiduodam.

Tą, kuris už vyną moka,

Pirmą užgeria laidokai.

Tąsyk geria už gyvuosius

Ir triskart už suimtuosius;

Keturis už krikščionybę

Ir penkis už mirusių ramybę,

Ir šešis už pigių sesučių sielas,

Ir septynis už miško plėšikėlius.

Ir aštuonis už nedorus brolius,

Ir devynis už blogus vienuolius;

Dešimt už jūreiviautojus,

Vienuolika už keliautojus

Ir dvylika už kovojančius,

Ir trylika už atgailaujančius.

Dar už popiežių, karalių –

Geriam vyną iki valios!

Geria ponai, geria ponios,

Geria sveikas ir ligonis;

Geria stalius ir kariškis,

Geria kurpius ir dvasiškis,

Geria paikas ir išminčius,

Geria vaikas ir karšinčius;

Geria plonas, geria storas,

Geria suktas, geria doras.

Geria lėtas, geria greitas,

Geria tarnas ir tarnaitė,

Geria jaunas, geria senas,

Geria vyskupas, dekanas.

Geria tėvas, geria brolis,

Geria turčius ir varguolis,

Geria dviese ir po vieną,

Geria tūkstančiai kas dieną!

Nenupirktum tiek daug vyno

Net šešiais šimtais muštinių,

Nes mes lėbaujam be saiko

Ir todėl mus žmonės peikia,

Bet skurde linksmi mes geriam!

Tie, kur peikia mus ir bara,

Tenebūna, nors prašytų,

Tarp teisiųjų įrašyti!

III

MEILEI KARALIAUJANT

15. SKRAJOJA MEILĖ RATU

Skrajoja meilė ratu,

Plasnoja geismas kartu.

Jaunuoliai viens kitą ras,

Visi sueis į poras.

Mergina, kur liks viena,

Bus dienų dienom liūdna:

Jokio džiaugsmo nematys,

Juoda naktis

Jos širdy bus paslėpta.

Karti dalia jai skirta.

16. DIENĄ, NAKTĮ – NET SAPNE

Dieną, naktį – net sapne,

Viskas, viskas prieš mane.

Vos mergaitės uždainuos,

Ašaroju

Ir sieloj graudinuos:

Laukiu jos, vienos.

O draugai šviesių laikų!

Man, bedaliui, taip sunku.

Tarkit žodį išminties:

Skausmo tvane

Ir bedugnėj nevilties

Paguoskit mane.

Man jos grožis – pražūtis.

Aimanuoju per naktis,

Nes ledinė jos širdis.

Meile mano!

Prisikelsiu iš kančios –

Tik pabučiuok.

17. STOVI MERGAITĖ

Stovi mergaitė

Marškinėliuose.

Jei kas ją paliečia,

Jos rūbas sučeža.

Ėja.

Stovi mergaitė

Kaip erškėtrožė:

Veidu spindinti

Ir lūpom žydinti.

Ėja.

18. O SKAISČIOJI, KAIP DAŽNAI

O skaisčioji, kaip dažnai

Dūsauju širdy liūdnai,

Nes tavo grožybė man

Liko nepasiekiama.

Manda lyt,

Mano draugo nematyt.

Šviečia akys tau meiliai,

Tartum saulės spinduliai –

Pro debesį žiba jie

Lyg žaibai tamsybėje.

Manda lyt,

Mano draugo nematyt.

Dievo ir dievų meldžiu:

Teįvyksta, ko geidžiu, –

Vaduosiu iš pančių ją

Nekaltybės kančioje.

Manda lyt,

Mano draugo nematyt.

19. VAIKINAS IR MERGAIITĖ

Vaikinas ir mergaitė jau

Tik dviese kamaraitėje.

Laimė tokia saldi!

Jų meilė vis didėja,

O drovumas ima nykt.

Glamonėje prasideda

Žaidimas neišsenkamas:

Jie žaidžia lūpom, rankomis.

20. GREITAI, GREIT ATEIK

Greitai, greit ateik, ateik!

Mirt neleiski ir paguodą man suteik.

Hyrka, hyrka, nazaza,

Trilirivos…

Tavo veidas toks dailus,

Tavo žvilgsnis toks meilus;

Tu turi puikias kasas,

Tu graži, graži visa.

Nėr lelijos baltesnės,

Rožės nėr raudonesnės,

Žiedo tau nėra lygaus,

Mano – palaima dangaus!

21. DU KELIUS SVARSTAU

Du kelius svarstau dvejodama,

Pasirinkt bijodama –

Geismo verpetus ar susilaikymą?

Bet renkuos meilės žavesį,

Jungui pasidavusi;

Jungui tam saldžiam savo galvą palenkiu.

22. TAI SMAGU, MERGINOS

Tai smagu, merginos,

Atokaitoj!

Džiūgaukit vaikinai,

Dainuokite.

O-o,

Kaip aš pražydau!

Tyrą meilę, naują meilę

Vėlei atradau

Ir degu, degu liepsnodamas –

Į pražūtį!

Meilę pažadėjau

Viliodama,

Žodžio netesėjau

Dvejodama.

O-o,

Kaip aš pražydau!

Tyrą meilę, naują meilę

Vėlei atradau

Ir degu, degu liepsnodamas –

Į pražūtį!

Žiemai prasidėjus

Ledijame,

O pavasarėjant

Atgyjame.

O-o,

Kaip aš pražydau!

Tyrą meilę, naują meilę

Vėlei atradau

Ir degu, degu liepsnodamas –

Į pražūtį!

Kuo mergystė žaidžia

Mylėdama,

Tą skaistybė draudžia

Virpėdama.

O-o,

Kaip aš pražydau!

Tyrą meilę, naują meilę

Vėlei atradau

Ir degu, degu liepsnodamas –

Į pražūtį!

Spinduliuoki, miela,

Artėdama,

Miršta mano siela

Kentėdama.

O-o,

Kaip aš pražydau!

Tyrą meilę, naują meilę

Vėlei atradau

Ir degu, degu liepsnodamas –

Į pražūtį!

23. SALDŽIAUSIASIS

Saldžiausiasis,

Atsiduodu tau visa!

BLANZIFLORA IR ELENA

24. GIEDAM GARBĘ TAU VISI

Giedam garbę tau visi,

Mergiška grožybe:

Žemės perlas tu esi

Ir dangaus šviesybė.

Tu – mergelių puošmena,

Rožė ir chimera.

Blanziflora, Elena...

Nešk, dosnumo kupina,

Meile,

O Venera!

25. O FORTŪNA

O Fortūna,

Tu kaip mėnuo –

Tu kas dieną

Vis keities:

Tai didėji,

Tai mažėji.

Lyg žaismė piktos lemties

Nuterioję

Mus vilioja

Naujo geismo pažadai;

Vargas, lygiai

Kaip galybė,

Greit ištirpsta lyg ledai.

Galingoji,

Klastingoji,

Tu sukiesi vis ratu,

Kol tamsybėj

Ir tuštybėj

Net šviesa nuskęs kartu.

Tykai vėlei

Tarp šešėlių;

Imsi žaist manim, jaučiu.

Tavo pinklėms

Aš beginklis –

Nuogus man nuplak pečius.

Ir skaistybė,

Ir tvirtybė

Nusigręžė nuo manęs.

Pilnas baimių

Tarp nelaimių

Skęstu jų juodam tvane.

Stygos, verkit

Ir pritarkit,

Aimanuojant man skausme,

Nes narsieji,

Nes drąsieji

Žūsta laimės žaidime.

Vertė Birutė Pūkelevičiūtė