Naujas lietuviško džiazo puslapis: grupė „Džiazlaif“

Jie vadinami džiazo chuliganais. Turbūt todėl, kad šešetukas netelpa į tradicinius šio žanro rėmus – maišo roką, eksperimentinę ir avangardo muziką. Prieš trejus metus susibūrusi grupė jau spėjo pasižymėti: studijoje Ramsgeite per tris dienas įrašė debiutinį albumą „Džiazlaif“, pasirodė Vokietijos ir kitose alternatyviosios muzikos erdvėse Europoje, „Vilnius Jazz Young Power“ konkurse laimėjo asociacijos AGATA įsteigtą Grand Prix ir specialųjį prizą už geriausią originalią kompoziciją, o kontrabosininkas Aurelijus Užameckis įvertintas prizu „Už universalią boso raišką“.

Grupėje groja Arminas Bižys (altinis saksofonas), Danielius Pancerovas (baritoninis saksofonas), Kazimieras Jušinskas (altinis ir sopraninis saksofonai), Paulius Vaškas (elektrinė gitara), Aurelijus Užameckis (kontrabosas) ir Ignas Kasikauskas (būgnai). Vaikinai sako, kad pirmiausia muzikuoja savo malonumui: „Norisi išlaikyti džiaugsmą grojant. Turbūt tai ir yra svarbiausias mūsų tikslas.“

Kartu su Pauliumi, Kazimieru, Arminu ir Danieliumi susėdome pasikalbėti apie jų sukurtą džiazlaifą – džiazo kupiną gyvenimą.

Džiazas be nuobodulio

Vaikinai į grupę atėjo iš džiazo, klasikos ir roko muzikos scenų, tačiau rasti bendrą kalbą nebuvo sunku: per pirmą repeticiją nelabai sėkmingai sugroję roko muzikos koverius suprato, kad eis kitu keliu. „Pradėjome groti džiazą ir savas jo interpretacijas. Visi žinojome, ko labiausiai norime, – groti ir gerai praleisti laiką. Visi susipažinome Vilniuje, tik Arminas su Kazimieru kartu mokėsi Alytaus muzikos mokykloje. Po kelių koncertų dar prisijungė Vaškas, mums patiko, kaip jis groja. Bet apie kokią nors specifinę kryptį niekada per daug nemąstėme“, – pasakoja D. Pancerovas.

Pavadinimas „Džiazlaif“ atsiradęs norint šiek tiek pasišaipyti iš žanro. Arminas prisimena, kad iš pradžių tai buvo ne grupės, o „Facebook“ puslapio pavadinimas: „Su Danieliumi norėjome ten skelbti su džiazu susijusias klišes, juokelius ir iš to pasišaipyti. Pradėję groti supratome, kad mums pabodo, kas vyksta džiazo pasaulyje, todėl pasivadinome „Džiazlaif“ ir pradėjome kurti visiškai kitaip.“

„Įkvėpė ir antikūrybiška Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) sistema, mažai kūrybos reikalaujantys atsiskaitymai. Tai nebuvo protestas, bet paprasčiausiai tapo nuobodu toje aplinkoje. Susikūrėme tokią, kurioje malonu ir laisva būti“, – priduria Kazimieras.

Trys dienos debiutui

Praėjusiais metais „Džiazlaif“ įrašė pirmą albumą. Per tris dienas sukurtas debiutinis aštuonių dainų rinkinys paskatino šešetuką judėti toliau: Aurelijus išvažiavo mokytis į Daniją, Ignas – į Slovėniją. Klausiu, kaip atrodė albumo įrašymo procesas, kai jam buvo skirtos tik trys dienos. Ir kodėl tiek mažai?

Vaikinai sako, kad priežastys labai paprastos: pinigų trūkumas ir studijos užimtumas, neleidęs būti ten tiek, kiek širdis geidžia. Tačiau trys dienos, Armino nuomone, gerai reziumavo tuometinį laikotarpį ir gyvenimo ritmą: „Gal ir gerai, kad turėjome tik tris dienas, nes visko „neištaškėme“, kai ką pasilikome gyviems pasirodymams. Aišku, kai duotas toks trumpas įrašymo laikas, klaidų neišvengsi, jos iškart buvo girdimos, bet kai kurias ir norėjome palikti dėl autentiškumo. Klausant juntama energija, kurią jautėme ir grodami.“

Grojat džiazą gyvai, visuomet lieka vietos interpretacijoms. Kazimieras sako, kad iš pradžių scenoje grodavo taip pat, kaip ir įrašams, tačiau bėgant laikui tai atsibodo. Kūrinių idėjos ir temos išlieka, bet atsiranda vietos laisvai improvizacijai.

Vaikinai groja ir kitose grupėse („Katarsis 4“, „Arklio Galia“, „Sheep Got Waxed“, „Synaesthesis“ ir kt.). Klausiu, ar grojimas keliuose kolektyvuose negadina autentiškos „Džiazlaif“ dvasios. Kazimieras tvirtina, kad yra atvirkščiai: kiekvienas ateina su individualia muzikine kalba ir ją pritaiko grupei.

Šešetukas galvoja ir apie kitą albumą, tačiau jo dar reikės palaukti. Paulius norėtų savaitei išvykti į Tatrų kalnus, kur įsikūrusi viena įrašų studija. Toks procesas būtų ilgesnis, romantiškesnis. „Tikiuosi, neužsibūsime kalnuose ir bent šiek tiek pavyks padirbėti“, – juokiasi gitaristas.

Ryšys su publika

„Džiazlaif“ muzika nėra skirta kiekvienai ausiai. Sudėtingos kompozicijos nepatyrusį klausytoją gali ir varginti, todėl dažniausiai pasiklausyti grupės ateina publika, žinanti, kur atėjo. „Į koncertus vaikšto klausytojai, mėgstantys improvizacinę muziką. Smagu, kai pasitaiko žmonių, kurie šiaip nesusiduria su tokio stiliaus muzika. Ypač jauni žmonės nustemba, kad jiems patinka „Džiazlaif“ skambesys. Užsienyje sulaukiame didelio palaikymo, esame šiltai priimami įvairiose alternatyviosios muzikos erdvėse. Bet ten klausytojai irgi iš anksto žino, ką gaus“, – sako Paulius Vaškas.

Kur „Džiazlaif“ labiausiai mėgsta atlikti savo kompozicijas, ir, kaip patys sako, nesąmones? Kazimierui patinka neįpareigojančios erdvės, pavyzdžiui, barai. Tuomet publika yra arti, galima kurti glaudesnį ryšį nežiūrint į klausytojus iš aukšto.

Arminas priduria – jei atmosfera neintymi, nebelieka džiazlaifo: „Tai turi būti paprasta ir artima, nes grojant didelėje scenoje slegia ir didesnė atsakomybė. Koncertas labai skiriasi, kai žiūrovas moka didelius pinigus ir vertina kiekvieną tavo judesį scenoje. Bet džiazas džiazui nelygus. Mūsiškis – kitoks.“

Pasaulis šiuo metu išgyvena modernaus džiazo laikotarpį, tokio, kuriam atstovauja, pavyzdžiui, amerikietis Kamasi Washingtonas, vasarą svečiavęsis ir Vilniuje. Paklausti, kas jiems yra dabartinio džiazo idealai mūsų šalyje, „Džiazlaif“ vaikinai greitai vardina: saksofonininkas Liudas Mockūnas, kuris buvo ir dalies grupės narių dėstytojas LMTA, konceptualistas Juozas Milašius, perkusininkas Dalius Naujokaitis.

Džiazo padėtis Lietuvoje dabar yra puiki, mano Danielius: „Stebiu, kas vyksta dabar. Vyksta labai daug koncertų, reikia tik išsirinkti – atvažiuoja daug muzikantų, turime gerų erdvių.“

Armino nuomone, dar prieš dešimtmetį vyravo tradicinis džiazas, tik vienetai norėdavo kurti savitą stilių. Dabar akivaizdi žanrinė įvairovė, atsirado daug kūrybinės laisvės, eksperimentavimo.

Pauliaus požiūris kiek kitoks: „To gal ir negalima traktuoti kaip eksperimentavimo – tiesiog muzikantai pradėjo labiau vertinti savo autorinę muziką. Improvizacijos, technika jau buvo sukurta prieš šimtą metų, bet rasti savo skambesį – didelis privalumas. Gal atrodys keistai, tačiau profesionalumas kartais trukdo atsipalaiduoti. Balansas yra labai geras dalykas“.

Anot Kazimiero, šioje vietoje galima kalbėti apie paradoksą: „Tie, kurie džiazo mokosi profesionaliai, kartais groja nuobodžiau ir techniškai blogiau. Iš akademijos turėtų išeiti kaip profesionalai, tačiau būna, kad išeina kaip prasti muzikantai.“

Džiazlaifo nebūtų be draugystės

Muzikanto profesija visuomet atrodo romantiškai. Tačiau romantika neretai dingsta pagalvojus, kad kažkaip reikia pragyventi. „Džiazlaif“ muzikantų klausiu, ar įmanoma jaunam džiazo muzikantui užsidirbti ir padoriai gyventi Lietuvoje.

„Matai – sėdime, arbatėlę geriame, – juokiasi saksofonininkas Danielius. – Jei rimtai, esu tik vieną kartą dirbęs kitokį darbą. Gyventi įmanoma, bet turi groti įvairiose vietose. Dėl to ir priklausome kelioms grupėms. Aišku, į priekį veda ne tik pinigai, bet ir noras groti įvairių stilių muziką.“

Pokalbiui artėjant į pabaigą, klausiu, ko jie patys palinkėtų sau. Besame mucho – susižvalgę juokiasi. Kiekvienam iš šono būtų matyti, kad tai ne šiaip kartu grojantys kolegos, bet geri draugai. Arminas apibendrina: „Be draugystės nieko nebūtų. Ką sugebame geriausiai, tai juokauti tarpusavyje ir atidėti svarbius reikalus. Jau gal penkis šešis kartus buvo užsiminta apie gruodžio koncertą, bet niekaip nepavyksta... Jeigu būtume tik kolegos ir vyktume į turą, galėtume samdyti vis kitus žmones, bet tada dingtų grupės dvasia. Mes taip nenorime; juk ir susikūrėme dėl to, kad gerai praleistume laiką muzikuodami. Pašaliniam žmogui grupėje būtų sunku. Tai būtų nebe džiazlaifas.“