Diena su Maestro Algirdu Vyžintu

Lietuvių liaudies muzikos puoselėtojui – 90

Vyžuonose, kur ant bažnyčios sienos yra žalčio – vyžo – galva, kur vingiuoja Vyžuonos upė, kur gyveno Vyžintų šeima, 1929 metų liepos 30 dieną ir gimė Algirdas Vyžintas. „Margas mano gyvenimas“, – sako jubiliatas. Ir iš tikro, vien išvardinti visas jo nuveiktų darbų sritis yra nelengva: muzikantas, dirigentas, mokslininkas, pedagogas, visuomenės veikėjas... Save Algirdas Vyžintas apibūdina labai lakoniškai: „Esu grynakraujis aukštaitis na Utenãs, vėtytas ir mėtytas, ragavęs ir šilto ir šalto, kaip ir daugelis garbaus amžiaus žmonių patyręs laisvės ir nelaisvės būtį, karą, pokarį, laimės ir nelaimės jausmą, tiesiai sakant – Lietuvos pilietis, priklausęs nuo likimo“[1].

Nelengva užduotis rašyti apie žmogų, kurio gyvenimui ir veiklai skirtos net dvi knygos (Algirdas Vyžintas. Gyvenimas – liaudies muzikai. Sudarė Vytautas Tetenskas. Klaipėda, 2010; Algirdas Vyžintas. Kultūros ir meno arimuose. Gyvenimo ir veiklos bruožai. Utena, 2015). Dažnai iš paties profesoriaus tenka girdėti: „Aš dar neišėjau į pensiją, atsidėjau savo nepadarytiems darbams.“ Žinant, kad A. Vyžinto gyvenimas buvo gana vingiuotas, šiandien visiškai aišku, jog tuose likimo vingiuose liko dar neišsakytų arba iš naujo įvertintinų gyvenimo detalių. Tad prieš rašant solidžiam jubiliejui skirtą straipsnį norėjosi dar kartą iš paties Maestro lūpų išgirsti prisiminimų, gyvenimo laikotarpių apibendrinimų ir vertinimų, suprasti, iš kur toks darbštumas, užsispyrimas ir minties jėga. Iš kur tas šiais laikais labai retas humanitarinis mąstymas bei toks gilus požiūris į praeities ir dabarties tautinę muzikinę kultūrą? Kokios gyvenimo aplinkybės tai formavo?

Gamta – aš negaliu be jos...

Maestro pasakojime nostalgiškai ir idiliškai piešiamas gimtinės paveikslas: „Aukštaitijos panoramoj mano vaikystė... Žiūriu į pamiškę, kur palei upelį pakyla toks sidabrinis rūko debesis, kuris dangaus fone atrodo stebuklingas. Tai mane palaimingai nuteikia, paskui pasidaro graudu...“. Vien šis trumpas epizodas atskleidžia, kad būtent gamta įdiegė visą gyvenimą lydėjusį jautrumą ir ypatingą sakralumo supratimą. Pirmapradį muzikos suvokimą liudija gamtos garsų apibūdinimas: „Gamtos ritmai pynėsi su malūno ritmais. Čia pat gandrai kalena, čia pat gegutė kukuoja. Kai visiškai nutyla malūnas, ateina tokia palaiminga tyla... Dar ne naktis, bet jau ir nebe diena... Vėliau pasigirsta varlių choras, o ant kalno tarsi iš po žemių ū-ū-ū – labai paslaptingas garsas (tik studentu būdamas išsiaiškinau, kad tai ūkas – tam tikras ūžesys; ūkais vadinami ir didesni skudučiai). Man gamta ir muzika yra vientisas reiškinys. Kas muzikoje atsiskyrė nuo gamtos, tapo formaliais muzikantais.“ Gamtos ritmai ugdė tvarkos ir vidinės harmonijos suvokimą: „Tas gamtos judėjimas – rytas, diena, vakaras. Viskas yra ritmiška, viskas savo laiku, nereikia nė galvot. Viskas pagal darbus ir pagal saulės šešėlį.“

Vaikystė

„Vaikystėje ir paauglystėje reikėjo daug dirbti, tik ir girdėdavau „Bėgte, Algirduk, bėgte. Eik į malūną, eik pas gyvulius“. O ankstyvą rytą reikėdavo dalgio imtis.“ Apibendrindamas šį laikotarpį A. Vyžintas sako: „Keistas buvau, truputi užsidaręs, užguitas ir nepaprastai jautrus, bet turintis savo nuomonę.“

Daug vietos prisiminimuose užima pasakojimas apie tėvo prigimtinius pedagoginius gebėjimus. „Augau patriarchalinėje šeimoje, viskas nuo tėvo priklausė. Bet jam nereikėjo įsakinėti, kažkaip natūraliai išeidavo... Niekas nevalgydavo tada, kada nepriklauso. Ir pusryčiai, ir pietūs, ir vakarienė būdavo tam tikru laiku. Per Kūčias tėvas suklupdo, atkalba pusę maldos, o mes visi choru turim pasakyti kitą pusę. Tik tada sėsdavom prie stalo.“ Dideliame ūkyje ir malūne būdavo labai daug darbų, tad ypatingos pagarbos vertas tėvų užsispyrimas visus penkis vaikus išleisti į mokslus. Kaimo žmonės stebėdavęsi: „Vyžintai, ką tu galvoji? Pats vargsti, esi skolose, o visus vaikus leidi į mokslus. Kas tavo žemę dirbs? Kas prižiūrės?“ Tačiau tėvas kiekvieną rudenį, pasikinkęs arklį ir vežimą prikrovęs maisto, veždavo vaikus į Uteną.

Šis gyvenimo etapas suformavo darbštumo, giežtos tvarkos pagrindus ir mokslų siekį.

Gimnazija

Su meile ir pagarba A. Vyžintas kalba apie Utenos „Saulės“ berniukų gimnaziją: „Ir dabar aš ten jaučiuosi mokiniu. Juk čia dirbo talentingi, aukštos kvalifikacijos ir kilnių humaniškų siekių pedagogai, skiepiję dalykines žinias, plėtę pasaulėžiūrą. Mes jautėme jų įsitikinimus ir pažiūras, suvokėme jų susirūpinimą ir sielvartą, prasmingas mintis po daugtaškių ir tarp eilučių.“ Gimnazijoje mokėsi ir gabūs, veiklūs vyresnieji broliai Pranas ir Aleksandras, taigi visa Vyžintų „dinastija“. Reikia manyti, kad gimnazijos aplinka lėmė A. Vyžinto pirminį gyvenimo ir muzikos reiškinių supratimą, padėjo humanitarinio-lituanistinio mąstymo pagrindus.

Muzikavimo pradžiamokslis

„Kaip aš tapau muzikantu? Ogi pirmiausia įvairias melodijas ganydamas bandą išgrodavau burna, liežuviu. Įsivaizduodavau, kad griežiu armonika.“ Maestro emocingai pademonstruoja šį „grojimo“ būdą. Toliau pasakoja apie griežimą armonika ir, žinoma, daugiausia prisiminimų susiję su akordeonu, kuris lydėjo jį visą gyvenimą: „Kai jau mokantis gimnazijoje man nupirko akordeoną, aš su dideliu noru ir pasididžiavimu plaukdavau į Dauniškio ežerą, kur jaunimas laukdavo mano „rečitalio“. Paklaustas, ką tuomet grodavo, A. Vyžintas atsako: „Improvizuodavau. Išgirstu kokį kaimo muzikantą ar per radiją transliuojamą melodiją ir groju. Niekas manęs nemokė, natų nereikėjo. Man atrodė, kad muzika turi būti žmogaus viduje, kad tai jo individualybės raiška. Ir dabar manau, kad nuo jaunų dienų muzikos vien iš rašto išmokusieji dažniausiai ją atlieka formaliai.

Apie akordeoną profesorius kalba kaip apie viso gyvenimo bendrakeleivį: „Akordeonas buvo ne vien pramogai, grojau ir solinį repertuarą, akompanavau. Gaila, nebuvo įrašytos visos tuometinės improvizacijos liaudies melodijų temomis... Atvirai pasakius, akordeonas vėliau mane išgelbėjo ir nuo Sibiro, jį, o ne lašinius pasiėmiau ne savo noru išvažiuodamas į Eržvilką. Akordeonas kurį laiką buvo tapęs pagrindiniu profesinės veiklos įrankiu.“

Sunkūs laikai

Toliau A. Vyžintas pasakoja apie mokslo siekį ir nesėkmes, apie patirtus karo baisumus ir dar žiauresnį pokario laikotarpį: mirė motina, buvo nuteistas ir įkalintas tėvas, Sibire atsidūrė sesuo Birutė ir brolis Pranas.

Istorinės ir asmeninės dramos nenuslopino dar Utenos gimnazijoje įdiegto mokslo troškimo: „Labai norėjau mokytis. 1949-aisiais, baigus gimnaziją, pavyko įstoti į Vilniaus universitetą, žurnalistikos specialybę. Stodamas nepateikiau duomenų apie artimųjų teistumą, todėl po dvejų metų buvau pašalintas.“

Gyvenimo posūkiai

Atsitiktinai sutiktas buvęs Utenos gimnazijos mokytojas Juozas Šapoka, tuomet dirbęs Eržvilko mokyklos direktoriumi, pakviečia iš universiteto pašalintą A. Vyžintą atvažiuoti į Eržvilką. Čia pirmoji pažintis vėl susieta su akordeonu: „Šokių kolektyvui akordeonu paakompanavus „Moldavaneską“ buvau iš karto pripažintas ir įvertintas.“ Vėliau – chorų organizavimas ir vadovavimas jiems, koncertai ir konkursai. Tapęs populiariu Eržvilke, perkeliamas į Skaudvilę, kur suorganizuoja net tris chorus, suburia dainų ir šokių ansamblį. Rengia dainų šventes, kurių masiškumas ir meniškumas garsina rajoną. Maestro prisimena: „Buvau jaunas, energingas, užsispyrusiai dirbau. Mano veikla buvo savotiška savigynos nuo skeptiškai, o kartais ir priešiškai nusiteikusių kai kurių vietinių forma.“ Sensacija tapo pirmoji Skaudvilės choro vieta 1955 m. Respublikinės dainų šventės rajoninių kolektyvų konkurse. Bet didesnė sensacija buvo ne pasiektas rezultatas, o tai, kad tokį reikšmingą įvertinimą gavo savamokslis, niekur muzikos nestudijavęs chorvedys...

Po 1955 m. Dainų šventės, Jonui Švedui paskatinus, A. Vyžintas pradeda studijas Valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Liaudies instrumentų katedroje. „Buvau uždaras ir daugelio kolegų studentų nesuprastas. Dažnai kalbėdavausi su vyresnės kartos dėstytojais – Jadvyga Čiurlionyte, Aleksandru Kačanausku, Vytautu Klova ir kt. Labai gerbiau dėstytojus. Konservatorija man suteikė muzikinį parengimą, bet jau europinį, o ten ne viskas man buvo priimtina. Labiausiai nepatiko atitrūkimas nuo folkloro... Dar labiau gaila, kad Liaudies instrumentų katedros muzikinio ugdymo politika ir kūrybinis procesas nuvažiavo Vakarų Europos traukiniu.“

Studijų metais A. Vyžintas dirbo Respublikinių liaudies kūrybos namų (dabar – Lietuvos nacionalinis kultūros centras) Muzikos skyriaus metodininku, vėliau skyriaus vedėju. Buvo daug dainų švenčių rengimo organizacinių ir meninių rūpesčių, aibė komandiruočių į rajonų ir miestų meno renginius, apžiūras, konkursus.

Baigus studijas laukė pedagoginis darbas Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, meno vadovo pareigos Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto dainų ir šokių ansamblyje „Šviesa“, gauta aukštų valdžios įvertinimų. Šie ir kiti A. Vyžinto gyvenimo etapai išsamiai aprašyti jau minėtose knygose.

Naujas gyvenimo posūkis – išvykimas į Klaipėdą. Pats profesorius pasakoja: „Šį žingsnį lėmė dvi aplinkybės. Visų pirma buvau skaudžiai įžeistas – sovietinis režimas manęs neišleido į kapitalistines šalis su „Šviesos“ ansambliu. O juk dirbau sąžiningai. Kita aplinkybė buvo mano nuostata, kad liaudies instrumentų specialistų ugdymo planai iš principo turėtų būti kitokie. Siekiau, kad Klaipėdoje Liaudies muzikos (ne Liaudies instrumentų) katedros veikla būtų platesnė, moksliškesnė.“ Kuriant katedrą stengtasi daugiausia dėmesio skirti gilesniam liaudies muzikos suvokimui ir jos interpretacijai remiantis folkloru. Šiuos siekius profesoriui pavyko įgyvendinti, buvo įkurta „sava“ katedra! Klaipėdos laikotarpis A. Vyžintui reikšmingas ir moksliniu aspektu – parengtas metodinis leidinys „Skudučiai“ (1975), parašyta monografija apie kompozitorių Joną Švedą (1987), apginta disertacija (1983), gautas profesoriaus vardas (1985).

Grįžęs į Vilnių A. Vyžintas dirbo Kultūros darbuotojų tobulinimosi institute, vėliau – Lietuvos muzikos akademijos Liaudies instrumentų katedroje. Profesoriaus prisiminimuose nuskamba minoriška gaida: „Buvau nesuprastas, nors dvi kadencijas dirbant katedros vedėju jau buvo prieita prie gerų rezultatų. Atgaivinto orkestro repertuaras sulaukė gerų atsiliepimų, bet man jau daug kas buvo per sunku... Gailiuosi, kad ne iki galo įgyvendinau savo sumanymus.“

Tai toli gražu ne visos susitikime su profesoriumi išgirstos mintys. Pokalbio paraštėse liko dar daug prisiminimų, apmąstymų bei reikšmingų įžvalgų.

O esminė prof. A. Vyžinto mintis tokia: „Tikroji nepriklausomybė yra atsidavimas savo tautai, kantrus darbas, kūryba ir skverbimasis į tas gilumas, kurios padeda profesijai. Aš nelipau ant bačkos sakyti prakalbų, nesibroviau į televiziją, bet tyliai, ramiai dirbau. Ir tikiu, kad tas mano palikimas pasitarnaus ateinančioms kartoms. O šiaip jau reikia atminti viena: turim branginti kiekvieną gyvenimo valandą, nes labai jau greitai jos eina...“.

Gerbiamas Maestro, laimingi esame galėdami girdėti Jūsų įtaigų žodį, patarimą, svarią mintį. Visos „liaudininkų“ bendruomenės vardu – sveikatos ir tylių prasmingų darbų. Ilgiausių metų!