In memoriam. Gražina Apanavičiūtė (1940–2019)

Gražina Apanavičiūtė gimė Kybartuose. Vaikystė prabėgo sodyboje netoli ežero ir senelio bityne. Geroji mama, glostydama dukrelės kasas, liūdnai dainuodavo, gal todėl Gražinai taip sekėsi perteikti gražiausius lietuvių liaudies muzikos bruožus, liūdesys smelkiasi į širdį klausantis jos atliekamų dainų, bylojančių apie lietuvišką dvasią, jausmų harmoniją, laisvės ilgesį.

Apanavičių namuose visi gimtadieniai virsdavo muzikiniais vakarais, ir Gražina – dar mergaičiukė – sodriu balsu traukdavo numylėtą „Mano sieloj šiandien šventė“. Mokytis profesionaliai dainuoti G. Apanavičiūtė pradėjo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – LMTA), Salomėjos Vaidžiūnaitės ir Aleksandros Staškevičiūtės klasėse. Tėvas labai norėjo matyt dukrą scenoje: nupirko pianiną, rūpinosi gyvenamuoju plotu Vilniuje. Buvo matyti begalinis dukros darbštumas siekiant dainavimo meno aukštumų.

Gražaus stoto, savito, spalvingo balso dainininkė Lietuvos operos ir baleto teatre dainuoti pradėjo dar nebaigusi studijų, 1968-aisiais. Repetavo Richardo Wagnerio „Lohengriną“, dainavo Mikaelą G. Bizet „Karmen“, Margaritą Ch. Gounod „Fauste“, Grafienę W. A. Mozarto „Figaro vedybose“. Operos ir koncertinėje scenoje brendo balsas, artistinė natūra, repertuare atsirasdavo vis kitokios stilistikos sceniniai paveikslai: Jaroslavna (A. Borodino „Kunigaikštis Igoris“), Katerina (D. Šostakovičiaus „Katerina Izmailova“) ir kt. Ypač įtaigiai ji dainuodavo G. Verdi „Requiem“.

Ryškiausi vaidmenys sukurti G. Verdi (Aida, Elizabetė). G. Puccini (Toska, Turandot) operose. Gražina Apanavičiūtė laikoma viena geriausių Richardo Wagnerio operų atlikėjų. Zenta „Skrajojančiame olande“, Ortrūda ir Elza „Lohengrine“, Venera „Tanhoizeryje“, kaip ir to paties kompozitoriaus kūrinių koncertai su žymiais dirigentais Arnoldu Katcu, Jevgenijumi Svetlanovu, Veronika Dudarova, Jonu Aleksa ir kitais, atskleidė retą solistės talentą ir pajėgumą kurti tokio sudėtingumo partijas. Gaila, kad Lietuvoje Wagnerio operų buvo pastatyta tiek mažai, o į užsienio šalis sovietmečiu solistei durys buvo uždarytos.

G. Apanavičiūtė daug dainavo diriguojant Jonui Aleksai. Su jo vadovaujamu teatro orkestru pasirodydavo ir koncertuose, atlikdama G. Verdi, G. Puccini, A. Rubinšteino operų fragmentus. Dainavo F. Schuberto „Stabat Mater“ su V. Noreika, R. Sipariu, I. Milkevičiūte, G. Grigorianu, V. Prudnikovu (1980), 1981 m. su teatro orkestru ir konservatorijos choru – J. S. Bacho Mišias h-moll, Vilniaus universiteto Didžiajame kieme su A. Markausku ir Radijo ir televizijos choru – J. Brahmso „Vokiškąjį requiem“, 1986 m. koncerte, skirtame operos Lietuvoje 350 metų sukakčiai, – Dalios ariją iš B. Dvariono operos „Dalia“.

Solistė koncertavo ne tik Lietuvoje. 1984 m. su J. Aleksos diriguojamu Leningrado simfoniniu orkestru dainavo fragmentus iš R. Wagnerio operų. Šalia manęs sėdėjęs miesto melomanas neišlaikė: „Koks puikus balsas!“ Leningrado filharmonijos vadovybė su malonumu kviesdavo J. Aleksą diriguoti, jam būdavo skiriamos sudėtingos programos, nes muzikantai ir klausytojai visada tikėjosi susitiksią su nepažinta europietiška kultūra. Kartu scenoje dažnai būdavo ir G. Apanavičiūtė. 1989-aisiais Taline su Sergejumi Larinu ji atliko R. Wagnerio „Lohengrino“ fragmentus.

J. Aleksos, giliai jautusio vokalo esmę, įtaka Gražinai prasidėjo nuo pasirengimo Antono Rubinšteino operai „Demonas“. Dirigentas siekė personažo charakterio tikslumo, reikalavo dėmesio žodžiui, frazei, dramaturgijos elementams. Solistė ne tik sukūrė puikų Tamaros paveikslą, bet ir iš esmės permąstė atlikimo principus – jos dainavime atsirado paveikių dinaminių niuansų, prasmingų pauzių, jaudino balsu perteikiamos emocijos. Net piano dainuojama Wagnerio muzika būdavo sodrių potėpių, stebindavo vidine įtampa. Gražina jautė orkestrą, suvokdama, kad pati yra bendro muzikos kūno dalis.

Įsimintinas G. Apanavičiūtės darbas TV pastatytoje Bélos Bartóko operoje „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“.

Ryškūs G. Apanavičiūtės vaidmenys lietuviškose operose: Valdovė Vytauto Barkausko „Legendoje apie meilę“, Eglė Vytauto Klovos „Pilėnuose“, Dalia Balio Dvariono operoje ir kituose sceniniuose veikaluose. Koncertuose mėgdavo dainuoti fragmentus iš V. Klovos, B. Dvariono operų. Važiuodavo į Kompozitorių sąjungos rengiamus „Muzikos rudenius“, pristatydavo naujus kompozitorių opusus. Premijuotas buvo jos atliekamas Jurgio Juozapaičio vokalinis ciklas pagal S. Nėries eiles „Diemedžiu žydėsiu“. Daug dainuodavo su „Sutartinės“ ansambliu, su juo radijo studijoje įrašė Vaclovo Juodpusio vokalinį ciklą „Zervynų kaimo dainos“. TV filmas „Iš atminties ežerų“ šiandien skamba kaip nevienareikšmės metaforos. Mėgo liaudies dainas, jas galėdavo laisvai interpretuoti pritariant ir Lietuvos filharmonijos kapelai, ir „Armonikai“.

Heidelberge padainavusi Elizabetę, nusivylusi savuoju teatru, 1991-aisiais solistė išvyko į JAV. Jau gegužės mėnesį jos koncertą surengė „Margučio“ radijas, Čikagos jaunimo centre vykusiame susitikime su didžia artiste dalyvavo gerai žinomas pianistas koncertmeisteris Mangirdas Motekaitis. „Stebint Gražinos Apanavičiūtės elgesį, bendravimą su aplinkiniais, kolegomis ir visiškai nepažįstamais žmonėmis, stebiesi jos paprastumu, gerumu ir kilnumu. Pyktis svetimas dainininkei. Ji moka atleisti“, – rašė tuosyk JAV gyvenęs Egidijus Mažintas. Tačiau JAV G. Apanavičiūtė surengė tik kelis solinius koncertus, kasdienybės buitis pasiglemžė dainininkę.

Jei ne geležinė nuo pasaulio skyrusi siena, dėl muzikiniu talentu, reto grožio balsu apdovanotos dainininkės būtų galėję varžytis pasaulio teatrai. Ji tiko būti pasaulio primadonų kohortoje.