Paskutinis lyrinis Korngoldas – tarp Holivudo ir realybės
Tai opera, operetė ar miuziklas? Daugelis klausytojų dar ir dabar užduoda sau šį klausimą, išgirdę paskutinį austrų kompozitoriaus Ericho Wolfgango Korngoldo lyrinį kūrinį „Tylioji serenada“ („Die Stumme Serenade“). Nuo 1935 Los Andžele gyvenusiam muzikui šiuo efektingu opusu pavyko suderinti savo europietiškas šaknis ir holivudiškas filmų muzikos tendencijas. „Tyliajai serenadai“, parašytai 1951 metais, būdingi džiazo ir tango ritmai, tačiau joje galima išgirsti ir kompozitorių Richardo Strausso, Franciso Poulenco ar Kurto Weillio muzikos atgarsių.
Veiksmas mus perkelia į 1820 metų Neapolį, nors pati istorija primena tarpukario laikraščių geltonuosius puslapius. Operos (ar vis dėlto labiau operetės?) intriga tuoj pat įtraukia į politikos, spaudos ir mados pasaulį. Po to, kai mados namų dizaineris Andrea Koklė yra apkaltinamas padėjęs bombą savo mylimos moters (ir klientės) Silvijos Lombardi vyro kambaryje, prasideda suirutė. Pasiryžęs paaukoti viską, net savo verslą ir manekenių haremą, Andrea yra uždaromas į kalėjimą, kadangi jį apkaltinęs vyras yra ne kas kitas kaip vienas svarbiausių Neapolio politikų. Prieš įvykdant mirties bausmę išpildomas paskutinis dizainerio noras – pavakarieniauti su Silvija. Žinoma, auštant rytui paaiškėja, kas yra tikrasis kaltininkas – anarchistas, norintis suvienyti Italiją. Silvija palieka savo vyrą ir visi dainuoja serenadą.
Kad ir kaip linksmai skambėtų ši dvidešimtojo amžiaus pasaka su laiminga pabaiga, ansamblis „Opera Fuoco“ ir Winterreise teatro kompanija gegužės 11 dieną Paryžiuje kūrinio premjerą publikai pristatė labai profesionaliai ir su klasikos atlikėjams būdingu rimtumu (nuostabi Olivier Dhénino inscenizacija ir scenografija). Scenovaizdis, įkvėptas Londono Crystal Palace architektūros, tapo romantiška vieta, slepiančia paslaptis ir staigmenas. Ekonomiškos dekoracijos – judančios karpytos pokylių salės, buduaro, kalėjimo ar rūmų galerijos sienos – gerai atitiko ribotas Levallois konservatorijos Ravelio salės galimybes.
Kiekvienas „Opera Fuoco“ trupės atlikėjas kūrinyje rado sau idealų vaidmenį. Silvija, įkūnyta jautraus tembro soprano Danios El Zein, buvo fatališka ir švytinti. Andrea vaidmens atlikėjui Olivier Bergeronui grėsė pavojus pranykti savo itin dendiškame personaže, tačiau šis puikiai kontrastavo su pagrindine heroje. Kiek ribota ir silpna manekenių ir stilisčių choreografija (Julie Goussot, Natalie Perez, Justine Vultaggio, Alexia Macbeth) nepasiekė „Singing in the Rain“ nubrėžtų standartų, tačiau jų vokaliniai numeriai buvo be priekaištų. Verti paminėti Olivier Gourdy ir Louis Roullier, atlikę policininko ir žurnalisto vaidmenis. Marco Angioloni, įkūnijęs pavydų Silvijos vyrą, buvo tiesiog nuostabus, jo komiškas personažas priminė keletą žinomų Europos diktatorių.
Tiesiog įstabu, kaip mažomis, bet kokybiškomis pajėgomis galima pasiekti tokį puikų rezultatą. „Opera Fuoco“, vadovaujama Davido Sterno, nesiliauja augti ir vis dažniau stebina neįprastu repertuaru. Nors norėjosi kiek didesnio orkestro (bet į mažą orkestro duobę tilpo tik aštuoni atlikėjai) ir įvairesnio jo tembro, vis dėlto vakaro pabaigoje buvo gaila, kad Korngoldo „Tylioji serenada“ atlikta tik šį vieną kartą. Juk tiek metų savo valandos laukusi partitūra, tikėtina, rastų publiką ne tik Prancūzijoje.