Jubiliejui – kantata „Carmina Burana“ ir kiti įspūdingi kūriniai

Spalio 25-ąją Kauno valstybinis choras, minėdamas savo pusės šimtmečio jubiliejų, miesto filharmonijoje atliko Carlo Orffo kantatą „Carmina Burana“, kuri choro repertuarą puošia jau beveik 30 metų. Pirmą kartą kauniečiai kantatą dainavo 1992-aisiais Berlyno stadione, tąsyk kolektyvui plojo 75 tūkstančių klausytojų minia.

Šįkart solo partijas atliko Raminta Vaicekauskaitė (sopranas), Algirdas Bagdonavičius (tenoras), Andrius Apšega (baritonas), griežė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas), dirigavo choro meno vadovas Petras Bingelis. Šventinę renginio nuotaiką padėjo kurti Barboros Giliūtės vaizdo projekcijos. Svarbu paminėti ir chormeisterius Reginą Kamičaitienę, Mindaugą Radzevičių, Kęstutį Jakeliūną bei koncertmeisterę Beatą Andriuškevičienę.

Būties, o ne buities muzika

Choro metraštininkė muzikologė Alina Ramanauskienė, kalbėdama apie kolektyvo nueitą kelią, pabrėžia, kad Kauno valstybinio choro credo – kruopštus pasirengimas koncertams.

„Choristams koncertas – ne rutina, ne darbinės veiklos pristatymas ar ataskaita, o maksimalus pastangų sutelkimas ir rimtas nusiteikimas, – sako A. Ramanauskienė. – Choristai dainuoja susikaupę, gerbia prieš juos stovintį dirigentą ir publiką, akimirksniu geba prisitaikyti prie partnerių. Šias kolektyvo savybes lemia ir jų atliekamas repertuaras: mišios, requiem, sudėtingiausios oratorijos, kantatos, operos... Trumpai tariant, būties, o ne buities muzika. Choras yra parengęs neįtikėtiną kiekį – apie 200! – monumentalių vokalinių-instrumentinių veikalų, ir visi jie skamba spalvingai, veržliai, dinamiškai.

Kiekviena Kauno choro balsų grupė turi savo spalvą, atspalvius, niuansus. Choro sopranai – skambūs, paslankūs, ryškūs, tačiau neįsitempę; altai – aksominiai, gilūs; tenorai – labiau dramatiški nei lyriniai, o bosai raiškūs it vargonai. Visi balsai jungiasi į visumą, panašiai kaip sodrios spalvos papildo viena kitą geriausių tapybos meistrų darbuose. Tokie balsai geba atlikti sunkiausią muzikos repertuarą – Gustavo Mahlerio, Giuseppe Verdi, Johanneso Brahmso, Ferenco Liszto, Sergejaus Rachmaninovo, vėlyvuosius Ludwigo van Beethoveno kūrinius ir, žinoma, tapybiškiausią bei teatrališkiausią baroko muzikos genijų Georgą Friedrichą Händelį. Choras yra sėkmingai dainavęs ir pačius sudėtingiausius moderniosios, atonalios muzikos veikalus, tokius kaip Arnoldo Schönbergo „Gurės dainos“ („Gurre-Lieder“), „Jokūbo kopėčios“ („Die Jakobsleiter“), Viačeslavo Artiomovo „Requiem“, ir, be abejo, lietuvių autorių programas. Dažnai choro šlovė ataidi iš labai toli: svarbių užsienio festivalių, pilių, geriausios akustikos koncertų salių.“

Jubiliejiniais metais – sėkmingos gastrolės ir iškilios programos

Metai Kauno valstybiniam chorui buvo turtingi: Pažaislio muzikos festivalis, J. Naujalio 150-mečio renginiai, gastrolės 35-ajame tarptautiniame Kanarų salų festivalyje (atliktas Giuseppe Verdi „Requiem“), Latvijoje (Gustavo Mahlerio Antroji simfonija), Lenkijoje (Stanislavo Moniuškos Aušros vartų litanijos), Maskvoje, Armėnijoje.

Lapkričio pradžioje choras Maskvoje, vienoje garsiausių pasaulyje P. Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje, atliko žinomų operų ištraukas kartu su geriausios pasaulio operos solistės titulą pelniusia Asmik Grigorian, „Operalijos“ laureatu Pavelu Petrovu ir Rusijos valstybiniu akademiniu J. Svetlanovo simfoniniu orkestru. Dirigavo Konstantinas Orbelianas, vyriausiasis Kauno miesto simfoninio orkestro dirigentas.

„Maskviečiai Kauno chorą priėmė labai draugiškai, – įspūdžiais dalijasi P. Bingelis. – Jau repeticijoje po pirmo sudainuoto kūrinio orkestro muzikantai pradėjo ploti. Sakė, kad tokio choro jau seniai negirdėję. Koncerte salė buvo pilnutėlė.“

Kauno valstybinis choras Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje pirmą kartą koncertavo 1974 m. spalį, tada atliko W. A. Mozarto „Requiem“. Teko bisuoti pačią sunkiausią kūrinio dalį „Sanctus“. Choro vadovas ir artistai tai prisimena kaip didžiausią stebuklą, nes „Requiem“ niekada nėra kartojamas.

„Malonūs jaunystės prisiminimai, – tęsia maestro P. Bingelis. – Ir šį kartą sutikau seną pažįstamą, šios konservatorijos direktoriaus pavaduotoją Vladimirą Zacharovą, čia dirbantį nuo 1952 metų. Jam 92-eji, jis atsakingas už koncertinę veiklą. Dar ruošiantis choro koncertui V. Zacharovas klausė K. Orbeliano: „Ar Petras bus?“ Po koncerto apgailestavo: „Gaila, kad dabar retai atvažiuojate“. Konservatorijos Didžiojoje salėje yra speciali ložė, kurioje mūsų koncertų klausydavosi žymūs muzikai, tarp jų ir garsusis tenoras I. Kozlovskis. Jis sakė nepraleisdavęs nė vieno mūsų koncerto. (O kitoje pusėje esanti vyriausybinė ložė visada būdavo tuščia.) Šioje salėje puiki akustika, nuostabi publika. Tai visai kitas pasaulis, visai ne Maskva, ir politika ten niekam neįdomi. Kita vertus, aukštasis menas taip pat yra politika, ir pati geriausia politika – kolektyvas išeina į sceną, padainuoja ir parodo mūsų valstybės kultūrą. Tiek prieš keletą dešimtmečių, tiek dabar mes esame pripažįstami ir vertinami.“

Iš karto po koncerto kauniečiai išvyko į oro uostą, jų laukė naktinis skrydis į Armėnijos sostinę Jerevaną.

„Miestas mums patiko – ramus, švarus, tvarkingas, – pasakoja P. Bingelis. – Kartu su mumis koncertavo A. Spendiarovo operos ir baleto teatro, vadovaujamo K. Orbeliano, simfoninis orkestras ir solistai. Atlikome retai tuose kraštuose skambantį kūrinį – W. A. Mozarto „Requiem“. Orkestras akompanavo labai jautriai, buvo matyti, kad jiems tai labai svarbu, tad mes jautėmės kaip namuose. Mūsų ryšiai su Armėnijos muzikais tęsiasi daug dešimtmečių. Kadaise esame ten koncertavę, ir man atrodo, kad nuo tada mažai kas pasikeitė. Operos ir baleto teatras ir nacionalinė filharmonija įsikūrę viename pastate. Armėnijos muzikinė kultūra aukšta, jie turi labai gerą vokalinę mokyklą, daug solistų, dainuojančių „Metropolitan opera“, „La Scaloje“, puikią Nacionalinę choro kapelą, kuriai nuo 1961 metų vadovauja Hovanesas Čekidžianas. Karlo Jenkinso „Adiemus“ repeticijoje išgirdome stiprų simfoninį orkestrą, chorą, jiems dirigavo pats kompozitorius. Tą patį vakarą vienoje pastato pusėje skambėjo K. Jenkinso „Adiemus“, kitoje tuo pat metu mes atlikome W. A. Mozarto „Requiem“. Ir mūsų salė buvo pilna, publika mus priėmė puikiai.“

Ypač intensyvus buvo Kauno valstybinio choro ruduo. Rugsėjo 26 d. įvyko reikšminga M. Tippeto oratorijos „Mūsų laikų vaikas“ premjera (su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru), lapkričio 29 d. atliktas įspūdingas K. Jenkinso opusas „Stabat mater“.

„Mes visada ieškome naujų įdomių kūrinių. K. Jenkinsas šiuo metu yra labai populiarus autorius, jo „Stabat mater“ – tikrai vertas dėmesio. Šį kūrinį atlikome su Kauno miesto simfoniniu orkestru ir jaunais, talentingais, įdomiais solistais. Kartais gailiuosi, kad dirbame Kaune, o ne Vilniuje. Kas įdomaus vyksta Vilniuje, yra pastebima, fiksuojama, daromi įrašai. Sostinėje sulauktume kur kas daugiau dėmesio ir pelnytume didesnį populiarumą“, – įsitikinęs P. Bingelis.

Choro repertuare dabar yra apie 170 užsienio autorių ir daugiau kaip 70 lietuvių kompozitorių stambios formos kūrinių. Gruodžio 12 d. Kaune, 13 d. Vilniuje nuskambėjo J. S. Bacho Didžiosios mišios h-moll – klasikinės muzikos viršūnė.

„Iš Bacho mokosi visi kompozitoriai, jis buvo ir yra didysis mokytojas, – teigia P. Bingelis. – Netgi toks modernistas kaip I. Stravinskis sakė, kad kas nepažįsta Bacho, nieko gero negali sukurti. Bacho muzikoje yra viskas – ir homofonija, ir polifonija, visi pavyzdžiai, kaip reikia elgtis su natomis. Pirmą kartą šias mišias atlikome prieš 35 metus, ir tai mums buvo labai sudėtinga užduotis. Dabar taip pat nelengva, nors choras yra išaugęs ir techniškai, ir vokališkai. Reikia labai daug pastangų, repeticijų norint atskleisti Bacho muzikos grožį. Šios mišios – daugelio metų darbas, jas Bachas rašė atskiromis dalimis, o gyvenimo pabaigoje sujungė į vientisą kūrinį. Jis atliekamas retai, nes reikalauja didelio meistriškumo ir daug fizinių jėgų. Bacho Mišios h-mol –gražus ir prasmingas mūsų penkiasdešimtmečio koncertų ciklo finišas.

Tačiau su jubiliejumi gyvenimas nesibaigia, laukia nauji kūriniai: G. Gershwino opera „Porgis ir Besė“, T. Kashifo „Queen symphony“ ir Naujųjų metų vakaro koncertas. Be abejo, Gershwinas –Amerikos spiričiuelai, visiškai kitas pasaulis, kitokios spalvos. Mūsų choro pranašumass, kad galime skirtinga technika atlikti skirtingo žanro, stiliaus, epochų kūrinius.“