Festivalis „Gaida 2019“: naujos formos ir garsai

29-ą kartą sostinės melomanai mėgavosi Tarptautinio aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ koncertais. Spalio 4 d. prasidėjęs renginys šiemet užsimojo derinti modernios klasikos ir elektronikos skambesį. Nacionalinės dailės galerijos (NDG) pritaikymas koncertams, atrodo, pasiteisino – visi čia galėjo pasijusti konceptualaus meno dalimi.

Atidarymo koncertui buvo parengta trijų dalių programa. Šiemet organizatoriai nusprendė sceną atiduoti naujiems vardams.

„Gaidos“ užsakymu melancholijos kupiną opusą „I Daydreamed the Dripping Sand“ (Svajonėse mačiau byrantį smėlį) kameriniam orkestrui parašė kompozitorius Dominykas Digimas.

Pasaulyje jau žinomo jauno dirigento Martyno Stakionio interpretuojamas kūrinys suteikė nelauktų potyrių. Klausantis Lietuvos kamerinio orkestro ir švelnaus fortepijono garso atrodė, kad ant ištiestų delnų tuoj pradės byrėti smėlis. Laikas tarsi sustojo vietoje ir kartu išsitęsė iki begalybės.

Vietomis kūrinys kilo garso ir nerimo bangomis, leisdamas jaustis lyg ilgame kaip šimtmetis Christopherio Nolano filme – „I Daydreamed the Dripping Sand“ puikiai tiktų jo garso takeliui. NDG didžiojoje salėje ieškojau po kojomis išbyrėjusio smėlio, bet neradau. O gaila. Jis kažkur pabėgo smuikų ir violončelių stygomis.

Vėliau girdėjome vieno žymiausių šių laikų kompozitorių esto Arvo Pärto kūrinį chorui ir orkestrui „Adamˊs Lement“ (Adomo rauda). Estijos ir Latvijos muzikinių kolektyvų padarytas jo įrašas 2013 m. buvo įvertintas „Grammy“ apdovanojimu. „Gaidos“ festivalyje biblinę iš Rojaus išvaryto Adomo istoriją (tekstas parašytas bažnytine slavų kalba) pasakojo choras „Vilnius“ ir Lietuvos kamerinis orkestras. Atrodė, kad nelaimingojo Adomo rauda skaudžiai atsimuša į sienas ir grįžta atgal šiurpuliais ant odos. Vis dėlto kūrinys neskambėjo taip, kaip galima buvo tikėtis, nes kamerinė galerijos erdvė nėra pritaikyta kelioms dešimtims balsų.

Antrojoje ir trečiojoje dalyje sceną valdė iš Liuksemburgo kilęs pianistas Fransesco Tristano. Jis – vienas įdomiausių savo kartos kūrėjų, maišantis Bachą ir elektronikos ritmus. Savo koncertą „Island Nation“, nevengdamas improvizacijos, jis atliko su Lietuvos kameriniu orkestru.

Fransesco Tristano energija, profesionalumas ir polėkis žavėjo atliekant kūrinius iš naujausio albumo „Tokyo Stories“. Atsinešęs kompiuterį, skleidžiantį paties įrašytus elektroninius ritmus, jis derino klasikinę ir šiuolaikinę muziką, dovanodamas naujų potyrių – juk to festivalis „Gaida“ ir siekia.

Šeštadienio vakaras tapo ode elektronikai – visi laukė britų techno ir dub muzikos prodiuserio Andy Stotto, garsėjančio konceptualiais ir harmoningais ritmais. Muzikinė jo produkcija sulaukia nemažai dėmesio: jį šlovina „New York Times“, „Pitchfork“ ir kiti leidiniai. Brito diskografijoje – jau penki albumai, o naujausias „Too Many Voices“ daugelio kritikų įtrauktas į geriausiųjų sąrašus.

Prieš pagrindinę vakaro žvaigždę buvo pristatytas kompozitoriaus Vytauto V. Jurgučio ir vizualiųjų menų kūrėjo Vaclovo Nevčesausko audiovizualinis projektas „Quantonom Live“ su robotizuotais mechatroniniais objektais (darbas visą festivalį buvo rodomas kaip savarankiškas audiovizualinis kūrinys „Quantonom“). Vėliau scenoje pasirodė ir latvių elektroninės muzikos atlikėja ir kūrėja Marta SmiLga, grojusi moduliniu sintezatoriumi. Gera matyti vis daugiau moterų, tvirtai besijaučiančių elektroninės muzikos scenoje.

A. Stottas NDG salėje pasirodė tik po dešimtos valandos vakaro. Stebėti jį beprotiškai keista. Tamsą retkarčiais perskrodžia akis dirginančios šviesos, apima šiurpaus nerimo jausmas ir noras sužinoti, kas bus toliau. Ilgi A. Stotto išgrynintos formos kūriniai tarsi panardina į sapną, iš kurio neleidžiama išeiti – nori bėgti nuo artėjančios tamsos, bet atsimuši į baltas sienas kartu su ritmišku aidu. Apima keista transo būsena su viduje besimainančiomis emocijomis. Šalia stovėjusi draugė sakė, kad jaučiasi lyg gulėtų ant bėgių ir negalėtų nuo jų pakilti artėjant traukiniui. Tokia į tamsias gelmes panardinanti diskoteka...