Patirti pasaką šokant

Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ premjera Palangoje

Šiandienos realijų kontekste „Eglė žalčių karalienė“, anot Agnės Biliūnaitės, „archajiškas pasakojimas apie novatoriškumą ir ištikimybę savo pasirinkimui, apie smurtą aklai ginant įsisenėjusias tradicijas“[1], atrodo ypač aktualus. Pridėkime dar antropocentrizmo kritiką, prognozuojamą posūkį į hibridinę gyvūnų ir žmonių ateities visuomenę, rūšių emancipaciją[2]... ir tai, kad be Geležinio Vilko nebūtų Vilniaus, o be Žalčio ir Eglės – Palangos... Taigi, kūrėjams prielaidų ir pagundų aktualizuoti, modernizuoti baleto turinį įvairiomis potemėmis netrūksta. Ryški epo modernizavimo versija literatūroje – Vytauto V. Landsbergio apysaka „Žalčių karalienė“, kurioje pasakojimas perkeliamas į realų istorinį laikotarpį, pokario partizaninių kovų sūkurį[3]. Tačiau mito daugiasluoksniškumą, įtampą, galingą energiją perteikti balete ir juo labiau adekvačiai jį suvokti vargu ar įmanoma. Baleto statytojų interpretacijų (V. Grivickas, 1960; E. Bukaitis, 1976; E. Domeika, 1995; G. Williamsonas, 2015) amplitudė svyruoja nuo Salomėjos Nėries eiliuotos pasakos iki senojo tik latviams ir lietuviams būdingo mito – kraštutinių polių, taip ir nesusijungusių, neradus pusiausvyros.

Eduardas Balsys manė, kad choreografai patys turi būti suinteresuoti gera tema, kuri atitiktų žanro specifiką, jie galėtų nurodyti kompozitoriui tikrąjį kelią. „Vis dėlto patartina kreiptis į kompozitorių simfonistą, nes baleto muzika yra simfoninė su aiškiais dramaturginiais akcentais, spalvingai orkestruota. Kadangi aš jaučiuosi esąs simfonistas iš prigimties, niekieno neskatinamas kadaise pasiryžau rašyti baletą. Įgijęs tam tikros patirties, pritariu nuomonei, kad gerą baletą parašyti sunkiau nei operą“[4].

Kurdamas naują baleto versiją Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui (premjera įvyko 2019 m. rugpjūčio 16 d. Palangos koncertų salėje) choreografas Martynas Rimeikis atvirai pasidalino abejonėmis dėl „tikrojo kelio“ paieškų: „Buvo pagundų „Eglės žalčių karalienės“ istorijoje ieškoti socialinių problemų arba mitologinių gamtos ir žmogaus sąsajų. Bet džiaugiuosi, kad joms atsispyriau nusprendęs visus atsakymus rasti turtingoje E. Balsio muzikoje. Nuoširdžiai pasakoju kompozitoriaus pasirinktą istoriją taip, kaip ją suprantu, naudodamasis jo paties 1960 m. sukurtu libretu. O jame atradau Eglės ir Žilvino meilės legendą“[5].

Ankstesniems (J. Pakalnio, J. Juzeliūno, J. Indros) XX amžiaus vidurio baletams būdingas epinis-žanrinis simfonizmas E. Balsio „Eglėje...“ (1960) transformavosi į lyrinį-dramatinį, kuris palankesnis vientisai kompozicijai ir yra artimesnis baleto specifikai. E. Balsys sukūrė įtaigią simfonišką baleto partitūrą, tapusią chrestomatiniu lietuviško baleto pavyzdžiu. Apgalvotą pagrindinę kūrinio mintį įprasminanti leitmotyvų sistema, dinamiškos veikėjų charakteristikos, išplėtotos lyrinės scenos, išradinga orkestruotė puikiai atskleidė E. Balsio dramaturgo ir simfonisto talentą. Drauge kompozitorius, atrodo, nebuvo linkęs eksperimentuoti, baleto meną siekė atnaujinti iš vidaus. E. Balsys, libretistas ir kompozitorius, nevengdamas realistinio pasakos prado, intensyviai plėtojo pagrindinių veikėjų jausmų dramą, ją išryškindamas ir tiksliai fiksuodamas.

Baletą „Eglė žalčių karalienė“ dirigavęs Chaimas Potašinskas sakė: „Kaip atramos tašką, nuo kurio turėtų atsispirti ateities lietuvių baletas, įsivaizduoju Balsio „Eglę...“. Ši partitūra – ne tik puikus muzikos veikalas, bet ir, sakyčiau, grafikos kūrinys. Tenka dirbti su autoriais, kurie dažnai nuolaidžiai žiūri į nukrypimus nuo muzikinio teksto (kartais net atrodo, kad jie patys savo muzikos tiksliai neatsimena). Vartant Balsio partitūrą jauti kompozitoriaus pagarbą ir meilę savo kūriniui. Tai įkvepia ir atlikėjus, sukelia atsakomybės jausmą[6].

Dirigentui Modestui Barkauskui E. Balsio partitūra lyg sava, nes ją (tiesa, skirtingų redakcijų) diriguoja net dviejuose Lietuvos teatrų pastatymuose – Klaipėdos ir Vilniaus. Klaipėdos teatro orkestras muzikinę jūros legendos stichiją perteikė jautriai, pakiliai[7]. Nemenką krūvį atlaikė orkestro koncertmeisteris Aleksandras Koshevaras, solistai saksofonininkas Kęstutis Sova, klarnetininkas Antanas Milerius bei Aris Burkins (anglų ragas, Latvija).

M. Rimeikio choreografinė E. Balsio baleto muzikos interpretacija, manau, yra organiškiausia, atspindinti svarbiausią lyrinę-dramatinę baleto muzikos atsinaujinimo tendenciją. Pasirinktoji meilės legenda suvienija realius pasakos ir abstrakčius mito motyvus, sudaro prielaidas choreografui kalbėti natūraliai, šiuolaikiškai, savitai. Emocionaliai dramatiškas muzikos turinys apsaugojo choreografą nuo eksperimentų dėl eksperimentų ar papildomų draminių „atradimų“, kurie galėjo tapti svetimkūniais, stelbiančiais muzikos polėkį, jos vidinį teatriškumą, vaizdingumą. Judesys nedetalizavo literatūrinio pasakos (iš dalies ir muzikos) turinio, neįskaitomomis prasmėmis neapsunkino ir mitologinės veikalo prasmės. Choreografas juos sintezavo, įsigilinęs į baleto libreto ir muzikos autoriaus sumanymą, įprasmino klasika tapusios muzikos gyvybingumą.

Šiuolaikinio šokio semantika minimaliai verbalizuojama vingriais sukamaisiais judesiais (žalčiai), virš galvos iškeltu delnu suglaustais ir išskėstais pirštais (lyg žalčio galva ir karūna), laužytais Eglės rankų judesiais, jausmingu veido slėpimu delnuose („išleiskite“, „pažadėjau“), bučiniais (Žilvinui išleidžiant Eglę į gimtinę). Adekvačiai pasakojimo turinį perteikia necituojamo liaudiško šokio judesių energetika.

Labiau charakterinį, draminį Žilvino personažą įtikinamai sukūrė Mantas Černeckas, sugestyviai išreiškęs bekompromisį, vyriškąjį ego. Jausmingumas – nuosaikesnis, žaismingas ir atviras, kartais ribinis – triumfuoja Eglės raudose, Eglės ir Žilvino duetuose. Julijos Stankevičiūtės interpretuota finalinė Eglės rauda sukrėtė šiuolaikinio šokio „realistiniu“ ekspresionizmu. Drauge su artiste per judesį patyrėme tragizmo kulminaciją. Kiros Tykhonovos Drebulė atrodė jaunatviškai tvirta ir nepalūžtanti net išdavystės akivaizdoje, priimanti jai skirtą likimą be verkšlenimo ir „drebėjimo“, savaip išdidžiai, palaipsniui sustingdama ir įsikąsdama į ranką (mea culpa). Jaunatviška energija įtaigiai spinduliavo Vladyslavas Bondaras, šokęs Ąžuolą (Beržo šiame pastatyme neliko). Vaidmenų pagavumu jam prilygo ir Eglės seserys – Ema Marija Maslauskaitė bei Eiva Dobilaitė. Statiškesni Eglės tėvų personažai (Darius Berulis ir Aušra Krasauskaitė) organiškai įsiliejo į judesių partitūrą. Apskritai Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupė (pridėkime kaimiečius ir žalčius) įrodė esanti pajėgi stilistiškai vientisai atlikti sudėtingą šiuolaikinio šokio spektaklį. Jo tėkmė buvo natūrali, veržli, meistriškai balansuojanti ant abstraktaus šokio ir juo įprasminamų draminių personažų ribos, kartais prioritetą suteikiant skirtingoms vienio pusėms.

Naujo pastatymo scenovaizdis maksimaliai redukuotas (tikriausiai prisitaikant prie festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ sąlygų, Palangos koncertų salės (kurios multifunkcionalumas kelia abejonių). Gali susidaryti įspūdis, kad esame ne teatro premjeroje, o repeticijų salėje, kur mėtosi virvės, grandinės, trūksta šviesos, šokėjai apsivilkę patogiais tamsiais drabužiais. Scenovaizdį kūrė ta pati komanda kaip ir pavasarį įvykusios M. Rimeikio premjeros „Dienos, minutės“. Ir ten, ir čia dailininkės Elvitos Brazdilytės kostiumų siluetai lyg nepastebimai, skoningai įsilieja į scenovaizdžio visumą, ankstesni pilki ir balti atspalviai naujame pastatyme paįvairinami juodais ir mėlynais. Marijus Jacovskis taip pat tarnauja šokiui, kaip jam įprasta, išlaisvindamas scenos erdvę, suteikdamas jai keletą žvejų atributų akcentų. Levo Kleino apšvietimas aname pastatyme buvo išraiškingesnis.

Anot A. Biliūnaitės, „Eglė žalčių karalienė“ – tai vis iš naujo suskambantis archajinis pasakojimas <...>. Šią pasaką norisi patirti ne tik protu, širdimi, bet ir visu kūnu. Šokant“[8]. Tokią patirtį dovanoja choreografas M. Rimeikis.