Performansui „Saulė ir jūra“ – apdovanojimų lavina

2019 m. Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas pelnė:

operos solistė Asmik Grigorian – už vokalinį meistriškumą ir įspūdingą artistinę įtaigą;

kompozitorė Zita Bružaitė – už muzikos universalumą ir emocinį atvirumą;

kūrybinė grupė – Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė – už įkvepiantį bendradarbiavimą kuriant aukščiausio lygio kritinį meną.

Kas dvejus metus rengiama tarptautinė Venecijos šiuolaikinio meno bienalė laikoma prestižiškiausia šiuolaikinio meno paroda pasaulyje. Lietuva joje dalyvauja nuo 1999 metų, šiemet mūsų šalis prisistatė 11-tą kartą. Lietuvos nacionaliniame paviljone rodytam Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operai-performansui „Saulė ir jūra (Marina)“ paskirtas pagrindinis bienalės apdovanojimas – „Auksinis liūtas“.

Išskirtinę tarptautinę operos kūrėjų sėkmę lydėjo apdovanojimai ir gimtinėje – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, laureačių vardas „Globalios Lietuvos“ apdovanojimuose, o Kultūros ministerijos premija už gautus svarbiausius tarptautinius apdovanojimus kultūros srityje paskirta visai kūrybinei grupei: paviljono Venecijoje komisarei Rasai Antanavičiūtei, kuratorei Luciai Pietroiusti, teatro ir kino režisierei, scenografei Rugilei Barzdžiukaitei, rašytojai, dramaturgei Vaivai Grainytei ir kompozitorei Linai Lapelytei.

Veikalo pripažinimo sraute puikuojasi ir antra vieta britų leidinio „The Guardian“ sudarytame geriausių šių metų parodų sąraše.

„Žvelgėme į patalpų viduje sukurtą paplūdimį, kuriame vaikai statė smėlio pilis, deginosi turistai, poros pykosi ir negalėjo atsipalaiduoti. Tai buvo drybsančių turistų puikiai sudainuota rauda pasaulio užtemimui. Dangui ir jūrai keičiant spalvą, rifai balo ir gamta mirė“, – dalinosi įspūdžiais „The Guardian“ apžvalgininkas.

Operos „Saulė ir jūra“ autorės ypatingą dėmesį skiria dokumentikos ir fikcijos, realizmo ir poezijos santykiui, taip pat teatro, muzikos ir vizualiųjų menų dermei.

Pirmasis menininkių darbas – šiuolaikinė opera „Geros dienos!“ (2013 m.), ji pelnė 6 prestižinius apdovanojimus, buvo pristatyta pasauliniuose muzikos, teatro ir operos festivaliuose JAV, Kinijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Estijoje, Latvijoje, Rusijoje, Ukrainoje, daugiau nei 10 tarptautinių teatro festivalių. Opera transliuota per BBC Radio 3.

Projektas „Saulė ir jūra“, nors ir kurdamas pozityvią nuotaiką, vis dėlto kviečia mąstyti apie labai rimtas temas: klimato kaitą, globalinį atšilimą, ekologiją, visuotinį nuovargį, kūniškumą, vartotojiškumą. Menininkių darbas stebino ir specifiniu eksponavimu: ant 35 tonų smėlio įsikūrusius dainuojančius vasarotojus žiūrovai stebėjo iš viršaus, tapdami gyvenimo nuo atostogų iki atostogų liudininkais. Tokiai kūrinio scenografijai reikalingą erdvę paviljono organizatoriai surado istoriniame Venecijos arsenale, kur anksčiau veikė laivų statykla.

Dar prieš oficialų atidarymą Lietuvos paviljonas imtas liaupsinti Italijos ir pasaulio žiniasklaidoje. Rašyta, kad „tokie performansai kaip šis – deimantai, trapiausia meno forma.“

Lietuvos paviljoną į rekomenduojamų pamatyti sąrašą įtraukė tokie prestižiniai meno leidiniai, kaip „Frieze“ ir „The Art Newspaper“. O po specialios kūrinio peržiūros žiniasklaidai „The New York Times“ Europos kultūros temų redaktorius Matthew Andersonas socialiniame tinkle „Twitter“ paskelbė, kad Lietuvos paviljonas yra jo favoritas.

 

Iššūkiai
Venecijoje gegužės mėnesį dienomis būdavo vos 14 laipsnių šilumos, naktį – gal 9. Angaras, kuriame rodyta „Saulė ir jūra (Marina)“ – 11 metrų aukščio, be jokios šilumos izoliacijos. Taigi juntamas skersvėjis. Iš Gariūnų karjero atvežtas smėlis – šlapias... Ant patiesto rankšluosčio dainininkai turi gulėti nusirengę ir dainuoti devynias valandas. Kad ir kaip neekologiška, žmonių sveikata buvo brangesnė – patalpą imta šildyti.

Kai gegužės 7-ąją pirmą kartą buvo atidarytas paviljonas ir dainininkai turėjo dainuoti 7 valandas, atėjo 17 lankytojų. Antrą dieną buvo 47, o trečią dieną niekas nebesuskaičiavo. Paskui visus 6 mėnesius stovėjo eilės.

Performanso naratyvai nėra konkretūs ar tiesiogiai kreipiantys į ekologiją. Tačiau visi turi sąsają su klimato kaitos tema – kartais ironišką, kartais tiesmuką, kartais poetišką... Ne vieną žiūrovą „Saulė ir jūra“ sujaudino iki ašarų. Trapumas ir žemės nuovargis performanse atsiskleidė per žmogaus nuovargį. O gal būtent trapumas nulėmė kūrinio paveikumą: pasižiūrėjimas į save, savęs atpažinimas tame paplūdimyje ir žiūrėjimo rakursas tarsi pakeisdavo suvokimą to, kas vyksta ant smėlio. Skirtingi kūnai – ir seni, ir pavargę, labai maži, jauni, vaikų ir šuniukų – tas labai trapus gyvenimas, žiūrint iš viršaus, paveikiai kalbėdavo apie tai, ką menininkės norėjo pasakyti. Aišku, prisidėjo ir tai, kad pats galėjai ten atsidurti, keisti savo būvį – iš balkono nusileisti ant smėlio. Įtakos turėjo ir nenuspėjamumas, nes kiekviena opera-performansas, priklausomai nuo dalyvių, kiekvieną dieną atrodydavo vis kitaip.

Tai, kad kūrinys buvo rodomas Venecijoje, sustiprino ir libreto naratyvą, jis visai kitaip atsiskleidė. Venecija – utopinis miestas, sukurtas pažabojant vandens stichiją. Miesto istorija nuostabi, bet visi gyvena pavojaus nuotaikomis. Tai rimuojasi su kūriniu, kuriame kalbėta apie grėsmę, apokalipsę.

„Saulės ir jūros“ gyvavimas nesibaigia – laukia pasaulinis turas: opera keliaus po Skandinaviją, Europą, 2021 metais vyks į Australiją ir Niujorką.

 

Faktai
Lietuvos paviljone apsilankė 86 805 žiūrovai.
Opera-performansas rodytas 49 dienas, skambėjo 398 valandas.
Prie projekto dirbo 108 žmonės (32 vienu metu) ir 8 šunys.
Dainavo daugiau kaip 50 dainininkų iš įvairių pasaulio šalių.
Projekte dalyvavo daugiau kaip 2000 savanorių.
Lietuvos paviljono biudžetas – 752 tūkst. eurų. Lietuvos kultūros taryba „Saulės ir jūros“ kūrimui bei sklaidai 2018–2019 metais iš viso skyrė per 193 tūkst. eurų iš Kultūros rėmimo fondo lėšų. Paviljono nuomai išleista 44 tūkst., ilgalaikiam paviljono įrengimui – 44 tūkst., specialiam paviljono įrengimui ir priežiūrai – 86 tūkst., atlygiui kūrybiniam personalui – 65 tūkst., atlygiui techniniam personalui – 46 tūkst., atlygiui dainininkams – 122 tūkst., pragyvenimui Venecijoje– 179 tūkst., kelionėms – 37 tūkst., renginiams, leidybai, reklamai, foto- ir videodokumentavimui, atributikai – 129 tūkst. eurų.

 

Kūrėjos
Operos-performanso autorės sako, kad idėja prasidėjo nuo paplūdimio, kuriame guli daug poilsiautojų, vaizdinio. Šis vaizdinys pažadino intuiciją, mintį, kad kūnai yra tarsi mažesnė kosminio žemės kūno ląstelė – kilo noras palyginti žmogaus ir saulės gyvenimą. Svarbiausia, kad idėja nebūtų pateikiama didaktiškai, kad žiūrovai patys atrastų, apie ką jiems kalba ši opera.

Viena pagrindinių performanso ašių – klimato kaita.

Saulėje besiilsintys kūnai priartėja prie optinio nulinio taško, tapatumo lygmens, kuriame žmonių jau nebegalima skirstyti į vyrus ir moteris, nes jie tėra kūnai. Kūrinyje konstatuojama grėsminga žemės nuovargio situacija, kurios akivaizdoje žmonės vis vien leidžia tingias atostogas pliaže, vilkėdami Kinijos fabrikuose siūdintus maudymosi kostiumėlius.

Pirminė idėja – į operą žvelgti iš viršaus – brendo maždaug penkerius metus. Taip gimė paplūdimio vaizdinys, tada tema, o dėl operos formato jau nekilo jokių klausimų.

Taigi, atsirado nuojauta, noras kalbėti apie žemės nuovargį, pažvelgti į ją tarsi į kūną lyginant su žmonių kūnais. Jau vėliau intensyviai ieškota konteksto, detalių, galvota, apie ką galėtų dainuoti pliaže gulintys vasarotojai.

Operos kūrėjos sako labai natūraliai atradusios ekologinę problematiką, ji nebuvo pritempta ar iš piršto laužta. Teko perskaityti nemažai literatūros klimato kaitos, antropoceno temomis – tiek mokslinių, tiek pseudomokslinių straipsnių, pasidomėti dokumentiniais filmais šia tema. Akiratyje atsidūrė Elizabeth Kolbert, Naomi Klein, Paulas Kingsnorthas, bestselerių autorius Yuvalas Noah Harari, kiti. Vartyti ir „National Geographic“ archyvai nuo 1967 m., buvo įdomu, kaip šiame žurnale keitėsi ekologijos interpretacijos.

Kūrybinis procesas prasidėjo nuo atrankos – ieškota žmonių ir tik paskui buvo rašomas libretas ir muzika. Tie žmonės, jų fizinės ir balsinės savybės pasufleravo tam tikrų personažų atsiradimą. „Geros dienos!“ atveju prieš atlikėjų paieškas jau turėti tam tikri teksto eskizai, Rugilė ir Lina ėjo į chorus, kur ieškojo įvairių tipažų. O „Saulei ir jūrai“ pirmiausia buvo paskelbta atranka, autorės sutikinėjo su įvairiausiais žmonėmis – nuo vaikų iki senjorų.

Vizija, kad atlikėjai turėtų būti labai skirtingi, egzistavo nuo pat pradžių – norėjosi ne tik jaunų ir gražių kūnų. Be to, paplūdimys yra ta vieta, kurioje būdamas nuogas visai netikėtai gali sutikti ir universiteto profesorių, ir kaimyną, ir buvusią klasiokę. Greta profesoriaus sėdėti vienais apatiniais ar su maudymosi apranga oficialioje aplinkoje būtų keista, o paplūdimyje – tarsi nieko tokio. Tad pliažas nuo pat pradžių tapo ta vieta, kurioje veikiantys kūnai nėra tik kūnai. Tai – tarsi visuomenės modelis. Atrankose būdavo prašoma padainuoti kokią nors mėgstamą dainą – tai labai puikiai atskleidžia žmonių polinkius ir pomėgius. Prašyta nevaidinti, nes ieškota dokumentinės prieigos. Autorės norėjo, kad personažas atsiskleistų per balsą, būtų pasakojama istorija. Dauguma partijų, arijų – savotiški vidiniai monologai. Gal kai kam kildavo noras vaidinti, juos pabrėžti. Procesas atlikėjams galėjo būti šiek tiek varginantis, nes autorės teturėjo muzikinius ir tekstinius eskizus, juos repeticijų metu išbandydavo, žiūrėdavo, kas veikia, o kas ne. Daugelis atlikėjų yra profesionalai, bet nebuvo parašytų tikslių natų, kurių jie galėtų mokytis. Operos kūrėjos teigia, kad tiek vizualine, tiek garsine prasme stengėsi įsiklausyti į žmones – kas jie tokie, koks jų tembras, ką jiems patogu dainuoti, kurios balso savybės juos atskleidžia tiksliausiai.

Taip pat dėliota ir veiksmo partitūra. Žmonės nežinojo, kodėl jie dainuoja, jie negaudavo jokių instrukcijų, ir tai skatino aktyvesnį pačių atlikėjų įsitraukimą į veiksmą ir natūralesnę elgseną. Jų būdavo prašoma atsinešti tai, ką išties norėtų pasiimti į paplūdimį, galbūt dėl to tas jų „buvimas“ kūrinyje atrodo toks lengvas.

Žiūrint iš viršaus, žmonės tarsi susitapatina su skruzdėlytėmis. Atrodo, kad žiūrint į juos kitu kampu, lengviau pavyksta susvetimėti, vertinti per atstumą. Šiam kūriniui nereikalinga fiktyvi jūra ar dangus, tad žvilgsnis iš viršaus leidžia lengviau įgyvendinti scenografiją išvengiant fiktyvios perspektyvos. Nors dabar, kai „Saulė ir jūra“ kviečiama rodyti kitur, autorėms atrodo, kad būtų daug paprasčiau, jei operą būtų galima perkelti į paprastą sceną. Konceptualiai žvilgsnis iš viršaus atliepia temą. Dabar gyvename antropoceno eroje, kai žemė išgyvena kataklizminę situaciją dėl žmogaus veiksmų. Homo sapiens yra ta rūšis, kuriai tarnauja kitos rūšys ir visi žemės resursai. Žvilgsnis iš viršaus nuvainikuoja antropoceninį žvilgsnį, nes žiūrime į žmogų kaip į gyvūną, lygų kitiems gyvūnams.

Apie klimato kaitą viešojoje erdvėje kalbama daug, ir tokio proceso egzistavimas atrodo akivaizdus. Bet vis tiek gausu skeptikų – nuo politikų iki paprastų žmonių, mūsų draugų ar kaimynų, – kurie teigia, kad tai tik pramanai. Viena tokio skeptiško žvilgsnio priežasčių – didžiosios korporacijos, kita – tikėjimas žmogaus galia. Manoma, kad ir kas atsitiktų, žmogus ką nors sugalvos. Pastatys iš plastiko salą ir atsiras daugiau ploto gyventi.

Kiekvienas rytas prasideda nuo apokaliptinių gamtos naujienų, pavyzdžiui, fotoreportažo apie nėščią kašaloto patelę, prisirijusią plastiko. Atrodo, kad žmogaus sąmonė nėra pajėgi suprasti tokių šiurpių vaizdų, todėl vyksta savotiškas blokavimas, atmetimo reakcija, kyla noras užsimerkti. Neatmestina ir didžiųjų korporacijų įtaka neigiant klimato kaitą, nes žemės resursai yra didžiulis verslas. Egzistuoja ir trečias variantas. Žmogus viską mato, bet konstatuoja, kad nieko nebepakeis, kad viskas ritasi žemyn taip greitai, jog galima nieko nebedaryti. Tiesiog mėgautis iki galo. Dyzelinių automobilių ar plastiko Europoje draudimas – „iš viršaus“ einantys sprendimai, jie daro didelį poveikį, tačiau jų tenka ilgai laukti. Jaustis bejėgiam tokioje situacijoje logiška, nes kol nėra ryžtingesnių sprendimų, sunku suvaldyti procesus platesniu mastu.

 

Atlikėjai

„Dar prieš 9 val. ryto žengiame į karinę jūrininkų teritoriją Marina Militare, kartu su kitais atlikėjais rengiamės pastelinių spalvų maudymosi kostiumėlių „uniformas“, išsibarstę po teritoriją laidome vokalinių pratimų strėles, skriejančias kanalo vandeniu ir ataidinčias arsenalo sienomis ir skliautais, – pasakojo viena iš operos atlikėjų Austėja Masliukaitė (Literatūra ir menas, 2019, Nr. 17). – Prieš pat 10 val. nugulame smėlio pripildytą buvusią laivų statybos erdvę, pasirengę švelniausiam, lėčiausiam, tačiau kartu ir atkakliausiam mūšiui prieš šiuolaikinio žmogaus būvio problemas. Aštuonias valandas, standartinę darbo dieną, aštuonis kartus iš eilės tarsi mantrą kartojame: šiemet neįprastai smarkiai žydinčioje jūroje tarp medūzų plaikstosi smaragdinis polietilenas, stiklu virsta į lėktuvų variklius įtraukti išsiveržusio vulkano pelenai, nyksta koralai.

Antrojo aukšto balkono prieblandoje susirinkę žiūrovai, ko gero, apie tai, iš kur ir kas esame, gali tik spėlioti. <...>

Statistinis žiūrovas spalvingą kolektyvinės muzikinės (pa)sąmonės aikštelę iš viršaus stebi nuo 10 iki 30 minučių. Suinteresuoti ar sąžiningi klausytojai – iki pirmo pasikartojimo, apie valandą. Tačiau tarp persisvėrusių, iš apačios periferiniu regėjimu (nestebėti publikos ir nežiūrėti jiems į akis – viena esminių performanso atlikėjo taisyklių) tavo vis tiek matomų žmogiškų kontūrų pasitaikydavo ir tokių, kurie pasirodymo išklausyti likdavo ir ilgiau – gal palyginti, ar skirsis tos pačios partijos atlikimas, ar šįkart gulinčiam solistui gerklėje neužstrigs susikaupusios seilės, ar grįš iš aikštelės kažkur išėjusi viena iš dvynių? Vis dėlto gulint apačioje atrodo, kad žiūrovai – vienalytė anoniminė masė, besidalijanti vienu žinojimu ir apimanti performansų visumą ar net jų kaitą, nors tai, žinoma, ir nėra įmanoma. <…>

Vakarop „Skundų poniutei“ devintą kartą skardžiai dejuojant apie smėlyje šunų paliktas blusas, o mums jau nustojus kreipti dėmesį į čionai iš tiesų lakstančias skruzdes, sulaukiame žinos, jog galime liautis dainavę. Tokia taisyklė – niekada nesustoti negavus oficialaus leidimo, mat paskutiniai klausytojai operą turi palikti tarsi nesibaigiančią laiko tėkmės kilpą, užuovėją nuo vektoriško kasdienybės fragmentiškumo. Beje, ir ryte pradedame dainuoti iš anksto, iki pirmo žiūrovo pasirodymo, tarsi būtume dainavę pernakt – gal net amžinai. <...> Tampi sirena ir darboholiku, filosofu ar romantiku, stebimuoju ir stebinčiuoju ir visad kažko lauki. Kito jaudulio, kitos muzikinio akompanimento pradžios, kito troškulio, kito traukinio namo, kitos dienos kelionės pakartojimo į pustuštį paviljoną, kur nenuovokiems lankytojams patari sugrįžti operos pasirodymo dienomis. Trečiadienį ir šeštadienį, nuo dešimtos iki šeštos, be sustojimo...“