Manto Daujoto gyvenimo ir kūrybos dualizmas

2019 Nr. 9–12 (500–502), Rūta Giniūnaitė

Pristatyti Mantą Daujotą lyg ir nėra sunku – jaunas muzikantas ir tapytojas. Prieš kelerius metu surengė pirmą tapybos parodą, yra atpažįstamas iš estetiško minimalizmo. Muzikoje jis daugiau nei dešimt metų, šiuo metu muša būgnus grupėje „Arklio Galia“, pernai išleido solinį albumą. Tačiau pažvelgus atidžiau, reikėtų kur kas daugiau epitetų priešais sėdinčiam pašnekovui apibūdinti: drąsus, kuklus, geraširdis ir mylintis save, nekenčiantis komforto zonos, bet ir netikėtumų... „Visas mano gyvenimas paremtas dualumu – nuo vieno kraštutinumo iki kito“, – trūkteli pečiais ir nusijuokia.

– Alina Orlova yra sakiusi, kad dirbti pagal laisvą grafiką yra dovana ir privilegija. Ar Tau lengva iš savęs ką nors išspausti, kai neturi griežto grafiko?

– Nenorėčiau turėti viršininko. Dar eidamas į mokyklą galvodavau: niekada nedirbsiu nustatytomis valandomis kur nors biure. Žinoma, su laisve ateina ir atsakomybė, kartais turi sau spirti į užpakalį. Bet kitaip negalėčiau. Mano mama tapytoja, tad ji labai įkvėpė disciplinos požiūriu. Svarbu neapsileisti, mokėti tvarkyti savo laiką.

Ryte atsikeliu, išgeriu kavos, pavalgau lėtus pusryčius. Lengviau keltis iš lovos, jei žinau, kad pasigaminsiu skanaus maisto.

Kada suvokei, kad rankose gali laikyti ne tik teptuką, bet ir būgnų lazdeles?

– Visą vaikystę ir ankstyvą paauglystę ieškojau, už ko užsikabinti. Bandžiau klasikinę gitarą, bet supratau, kad tai ne man. Būdamas trylikos atradau mušamuosius, beveik metus rankomis daužydavau stalus ir kitus paviršius, sulaukdamas nekokios aplinkinių reakcijos. Keturiolikos gavau pirmuosius būgnus, penkiolikos su draugais įkūrėme grupę „Candee Train“. Kartu augome, nes iš pradžių net nelabai mokėjome groti.

– Kaip dabar įvertintum savo grojimo įgūdžius?

– Gal ir drįsčiau penketu. Vien Lietuvoje yra tokių meistrų... Aš juk viską pats išmokau, nes nemanau, kad būtina mokytis institucijose norint būti geru muzikantu. Man atrodo, svarbiausia kūrybiškumas, todėl mėgstu grupę „shishi“, kurios merginos mokosi grodamos, priima įdomius, nestandartinius sprendimus, moka prieiti prie publikos.

Žinoma, visai kas kita yra rimtoji muzika.

– Kokie Tavo pirmieji prisiminimai, susiję su muzika?

– Pirmiausia buvo tėčio diskai: grupės „Rainbow“ live albumas, tada „Queen“ geriausių dainų rinkinys (beje, „Bohemian Rhapsody“ iš pradžių man net nepatiko), dar legendinis „Pink Floyd“ albumas „The Wall“. Ir sesuo man duodavo klausytis labai daug įrašų: PJ Harvey, „Radiohead“...

– Muzikiniai projektai „Candee Train“, „Silverpieces“, „Emsus“, „Arklio Galia“ greičiausiai atspindi skirtingus Tavo gyvenimo laikotarpius?

– Ryškiausias turbūt buvo su „Silverpieces“. Susibėgome groti keturiese, vedami labai aiškios ir ryžtingos minties. Įrašėme albumą ir išsiskirstėme, bet jis gražiai fiksuoja svarbų periodą. Vis grįžtu prie jo, paklausau, ir galvoju – pavyko visai neblogai. Dabar lėtu tempu vyksta „Candee Train“ albumo suvedinėjimas. „Arklio Galia“ – naujas etapas. Sunku patikėti, kad šioje grupėje praėjo jau daugiau kaip metai.

– Praėjusiais metais pasirodė Tavo solinis albumas „Beluga Oblongata“. Kodėl nusprendei kurti savo albumą?

– Ilgai marinavau šią mintį, nors solinio albumo labai norėjau. „Silverpieces“ kolegos skatino mane kurti savo muziką. Aišku, trūko patirties, bet juk nuo ko nors reikia pradėti. Pajutau, kad galiu parašyti dainą. Buvau patyręs daug dvasinių perversmų, ir muzikos kūrimas atrodė vienintelė išeitis. Kurdamas vienas gali leisti sau būti atviras, nevengti emocijų, viską aiškintis pačiam ir nešvaistyti kitų laiko. Bet save kaip vokalistą dar vertinu tik 2 balais iš 10…

Albumą padariau per kokius tris mėnesius. Daug klausydavau, derindavau, viskas vykdavo bandymų būdu. Mėgstu kurti tekstus; būna, eilutę savaitę nešiojuosi galvoje ir tada iš jos gimsta daina.

– Albumas tarsi panardina į nerimo, melancholijos būseną, kai kurių dainų skambesys kiek primena Thomo Yorkeˊo albumą „Anima“. Ką pats jauti jo klausydamasis?

– Bandžiau išspjauti emocinį gniutulą, viską, kas sukosi galvoje; nuotaika keisdavosi penkis kartus per dieną. Visa tai norėjau sudėti taip, kad nebūtų nuobodu klausytis. Tai eklektiškas, vietomis gal netikėtas albumas.

Muzikoje mėgstu dinamiką ir įvairovę, todėl nesimėgauju monotoniškais koncertais. Taip, jie gražūs, bet neįdomūs. Nuo paauglystės labai didelę įtaką man darė grupė „,Mr. Bungle“, nes jos klausydamasis gauni visko.

– Visiems muzikantams įtaką daro kitų autorių kūryba...

– Jaučiu, kad mane gelbsti... nemokšiškumas, net tai, kad neišmanau muzikos teorijos.

– Dabar labiausiai esi matomas „Arklio Galioje“. Kaip apibūdintum savo patirtį šioje grupėje?

– Labai natūraliai susigrojome, čia jaučiuosi kaip inkstas taukuose. Stengiuosi negadinti „Arklio Galios“ dvasios, nekišti savo marazmų. Grupė jau turi savo fanų ratą. Kai kurie mano, kad mes visiškai nučiuožę, bet stengiamės neperspausti. Kai mane pakvietė „Arklio Galia“, suvokiau, jog kai kurias grupes turėsiu atidėti į šalį. Vienu metu grojau šešiose! Buvo absoliučių ekstremumų –„Pilnatys“ ir „Deprivacija“, pastaroji groja black metalą.

„Arkio Galioje“ išsikalinėju ir rėkauju, bet tai tik viena mano asmenybės pusė. Labai mėgstu pabūti vienas, patylėti, panirti į melancholiją. Man priimtinas asketiškumas. Tai atsispindi ir mano paveiksluose.

– Kaip manai, ar reikia atskirti kūrėją ir jo poelgius nuo darbų?

– Mes visi klystame ir darome nesąmones, bet kai esi pasaulinio lygio žvaigždė, kiekvienas žingsnis gali būti teisiamas. Kad ir tas pat Michaelas Jacksonas – ne veltui jis yra popso karalius. Man žiauriai patinka, kad jis toks keistas. Jo šokiai, judesiai atrodo ne iš mūsų planetos. Jis padovanojo tokią muziką, kokios net neįsivaizdavome, nežinojome, kad mums visiems jos reikia.

– O ko klausaisi tapydamas?

– Pavyzdžiui, vakar klausiausi metalo grupių „Meshuggah“ ir „Lantlôs“. Buvo labai bloga nuotaika, todėl kroviausi iš metalo. Bet tai nereiškia, kad tik metalo klausausi! Dar man labai patinka „Pixies“.

– Tavo meno negalėtum vadinti abstrakčiu. Man tai – šviesus realizmas, nes vaizduojami konkretūs objektai ir erdvės fragmentai. Ar pradėjęs tapyti greitai radai savo stilių?

– Trečiame bakalauro studijų kurse, kai atlikau praktiką. Tada daug blaškiausi ir nežinojau, ko iš savęs reikalauti, abejojau, ar išvis verta kurti. Nutapiau stoglangį ir supratau – atsivėrė durys. Tame paveiksle nieko įmantraus nėra, tiesiog geometriškai krintanti šviesa. Suvokiau, kad galiu daug žaisti, o man tai labai patinka. Bet jei jaučiuosi užsibuvęs komforto zonoje, bandau iš jos išlipti.

– Ar galima ir ar reikia kūrėjui būti šiek tiek įsimylėjusiam save?

– Reikia savęs neteisti. Pavyzdžiui, kiekvienam keista girdėti įrašytą savo balsą. Kai dainuoju, net ir žinodamas, kad viskas gerai, viduje jaučiu kirminą. Visada grįžtu prie to, ką sukūriau. Labai mėgstu palikti atsitiktinumus; kai ko nors nesukontroliuoji, kas nors atsiranda per klaidą, išeina tokie dalykai, kurių šiaip nesugalvočiau. Kartais reikia mokėti įvertinti nesąmonę.

– Prie vieno Tavo paveikslo kabėjo tekstas: „Spręsti apie save pagal tai, ką atsimeni, – be galo subjektyvu ir siaura“. Bet kas tada mus suformavo, jei ne praeities įvykiai?

– Čia labiau apeliuoju į tai, kaip veikia mūsų atmintis – sudedame prisiminimus į patogias dėžutes, blogus apšlifuojame ar net pamirštame. Stengiuosi nesigailėti praeities. Kartais man pavyksta sustoti akimirkoje, suvokti, kad esu čia. Tokias akimirkas medžioju. Bet žiūriu ir į priekį, planuoju koncertus, parodas, turiu pabaigti magistrantūros studijas. Nesvarbu, kas buvo, juk tai praėjo. Padarome klaidų, tačiau reikia mokėti iš jų suktis.

– Ar Tau yra tobulų dalykų? Ne tik mene, visur.

– Labai mažai. Mėgstu vertinti dalykus pagal dešimtbalę sistemą, bet dešimt pasitaiko retai. Neseniai kolegė Elena Neniškytė pagrojo seno bičiulio, gyvenančio miškuose, sukurtą muziką. Tai buvo tobula! Atrodo, kad tą dainą seniai norėjau išgirsti. Prieš tai būdamas Amsterdame aukščiausią įvertinimą skyriau etiopiško maisto restoranui. Sau dešimtuko niekada neduodu.

– Dažnai sulauki kritikos dėl savo darbų?

– Mažiau, negu norėčiau. Labai vertinu kritiką, jeigu ji nėra primityvi. Būna, kad žmonės vertina labai pretenzingai, stengiasi ką nors bloga pasakyti, kad pademonstruotų savo statusą. Manau, esu sveikai savikritiškas, bet reikia save mylėti, gerbti ir nesikankinti.

– Bet gal būtų blogai, jei manytum, kad pasiekei aukščiausią tašką ir nebėra kur tobulėti?

– Žinoma. Retkarčiais reikia leisti sau ar pasauliui įvertinti tą „tobulybę“. Bet aš niekada nesirūpindavau dėl pažymių, nesuprasdavau klasės draugų, kurie panikuodavo, kad gaus dvejetą, o gaudavo dešimtuką. Kam reikia tiek nervų? Tada negali pasidžiaugti tuo, ką turi. Be to, gyvenime pažymių niekas nerašo.

– Pianistė Mūza Rubackytė kartą yra sakiusi, kad kiekvienas gyvenime turi turėti savo temą. Ji leidžia žinoti, iš kur ateiname, ką veikiame ir kas esame. Visa kita – begalinės variacijos. Ar jau radai savo temą?

– Gal reikia turėti kryptį, ne temą? Pastaroji laikui bėgant natūraliai kinta. Jaučiu, kad turiu kūrybos kryptį, nenoriu prasmegti bohemoje. Kaip žmogus stengiuosi būti drąsus ir pasitikintis savimi, bet kartu kuklus ir gerbiantis kitus. Visas mano gyvenimas paremtas dualumu: nuo vieno kraštutinumo iki kito.

– Ar eidamas ta kryptimi jautiesi laimingas?

– Taip. Ypač nuo praėjusio rudens. Seniau turėdavau negatyvių minčių, juodulių, bet bręsdamas išmokau juos įveikti. Žinoma, sveika išgyventi emocijas ir būti liūdnam, tačiau reikia jausti, kada vidiniai debesys lenda per giliai. Liūdesys yra labai galingas dalykas, jei jam pasiduodi. Bet su juo susidorojęs net pats nustembi, kad viskas gerėja.

– Ką norėtum būti padaręs po dešimties metų?

– Įrašęs daug naujų albumų, kūręs su įdomiais žmonėmis, kartu su draugais surengęs didžiulį pompastišką koncertą... Būtų puiku užsitarnauti tokį kūrėjo statusą, kad žmonės nuoširdžiai norėtų mano paveikslų ir juos pirktų.

Norėčiau nutapyti stiprų ir didelį darbą, kuris visiškai pavergtų žiūrovą. Tačiau būna liūdna, kai tapytojas, sukūręs vieną paveikslą, toliau jį štampuoja, kelerius metus iš eilės daro beveik tą patį. Kaip jau sakiau, reikia išeiti iš komforto zonos. Galima turėti savo braižą, bet reikia ieškoti skirtingų kampų, motyvų, spalvų. Manau, jei lavinsiesi, nutapysi naują, gerą paveikslą. Jaučiuosi dar tiek mažai mokantis ir tapyboje, ir muzikoje. Bet dėl to tik įdomiau gyventi ir stengtis.

Jei tik galėčiau, prisipirkčiau didžiulių drobių, taškyčiausi. Gal kada nors. Bet jei taip nenutiks, neliūdėsiu. Nes viskas yra ir bus taip, kaip turi būti.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!