Muzikos sostinė Viena austrų kompozitorių akimis

2019 Nr. 9–12 (500–502), Ona Jarmalavičiūtė

Kiekvienam bent kiek muzika besidominčiam žmogui Austrijos sostinė pirmiausia asocijuojasi su vadovėliuose aprašyta Vienos muzikos mokykla ir legendiniais jos atstovais. Stiprios klasikinės muzikos tradicijos iki šių dienų čia yra palaikomos tokių pasaulinio lygio institucijų, kaip Vienos valstybės opera (Wiener Staatsoper), Vienos liaudies opera (Volksoper Wien), „Wiener Musikverein“, „Wiener Konzerthaus“ ir „Muh“ koncertų salės. O ką apie Austrijos ir jos sostinės Vienos kultūrinį gyvenimą ir sąlygas kurti šiuolaikinę muziką mano patys austrų muzikai? Šia tema kalbėjausi su septyniais kompozitoriais ir vienu muzikologu. Visi jie gyvena ir dirba Vienoje.

Paulas Hertelis (g. 1953) – kompozitorius ir dirigentas.

Karlheinzas Esselas Jr. (g. 1960) – kompozitorius, atlikėjas, improvizuotojas, elektroninės muzikos kūrėjas ir kompozicijos dėstytojas.

Šimonas Vosečekas (g. 1978) – čekų kilmės kompozitorius, žinomos operos „Biedermann und die Brandstifter“ (2005–2007) autorius.

Klausas Ageris (g. 1946) – vienas žymiausių šiandienos Austrijos kompozitorių ir dirigentų, „Mozarteumo“ universiteto Zalcburge kompozicijos profesorius, įvairių muzikos renginių ir festivalių organizatorius, Europos kompozitorių forumo ir Vienos kompozitorių sąjungos vadovas.

Bernhardas Galas (g. 1971) – kompozitorius, improvizuotojas, muzikologas, elektroakustikos ir garso instaliacijų kūrėjas.

Johannesas Kretzas (g. 1968) – kompozitorius, Vienos muzikos ir scenos menų universiteto kompiuterinės muzikos ir muzikos teorijos dėstytojas.

Clemensas Gadenstätteris (g. 1966) – kompozitorius, Graco muzikos ir scenos menų universiteto kompozicijos ir muzikos teorijos profesorius.

Christianas Heindlas (g. 1964) – muzikologas ir žurnalistas.

 

– Ar Viena iš tiesų yra muzikos sostinė? Kokią svarbą miesto identitetui turi muzika?

Paul Hertel: Mes, austrai, dažnai mėgstame pasididžiuoti, kad esame muzikos šalis. Bet tai nėra tiesa, ypač jeigu žvelgsime į situaciją iš ekonominės pusės. Mes turime labai senas muzikos tradicijas, savitą muzikinį paveldą. O tai yra ir gerai, ir blogai. Turistai, atvykę į Vieną, nori pasiklausyti vien tik Mozarto. Muzikos mieste vietoj avangardinės muzikos, Schönbergo, to paties Beethoveno visi renkasi Mozartą. Tai tiesiog paradoksali situacija. Ypač turint omenyje, kad Mozartas nėra gimęs Vienoje, jis čia tik kurį laiką gyveno. Galbūt muzikos miesto etiketė tėra burbulas, kuriame gyvena šio miesto kompozitoriai ir atlikėjai. Tuomet jie, matydami tik vieni kitus, įsivaizduoja esantys pasaulio bamba. O galbūt lygiai taip pat jaučiasi ir Vienos fizikai, teisininkai ar rašytojai? Sunku pasakyti.

Šimon Voseček: Kultūra ir ypač klasikinė muzika vis dar yra Vienos kaip miesto identiteto dalis. Savivaldybė skiria labai daug lėšų miesto muzikiniam gyvenimui. Vienos muzikinė scena labai didelė, susijusi su visu pasauliu. Taip pat ji be galo įvairiapusiška, kiekvienas žmogus čia gali rasti sau artimos muzikos. Vienoje vieni kompozitoriai yra konservatyvūs ir kuria styginių kvartetus, kiti eksperimentuoja naudodami elektroniką.

Christian Heindl: Klasikinė muzika tikrai svarbi kalbant apie Austrijos, o ypač Vienos, identitetą. Bet, deja, tai visiškai nereiškia, kad Vienos gyventojai savo kasdienybėje klausosi daug muzikos. Galiu pateikti pavyzdį su Vienos valstybės opera. Ji finansuojama valstybės, o tai reiškia, kad kiekvienas mokesčius mokantis miestelėnas už ją moka. Tačiau turbūt daugiau nei devyniasdešimt devyni procentai miesto gyventojų nesilanko operoje, dauguma ten nė karto nėra buvę. Vis dėlto šie žmonės visai nesipiktina, kad reikia mokėti už valstybinio operos teatro išlaikymą. Kodėl? Nes tai yra miesto identiteto dalis, ir mes turime mokėti, kad šis identitetas būtų išsaugotas. Lygiai taip pat, kaip yra mokama už universitetą ir kitas valstybines įstaigas. Jeigu atvykęs paklaustum bet kurio Vienos gyventojo, kur tau reikėtų šiame mieste apsilankyti, kiekvienas atsakytų – būtinai turi nueiti į valstybinį operos teatrą.

Klaus Ager: Viena kaip muzikos platforma turi teigiamų ir neigiamų savybių. Tai didelis miestas su didele konkurencija. Muzikos scena yra gyva, joje vyksta nuolatinis judėjimas, čia nepaprastai daug muzikantų, imigruojančių iš kitų šalių. Be abejo, tai labai praturtina miestą ir kelia pasirodymų, koncertų, universiteto kokybę. Kita vertus, dėl atlikėjų ir kompozitorių pertekliaus vis sunkiau padoriai pragyventi iš muzikos.

Bernhard Gal: Dauguma kompozitorių, gyvenančių ir dirbančių Vienoje, turi paklusti klasikinės muzikos tradicijai. Ji tokia stipri, kad jeigu apsižvalgytume, suvoktume, jog visi didieji festivaliai ir orkestrai atlieka dviejų trijų šimtų metų senumo repertuarą. Galbūt ši tradicija rodo muzikos svarbą šalyje, tačiau tokia situacija nepalanki šiuolaikiniams kompozitoriams. Ko gero daug lengviau būtų kurti karjerą šalyje, neturinčioje tokio istorinio muzikinio palikimo. Net ir pačios žymiausios Austrijos muzikos organizacijos dėl to, kad yra tokios konservatyvios, nepritraukia daug klausytojų.

Johannes Kretz: Svarbu, kad Vienoje yra labai daug galimybių pasireikšti skirtingų muzikos stilių atstovams ir kažkokiu būdu visuomenės dėmesio užtenka visiems. Taigi čia puiki terpė gyvuoti muzikantams ir muzikos mylėtojams. Nepaprastai stipri improvizacinio muzikavimo sritis, skamba nemažai avangardinės muzikos.

– Kaip apibūdintumėte austrišką skambesį?

Christian Heindl: Manau, dauguma Austrijos kompozitorių, kad ir kokiai kartai ar muzikinei stilistikai priklausytų, norom nenorom mokosi ir semiasi idėjų iš klasikų. Klausydamasis austriškos muzikos kartais išgirstu šiek kiek šubertiško ar maleriško skambesio, tačiau tai tik pojūtis, kurį sunku apibūdinti. Bet juk maleriškų bruožų randame ir kitų šalių kompozitorių kūryboje. Jeigu iš tiesų turėtume „nacionalinį skambesį“, kokį turi tokios šalys kaip Rusija ar Vengrija, kai iš kelių kūrinio garsų gali atpažinti folkloro motyvus, mes taip pat galėtume remtis savo folkloru. Tuomet kyla klausimas: kas apibrėžia austrų liaudies muziką?

Paul Hertel: Šiandien iš tiesų nebėra nieko, ką būtų galima įvardinti kaip austrišką muzikos tradiciją. Galbūt su Vienos skambesiu galima sieti valsą. Netgi A. Schönbergas yra sukūręs kelis valsus. Ne tik Vienoje stipri muzikos scena – taip pat ir kituose Austrijos miestuose. Čia rimtoji muzika atliekama kartu su populiariąja ar roko, džiazo muzika. Tačiau, mano nuomone, šiuo aspektu Austrija niekuo nesiskiria nuo kitų šalių. Pavyzdžiui, neseniai buvau Rygoje ir klausiausi vietinių šiuolaikinių kompozitorių. Jaučiau, kad visų jų kūryba yra mainstreaminės avangardinės ir folkloro muzikos miksas. Bent jau taip man pasirodė. Manau, iš esmės tas pats šiandien skamba ir Austrijoje.

– Kokios Austrijoje kompozitorių pragyvenimo sąlygos?

Bernhard Gal: Muzikai labai sunkiai gali pragyventi iš savo veiklos, nors yra gerbiami visuomenėje. Aš turiu keliauti po kitas Europos šalis, kad galėčiau išgyventi iš savo kūrybos. Manau, vien tik Austrijoje kuriantys muzikai ne tik materialiai sunkiai gyvena – jie sulaukia pripažinimo tik tarp savo šalies sienų, be to, jų kūryba yra gana vienoda ir nuobodi. Tačiau, palyginti su kitomis šalimis, Austrijoje yra padori meno finansavimo sistema ir kompozitorius gali nesunkiai rasti aukšto meistriškumo atlikėjų.

Klaus Ager: Vienoje, kaip ir visoje Europoje, finansinė situacija kompozitoriams nėra palanki. Nėra jokios sąveikos tarp rimtosios ir populiariosios muzikos, jokio bendradarbiavimo tarp muzikos industrijos ir nepriklausomų kompozitorių. Valstybės pinigai paskirstomi nelygiavertiškai, ir tai yra didžiulė problema. Valstybė ar muzikos industrija, bent jau mano nuomone, nelabai supranta, kas yra rimtoji muzika, kokia jos vertė ir kam ji reikalinga. Taip rimtoji muzika tampa vis labiau izoliuota nuo visuomenės, ir kompozitoriai dėl to kenčia. Net daug užsakymų turintis autorius (o ir tai yra išimtis) negali gyventi oriai. Paprastai muzikos komponavimas daugeliui tampa hobiu, tad šalia jo jie ieško kitokio, pastovesnes pajamas suteikiančio darbo.

Paul Hertel: Kompozitoriaus kasdienybė Vienoje yra tokia pat kaip ir visur kitur. Jei esi sėkmingas kompozitorius – tuomet išgyvensi. Tačiau reikėtų paminėti, kad Austrija yra viena iš tų šalių, kuriose muzikantas gali pragyventi iš savo profesijos, o kitur iš esmės tai nėra įmanoma. Gal dar Berlyne ar Los Andžele. Ko gero dėl to į Vieną plūsta didelis srautas muzikantų, jų čia labai daug. Ir jie išgyvena būdami laisvai samdomi, nepriklausomi. Ir prasigyvena – turi gyvenamąją vietą, mašiną. Nėra taip, kad pusbadžiu gyventų. Be abejo, atsivėrus sienoms muzikantų kaina ima kristi. Tačiau jie čia išgyvena. Labai apsimoka būti kompozitoriumi arba bandyti burti savo ansamblį – čia tokia gausa tikrai stiprių atlikėjų. Net iš užsienio atvykstantys dirigentai nuoširdžiai stebisi atlikėjų kokybe.

Christian Heindl: Kiekvienas muzikantas ar kompozitorius jaučia austrų muzikos tradicijos užkrautą atsakomybę. Toje „kuprinėje“ yra sudėti visi didieji autoritetai – Mozartas, Haydnas, Beethovenas, Schubertas, Brahmsas, Bruckneris, Mahleris, Schönbergas, Bergas, Webernas, ir visa tai viduje nešiojasi kiekvienas Austrijoje augęs ar mokęsis muzikas. Net ir šiuolaikinėje muzikos rinkoje kompozitoriai vis dar intensyviai su jais konkuruoja.

Johannes Kretz: Mano nuomone, šiais laikais kiekvienas kompozitorius turi būti protingas, mokėti komunikuoti ir suktis iš įvairių situacijų. Kūrėjui turėtų rūpėti, ko visuomenei iš jo reikia, o ne tik tai, ką ji galėtų padaryti jam kaip individui.

– Ar Vienos kultūriniam gyvenimui būdingas elitizmas?

Šimon Voseček: Kultūriniai renginiai visiems prieinami. Vienos gyventojai yra gerokai labiau buržua, negu būtų galima įsivaizduoti. Jiems įprasta lankytis šiuolaikinės muzikos koncertuose, ir tame nėra nieko elitiška. Mokiniai mokyklose taip pat mokomi visko apie muziką – nuo populiariosios iki klasikinės ar šiuolaikinės. Mano vyras yra muzikos mokytojas, ir jie su vaikais nuolat vaikšto į operą, koncertus ir teatro spektaklius. Jeigu esi studentas ir neturi pinigų, gali nusipirkti stovimą vietą operos teatre už kelis eurus. Kai tampi tokios akustinės muzikos dalimi, tuomet gali ieškoti kitų muzikos rūšių, atsiveria daugybė naujų galimybių – gali pradėti klausytis eksperimentinės populiariosios muzikos, klubinės muzikos ar šiuolaikinės klasikinės muzikos.

– Ką įžvelgiate jaunojoje Vienoje besimokančių kompozitorių kartoje?

Karlheinz Essl Jr.: Man labai įdomu stebėti šiandien Vienoje dirbančius jaunuosius kompozitorius ir jausti, kaip keičiasi jų muzikos supratimas ir kaip jis skiriasi nuo mūsų kartos. Kai aš augau, kompozitorius įvaizdis buvo kaip žmogaus, kuris vienas sėdi prie stalo ir rašo partitūras, o savo kompozicijose išranda naujus pasaulius. Dabar viskas vyksta kiek kitaip. Ir man pačiam reikėjo prie šio pokyčio prisitaikyti ir keisti gyvenimo būdą.

Clemens Gadenstätter: Jaunieji šių laikų kompozitoriai augo visiškai kitokiomis sąlygomis negu mano karta… Aš savo studentams tegaliu pasiūlyti laisvę ir supažindinti juos su kuo įvairesnėmis muzikos komponavimo galimybėmis ir technikomis. Taip pat tikiuosi, kad ateities kūrėjai nebus suvaržyti kokios nors vienos estetikos ar stiliaus. Stilius yra vienas siaubingiausių dalykų, ką gali turėti kompozitorius. Tai tarsi savęs paties kūrybinis įkalinimas vienutėje ir klaidingas įsitikinimas, kad šiuose penkiuose kvadratiniuose metruose jautiesi laisvas. Aš nuoširdžiai to nelinkiu ateities kompozitoriams ir tikiuosi, kad jie galės kurti taip, kaip nori, kad jiems nereikės klijuotis etiketės su tam tikru pavadinimu, siekiant atsidurti rinkoje.

– Koks yra Vienos ir kitų Austrijos miestų santykis?

Šimon Voseček: Manau, vokiškai kalbančių šalių privalumas tas, kad čia nėra aiškios atskirties tarp dominuojančio metropolio ir provincijos. Kultūros lygis aukštas ir mažiausiuose kaimeliuose. Šiuo metu Viena stengiasi tiesiog palaikyti jau esamą lygį, o jis yra labai aukštas. Aš nemažai keliauju ir galiu drąsiai lyginti Vieną su Paryžiumi ar Londonu. Ko gero reikėtų pagerinti situaciją Vienos valstybės operoje, nes čia, nors spektakliai rodomi kiekvieną vakarą, visai nerepetuojama. Repeticijos vyksta prieš premjeras (šios labai aukšto lygio), tačiau kai spektaklis įtraukiamas į repertuarą, liaujamasi repetuoti. Ir tai labai girdėti.

Iš tiesų Viena turi nemažai kompleksų, nes nėra tikras metropolis kaip kad Berlynas, Londonas ar Paryžius. Nors kultūrinis lygis šiame mieste iš tiesų neblogas, tad nelabai yra dėl ko kompleksuoti. Šios situacijos privalumas – tokie miestai kaip Viena nuolat žvalgosi į didesnius miestus ir iš jų mokosi, tobulėja. Juk gyvenant metropolyje nėra ko žvalgytis aplinkui, visi geriausi dalykai yra čia pat. Taip užkertamas kelias tobulėti. O Viena gali pasigirti esanti nepaprastai plačių kultūrinių pažiūrų ir tolerantiška kitų miestų bei jų tradicijų atžvilgių.

Klaus Ager: Sunku būtų Vieną palyginti su kitais Austrijos miestais, nes ji išskirtinė savo dydžiu. Kitos muzikos sostinės Austrijoje – Zalcburgas arba Gracas – yra gerokai mažesnės ir jose visi kompozitoriai vieni kitus pažįsta, o dar ir paprastai dirba tame pačiame universitete. Tokiuose miestuose lengva burtis kompozitorių bendruomenėms, jos kuriasi organiškai.

Christian Heindl: Palyginti su Vokietija ar JAV, Austrija labiausiai susitelkusi tik į vieną miestą – Vieną. Jame gyvena du milijonai žmonių, visoje šalyje – aštuoni milijonai. Tad muzikinė scena tarsi skyla į dvi dalis. Sostinėje gyvenantys menininkai galvoja tik apie save ir mano, kad šioje šalyje yra tik Viena. Būtent dėl tokio požiūrio kiti regionai Vienos ir nemėgsta. O tiesa yra kažkur per vidurį. Kita vertus, išties įspūdinga, kiek daug renginių vyksta sostinėje, kiek nuveikta svarbių darbų dėl modernios muzikos ir kompozitorių klestėjimo, nors, daugelio jų nuomone, turėtų būti daroma dar daugiau.

– Ačiū už pokalbį!

Prenumeruokite „Muzikos barus“!