„Pasakojimai iš Rytų“

Spalio 18 dieną Vilniaus rotušėje įvyko iškilmingas koncertas, skirtas Azerbaidžano nepriklausomybės dienai. Renginyje dalyvavo Azerbaidžano Respublikos ambasadorius Lietuvoje Tamerlanas Garayevas, taip pat Turkijos Respublikos ambasadorius Gökhanas Turanas, nes, anot jo, „dvi šalys – viena nacija“. Abiejų ambasadų kartu su mūsų Nacionaline filharmonija surengtame koncerte skambėjo Azerbaidžano muzikos klasikų Uzeiro Hadžibejovo (Üzeyir Hacibǝyov, 1885–1948), Fikreto Emirovo (Fikrǝt Əmirov, 1922–1984) ir Kara Karajevo (Ԛara Ԛarayev, 1918–1982), sukūrusių europinio masto nacionalinę mokyklą, opusai, prancūzų, turkų, vengrų autorių muzika. Lietuvos kameriniam orkestrui (vadovas Sergejus Krylovas) dirigavo azerbaidžanietis Jalčinas Adigiozelovas (Yalçin Adigözǝlov), arfa skambino svečias iš Turkijos Čatajus Akijolas (Ҫaḡatay Akyol).

Pirmiausia klausytojai išgirdo U. Hadžibejovo „Arazbari“ – vidutinio tempo, šokio pobūdžio grakščią, gausiai išgražintą orkestrinę pjesę. Po jos skambėjo F. Emirovo keturių dalių simfonija styginių orkestrui „Poeto Nizami atminimui“. Pagal klasikinius vakarietiškos kompozicijos kanonus parašyta simfonija turi sąsajų su tarybinio laikotarpio stilistika, joje esama to meto rusų mokyklos korifėjų intonacijų, minicitatų. Ryškaus rytietiško kolorito, nesudėtingos muzikinės kalbos ir skaidrios orkestruotės kūrinys žavėjo meistriškumu. Toks pat buvo ir mūsų kamerinio orkestro atlikimas. Jam vadovavęs vienas žymiausių Azerbaidžano dirigentų J. Adigiozelovas – trečios muzikų kartos atstovas, kompozitoriaus Vasifo Adigiozelovo sūnus. Baku gimęs muzikantas dirba su pagrindiniais šalies orkestrais ir operos teatrais, kaip gastroliuojantis dirigentas yra pasirodęs su JAV, Brazilijos, Meksikos, Pietų Afrikos, Vietnamo, Kinijos, Rusijos ir daugelio Europos šalių orkestrais, akompanavęs žymiems solistams. J. Adigiozelovas simfoninio dirigavimo mokėsi Azerbaidžano ir Sankt Peterburgo (Iljos Musino klasė) konservatorijose, Vienos muzikos ir vaizduojamųjų menų akademijoje. Jo dirigavimo stiliui būdingas konkretumas, tiesi laikysena ir santūri, labai profesionali plastika.

Garsus turkų arfininkas Čatajus (arba Čagatajus) Akijolas savo pasirodymą pradėjo prancūzų kompozitoriaus Marcelio Grandjany klasikinio stiliaus arija arfai ir styginiams (op. 19). Melodingą ariją su virtuoziniais pasažais Č. Akijolas skambino itin muzikaliai. Moriceˊo Ravelio Introdukcija ir Allegro arfai, fleitai, klarnetui ir styginiams, atliekama talkinant kamerinio orkestro solistams – fleitininkui Giedriui Gelgotui ir klarnetininkui Andriui Žiūrai, – buvo tikra puota melomano ausiai. Puikus koncertinis numeris su didele solo kadencija, kurią Č. Akijolas perteikė itin subtiliai, skambėjo išbaigtai, lanksčiai. Puošnus ir turtingas ritmų bei pasakiškų harmonijų kūrinys tiesiog užbūrė puikaus solistų, orkestro ir dirigento ansamblio dėka. Šalia fleitos arfa, kaip joks kitas instrumentas, geba perteikti egzotišką Ravelio dvasią ir tapybiškumą. Kiti du kūriniai – paties solisto sukurta Hetitų siuita (Hittite Suite) arfai solo ir turkų dainiaus Ašiko Veiselio (Âşık Veysel) kompozicija balsui ir tradiciniam styginiam turkų instrumentui baglamai „Ҫiḡdem derk ki“, Akijolo aranžuota arfai, visiškai atskleidė arfos galimybes.

Turkų kompozitoriai ir atlikėjai garsėja talentais, gebėjimu tęsti protėvių tradicijas (šioms svarbus dainuojamasis arba pasakojamasis, improvizacinis pradai, išradingumas ir laisvumas) bei, jei reikia, jas derinti su griežta klasikine Vakarų tradicija. Čatajus Akijolas, kuris studijavo Ankaros valstybinėje konservatorijoje ir Berlyno muzikos akademijoje, daug koncertuoja prestižiniuose Europos festivaliuose (Zalcburgo, Mahlerio Amsterdame ir kt.), bendradarbiauja su garsiais dirigentais (Claudio Abbado, Bernardu Haitinku ir kt.), įrašinėja kompaktines plokšteles. Tarp kitų jis yra išleidęs įvairių žinomų kūrinių popuri – J. S. Bacho, F. Schuberto, Ch. W. Glucko, E. Satie tris „Gimnopedijas“, F. Mendelssohno, H. Mancini, turkų melodijų. Šioje plokštelėje jis atlieka arfos ir blokfleitos partijas. Koks tai virtuozas, parodo abiem instrumentais įgrotas Vittorio Monti Čardašas. Hetitų siuitos pavadinimas taip pat atsirado iš meilės turkiškai fleitai, kilusiai iš Anatolijos. Dar viename kompaktiniame diske, kurį galėjo įsigyti ir lietuviai, jis su savo ansambliu „Peninsula Arpanatolia“ atlieka dažnai anoniminę sušiuolaikintą Anatolijos liaudies muziką. Č. Akijolas puikiai suderina tradicinį ir klasikinį stilių, jo lyrinė kompozicija, grakšti, rondo formos, kaip būdinga Vidurio Rytų profesionalių liaudies muzikantų (Afganistane, Turkijoje ašigų, Azerbaidžane – ašugų) tradicinėms melodijoms, pabaigoje tarsi ataudžiamoms savotiška riturnele, priminė garsų arabeską. O štai ašigo Veiselio originalą perkūręs arfai, Č. Akijolas melodijai suteikė ilgesingos džiazinės improvizacijos bruožų. Greitoji dalis pareikalavo išskirtinės technikos aukštuose registruose. Pažintis su talentingu multiinstrumentininku parodė, koks gyvas ir amžinas yra protėvių muzikinės kultūros šauksmas, nes būtent tradicinės muzikos atlikimo ypatybės – dainingumas, laisvas kvėpavimas (aiškūs auftaktai), dėmesys detalėms, kūrybingumas atlikimui suteikia muzikavimo kaip natūralios tėkmės pojūtį. Arfa skambėjo ir galingai, ir švelniai, o garsų ažūras atmintyje paliko nuostabaus audinio vaizdinį.

Lietuvos kamerinis orkestras pagriežė Bélos Bartóko (1881–1945) Šešių rumunų liaudies šokių siuitą (BB 76). Neįprastai skambėjo Jalčino Adigiozelovo interpretuojami skirtingi muzikiniai paveikslai – plačiai, jausmingai, visai kitaip, nei įprasta. Koncertą užbaigė pora ištraukų iš Kara Karajevo baletų: Aišos šokis iš baleto „Septynios gražuolės“ ir šokis iš baleto „Griaustinio taku“. Muzikiniai numeriai tarsi reprezentavo moteriškąjį ir vyriškąjį pradus. Pirmas šokis buvo svajingas, lėtas, antrasis – greitas, kupinas aštrių sąskambių ir ritmų, muzikinė miniatiūra priminė keliu atjojančius ir nutolstančius raitelius.

Rytai užburia, Rytai pakeri...