Muzika – gyvenimo dvasios atspindys

Šiais metais aštuoniasdešimtmečio sulaukęs poetas, publicistas, kraštotyrininkas, Lietuvos dainų švenčių tyrinėtojas Aleksandras Šidlauskas pasakoja apie visą gyvenimą lydinčią meilę muzikai

Muzika daug kam patinka, bet neverta klausinėti, kodėl, nes atsakymas bus labai daugiaprasmis. Vieni vos ne kasdien meldžiasi bitlams, keturiems anglų vaikinams, kurie norėjo labai daug kalbėti, bet nelabai turėjo ką pasakyti. Kiti dievina devynioliktojo amžiaus romantizmą, idealiausiai gebėjusį išreikšti paslaptingus žmonių lūkesčius, norus ir svajones, nors po jo atėjo realizmo ir natūralizmo metai (operoje tai buvo verizmo dešimtmetis), keitėsi ne tik meninis mąstymas, bet ir gamtiškoji jausena, įkūnyta paslaptingoje Saint-Saënso „Gulbės“ melodijoje arba maršiškai agresyvioje R. Strausso simfoninės poemos įžangoje „Štai taip Zaratustra kalbėjo“. Šiaip ar taip, rimtoji (klasikinė) muzika bene geriausiai iš visų meno rūšių išvaizdžiausiai prakalba ir apie gamtą, ir apie žmogų, ir apie visatą, kurioje, kaip manoma, skamba harmoningas muzikos garsynas. Svarbiausia – pajausti muzikos garsų paslaptingumą ir universalumą, žavėtis šio pasaulio darna ir nuotaikomis, kurios kelia dvasią, skatina kūrybingumą. Noriu prisipažinti, kad mano muzikos pasaulio idealas yra didysis Ludwigas van Beethovenas...

Mano gimtojo Giedraičių kaimo (Radviliškio r.) muzika vaikystės ir paauglystės metais – kaimo muzikanto Antano Kisieliaus armonika, Balandiškių kaimo Vedeckių kapela (visi gausios šeimos nariai grojo aštuoniais instrumentais) ir Vosiliškio miestelio (Raseinių r.) dūdų orkestras, džiugindavęs vestuvėse, gegužinėse ar liūdindavęs laidotuvėse. Pokario kaimas gyveno be radijo, be magnetofono, tiktai vieno apsiskaičiusio kaimiečio S. Litvino gramofonas su smetoniškų laikų trumpai grojančiomis dužiomis plokštelėmis buvo tikrų tikriausias kaimo orkestras. Šeštadieniais gerasis žmogus sukviesdavo jaunuomenę į pasiklausymus. Dar iki šiolei girdisi senieji Pašušvio bažnyčios vargonai, kurių žemi tonai drebindavo renesansines šventovės sienas. Kaimo dainininkas švelniakalbis Stanislovas Sereika, lyrinis tenoras, gebėdavo greitomis suburti vyriokų ir vyrų būrelį ir kaimo vakarėliuose ar šventadieninėse popietėse suskambėdavo „Palinko liepa šalia kelio“, „Leiskit į Tėvynę“, „Oi neverk, motušėle“. Pusberniai turavodavome taip, kad net balso stygos įskausdavo. Grinkiškio vidurinės mokyklos mišriame chore (vadovas Antanas Savickas) dainavome 1955 m. Dainų šventės repertuarą, nes buvome atrinkti į didįjį tautos renginį. Įspūdžių sostinė paseikėjo pilnomis rieškutėmis. Repetavome ir šventėme tuometiniame „Spartako“ stadione, žavėjomės išraiškingais K. Kavecko, B. Dvariono, J. Švedo, K. Griauzdės, J. Karoso, P. Sližio mostais. Chorų konkurse nedalyvavome, bet mūsų mokyklos choro repertuare buvo Orlando di Lasso „Aidas“, W. A. Mozarto „Lopšinė“, Č. Sasnausko „Kur bėga Šešupė“. Šventės dienomis Žvėryno rajone ieškojome tikrojo žvėryno, bet nepavyko rasti, kitądien kopėme į Gedimino kalną. Šventės ženklelis ir bukletėlis iki šiol iš tolo šviečia viename asmeninės bibliotekos kampelyje.

Atėjo naujas gyvensenos ir jausenos etapas. Studijos Vilniaus universitete klojo esminius humanistikos ir meno suvokimo pamatus, žinojome, kad į gyvenimą išeisime suvokę grožį ir gėrį, tiesos ir žmogiškumo dėmenis. Studijavau lituanistiką, bet, kaip ir bendrakursiams, magėjo rėpti ir kitas meno sferas. Lankėme dėstytojos A. Kęstutytės dailės istorijos fakultatyvą, universiteto akademinį mišrųjį chorą. Ties jo gyvenimo detalėmis reikia stabtelti ilgėliau.

Penkeri metai studentų chore – tai ištisa repeticijų, koncertų, konkursų ir gastrolių epocha. Choro vadovas Pranas Sližys mums buvo universalaus muzikinio mąstymo žmogus, estetikos apologetas, jis išsamiai komentuodavo kiekvienos dainos istoriją, supažindindavo su kompozitorių gyvenimu. Be lietuvių liaudies dainų, J. Naujalio, S. Šimkaus, J. Gruodžio, M. K. Čiurlionio vokalinės kūrybos, koncertuose skambėdavo Mozartas ir Schumannas, Wagneris ir Gounod, Weberis ir Brahmsas, o Verdi choras iš operos „Nabukas“ koncertuose skambėdavo bisui (kaip ir J. Naujalio „Lietuva brangi“). Gastrolės Rygoje, Taline, Tartu, Leningrade ir Maskvoje plėtė akiratį. Lankydavome muziejus, pirkdavome ilgai grojančias plokšteles (anot maestro, to niekuomet vėliau nesigailėsite – taip ir buvo). Ir šiandien dažnai maga pasiklausyti vinilinių Čaikovskio simfonijų, Verdi ir Wagnerio operų, Beethoveno ir Mahlerio simfonijų. Neišdildomą įspūdį paliko 1957 metų studentų dainų šventė „Gaudeamus“ Rygoje, kai Siguldoje, Gaujos upės slėnyje, universitetų chorai nuošalumoje sugiedojo trijų Baltijos valstybių tautinius himnus. Laimei, saugumo ausis šių garsų neišgirdo.

Šiandien mintimis vėl grįžtu į studijų dienas, tardamas, kad dainavimas universiteto chore 1956–1961 m. buvo tarsi antro fakulteto baigimas, ir nuo tada muzika mano gyvenime ėmė vaidinti kur kas svarbesnį vaidmenį. Namuose laisvadieniais (ir ne tik) skamba Chopinas ir Griegas, Bruckneris ir Rossini, Berliozas ir Lisztas. Literatūra ir dailė taip pat įėjo į mano gyvenimą ieškant (ir randant) visų menų turinio ir formos sanglaudų, meninio mąstymo išlydžių, gilesnio estetinio suvokimo.

Po studijų Vilniuje teko išvykti dirbti į Žemaitiją – Šilalėje triūsiau švietimo ir kultūros baruose, Telšiuose – kultūros mokykloje. Ir čia atvykdavo koncertuoti S. Sondeckio orkestras, Vilniaus kvartetas, konservatorijos studentai ir P. Bingelio choras, nors didžiąją gastrolierių dalį sudarė keturi Filharmonijos estradiniai orkestrai – tiesą sakant, ne prasčiausios prabos muzikantai. Jei paskambindavai rašytojams A. Bernotui ar J. Baltušiui, jei susirasdavai aktorių T. Vaisietos ar G. Urbonaitės adresus, būdavai tikras, kad jie atsiveš pačių vertingiausių savo kūrybinės sielos dovanų. O kaip nedainuoti sukaupus jau nemažą choristo stažą? Tad ir vėl į mano kasdienybę įsisuko koncertai ir apžiūros, festivaliai ir šventės. Grakščiu mostu Šilalės kultūros namų mišriam ir vyrų chorams dirigavo Jonas Vaišvila, į prizines aukštumas „Žemaičių“ vyrų chorą iškėlė telšiškis jo vadovas Alfridas Balkauskas. Ruošimasis respublikinėms ir tautinėms dainų šventėms įsukdavo į kasdieninį verpetą, dar labiau suburdavo kolektyvus, nes į Vilnių vykta lygu į svarbiausius vasarinius parapijos atlaidus.

Dainų švenčių istorijos tyrinėjimams teko paaukoti ne vieną pusdienį Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Iki pirmosios šventės šimtmečio jubiliejaus (2024) liko nebedaug laiko, tad šia proga dera paminėti garsųjį kultūrologiją profesorių Vytautą Jakelaitį, kurio parašytos knygos ir sukauptas asmeninis archyvas – didis ir neįkainojamas tautos dvasinės kultūros turtas. Daug ką apie dainų šventes galėtų papasakoti ar prisiminimus parašyti garsūs Lietuvos chorvedžiai L. Abarius, A. Vyžintas, P. Bingelis, P. Gylys, V. Miškinis, rajonų ir miestų kultūros vadovai, patys chorinio meno mėgėjai. Laikas eina, bet iš atminties negali ištrinti dienų ir valandų, kai laisvalaikis būdavo aukojamas šokiui ir dainai, kamerinės ir simfoninės muzikos koncertams, chorų apžiūroms, jubiliejiniams renginiams ir reginiams. Taip norėtųsi atsukti laiko juostą, kuri parodytų, kaip telšiškiai „Žemaičiai“ gastroliavo Rumunijoje, kaip Vilniaus universiteto choras pirmasis išbandė Vingio parko dainų estrados akustiką (1960) stebint ir klausantis to meto chorvedžių elitui, kaip tais pat metais šis P. Sližio vadovaujamas kolektyvas pelnė absoliučiai geriausio Lietuvos akademinio choro vardą. Ar galima užmiršti Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios vyrų chorą „Skliautai“, vienintelį tokį sakralinės muzikos atlikėją Lietuvoje (vadovas G. Skapas), šių metų gegužę atšventusį 25-mečio jubiliejų.

Ko nedavė vidurinė mokykla, deramai papildė universitetas, ko trūko, teko susirasti savarankiškame gyvenimo kelyje. Šiandien tik dėl vieno dalyko tenka labai rimtai nuogąstauti: ar pakankama muzikos plėtotė, ar masinė kultūra nenugožė rimtosios muzikos eteryje, ekrane, spaudoje? Per daug muzikinio triukšmo, bet per maža muzikinės meditacijos. Suprantama, nekalbu apie Filharmoniją, muzikinius teatrus, tačiau viešuma kaip niekada iki šiol yra užteršta beverte, vienadiene smulkiažanre muzikėle, veik neturinčia estetinės vertės. Jaunimas lengvai pasiduoda mados diktatui, o surogatinė kultūra kosminiais greičiais sklinda visais kanalais, visomis bangomis. Ar yra kas pristabdytų įsisiautėjusį muzikinį chaosą? Vienadienių pokalbių ar padejavimų tikrai nepakanka, atėjo laikas visiems suinteresuotiesiems sėsti prie bendro stalo ir nuoširdžiai įvertinti padėtį, nubrėžti esmines muzikos plėtotės ir propagavimo gaires.

Muzika praturtina dvasią, ugdo asmenybę, kilnina laisvalaikį, įkvepia kūrybiniam darbui, stiprina žmonių bendravimą, didina estetinį potroškį. Ir niekas negali nuginčyti didžiojo Ludwigo van Beethoveno pasakytos minties: „Iš visų menų pats kilniausias yra muzikos menas.“

ANTROJI ALEKSANDRO ŠIDLAUSKO KNYGA
Akademikas Antanas Buračas ir etnologė
Nijolė Marcinkevičienė palankiais
vertinimais sutiko dar vieną naują knygą
– Aleksandro Šidlausko „Balys Buračas.
Lietuvos kaimo keliais. Gyvenimo ir
kūrybos apybraiža“. Kraštiečio apie iškilų
kraštietį parašytos knygos leidėja – irgi
Radviliškio viešoji biblioteka.
Ši knyga – savitas, literatūrinis pasakojimas
apie unikalų kraštotyrininką, fotografą
Balį Buračą (pagal jo straipsnių
tuometinėje spaudoje slapyvardį – Buračėlį),
atsidavusiai siekusį įamžinti įvairių
Lietuvos kraštų žmonių sukurtas nematerialias
vertybes, kad jos, sparčiai nykstančios
sudėtingais permainų laikais,
būtų išsaugotos ateičiai.
Knygą sudaro penki skyriai. Patrauklus,
romantizuotas, kartais eseistinis kūrinio
pobūdis, vaizdinga kalba įgalina geriau
pažinti kilniam savo darbui itin pasišventusio
šviesuolio asmenybę, populiariai
atspindi jo kasmetines keliones po Lietuvą,
nuveiktų kraštotyros darbų mastą ir
reikšmę, per tai supažindina su to meto
paprastų Lietuvos žmonių kasdienybe,
tradicijomis ir kūryba.
Knyga siekiama Radviliškio krašte gimusio
Balio Buračo asmenybe ir jo veikla
sudominti įvairaus amžiaus ir išsilavinimo
skaitytojus, ypač – jaunimą.
„Aš – Buračėlis“ yra antroji Aleksandro
Šidlausko, kilusio taip pat iš Radviliškio
krašto, knyga apie Balį Buračą (2011 m.
išleista jo knyga „Balys Buračas. Lietuvos
kaimo keliais“).
MB inf.