Į Vieną – pažinti klasikos standartų
Ne per seniausiai bendrovei „Laudamotion“ pradėjus tiesioginius skrydžius iš Vilniaus į Austrijos sostinę Vieną, atsivėrė nepaprastos galimybės klasikos mėgėjams. Turiu omenyje ne tik vaizduojamąjį meną – dailę, skulptūrą, architektūrą, nors jo ten apstu (Albrechtas Düreris, Lorenzo Bernini, Raphaelis, Michelangelo Caravaggio, Gustavas Klimtas, Egonas Schiele...), ir net ne aukšto lygio viešbučius ar restoranus (kad ir garsiuosius „Cafe Central“ ar „Cafe Sacher Wien“, prie kurių visada nusidriekusios laukiančiųjų eilės) arba imperatoriškuosius Hofburgo rūmus. Šįkart norėčiau apžvelgti Vieną kaip klasikinės muzikos sostinę.
Nuo seno Vienoje virė muzikinės intrigos, kova dėl pripažinimo, garbės ir honorarų, čia dažnai gimdavo naujausios muzikos tendencijos – jas kūrė ir diktavo Antonio Vivaldi, vėliau trys didieji Vienos klasikai Josephas Haydnas, Wolfgangas Amadeus Mozartas, Ludwigas van Beethovenas, čia skleidėsi ir žydėjo romantizmas (Johannesas Brahmsas ir kiti), savo nuostabiąsias dainas (Lied) kūrė Franzas Schubertas. Dar vėliau gimė naujoji Vienos mokykla su Arnoldu Schönbergu. Žinoma, negali nepaminėti valsų karaliaus Johanno Strausso ar Vienos naujosios operetės kūrėjo Franzo Leháro... O kur dar Gustavas Mahleris, Antonas Bruckneris... Trumpai tariant, Viena – svajonių miestas kiekvienam muzikui ar muzikos mylėtojui, tad kuo skubiausiai kviečiu pasinaudoti tiesioginiu skrydžiu Vilnius–Viena ir leistis į „klasišką“ kelionę!
Aš pati Vienoje atsidūriau lapkričio pabaigoje, kai visas miestas jau spindėjo šventinėmis dekoracijomis, iliuminacijomis, šurmuliavo neaprėpiamos Kalėdų mugės su visais gundančiais kvapais ir skoniais. Iš penkių dienų turėjau vos vieną laisvą vakarą, tad reikėjo pasirinkti, kur ir kaip jį praleisti. Labai viliojo žymioji Vienos opera, bet tuo metu nei lietuviai, nei kitos pasaulio žvaigždės ten nedainavo. Nepaprastai smalsu buvo pamatyti imperatoriškosios šeimos (ypač imperatorienės Marijos Teresės) mėgstamą žanrą – marionečių operą, pavyzdžiui, Mozarto „Užburtąją fleitą“ Šėnbruno rūmų (Schloss Schönbrunn) marionečių teatre. O kaip viliojo prabangi vakarienė kokioje nors gražioje menėje, skambant Vienos valsų melodijoms (na, bet kainos...). Širdis traukė ir į kurią nors Vienos bažnyčią pasiklausyti Mozarto „Requiem“, Vivaldi „Metų laikų“ ar kokio kito didžio klasikos veikalo. Žinoma, dar yra ir garsioji „Musikverein“ salė, ir gausybė mažesnių muzikos erdvių tokiame senų kultūros tradicijų mieste.
Ką gi, turėjau rinktis. Širdis pakuždėjo keliauti į Vienos „Konzerthaus“, gal dar ir dėl to, kad šioje nuostabioje salėje pati esu grojusi su „Junge Europa Philharmonie orkestru“ (dirigentas R. Seehaferis), tad šį kartą vaizdą ir garsą norėjau įvertinti iš klausytojo kėdės. Ir neapsirikau. Lapkričio 20-osios vakarą drąsiai galiu pavadinti savo metų renginiu.
Pradžioje Ferenco Liszto Pirmąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui Es-dur skambino rusų fortepijono žvaigždė Denisas Kožuchinas (Denis Kozhukhin), Vienos simfoniniam orkestrui (Wiener Symphoniker) dirigavo amerikietis Robertas Trevino. 33-ejų D. Kožuchino tarptautinė karjera prasidėjo jam laimėjus Karalienės Elžbietos konkursą Briuselyje. Be Dmitrijaus Baškirovo, jis turėjo dar bent dešimt geriausių fortepijono pedagogų visame pasaulyje. Koncerte Vienoje žavėjo ne tik pianisto technika, garso grožis, bet ir lyrinių temų gelmės. Žinoma, publika jo taip lengvai nepaleido, tad išgirdome du nepaprastus bisus – E. Griego „Pavasariui“ bei F. Mendelssohno-Bartholdy „Dainą be žodžių“. Po jų teko pripažinti – nėra vaikiško repertuaro (pas mus šios pjesės dažniausiai skambinamos mokykloje), yra tik geniali lyrika, tinkanti geram bet kurio amžiaus atlikėjui...
Dar stipresni išgyvenimai laukė antroje koncerto dalyje, nes Vienos simfoninis orkestras (įkurtas 1900 metais) griežė Gustavo Mahlerio Penktąją simfoniją. Ir tai buvo aukščiausias standartas! Jausmams apibūdinti klausantis simfonijos, o ypač garsiojo Adagietto, tinka vienintelis žodis – ekstazė. Nesiimu vertinti, kiek tai buvo dirigento R. Trevino, kiek paties orkestro nuopelnas, juk svarbiausia stulbinantis rezultatas. Salė sausakimša melomanų – damų ir džentelmenų, kritikų bei turistų, tvyro susikaupimas...
Norėtųsi pasidžiaugti, kad nuo šių metų lapkričio vidurio tarp pirmųjų smuikų griežia ir Monika Buinevičiūtė, perėjusi sunkiausias atrankas, kad patektų į legendinį orkestrą. Nuoširdžiausi sveikinimai!
Pačiame „Konzerthaus“ yra net 5 salės, pritaikytos įvairiems kultūriniams poreikiams, čia vienu metu skamba simfoninė ir kamerinė muzika, džiazas ir rokas. 2020 m. kovo 2 d. „Konzerthause“ bus galima išgirsti legendinę pianistę Martą Argerich, atliekančią S. Prokofjevo Trečiąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui, kovo 22 d. kameriniame koncerte – Anne-Sophie Mutter su draugų kompanija. Gegužės 14 d. pianistas Murray Perahia skambins R. Schumanno Koncertą fortepijonui ir orkestrui a-moll, jis, beje diriguos visą vakaro programą. Iš dirigentų žvaigždyno kitą pusmetį pasirodys Valerijus Gergijevas, seras Simonas Rattleˊas, Danielis Barenboimas, rečitalius surengs pianistai Yuja Wang (balandžio 2 d.), Arcadi Volodosas (birželio 4 d.), Lang Langas (kovo 17 d.), džiazą gros Chickas Corea ir Wyntonas Marsalisas. Bus dar daug visokių įdomybių, pavyzdžiui, Alekseyˊus Igudesmanas su Johnu Malkovichiumi arba Goranas Bregovićius ir jo „Wedding and Funeral Band“.
Taigi Viena yra neabejotinai „klasiškas“ miestas, idealiai tinkantis kultūriniam turizmui. Raginu leisti sau pasidžiaugti gyvenimu, išplėsti kultūrinį akiratį, pamaitinti savo sielą. Ir tai galima daryti ne vien per Kalėdas...