„Dainorėliai mano, aš dėl jūsų gyvenu...“

Lionginui Abariui – 90

Spalio 24-ąją Dailės akademijos link lazdele pasiramsčiuodamas sunkiai judėjo žmogus, tarp pilkų mūrų, nebylaus grindinio, negyvų akmeninių sienų tarsi ieškodamas žalios spalvos... Tą dieną vienas didžiųjų pasišventėlių muzikai – Lionginas Abarius – pats sau surengė kuklutį devyniasdešimtmečio paminėjimą ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro išleistos naujos knygos „Susitikimai“ (specialusis redaktorius Rolandas Aidukas) pristatymą. Pasijutau nejaukiai: kodėl pats sau? Kodėl Dailės akademijoje? Kodėl nelūžta salė nuo pasveikinti atėjusių Lietuvos choristų ir jo taip mylimų chorų vadovų gausos, Muzikos akademijos Choro dirigavimo katedros, Chorų sąjungos, Kultūros bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijų, LRT, kurio kolektyvą išgarsino visoje Sovietų Sąjungoje, kitų organizacijų atneštų gėlių glėbių? Jų nebuvo. Profesoriaus tokią dieną neapleido tik mokiniai, bičiuliai... Ir mieli kraštiečiai. Antazavės seniūnas Algirdas Lekaveckas visada greta profesoriaus, paskutinis bendras renginys – Dainų šventė Zarasuose. Kiek širdies prof. L. Abarius įdėjo ją organizuodamas! Koncertinėje programoje dalyvavo Zarasų, Anykščių, Panevėžio, Rokiškio meno kolektyvai – 1300 choristų! Profesorius – šventės dirigentas, ugnies nešėjams perduodantis ugnies fakelą. Simboliška! Zaraso ežero salos Didžiajame slėnyje skamba Juozo Naujalio daina „Lietuva brangi“, sovietmečiu atstojusi tautinį himną.

Su jubiliejiniu gimtadieniu Maestro sveikino visi Dainų šventės dalyviai ir žiūrovai. Jo akyse ištryško ašaros, sakė esąs laimingas ir turtingas žmogus! Laimingesnis už visus, kurie sukaupė didžiausius materialinius turtus. Gyvenimas jam suteikė galimybę džiaugtis muzika ir savo kūryba džiuginti žmones. Didesnės laimės, pasak profesoriaus, negali būti, „aš suradau laimę tokią, kuri reikalinga man ir mano klausytojui.“

Šventę baigė Liongino Abariaus sūnaus Gintauto daina „Dieve, laimink Lietuvą“. Ją atliko Vilniaus uteniškių kraštiečių bendrijos mišrus choras „Indraja“, vadovaujamas maestro dukters Dainos Abariūtės-Lazauskienės.

Karščio išvargintas profesorius grįžo į gimtąją sodybą.

 

*

Zarasų kraštas. Nuo Maniuliškių piliakalnio atsiveria plati kalnelių ir pakalnių panorama, už nendryno raibuliuoja vanduo, tolumoje pro pušų viršūnes matyti aukštaitiškos trobos stogas. Jaunystėje Lionginas čia užsiropšdavo į Lietuvą pasižiūrėti, bet šiemet nebesiryžo kopti į kalną, ant kurio nuo vaikystės Joninių laužą kūrendavo.

„Mano senelis gyveno vadinamoje Maniuliškių kaimo ulyčioje. Visos trobos buvo arti viena kitos. 1911 m. prasidėjo žemės reforma, senelis turėjo teisę gauti 16 ha žemės. Jis pasirinko pietinę kaimo dalį. Žemė čia nederlinga. Tačiau tai pati gražiausia vieta pasaulyje... Senelis pradėjo statyti trobas: ant kalno ir šiandien matomą namą, pakalnėlėj tvartą, klojimą, klėtį. Tėvelio nepaklausiau, bet žmonės pasakojo, kad į šią sodybą šeimyna atsikraustė 1912 metais: senelis, senelė Karolina, vaikai Veronika, Jonas, Teofilija, Tapiliūte vadinta, 1890 m. gimęs vyriausias sūnus Juozapas, mano tėvas“, – pasakoja L. Abarius. – Senelio nepažinojau, nes mirė 1923-aisiais. Senelė Karolina buvo piktoka, be jos žinios vaikai negalėdavo net obuolio nusiskinti. Mano tėtis čia dirbo visus darbus, bet įsižiūrėjo Volungių kaimo našlę, du sūnus auginusią Marijoną Vasiliauskienę, ir nors senelė pyko, ją vedė ir išsikėlė į Volungių kaimą. Čia gimė mano brolis Mykolas. Išsikėlė pasidalinę žemę ir kiti vaikai. Kas gi senelės Karolinos žemę dirbs? Priėmė mano tėčio šeimyną. Čia 1929 m. rugpjūčio 9 d. aš ir gimiau.“

Gimęs Lionginukas neišleido jokio garso, visi bijojo, kad mirs, todėl rugpjūčio 18 dieną buvo išvežtas į Antazavę krikštyti. „Ant galvos pylė švęstą vandenį, o aš vis tylėjau, tik murkiau kaip katinas...“ L. Abarius pasakoja, kad krikštatėviai ant kelio radę vargonininkų ir chorų globėjos Šv. Cecilijos medalioną. Žmonės sakė – musiau bus vargonininkas...

Mokslus Kumpuolių dvare įkurtoje mokykloje septynmetis Lionginas pradėjo 1936 m. Senelės Agotos Balčiūnienės, kuri skausmų kankinama negalėjo vaikščioti, jau buvo išmokytas skaityti. „Mokytojai nusidėdavau, – prisipažįsta maestro. – Nuobodu būdavo klasėje sėdėti kartu su nemokančiais skaityti. Nuslinkdavau į pušynėlį ar į dėdės Povilo kalvę, paskui su visais grįždavau namo. Bet greitai mane demaskavo. Mamytei pasižadėjau nebenusidėti... Mano mamytė spindėjo gerumu. Buvo linksma, maloni, labai darbšti.. O jau kaip dainuodavo! Bažnyčioje užsiklausydavau jos balso ir vargonų... Garsai tarsi sklisdavo iš paties dangaus. Kartu su ja giedodavau laidotuvėse. Jos dainos lydėjo mane visą gyvenimą, širdyje skambėjo per negandas. Iš tylos, iš paukščių čiulbėjimo, medžių ošimo gimusi daina gali žmogų pakylėti ligi dangaus, prikelti iš liūdesio... Mama stipriais žolelių antpilais pavaišindavo į svečius užėjusį Volungių kaime gyvenusį dėdę Vaclovą, Vaslia vadintą. Vestuvėse, vakaruškose jis grodavo smuiku. Mamytė prašydavo jo pagroti. Kaip man patiko! Paprašiau, kad ir mane pamokytų. Tėvelis parnešė kažkur gautą smuiką. Dar mokyklos nelankiau, o jau mokėjau smuikuoti. Mokykloje man leisdavo per pertraukas pagroti. Netrukus jau grodavau vestuvėse, esu gavęs net 5 litus! Vėliau, 1942-aisiais, Kepšiškių kaimo našlė pardavė gerai skambėjusį vyro smuiką. Juo jau galėdavau groti vakaruškose.“

Paauglys arė, akėjo, dirbo visus, net ir pačius sunkiausius ūkio darbus. „Iš dėdės Jono mokiausi staliaus darbų. Ir iki šiol prie šio varstoto tėviškėje drožiu šaukštus. Vieną net Prezidentei padovanojau!“

1943 m. mirė vos 54-erių sulaukusi mama. „Geroji teta Tapiliūtė man, keturiolikmečiui, stengėsi ją pakeisti. O klūpodamas Antazavės bažnytėlėje vis tarsi girdėdavau iš dangaus sklindantį mamos balsą... Tėveliui pasakiau, kad norėčiau išmokti groti vargonais... Jis susitarė su Antazavės bažnyčios vargonininku Juozu Dugnu: tegul ateina, pasimokys.“

Kasdien 7 kilometrus Lionginas lėkdavo į J. Dugno pamokas. Klebonas Antanas Navickas Lionginui dovanojo lietuvių kunigo, vargonininko, choro dirigento, muzikologo, kompozitoriaus, profesoriaus Teodoro Brazio (1870–1930) vadovėlius „Muzikos teorija“ (1922) ir „Muzikos harmonija“ (1926). Juos vaikinas nagrinėjo su vargonininku J. Dugnu, savarankiškai mokėsi namuose. „Juozas Dugnas buvo labai geras žmogus. Mamytei mirus už pamokas neėmė atlygio, pamaitindavo, net paskolindavo savo paltą – reikėjo padoriau vargonuojant apsirengti... Išmokau giesmių, mišių, pagroti iš natų. Kartais jau pavaduodavau mokytoją.“

Pokaryje aktyviems žmonėms ir Antazavėje tapo neramu. Nors kasdien choras „Tautinę giesmę“ giedodavo pašnibždomis, tačiau atsirado skundikų. J. Dugnas buvo suimtas, bet vėliau paleistas. Išvažiavo kuo toliau – į Ramygalą, ten sukūrė stiprų, balsingą bažnytinį chorą, vadovavo Panevėžio medikų ir kitiems chorams, daugelyje apylinkių bažnyčių derindavo vargonus.

„Lionginas Abarius savo mokytoją lankydavo. Dabar man keista, kad tiek pasiekęs jis iki šiol jaučia nepaprastą dėkingumą mano tėvui, savo pirmajam mokytojui“, – Antazavėje kalbėjo Vanda Dugnaitė.

Tai gražiausios prof. L. Abariaus savybės – nuoširdus dėkingumas, gebėjimas vertinti gerą žodį, paramą, atjautą.

1945-ųjų gruodį Avilių bažnyčios vargonininkas išsikėlė į didesnę parapiją ir toji liko be vargonininko. Liongino mokytojas J. Dugnas kunigui J. Rožanskui rekomendavo jį kaip gabų, savarankiškai vargonuoti galintį vargonininką.

1946 m. sausio 4-oji ypač svarbi L. Abariui – apsivilkęs skolintu kareivišku apdaru per siaučiančią pūgą jis pėsčiomis išėjo iš Antazavės į Avilius: tai buvo keturiolikos kilometrų kelias iki svajonės muzikuoti. Nesvetingai jį priėmė klebonas. „Gal todėl, kad buvau labiau panašus į elgetą nei į vargonininką...“ – prisimena L. Abarius. Tuosyk pirmą kartą prisėdęs prie Avilių bažnyčios vargonų net neatmena, kiek laiko grojo bažnytines giesmes, savos kūrybos melodijas ir kompozicijas. Vargonavo, kol visai sustingo pirštai.

Atėjo laikas ir mokytojas J. Dugnas palinkėjo: „Lionginai, siek muzikos aukštumų!“ Lionginas turėjo gražų balsą, daug giedodavo, tad nutarė tapti dainininku. 1948 m. balandžio 1 d. L. Abarius išlaikė konkursą į baritono vietą Jono Švedo vadovaujamame Valstybiniame dainų ir šokių liaudies ansamblyje.

Atsivėrė nuostabus pasaulis. „Atrodė, kad gražesnės muzikos ir būti negali. Dainavau baritonu, skudučiavau, J. Lingys net kvietė šokti.“ Bet iki šiol atmintyje gyva 1948 m. gegužės 22-oji, gastrolių Prienuose diena, kai po koncerto buvo suimti ir vėliau ištremti geriausi ansambliečiai. Nutrauktos gastrolės, darbas... Grįždami į Vilnių matė prie sodybų stovinčius sunkvežimius, išsigandusius, verkiančius į tremtį varomus žmones.

Birželį Lionginas įstojo į Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą. 1948–1953 m. pas Aleksandrą Kačanauską mokėsi solinio dainavimo, pas Antaną Ilčiuką – choro dirigavimo. „Kačanauskas – vienas žymiausių dainavimo dėstytojų, per dvejus metus daug ko išmokė. A. Kačanausko mokykla man padėjo iki šiol išsaugoti balsą!“ Devyniasdešimtmetis su Janina scenoje sudainavo savo sukurtą duetą pagal Pauliaus Širvio eiles „Mes draugavom ilgai“...

Mokydamasis ir toliau dainavo Valstybiniame dainų ir šokių liaudies ansamblyje, tačiau balsui buvo nepalankios šaltos koncertų salės, kelionės po Lietuvą atvirais sunkvežimiais... Be to, sunku buvo suderinti darbą ansamblyje ir pamokas muzikos mokykloje. L. Abarius nutarė pereiti į dirigavimo specialybę, pradėjo mokytis Antano Ilčiuko klasėje. „Jis mėgo maršinio pobūdžio kūrinius, tačiau aš visada buvau romantikas, lyrikas...“ A. Ilčiukas mokiniui leisdavo padiriguoti savo vadovaujamam Vilniaus pedagoginio instituto chorui. Vis dėlto didžiausios to meto svajonės Lionginui įgyvendinti nepavyko – neleido baigiamiesiems egzaminams parengti taip trokštamos J. Naujalio dainos „Vasaros naktys“.

L. Abarius prisimena bendradarbiavimo su prof. Sauliumi Sondeckiu pradžią: „Muzikos mokykloje būsimam dirigentui reikėjo pasirinkti papildomą instrumentą. Kadangi smuiku buvau mokęsis groti iš klausos, nutariau pas mokytoją S. Sondeckį mokytis smuikuoti. Jo kantrybės dėka pradėjau groti ne tik kantileną, bet ir pasažus, gamas, netgi pasiekėme ketvirtą poziciją. Tačiau mano pirštai buvo per stambūs. Mokytojas buvo užsispyręs: atnešė altą. Man labai patiko, pradėjau kasdien po daug valandų groti, jau ir sonatinų mokiausi. S. Sondeckis skatino pereiti į alto specialybę. Galvojau galvojau, bet daina mane jau buvo pakerėjusi. Padėkojau ir atsiprašiau. Vėliau mes puikiai bendradarbiavome, būtent jis paskatino mane 1964 m. su choru parengti G. F. Händelio oratoriją „Mesijas“, vėliau ir J. S. Bacho Mišias h-moll, kitus kūrinius.“ Anais sovietmečio dešimtmečiais tai prilygo žygdarbiui.

„Liaudies ansamblį palikau dėl gilesnių muzikos studijų. Mokiausi labai gerai. Jono Švedo net buvau pakviestas padirbėti su ansamblio choru, o 1956 m. J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos direktorius Antanas Karosas mane, ketvirtakursį Lietuvos konservatorijos studentą, priėmė dėstyti.“ 1956–1962 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikume L. Abarius dėstė choro dirigavimą, vadovavo moksleivių choro studijai, Pavilnio kultūros namų chorui ir kitiems kolektyvams.

Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Lionginas Abarius studijavo Antano Budriūno klasėje. „Į pirmą pamoką atsinešiau Juozo Naujalio dainą „Vasaros naktys“. Nors kūrinį puikiai mokėjau, tačiau toji pamoka tęsėsi ne 50 minučių, bet kelias valandas. Ir aš supratau, kad dirigavimas, visi dinaminiai, agoginiai niuansai yra tik priemonės kūrinio turiniui išreikšti. Antanas Budriūnas man atvėrė naują dirigavimo interpretacijos pasaulį. Jis pakeitė mano mąstyseną!“ – įsitikinęs L. Abarius.

Vieną paskutinių studijų metų dieną A. Budriūnas į pamoką atsinešė nebaigtą savo kūrinį „Ruduo“ pagal S. Nėries žodžius. „Pagrojo, padainavo, – prisimena maestro. – Manęs klausinėjo tarsi kolegos. Buvau sužavėtas. Kūrinys įdomus, dramatiškas, sudėtingas. Ne viena variantą man demonstravo, o paskutinį dirigavau per baigiamuosius egzaminus. Daug kartu vėliau jį esu atlikęs su Lietuvos televizijos ir radijo choru pritariant vargonams. Tas kūrinys man liko kaip Budriūno kūrybos viršūnė.“

Budriūno rekomenduotas L. Abarius 1959 m. pradėjo dėstyti konservatorijoje, 1963 m. – vadovauti Lietuvos televizijos ir radijo valstybiniam chorui. Tai buvo jo patys kūrybingiausi, įdomiausi, vaisingiausi metai. „Darbo pradžioje iškilo svarbiausias klausimas: kaip sugebėsiu formuoti repertuarą, kaip surinksiu geriausius dainininkus? Lietuvos radijui ir televizijai vadovavusiam Jonui Januičiui pasakiau, kad mano credo, svarbiausias tikslas – atgaivinti užmirštą lietuvių kompozitorių klasikų kūrybą, ryškiausius Rytų, Vakarų Europos klasikų kūrinius. Tuo devizu vadovaudamasis pradėjau darbą. Pirmasis koncertas įvyko 1963 m. spalio mėnesį, buvo atlikta G. F. Händelio „Aleliuja“. Susirinko daug gerbėjų, pagyroms nebuvo galo. Šis koncertas Filharmonijos salėje davė didžiulį impulsą darbui.“

Lietuvos televizijos ir radijo valstybiniam chorui L. Abarius vadovavo 1963–1981 m. Į kolektyvą sutelkė daugiau kaip 60 dainininkų. Parengė, į magnetofono juostas, plokšteles įrašė per 1000 įvairių epochų ir stilių kūrinių, surengė per 700 koncertų Lietuvos miestuose ir miesteliuose, Rusijoje, Vidurinėje Azijoje, Moldavijoje, Ukrainoje ir kitose respublikose. L. Abarius rengė autorinius lietuvių kompozitorių koncertus, jo choras dainavo Lietuvos kompozitorių sąjungos plenumų ir suvažiavimų koncertuose, kituose kultūros renginiuose. Dirigentas daug dėmesio skyrė lietuvių muzikai, tačiau propagavo ir užsienio klasikų bei šiuolaikinių kompozitorių kūrinius. Koncertų programose buvo G. Verdi „Requiem“, S. Moniuszkos „Krymo sonetai“, J. S. Bacho Mišios h-moll, L. van Beethoveno Devintoji simfonija, F. Mendelssohno kantata-baladė „Pirmoji Valpurgijų naktis“, G. Vivaldi „Gloria“, I. Stravinskio Psalmių simfonija, G. Sviridovo Patetinė oratorija, P. Ebeno kantata „Karčioji žemė“, J. Naujalio Mišios „Švenčiausių Kristaus žaizdų garbei“, Č. Sasnausko „Requiem“, S. Šimkaus kantata „Atsisveikinimas su tėvyne“, E. Balsio kantata „Saulę nešantis“, J. Juzeliūno trečioji simfonija „Žmogaus lyra“, simfonija-oratorija „Cantus magnificat“, V. Jurgučio oratorija „Donelaitis“ ir kiti kūriniai. Chorui buvo suteiktas nusipelniusio kolektyvo vardas.

Vadovo gyvenimą ir kūrybą aptemdė skundai, kad daug choro narių dainuoja bažnytiniuose choruose, kad repertuaras tolimas tarybinei tikrovei, kad nepriėmė dirbti beklausės ir bebalsės partinio veikėjo H. Zimano giminaitės, kad tiek daug „ideologiškai kenksmingų kūrinių“, kad liepia chorui dainuoti tekstą, kuriame minimas Dievas... Aišku, su choru teko atsisveikinti.

Kolektyvui pradėjo vadovauti Petras Vaičekonis, iki tol čia jau dirbęs dirigentu. „Nepaprastai džiaugiausi pakviestas į Liongino Abariaus kolektyvą diriguoti. Į tokį kolektyvą! Žavėjo nepaprastas Abariaus gebėjimas nekonfliktuoti, kiekvienam rasti gerų žodžių, nuraminti, įkvėpti visus darbui. Savo šypseną padalindavo, ir visi nesusipratimai nuslinkdavo į pašales. Velnioniška meilė dainai! Jis buvo pirmasis lietuvių kompozitorių klasikų kūrybos gaivintojas. Tautinė muzika pradėjo skambėti viešai visoje Lietuvoje. Ir pats kurdavo. Jo dainos chorui – šedevrai, balsams patogios, skambios. Daug kūrinių ruošdavome su simfoniniu, kameriniu orkestrais. Dalyvaudavome beveik visuose prestižiniuose koncertuose. Svarbiausia – buvo įrašoma lietuviška muzika: Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Stasio Šimkaus, Juozo Gruodžio kūriniai. Su choru ir jo vadovu glaudžiai bendradarbiavo kompozitoriai J. Juzeliūnas, V. Jurgutis, A. Bražinskas, V. Paltanavičius. Stalčiuose nauji kūriniai neužsilikdavo, jie ypač dažnai skambėdavo radijo programose. O kaip L. Abarius dirbdavo! Kiekviena frazė sujungta su tekstu, nieko beprasmiško. Jis ugdė choristų tembrinę klausą. Visą laiką mokiausi iš jo. Šio choro veikla turėjo nepaprastai didelę reikšmę Lietuvos kultūrai ir jaunesnėms choro dirigentų kartoms“, – šiandien kalba P. Vaičekonis, liūdnai žvelgdamas į apleistą radijo studiją, išniekintą fortepijoną ir nepilnėjančią fonoteką.

Televizijos ir radijo chorui Lionginas Abarius vadovavo aštuoniolika metų. 1986 m. maestro suteiktas Lietuvos konservatorijos docento, 1991 m. – profesoriaus vardas, 1995 m. L. Abarius apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

Apie Liongino Abariaus pastangas kartu su prof. Leopoldu Digriu įkurti bažnyčios vargonininkų specializaciją pasakoja buvęs LMTA Choro dirigavimo katedros vedėjas prof. Dainius Puišys: „Profesorius kūrė katedros programas, tikslino studijų kryptis. L. Abarius – puikus organizatorius, jo iniciatyva pradėti rengti Juozo Naujalio tarptautiniai dirigavimo konkursai. Inicijavo įvairias kvalifikacijos kėlimo formas, skatino švietėjišką veiklą. Daina, humoro jausmas, gerumas, meilė žmogui – tarsi neišsenkanti Abariaus gyvenimo versmė.“

Vilniaus arkikatedros jaunimo choro vadovė Violeta Savickaitė-Paciūnienė, baigusi L. Abariaus klasę, nepaprastai šiltai kalba apie savo pedagogą. Tai – mokytojo pavyzdys, šiltas, ramus, nuoširdus žmogus, besidomintis mokinių gyvenimu. Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos choro „Ave vita“ vadovas prof. Kastytis Barisas L. Abariaus klasėje nesimokė, tačiau maestro įtaką patyrė: „Jis – magas. Moka suvaldyti daugiatūkstantinę minią, skleisti energiją. Geba valdyti žmones rankomis, kūnu, visa povyza. Pakelia rankas, ir tauta verkia...“

L. Abarius sako: „Dainų šventė – mūsų protėvių noro dainuoti kartu visiems rezultatas. Juk ar laidotuvės, ar vestuvės, ar krikštynos, dainuoja patys balsingiausi žmonės. Visi kartu. Todėl ir gimė dainų šventės idėja – iš noro susibūrus dainuoti drauge. Yra ir dabar skeptikų profesorių, kurie sako, kad dainų šventės yra sovietinis paveldas. Bet juk jos prasidėjo XIX amžiuje! Pakartosiu: jeigu sovietiniais laikais nebūtų buvusių dainų švenčių, įdomu, ką mes dabar darytume. Kas galėtų suburti tautą? Dėl dainų švenčių mes išlikome lietuviai, ne ginklu ir Nepriklausomybę iškovojome, o daina. Tai kas, kad liepdavo padainuoti kelias dainas apie partiją, bet po jų skambėdavo visos gražiausios lietuvių dainos. Štai koks buvo laikas! Ne triukšmingos „Antys“, bet patriotiškos dainos Lietuvą vedė į Nepriklausomybę. Kai pirmą kartą LTR choras Kaune atliko Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“, J. Naujalio dainas, klausytojai verkė... Tik 1964 m. pirmą kartą išdrįsau pasiūlyti padainuoti Č. Sasnausko „Kur bėga Šešupė“. 1965 m. ji suskambo Dainų šventėje. Dar padirigavau ir Lietuvos 100-mečiui skirtoje Dainų šventėje. Tiesa, savo choro dabar neturiu, pedagoginė veikla taip pat pasibaigusi, nors su studentais dar bičiuliaujuosi – paprašo paskaityti jų darbus, pakonsultuoti, įvertinti. Aš juokiuosi: nežvejoju, nemedžioju, visas laisvalaikis – muzika, poezija, literatūra. Vis dar kuriu: daug romansų, dainų esu parašęs pagal Pauliaus Širvio, Meilės Kudarauskaitės, Reginos Katinaitės, kitų poetų žodžius.“

Ir tą nelabai linksmą spalio vakarą Dailės akademijoje „Indrajos“ choras atliko „Jūreivių dainą“ (ž. P. Širvio), „Tėviškė“ (ž. R. Katinaitės-Lumpickienės) ir kt. „Parašiau knygelę „Susitikimai“. Rolandas Aidukas taip kruopščiai ją suredagavo! Knygoje – mano prisiminimai apie gyvenimą, kūrybinę veiklą, bendravimą ir bendradarbiavimą su įvairiais dirigentais, kompozitoriais, koncertmeisteriais, pedagogais, poetais, kurie, būdami artimai susiję su mano gyvenimu ir kūrybine veikla, paliko ryškų pėdsaką Lietuvos choro meno istorijoje. Bandžiau prisiminti mūsų bendrą kūrybinę veiklą. Tai noras pažvelgti į artimų asmenybių gyvenimą, likimus“, – dar vasarą vartydamas ranka rašytus puslapius kalbėjo profesorius L. Abarius. – Juk turiu ką prisiminti... Kad ir ilgametę draugystę su poetu Pauliumi Širviu. Ne vienas jo eilėraštis tapo mano dainų žodžiais. Juk poezija ir muzika – tarsi dvi neperskiriamos seserys. Daug Širvio eilėraščių moku atmintinai.“ Ir pradeda deklamuoti – raiškiai, vaizdingai, širdingai. Eilių susirinkusieji išgirdo ir vėjuotą spalio popietę Dailės akademijoje, tarp jų buvo ir tos P. Širvio eilutės, kurios tarsi atspindi dabartinę profesoriaus Liongino Abariaus, pasišventusio dainai, Lietuvai ir dainorėliams, būseną:

 

Aš nevertas

Švelnių

Tavo žodžių

Nei to ežero,

Pilno žvaigždžių.

Aš –

Toks vienas.

Velnioniškai

Vienas,

Pasiilgęs

Aušrinėje

Sodžiaus

Giedorių

Gaidžių.