Darius Užkuraitis: „Muzikiniame sporte objektyvumo nėra“

Jį ar bent jo balsą tikriausiai pažįstate iš „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos, „LRT Opus“ ar LRT radijo stočių, festivalio „Vilnius Mama Jazz“ ar kitų projektų. Nesuklysiu sakydama, kad tai vienas iš nedaugelio muzikos ekspertų Lietuvoje, išmanančių ne tik muzikos istoriją, bet ir dabartinės industrijos ypatumus. Tai – muzikologas Darius Užkuraitis, kas savaitę perklausantis šimtus naujų albumų ir atrenkantis įdomiausius radijo klausytojų ausims. Su juo kalbamės apie šiuolaikinės lietuviškos muzikos kokybę ir kaip muzikos kartais tenka klausytis ne širdimi, bet smegenimis.

– Kada gimė Jūsų meilė muzikai ir su kokiais atlikėjais užaugote?

– Groti pradėjau būdamas penkerių, nes mano mama tuo metu dirbo mokytoja Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, kuriai dabar vadovauja. Manęs neturėdavo kur palikti, todėl vesdavosi į darbą.

Groti man sekėsi neprastai. Nepasakyčiau, kad tada mylėjau muziką – labiau mėgau sportą. Tačiau šeštoje ar septintoje klasėje pradėjau austi mintį, kuo būti. Didžiausi mano gebėjimai atsiskleidė muzikoje, bet puikiai supratau, kad iš 1000 pianistų vienas taps solistu, o kiti mokytojais. Mokytoju būti nenorėjau. Pasirinkau studijuoti muzikos teoriją ir kompoziciją, vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiau muzikologiją, specializavausi muzikos istorijoje. Tada atlikau praktiką Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje – rengėme televizijos reportažus apie džiazo improvizacijų konkursą. Man labai patiko, tad norėjau pasilikti. Taip atsiradau radijuje.

Mama turėjo galingą vinilinių plokštelių kolekciją, bet prie jos niekam neleisdavo prisiliesti. Jeigu tai būdavo nauja ir populiari plokštelė, ji galėdavo kainuoti apie 60 rublių – tais laikais pusę vidutinio atlyginimo. Daug kas norėdavo uždrausto vaisiaus.

Buvau išmokęs labai gražiai klausytis plokštelių ir tvarkingai jas padėti į vietą, kol mama grįždavo iš darbo. Ji girdavosi, kad jos vaikas gali visą roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“ išklausyti nuo pradžios iki galo.

Namuose sukdavosi rimtas rokas, džiazas, klasikinė muzika. Taip augau su mamos kolekcija, kol pradėjau rinkti savo. Kompaktinių diskų turiu tiek, kad nežinau kur dėti. Neturiu nė vieno piratinio įrašo. Net ir pradėjus gyventi laisvoje šalyje mokėti už kompaktą ketvirtadalio algos man nebūdavo gaila.

– Ar dabar lengva prieiga prie muzikos, klausymasis internetu nesumenkina jos vertės?

– Vienareikšmiškai taip. Tais laikais, kai gaudavau kelerių metų senumo plokštelę, būdavo tokia laimė. Klausaisi mėnesį, keitiesi su kitais, daliniesi informacija. O dabar albumo išleidimas yra buitis, kasdienybė. Muzikos vertė tikrai smuko. Jaunimas į muziką pradėjo žiūrėti kaip į kramtomąją gumą – pakramčiau, dingo skonis, išspjoviau. Nekreipia dėmesio į kokybę, nekoncentruoja dėmesio, dėl to dažnai neišklauso viso albumo, užtenka vienos dainos. Kartais ir pats matau, kad pradedu panašiai elgtis.

Kiekvieną penktadienį pasirodo naujų albumų iš viso pasaulio, juos perklausau, tačiau kitą savaitę vėl tas pats. Taip lengva pamiršti, ką esi perklausęs, nesimėgauji muzika. Ilgą laiką vengiau muzikos klausytis internete, tačiau reikėjo pradėti juo naudotis ir dėl darbo, ir dėl erdvės – juk čia viskas vienoje vietoje. Bet kai nueinu į koncertą ir atlikėjas man labai patinka, visada stengiuosi įsigyti jo kompaktinį diską.

– Jaunos grupės jau kelerius metus vėl investuoja į vinilines plokšteles.

– Taip, ir melomanai baisiai už jas permoka. Tai yra sentimentų klausimas, mada, kuri su laiku irgi turėtų praeiti. Bet, kad ir kaip ten būtų, tai gražus gestas, pagarba muzikantams ir jų palaikymas.

– Ant Nepriklausomybės slenksčio buvote jaunas. Gyvenote revoliucijos metu, matėte ir muzikos pokyčius. Kokį įspūdingiausią momentą, susijusį su to meto muzikiniu judėjimu, prisimenate?

– Prisimenu Povilą Meškėlą ir grupę „Katedra“, filmą „Kažkas atsitiko“. Prieš pat išeidamas į sovietinę armiją atradau grupę „King Crimson“, jie visiškai mane pribloškė. Tais laikais nebuvo daug galimybių klausytis tokios roko muzikos. Prieš tai jau buvau šiek tiek susipažinęs su avangardu, roko klasika, bet „King Crimson“ buvo kažkas kitokio, netikėto. Beveik dvejus metus kasdien galvodavau, kaip grįžęs susirasiu jų plokštelę. Žinai, kai klausia, su kokia mylima grupe išvažiuočiau į negyvenamą salą, tai tikrai būtų „King Crimson“. Nors mėgstamų grupių yra tūkstančiai.

– Pakalbėkime apie dabartinę Lietuvos sceną. Pats esate jaunų grupių konkurso „Garažas“ komisijos narys. Ar visi nugalėtojai tinkamai išnaudoja gautą progą?

– Man nelabai svarbu, kas laimi „Garaže“, nes dažnai geresnės grupės užima žemesnes vietas. Pavyzdžiui, „Egomašina“ ar „Garbanotas“, kurie dabar yra didelės žvaigždės. Dalyvavimas tokiuose konkursuose yra tam tikras sportas, bet muzikiniame sporte objektyvumo nėra. Pavyzdžiui, bėgimą laimėjai, nes finišavai pirmas. O kaip nuspręsti, kieno muzika geriausia?

Kai kurios jaunos grupės neturi patirties ir nežino, kaip veikia muzikos industrijos mechanizmas. Bet palinkėsiu nebijoti – siųskite įrašus man, kolegoms, mes tikrai juos perklausome, tada paleidžiame per radiją. Rekomenduoju turėti ir gerą vadybą, kuri padeda jaunam atlikėjui iš pogrindžio pakilti į paviršių.

Žinoma, jei gebi, nori ir esi pasiryžęs, puikiai galima išgarsėti per naktį socialiniuose tinkluose – įdėk save į „YouTube“, „Facebook“ ir kas nors tave pastebės. Muziką kuri ne sau, o kitiems, todėl ji kažkaip turi pasiekti klausytojus.

– Kai kalbėjausi su grupe „Timid Kooky“, jie sakė scenoje matantys per daug atlikėjų, prisidengiančių įvairiais efektais ir įvaizdžiu. Kas Jums nepatinka mūsų muzikoje?

– Erzina, kai atlikėjai stovi prie mikrofono, nejuda ir atlieka dainas taip pat kaip plokštelėje. Gal tokia jų pasirodymo koncepcija, bet jei to norėčiau, likčiau namie ir klausyčiausi įrašų. Mano supratimu, populiariajai muzikai reikia kokio nors šou. Rimtos, akademinės muzikos einama klausytis į filharmoniją. Bet jei esi populiariosios muzikos plačiąja prasme atstovas, turi pagalvoti apie reginį. Pavyzdžiui, labai mėgstu elektronikos ir akustikos derinį – gryna elektronika yra nuobodoka.

Geras pavyzdys yra vokiečių „Kraftwerk“. Per jų šou buvo išdalinti 3D akiniai ir žiūrovai matė įspūdingas vizualizacijas. Gera muzika, vaizdas ir šou elementai.

– Baigiasi antrasis šio amžiaus dešimtmetis. Kas per jį išsiskyrė lietuviškoje muzikoje?

– Viskas, kas man patinka, jau skamba „LRT Opus“ eteryje. Tai ir „Timid Kooky“, ir „McLoud“, kurie išleido naują albumą. Jie gali būti drastiški, šokiruojantys, bet scenai reikia ir to. Man labai patinka „ba.“, „Garbanotas“, „Solo Ansamblis“, Alina Orlova, kuri yra ir mūsų radijo talismanas. Daug jaunų ir šaunių grupių, turinčių perspektyvų. Yra ir tokių pogrindžio grupių, kurios geriau žinomos Vakaruose nei Lietuvoje.

Manau, dabar Lietuvos muzikoje – didelis pakilimas. Tik gero popso niekaip nesugebame sukurti ir su juo triumfuoti „Eurovizijoje“. O taip norime. Šiam stiliui įtaką daro muzika iš Rytų, tos pusės muzikinės tendencijos, o aš pats labiau palaikau tendencijas iš Vakarų. Esu už gerą popmuziką, bet turi būti geros aranžuotės, vokalas, tekstai. Muzikantai teisinasi, kad tam nėra pinigų, bet reikia tik geros idėjos ir noro.

Dar nesiekiame būti originaliais, norime daryti „kaip visi“. Kadaise muzikantai stengdavosi išsiskirti iš kitų, kai galvojame apie „Queen“, „Pink Floyd“, „AC/DC“, Eltoną Johną ar Tiną Turner, per kelias sekundes galime juos atpažinti. O dabar yra tiek grupių vienodais veidais! Mes norime būti ne išskirtiniai, bet madingi, daryti pinigus iš muzikos. Norėtųsi, kad prioritetas būtų muzika ir tik tada pinigai.

– Prieš keliolika metų užsiminėte, kad roko muzika išgyvena ne pačius geriausius laikus. Kaip yra dabar?

– Roko dugnas Lietuvoje buvo pasiektas 2000-ųjų pradžioje, kai „ŽAS“ uždainavo apie septynis ožiukus. Jie tada sakė: „Dariau, žmonėms to reikia. O mums valgyti norisi.“ Rokas kaip muzika iškilo tada, kai visi buvo nepatenkinti ir norėjo keisti padėtį – tai ir Vietnamo karo laikotarpis, ir perestroika. Atlikėjai galėjo garsiai rėkti ir išsakyti savo nuomonę, stebėjo, kas vyksta jų šalyje. Geros valdžios jiems niekada nebuvo. O kai žmonės pradeda gyventi gerai, jie pavargsta „kramtyti“ ir muziką nori tiesiog nuryti kaip košytę. Tada įsigali popsas.

Prieš maždaug keturiasdešimt metų rokas buvo mada, visi norėjo groti gitarinę muziką. Dabar alternatyvią muziką stelbia komercijai palanki populiarioji, todėl reikia šiek tiek padirbėti jos ieškant.

– Kokią Lietuvoje matote džiazo padėtį?

– Nesu didelis džiazo žinovas ar gerbėjas, nors turiu mėgstamų šio žanro atlikėjų. Daug atradimų įvyksta per tokius festivalius kaip „Vilnius Mama Jazz“. Jaunų, gerų muzikantų tikrai yra, pavyzdžiui, „Sheep Got Waxed“. Kasdien negalėčiau jų klausytis, nes reikia tam pasiruošti, sukramtyti, bet kai nueinu į jų koncertą, visuomet labai patinka. Neseniai mačiau „CinAmono“. Irgi šaunu. Šiaip džiazmenų Lietuvoje – kaip krepšininkų, niekada nepritrūks. Tarp jų yra tikrai talentingų žmonių, grojančių tokiose prestižinėse salėse ar festivaliuose, iki kurių mūsų popso ir roko atlikėjams dar toloka.

Per paskutinius dešimt metų Lietuvoje atsirado visko, nesvarbu, apie kokį stilių kalbėtume. Šiuolaikinė elektronika, avangardinis džiazas, metalas, popsas, alternatyva...

– Geriausias šių metų koncertas Jums buvo...

Kai einu į koncertą, ko nors tikiuosi. Būna, kad nusiviliu, bet kartais gaunu daugiau, nei norėjau. Toks buvo „ba.“ koncertas menų fabrike „Loftas“. Benas tikrai žengė stiprų žingsnį į priekį. Labai patiko „Swans“ lyderis Michaelas Gira per Vėlines, „The Comet is Coming“ festivalyje „Vilnius Mama Jazz“, „Sun Ra Arkestra“ festivalyje „Vilnius Jazz“. Beje, šios grupės lyderiui jau 95-eri, saksofonu jis išmoko groti Antrojo pasaulinio karo metais.

Dar labai patinka, ką atveža agentūra „8 Days A Week”.

– Didžiausias muzikinis atradimas šiemet yra...

– Yra tokie mongolai „The HU“, kurie išleido puikų albumą ir važinėja po didžiausius festivalius. Pankroko veteranas Iggy Popas šiemet pristatė fantastišką albumą „Free“. Man baisu, kad jis draugavo su Davidu Bowie, o šis, išleidęs „Blackstar“, mirė... Tikiuosi, Iggy Popas gyvuos dar ilgai. Dar galėčiau išskirti brazilę Elzą Soares ir jos albumą „Planeta Fome“, Mikeˊo Pattono ir Jeano-Claudeˊo Vannier bendrą darbą „Corpse Flower“ ir daug kitų.

Kai dirbi „LRT Opus“, vos ne kasdien atrandi ką nors nauja ir įdomaus. Kita vertus, kai tokia muzikos gausa, ji nustoja stebinti. Reikia sukurti ką nors TOKIO, kad man būtų įdomu. O žodį „įdomu“ muzikoje vertinu labiau nei „patinka“. Tai, kas patinka, paklausai 20 kartų, išmoksti ir supranti, kad 21-ojo karto nebus... O įdomi muzika nebūtinai turi patikti, ją jaukiniesi, stengiesi suprasti, kol galų gale pagauni. Tokie albumai kolekcijoje gali išlikti ilgai.

– Koks neseniai išgirstas kūrinys Jus labai sujaudino?

– Pamenu pianistą Raną Blakeˊą, kuris grojo improvizacinį džiazą Šv. Kotrynos bažnyčioje ir paskui išleido šio koncerto albumą „Vilnius Noir“. Pagalvojau, kad jei būčiau pianistas, gročiau būtent taip. Buvo gražu, mane labai palietė, beveik išspaudė ašarą. Ta muzika atitiko mano vidinę būseną.

Dažnai klausausi muzikos ne širdimi, o smegenimis. Bet būna, kad kūnas nueina pagaugais – tada žinau, jog daina tikrai gera. Nors taip pasitaiko vis rečiau...

Labai mėgstu iš darbo namo eiti pėsčiomis. Nusipirkau geras ausines ir klausausi muzikos iš telefono – tada jau ateina mano laikas, galiu klausyti, ką noriu. Būna, žmonės sako: o, Užkuraitis pasikėlęs, nesisveikina... Iš tiesų aš atsijungiu nuo pasaulio ir klausausi muzikos. Ir dar žiūriu, kad automobilis nepartrenktų.